Regimantas Tamošaitis – rašytojas, literatūrologas, Vilniaus universiteto Lietuvių literatūros katedros docentas humanitarinių mokslų daktaras, mėnraščio „Metai“ skyriaus redaktorius.
Jo plunksnai priklauso monografija „Kelionė į laiko pradžią: indų idealizmas, Vydūnas, Krėvė“ (1998), esė knyga „Vitaminų pardavėjas“ (2007), ne vienas literatūros vadovėlis. Į šią gretą neseniai įsiliejo nauja esė knyga „Vien tik zuikiai naktyje“, kurioje pasitelkdamas ironijos, grotesko, paradokso stilistiką, jis analizuoja žmogaus situaciją permainingame šių dienų pasaulyje.

„Gyvenimas yra nuolatinis klausimas, o atsakymas – kažkur anapus. Kas jį rado, tas mums nieko nepasakys“, – sako R.Tamošaitis, pokalbyje su „Santaka“ sklaidęs ne tik naujausios knygos, bet ir savo gyvenimo puslapius.

– Šis pašnekesys, žinoma, yra ne tik dėl naujausios knygos „Vien tik zuikiai naktyje“, bet ir dėl nuvilnijusių jubiliejaus šviesų. Prisipažinsiu, nesidomėjau, kokį konkrečiai jubiliejų minėjote, šiandien žmogaus metų akcentavimas neretai erzina, ypač, kad vyresnis žmogus pas mus anaiptol nėra gerbiamas, visi nori būti jauni, amžinai jauni ir kažkaip gėdijasi, jog sensta. O juk senatvė pirmiausiai asocijuojasi su išmintimi. Taigi kaip vertinate savo jubiliejų, apskritai, kaip žiūrite į (prabėgantį) laiką, juolab kad dažnai pasiskundžiate, jog neturite laiko. Kam? O gal laiko išvis nėra?

– Jubiliejaus šviesos… Dviprasmiškas jausmas. Amžinoji šviesa jiems tešviečia, ar ne? Kai jubiliejaus sulaukia, tik juokas ima, bet kai tai užklumpa tave patį, esi priverstas susimąstyti. Negi mano gyvenimas įgijo tokį pagreitį? Darosi liūdna dėl tokio metų skaičiaus, kita vertus, didelę nuostabą kelia tai, kad vis dar esu gyvas! Ne tik gyvas, bet ir ganėtinai gyvybingas. Jaučiuosi lyg man būtų maždaug per dvidešimt. Gal net geriau dabar jaučiuosi, nes anuomet ne visada būdavau geros formos. Kažkoks lyg sustabarėjęs, nelankstus, išglebęs. Jei ne mano joga, kurios ėmiausi gana ryžtingai, reikalai būtų judėję vis prastyn. Nuo kūno kokybės priklauso gyvenimo džiaugsmas, kūrybingumas ir visokie intymūs dalykai, kurių čia neminėsiu.

Todėl tie mano metai man pačiam nieko nereiškia, man svarbiau ne jų kiekis, bet kokybė. Gebėjimas džiaugtis savimi ir pasauliu. Sakyčiau, man tai sekasi. Galiu net dalytis savo energija. Jei ne tie kvaili jubiliejai, pritraukiantys nereikalingą žmonių dėmesį, viskas būtų labai gerai. Mat laikas yra keleriopas. Yra psichologinis vidinis, arba prigimtinis mano laikas – kaip jaučiuosi, toks ir mano laikas. Šiuo požiūriu esu lėtas, niekur neskubu, kaip ir nesenstu, net išminties vis neįgyju. Mano grynoji sąmonė neturi laiko matmens, ji tik projektuoja laiką kaip apriorinę jutimo kategoriją. Yra ir kosminis, gamtinis, fizikinis laikas, kaip vidinis ir išorinis objektų judėjimas. Jis deterministinis, jis jau ne mano, jo pakeisti negaliu, tad ir nesuku galvos. Visas pasaulis juda, keičiasi – dėl ko tada jaudintis? Negi sustingti dabartyje kaip kokiam paralitikui? Žyla plaukai, randasi raukšlių, bet ko man sielotis? Juk tai man netrukdo džiaugtis savo buvimu. Ir yra socialinis laikas – kaip mane laiko tėkmėje mato kiti žmonės, kurie skaičiuoja mano metus, žiūri mano pasą ir spiria švęsti visokius beprasmiškus jubiliejus – taigi primena nemalonius dalykus.

Socialinis laikas susijęs su ostrakizmo baime, jis muša per instinktus: tu jau esi nebetinkamas, tu jau būsi išstumtas iš nuostabių žmonių bendruomenės kažkur į gyvenimo pašalį, ir ten galėsi sau visiškai susenti ir nusibaigti, niekam neberūpėsi, niekas tavęs ten nemylės. Na, su tuo sunku susitaikyti, kiekvienam sveiko proto žmogui nemalonu galvoti apie senatvę, asmens nereikalingumą ir mirtį. Todėl ir nematuoju savęs tokiu socialiniu laiku, nes iš tikrųjų – tai ne mano problema. Ta socialinė laiko forma absoliučiai reliatyvi. O pats sau lėtai gyvenu todėl, kad pats visą laiką turiu kažkokią nelaikišką ir nesocialią savo buvimo erdvę, į kurią jokių svetimų, matuojančių mane išoriškai, neįsileidžiu. Kas apie žmogų klausia pradėdamas nuo jo metų skaičiaus, tas man ne draugas. Mano dvasia metų nežino. Dvasia laiko pabaigą gal pajunta, kai ateina vidinis nuovargis, o aš jo nejaučiu ir nežinau, kodėl turėčiau jausti. Jei būnu pavargęs, tiesiog išsimiegu, ir vėl viskas gerai. Kiekviena nauja diena man nuostabi. Dažnai net ir vakaras būna toks pat, jei gerai pradedu dieną…

Gyvybė yra toks reiškinys, veikiantis pagal homeostatinį principą: tai save regeneruojanti, atkurianti sistema. Reikia tik šiek tiek valios ir šviesaus, pozityvaus požiūrio į gyvenimą. Optimizmas yra būtinas. Jis stabdo senėjimo procesus. Jeigu jo nėra, blogai. Tada ir jaunas žmogus būna kažkoks… lyg nulipdytas iš snarglių. Išglebęs, liūdnas, bevalis. Taip, reikia prisipažinti, kad už savo būseną turiu būti dėkingas sveikai kaimiškai prigimčiai ir jogai. Kiek mane gyvenimas mušė, taip nieko ir nepadarė, tik stiprino.

Laiko paradoksas: valandos slenka lėtai, metai bėga greitai. Neaišku, kur jie taip bėga, bet, manyčiau, tikslas irgi yra prasmingas. Juk prasmingas ir gražus gyvenimas negali baigtis kažkokia beprasmybe.

– „Gyvenimas yra nuolatinė netektis“ – rašote vienoje savo esė, ir vis dėlto jeigu laiko turėtumėte apsčiai, kam daugiausiai jo skirtumėte?

– Tai tokia graži retorinė frazė, apie tą nuolatinę netektį, ji efektinga ir man patinka. Ji tekste sukuria egzistencinį dramatizmą, įelektrina tekstą universaliomis prasmėmis. Ją galima suvokti taip: kiekviena žmogaus diena yra be galo prasminga, vienkartinė, nesugrąžinama. Galima suvokti ir personalistiniu aspektu: mūsų gyvenimas yra žmogiškųjų santykių visuma, o tie žmonės, iš kurių išaudžiamas mūsų santykių tinklas, anksčiau ar vėliau prarandami. Kažkur išvyksta, palieka tave, pamiršta ar tiesiog miršta. Viskas yra laikina, todėl trapu, liūdna. Žmonėms sunku susitikti ir susigyventi vienam su kitu, bet dar sunkiau būna ir išsiskirti. Bet turime tai suvokti, ruoštis tam, kartu brangindami tai, kas mums duota – buvimą kartu. Gražiai apie tai yra rašęs Jonas Biliūnas „Liūdnos pasakos“ pratarmėje, kuris vadinasi „Baltasis šešėlis“.

Kita vertus, jeigu tie visi artimi žmonės amžinai liktų su tavimi? Visas kalnas užgriuvusių draugų, pažįstamų, artimųjų, kurių niekaip neatsikratytum? Kažkas košmariška… Kai apie gyvenimą mąstai grynuoju protu, gyvenimas truputį darosi košmariškas. Bet ir nerimo sumažėja, nes atrandi, kad liūdesys taip pat turi prasmę.

Jei turėčiau laiko apsčiai? Kam skirčiau? Niekam neskirčiau, nes jis būtų mano. Juk ir dabar iš manęs kasdien tą laiką atima visokie darbai, rūpesčiai. Atima laiką, bet ne mane, aš vis tiek esu tame laike ir kažkaip jame reiškiuosi, kažkaip save suvokiu per veiklą, joje save kuriu. Jeigu laiko būtų per daug, gal nieko neveikčiau, imčiau tingėti ir atbukčiau. Laiko perteklius – gundymas. Pradėčiau per daug galvoti apie save, iškrisčiau iš gyvenimo srauto.

Bet atsakysiu į šį klausimą ir kitaip: kad ir kiek turėčiau laiko – daug ar mažai – visą jį norėčiau skirti savo mylimiausiam žmogui, be kurio jokie laiko okeanai man būtų beprasmiški. Jei gyventum kad ir tūkstantį metų, bet vienišas? Košmaras… Todėl džiaugiuosi ne tiek man dovanotu gyvenimo laiku – kas iš jo, jeigu jis tuščias? – kiek man dovanota gyvenimo drauge. Toks buvimas kartu suteikia mano gyvenimui aukščiausią prasmę ir jį laikau stebuklu, nesuvokiamu mano protui. Žinoma, buvimas dviese yra ne šiaip maloni užmarštis, tai didelis ir gana dramatiškas išbandymas, ilga išbandymų virtinė, per kurią mums atsiveria dvasinė buvimo perspektyva, kurioje dramatiškai keičiama sielos kokybė. Žmogus duodamas vienas kitam tik tam, kad šlifuotų, tobulintų vienas kito sielą, kietą egoizmo deimantą paverstų spindinčiu briliantu. Kietas ir rūstus kartais būna tas procesas. Jeigu deimantas nesutrupa nuo egzistencijos spaudimo, tai per jį ima spindėti kažkas tokio, kas jau ateina iš didelių aukštybių.

– Ne vieno esė branduolys buvo skelbtas feisbuke: esate jame, prarandate ten kažkiek laiko, turite, kaip ten sakoma, „folloverių“ – žmonių, kuriems įdomūs jūsų įrašai. Vis dėlto, jus apibūdinčiau kaip ne itin socialią asmenybę, todėl kartais nustebina jūsų atvirumas, bet drauge jis ir sužavi, juo labiau kad po juo visada yra net ne vienas dugnas. Taigi kiek jums reikalingi socialiai ryšiai (kurie neretai ir žeidžia), kiek norite žinoti, ar jūsų kūryba atliepia, ir kaip ten su tuo feisbuku?

– Taip, buvo toks „feisbukinis“ mano laikas. Anksti ryte geriant kavą šaudavo į galvą kokia įdomesnė mintis ar tema, užsirašydavau ją tik tam, kad nepamirščiau, bet dėl greito parašymo išeidavo kaip ir užbaigtas tekstas, tad įmesdavau į veidaknygę. Būdavo įdomu, kokios temos ir kokia stilistika ten žmones domina, kaip jie vertina tuos mano parašymus. Reikia pasakyti, kad vertina adekvačiai, veidaknygės publika yra pagauli, protinga. Labiausiai vertina tai, kas pozityvu. Jų atsiliepimai leisdavo ir man pakoreguoti požiūrį į kai kuriuos savo tekstus. Jei įkeldavau probleminius tekstus, išsivystydavo prasmingos diskusijos.

Todėl tas dalyvavimas feisbuke gali būti objektyviai naudingas, susirašinėjimas – konstruktyvus. Bet mano gyvenimas juda etapais, man kas nors užeina ir praeina. Feisbuko įkarštis jau praėjo, dabar mano įkėlimai bus labai reti. Pastebėjau, kad toks bendravimas virtualioje erdvėje atima nemažai laiko ir sujaukia mintis. Daugiau taip nebenoriu. Dabar, ką rašau, duodu perskaityti tik žmonai. Ji yra geriausias mano tekstų vertintojas, jos nuomonė man daug reiškia. Ir įkvėpimas rašyti randasi tik dėl jos. Pamažu imu suprasti, kas mano gyvenime iš tikrųjų svarbiausia, ir tai tikrai nėra rašymas. Man ta vadinamoji kūryba – tik bendravimo būdas.

Iš tikrųjų nesu socialus žmogus, bendrauti nesu linkęs, ir demonstruoti savęs nesiekiu, bet stengiuosi rašyti nuoširdžiai. Nes pirmiausia juk rašau pats sau, apie save, dar pagalvodamas apie mano mąstymui artimus žmones. Turiu vilties, kad kažkieno būsiu suprastas. O kad mano knygos platinamos knygynuose – man tai nelabai patinka, kažkaip trikdo. Pirmąją knygą („Vitaminų pardavėjas“) apskritai rašiau mažam bendraminčių rateliui. Buvau nustebęs, kad ji pateko į metų knygų penketuką. Kas bus su „Zuikiais“, nežinau, bet geriau linkčiau likti nepopuliarus. Man taip saugiau.

Vis dėlto, jeigu susitinku su kokiu nors savo skaitytoju asmeniškai ir jeigu jaučiu, kad jis mano tekstus suvokia adekvačiai, tai būna malonu. Jaučiuosi susiradęs bendramintį, draugą. O juk draugų daug nebūna, o savo feisbuke jų turiu du su puse tūkstančio. Tai, aišku, beprotiška. Gerai, jeigu toks virtualus draugas, sutiktas kur gatvėje, bent atpažįsta mane ir pasisveikina. Bet daugelis jų linkę „draugauti“ tik buferinėje zonoje, virtualioje erdvėje, kur galima saugiai pasislėpti už susikurto įvaizdžio ir tik imituoti bendravimą.

– Taigi vien tik zuikiai naktyje – zuikiai, kurie sujaukia mūsų planus, norus, net galią. Žinoma, turiu galvoje esė „Vien tik zuikiai naktyje“, kurioje sena draugė Gertrūda skundžiasi, jog nenaudėliai apgraužė jos medelius, tačiau šią, beje, kaip ir kitas, situaciją išnarstote labai giliai: „Gertrūda aimanuoja, bet nė nenutuokia, kad buvo didingo kosminio įvykio dalyvė ir dieviškojo veiksmo instrumentas. Kaip ir tie medžiai, kaip ir tie zuikiai – visi jie atsitiko viename įvykyje. Tiesiog tai išsipildė, toks ir yra mūsų kosminis buvimas, tokia mūsų lemtis – nežinoti, nei kam mes esame, nei kam mes visa tai darome“. Kita vertus – mes patys taip pat esame tie zuikiai, kažkam kažką apgraužę. Na, išties – vien tik zuikiai naktyje. Akivaizdu, kad ne tik rašydamas, apskritai, viską apmąstote, matote kaip Dievo buvimą, planą, valią etc., jis jūsų gyvenime buvo visada, ar jį esate atradęs? Gal nuskambės naiviai ar net kvailai – koks jūsų Dievas?

– Ačiū už komentarą, jūs viską gerai ir pasakėte, Enrika, daugiau nieko negali pridurti. O jūsų klausimas suformuluotas tik vienas, ir labai trumpas: koks yra mano Dievas? Atsakau: o, kad aš žinočiau! Jis yra, ir tiek. Jeigu Jo nebūtų, tai ir manęs nebūtų – tai labai paprasta suvokti.

Na, čia galiu ir šiek tiek pasamprotauti. Man Dievas yra taip pat, kaip esu ir aš, kaip yra pasaulis, kaip yra visa, kas tik suvokiama. Kas nesuvokiama – taip pat yra Dievas. Filosofuodamas galėčiau pasakyti, kad jis yra Viskas ir Niekas vienu metu, kad jis yra tamsa, bedugnė, anot mistikų. Žodžiu, Jis yra tai, ką mes bijome pamatyti. Dar galėčiau papilti nieko nereiškiančių žodžių, tokių kaip absoliutas, dvasia ir pan. Dievas kartais apibrėžiamas negatyviosios ir pozityvios teologijos sąvokomis, bet mūsų sąmonėje toks Dievas iškyla tik kaip predikatinė kalbos konstrukcija. Toks filosofinis, abstraktus Dievo mąstymas nieko neduoda, jis yra bevaisis, nes visokios sąvokos Dievą ne atveria, o paslepia. Anot Vinco Mykolaičio-Putino, toks Dievas mums nerūpi, o ir gyventi toks netrukdo. Bet taip pat ir nepadeda mums, negelbsti, neteikia malonės.

Manau, labiau Dievo būtį mums atveria ypatinga kalba – malda. O maldos patirtimis šioje vietoje nesidalysime, neprofanuosime to, kas randasi iš didelės tylos kaip atsakas į mūsų sielos žodžius. Galbūt iš ten mums šviečia malonės ir meilės šviesa. Nežinome, iš kur, bet jeigu jau pašviečia, tai ir pajuntame. O jeigu pajuntame ir jeigu mus tai gelbsti, vadinasi, tas šviesos šaltinis yra labai tikras. Ir galbūt jis nėra toks tolimas, kaip jį piešia mūsų protas, konstruojantis baisias begalines kosmines erdves. Juk kosminė erdvė, kaip ir laikas, – tai tik konstruktas, erdvėlaikio parametrai yra reliatyvūs.

Ir Dievas mums atrodo esantis toli todėl, kad mes patys Jį nutoliname, slepiamės nuo Jo savo protavimu, savo tuščiais kalbėjimais, visokiais savanaudiškais rūpesčiais. Jis pavojingas mūsų savimeilei. Daugeliui mūsų gyvasis Dievas tiesiog trukdytų gyventi, tad mes Jį nukeliame į savo kelio pabaigą, kur jau nieko mums nelieka ir kur mūsų protas nebekonstruoja jokių patogių pasaulėlio erdvių. Į mūsų gyvenimo pabaigą nustumtas Dievas mums asocijuojasi tik su mirtimi ir todėl yra baisus, daug kam net labai. Bet toks gyvenimas – kaip judėjimas į mirtį, be meilės ir be malonės – yra tikra kančia, tai kaip ir negyvenimas, tik kažkokia egzistencinė agonija.

Todėl mano Dievas, manyčiau, yra mylintis ir šildantis sielą, ir jis gyvena galbūt pačioje žmogaus širdyje, taip pat gali gyventi visur, kur tik mes jį įsileidžiame, net literatūroje – jeigu iš jos pasitraukia mūsų egocentriška nuodėminga savastis. Štai iš atminties pacituosiu Georgą Steinerį: poetinės kūrybos (ir kitų menų) kitoniškumo paslapties įžengimas į mūsų gyvenimą yra metafizinio-religinio pobūdžio (knyga „Tikrosios esantys“). Todėl aš Dievo paslaptį randu net rašydamas apie zuikius, o jau kartą radęs, tikrai stengsiuosi tos paslapties neprarasti, nenutolti. Kaip be jos galėčiau gyventi?

Žodžiu, apie Dievą, kaip ir apie meilę, galima kalbėti daug ir vis tiek nieko aiškaus nepasakytume. Tai arba yra tau duota, arba ne. O kodėl būna vienaip ar kitaip – nežinau. Tik žinau, kad mes turime laisvą valią ir galime rinktis: arba mylėti save, arba…

Kartais man atrodo, kad Dievas slepiasi kitame žmoguje. Kiek aš tą kitą žmogų myliu, tiek ir atrandu Dievo – ir kitame žmoguje, ir savyje vienu metu, nes Jis yra vienas, Jis yra vienis. Nėra Dievo per pusę, arba nėra Dievo tik man, kuris manęs nejungtų su kitu. Kaip ir meilė, Jis – nedalomas. Bet jeigu mes tą meilę pažeidžiame, jeigu ją išduodame, tai nužudome Dievą savyje ir tada mūsų vieniša likusi siela kenčia, ir tada mums prasideda kančios pragaras. Tada – vien tik zuikiai naktyje…