Regimantas Tamošaitis. Kirvis

Paskutinėmis vasaros dienomis tvarkydamas mūsų kaimo ūkį pamačiau degalinėje atsitiktinę kompoziciją ir ją nufotografavau: kaladė su kirvuku ir Vilniaus universiteto laikraštis su antrašte apie geriausius dėstytojus. Dėstytojai ten tikrai puikūs, bet aš įsižiūrėjau į kirvį…

Nemėgstu dėstytojų kirvių, pats nieko gero iš jų nesu gavęs, liko tik nemalonių įspūdžių, baimių nuosėdų.
2015.08.29_kirvis._Regimanto_Tamosaicio

Kirvis yra tas, kuriam jo žinios ir jo asmuo svarbiau už žmogų ir kuris ne išlaisvina ir aktyvuoja studento sąmonę, o ją prislegia. Kirvis iš esmės yra dogmatikas ir pavojinga figūra, jam mokslai yra jo savivertės pagrindas, individualios svarbos atrama, privačios galios citadelė. Mokslas – tai aš, sako kirvis. Tokį užgauti yra baisu. Paprastai kirvio intelektinę substanciją sudaro kokios nors siauros žinijos tiesos, įsitvirtinusios jo sąmonėje kaip dogmos ir sutapusios su jo savastimi, tapusios asmens fundamentinėmis vertybėmis. Kas jų nepripažįsta ar nesuvokia, kas kirviui nerodo nuolankaus dėkingumo, tas pastarajam yra vertas paniekos, nes gyvena ne jo pasaulyje. Kiek tos žinios sustabarėjusios ir nelanksčios, tiek kietas ir žiaurus yra pats kirvis. Kraštutinis dogmatizmas ir siauras mokslingumas siejasi su kirvio intelektiniu sadizmu. Beje, kirviai moksle ir kitur nebūna kūrybingi, jų sąmonė veikia kaip apodiktinius teiginius replikuojantys mechanizmai.

Kirviai yra naudingi administracinėms sistemoms, represinėms edukacijos struktūroms, jie yra stabilizuojantis akademinio pasaulio veiksnys, todėl jų buvimas skatinamas. Jie reikalingi kaip gelžbetoninės konstrukcijos dalys, jei akademinę kultūrą laikytume technologine visuomenės konstravimo sistema.

Kirviui maloniausia darbo dalis –­ egzaminas, teikiantis daugiausia sadistinio pasitenkinimo galimybių, taip pat leidžiantis įtvirtinti savo svarbą per lojalių prieauglių auditoriją. Kartodami kirvio įdiegtas žinias studentai steigia jo asmens tikrumą, nes aktualizuoja ir universalizuoja jo sąmonės turinį –­ kaip vienintelį tikrą modus vivendi ir cognescendi, t. y. kaip patį tikriausią, teisingiausią, vertingiausią buvimo ir suvokimo būdą. Per egzaminą kirviui aiškėja, kad jis yra absoliučiai teisingas ir neklystantis. Tokio popiežiaus rango neklaidingumo kirviui nepripažįsta nei gatvė, nei šeima, todėl jis atsigriebia žinių tikrinimo metu. Be egzaminų kirvis jaučiasi esąs niekas, nes jo psichikos turinys turi būti periodiškai konstituojamas, patvirtinamas. Tai ciklinio mentaliteto personos, informacija jų smegenyse sukasi ratu, nuo semestro iki semestro.

Jeigu per egzaminą kirviui žinios yra pateikiamos kaip nors kitaip, nei reikalauta, jeigu atsakymai yra neadekvatūs ar varijuoja, skiriasi bent vienu žodeliu nuo to, kas prieš tai buvo autoritetingai pasakyta, tai sutrikdo kirvio sąmonę, nes programa neperskaito ir neatpažįsta pakeisto kodo pranešimo. Kirviui atrodo, tarsi būtų bandoma kenksmingu virusu nulaužti jo protavimo algoritmus. Suvokdamas kitokį mąstymą kaip intervenciją į savo integralią psichinę sistemą kirvis pajaučia baimę dėl tapatybės ir autoriteto praradimo, baimė kelia pyktį, o paskui pyktį eina kerštas –­ tokia yra elementari kirvio psichinių procedūrų logika. Kerštu kirvis atkuria savo autoritetą – panašiu principu hierarchinė sistema ginama ir kai kuriose kitose socialinėse grupėse, tarkim, lagerio subkultūroje (geležinė pagarba „verchų“ žodžiui). Žinoma, akademinėje terpėje tokie dalykai yra labiau sankcionuoti ir vyksta labai rafinuotai, visiems aikčiojant, džiūgaujant ir net žavintis kirvio kietumu.

Ir atmintį kirvis turi gerą, ištreniruotą. Nes jis neskuba galvoti nieko naujo. Užtat gerai įsimena kenkėjus.

Kirvio pedagogika iš esmės yra regresyvinė, nes atitinka mokyklos edukacinius principus. Mokykloje mokinys yra mokomas, jis pirmiausia turi įgyti žinių, tik tada sukauptų žinių pagrindu ir išsiugdęs loginį mąstymą individas gali produkuoti naują informaciją, t. y. tik tada jis darosi kūrybingas. Jei mokykliniais principais toks individas studijuoja ir aukštojoje, mokslui ir visuomenei iš jo mažai naudos, nebent jis vertingas kaip informaciją klonuojanti ir replikuojanti mašina. Tokie kirvio yra patys mylimiausi, jie sėdi jo dešinėje. Jiems jis paduoda ranką.

Kirviai buvo labai gerbiami sovietmečiu, jų reikšmė išaugdavo iki mitologinių matmenų, nes jų funkcijos puikiai atitiko to meto administracinę sistemą. Dabar tokie kirviai arba surūdijo, arba kabinasi už naujų – komercinių administracinių formų. Jie puikiai išmano edukacinius mechanizmus, visokias finansuojamas programas, jie tiesiog plauko toje naujojo biurokratizmo jūroje kaip rykliai, maitindamiesi visokiu nebrandžiu mailiumi. Kirvio statusas kartais padeda konkuruoti ir įsitvirtinti –­ kirvis jaučiasi neišlaužiamas iš jį maitinančios sistemos. Taip intelektas kai kuriose terpėse tampa agresijos įrankiu. Akademiniame gyvenime tikrai esama agresijos, tiesiog kaip laukinėje gamtoje, nenušviestoje krikščioniškojo humanizmo aušros.

Kartais ir aš norėčiau būti truputį kirvis, nes jaučiuosi šiek tiek nesaugus. Gyvenimo baimė mane skatina kabintis už kažko, kas yra stipriau už mane. Bet, deja, esu gimęs būti laisvas, esu ydingai linkęs tiesiog džiaugtis gyvenimu, mėgautis kiekviena diena ir tapti kirviu man niekaip neišeina. Nemoku prievartauti nei savęs, nei kito. Jei žmogus nenori ko nors žinoti, kam jį prievartauti? Aš galiu tik dalytis savo patirtimis, o ką nors išmokyti – jokių pretenzijų. Tokios puikybės neturiu…

Kas lieka iš kirvių veiklos moksle ir gyvenime? Beveik nieko, nes jie nieko nesukuria, moka tik trumpinti kitaip mąstančiųjų galūnes ar tiesiog kapoti nepritampančiųjų galvas. Jų darbai greitai pamirštami, kaip ir jiems skirti nekrologai.

Bet kirviai yra savotiškai nemirtingi. Nes jie ir gyvi nebūna, o susitapatinę su apodiktinėmis tiesomis bei universalijomis, tad kaip ir nėra kam numirti. Jie egzistuoja kaip daugybos lentelė, o visa kita – fiziologinių poreikių tenkinimas, ko žmogišku gyvenimu tikrai nepavadintume. Taigi beveik šventieji, arba kultūros kankiniai. Lyg buvę, lyg nebuvę…

Kartais galvoju: ar kirviais gimstama, ar juos tokius kas nors padaro? O, kad koks geras žurnalistas padarytų tiriamąjį interviu su kirviu: kaip tu toks pasidarei? Kur tavo stiprybės šaltinis, tavo nemirtingumo kiaušinis? Kas tave grūdina ir galanda?

Suprantama, kad humanistai ir humanitarai priešinasi kirviams, su jų diktatūra kovoja pasitelkdami ironiją – o jos autoritariški kirviai ypač nekenčia, bijo kaip geležis rūdžių. Prisimenu, Vytautas Kavolis yra pasakęs apie humanizmą – kai žmogui nedarai nereikalingų rūpesčių. Kirviui tokia elementari žmogiška tiesa neįmanoma, mėginimas atsižvelgti į kito sąmonę pramuštų jo ego betoną, sutrupintų sukalkėjusias protavimo schemas, sistema taptų out of order. Antai viena studentė pasakojo apie kirvio fenomenologijos manifestaciją: jai paskaitos metu perklausus oraus dėstytojo, ar teisingai supratusi vieną teiginį, šis sustojo kaip stabo ištiktas, pirmiausia pabalo, paskui paraudo (tai rodo vidinius intensyvius procesus, sistemai susidūrus su nenumatytais trikdžiais), įsmeigė rūstų žvilgsnį į studentę, trapią kaip žiedelis mergaitę: tu ką –­ taisyklės nežinai!!! Ir į jos klausimą neatsakė iš principo, nes pirmiausia ją reikėjo pravyti iš egzamino. Daugiau ji to dėstytojo nieko neklausinėjo, bijojo net prasižioti – koks ir turi būti studento santykis su kirviu. Nieko neklausk, tik atsakyk, ko esi maloningai išmokytas. Ir atsakyk pažodžiui, o ne interpretuodamas kažką savo. Gerbk kirvį kaip „Tėve mūsų“…

Tu savo klausimu įmetei akmenuką į jo protavimo smagračius, paaiškinčiau tai studentei, viskas galėjo sutrupėti, būtum sugriovusi intelektinį mechanizmą. Su mašinomis reikia elgtis atsargiai. Reikia vadovautis instrukcijomis, kurios vienaip ar kitaip yra pridedamos prie tų mašinų. Jei ir nepridedamos, tai reikia apie jas numanyti, instinktyviai nujausti.

Beje, per savo egzaminus, kurie man yra didžiausia moralinė kančia, labai sutrinku, jeigu studentai kartoja mano mintis. Man atrodo, tarsi mane parodijuotų, ironizuotų ar kitaip beždžioniautų. Iš studentų tikiuosi, kad jie pasakys kažką daugiau, nei išgirdo iš manęs, kad jie ir žino daugiau, nes dabar nauji laikai, visai kitos mokymosi sąlygos. Ir juk jie neturi nei šeimos, nei metų naštos – jiems tiesiog būtina pranokti mane. O gerų idėjų užteks visiems, ir jų gali būti visokiausių, nes pasaulis labai įvairus, kultūra – marga, asmenys – individualūs. Kirvį į pagalbą pasitelkiu tuomet, kai mano pažinimo medis pernelyg suveša, ir aš jau nebe­skiriu, kur auga geri pradai, o kur klesti subjektyvumo ir fantazijos išmaitintos piktžolės. Tada pasiimu akademinį kirvuką ir kapoju, kapoju negailėdamas savęs, įveikdamas savo akademinę puikybę…

Dėstydamas šias vasaros kaime kilusias mintis, pasitelkdamas groteską, ironiją ir stereotipus sukūriau demonizuotą mitinę edukacinę figūrą – kirvio vaizdinį. Dabar dėl tiesos reikia pasakyti, kad tokių kirvių grynu pavidalu gyvenime nebūna, pasireiškia tik tendencijos – kaip natūralus žmogiškosios puikybės ir egoizmo elementas, būdingas kiekvienam individui. O juk kirviai irgi yra žmonės. Ir visi žmonės truputį yra kirviai, bent jau kirvukai ar peiliukai. Visi mes linkę skaudinti artimą savo.

Prisimindamas savo studijas galiu konstatuoti, kad tikrų kirvių man ir neteko sutikti, prisiklausiau tik mitų apie juos. Na, buvo toks antikos profesorius, kuris reikalaudavo dogmatiškai iškalti visokius tos kultūros faktus, bet nedavė jokio jų suvokimo rakto, jokio įprasminimo metodo. Žinių daug, pras­mės –­ jokios. Vien informacija. Aristofano varlių kvaksėjimas…

Į bet kokios informacijos brukimą aš, kaip humanitaras, galiu atsakyti papras­tai: na ir kas? Kokia prasmė? O apie prasmę kirviai nieko nenutuokia, nes tai aukštesnio lygmens sąmonės veikla, tai jau ne kelių eismo taisyklės ar panašūs kirvių mėgstami dalykai. Kokia nors gramatika be filosofinių pagrindų, kokia nors lingvistika be etimologinio ir mitologinio turinio. Laikome save labai moderniais europiečiais, didžiuojamės viena archajiškiausių indoeuropiečių šeimos kalbų, o iki šiol neturime etimologinio žodyno, kai senovės indai tokį turėjo jau bene 500 metų prieš Kristų, nes be jo savo Vedų prasmių išsiaiškinti negalėdavo. Bet mums ir nereikia. Už vieną Kazimierą Būgą reikėtų atiduoti kokį tūkstantį kirvių, bet, deja, tokių mokslo žmonių pas mus kažkodėl nebegimsta…

Ir dar, apie tą Vilniaus universiteto leidinio straipsnį „Geriausi dėstytojai: ką vertina studentai“. Jame pasisako studentų mėgstamiausi dėstytojai. Ir tai yra nuostabu, kad tai, kas išrinkta akademinės daugumos, neturi jokių kirvio požymių. Šaunūs žmonės, dievaži, skaitant jų mintis apie pedagoginius metodus, apie jų santykį su mokslu, gyvenimu ir studentais ima baltas pavydas…

Šaltinis čia

Atsakyti