„Ar Tamstos alkierio langas taip pat ilgai naktimis žeria šviesą į tamsybes? Ar nesutaisei mano lempos, kad nesmirdėtų? Ar prie savosios akis gadini?“ – rūpinosi Povilas Višinskis laiške, rašytame iš Jaltos Žemaitei 1898 m. Prie žibalinės lempos Žemaitės rašytus laiškus ir apsakymų rankraščius pamatysite apsilankę Kauno Maironio lietuvių literatūros muziejuje, kur eksponuojama paroda „Žemaitė ir jos epocha“.
Ne tik lempą – daug ir kito, nematerialaus, gero davė Žemaitei kaimynų sūnus P. Višinskis (1875-1906), gimęs tą patį mėnesį kaip ir ji, tik 30 metų vėliau. Jis pirmasis ir nufotografavo rašytoją, jos gausią šeimą, žilagalvį vyrą Lauryną Žymantą. Galima tik įsivaizduoti, koks įvykis buvo kaimo žmonėms, kai P. Višinskis, iš studijų Peterburge parsivežęs fotoaparatą, sustatė juos prieš didžiulę dėžę ir liepė nekrutėti, o pats palindo po juoda marška. Juk fotoateljė buvo dar tik didžiuosiuose miestuose.
P. Višinskis tuo metu rinko medžiagą kursiniam darbui tema „Antropologinė žemaičių charakteristika“, todėl matavo, piešė ir fotografavo žemaičius, aprašinėjo Žemaitijos florą ir fauną, maistą, papročius ir žaidimus. Žemaitė talkino P. Višinskiui: rinko liaudies dainas, sakmes, aprašė žemaitiškus papročius ir pastatus. Tai pirmas XIX a. pabaigos lietuvio etnografinis darbas, tiesa, rengtas dar lietuviškos spaudos draudimo metu (1898 m.), todėl rašytas rusiškai. Pageltusį jo rankraštį su piešiniais taip pat rasite parodos stenduose.
Ekspozicijoje atsispindi visas būsimos rašytojos gyvenimo kelias. Julija Beniuševičiūtė gimė 1845 m. birželio 4 d. bežemių bajorų Antano Beniuševičiaus ir Julijanos Sciepuraitės-Beniuševičienės šeimoje, grafo P. Pliaterio Bukantės dvarelyje, kur tėvai ėjo tarnystę.
Bajoraitės jaunų dienų fotografijų neišliko, bet apie tai vaizdžiai pasakoja dailininkės A. Skirutytės darbai – kaip mokėsi pas dėdienę Albertiną, kaip slapčia nešiojo valgį ir siuvo drabužius sukilėliams, matė smurtą ir kartuves. „Lažininkų labai gailėjaus. Daug girdėjau apie visokias jų skriaudas“, – rašė vėliau, kai jau buvo Žemaitė, nuo pat pirmųjų savo apsakymų pripažinta prozininkė, talentinga moteriškos dalios vaizduotoja.
Skaityti ir rašyti dukrą išmokė tėvas, vėliau ugdė pusseserė Apolionija Beniuševičiūtė, baigusi bajoraičių mokyklą Vilniuje. „Mokykla – kambarys ant aukšto. Aslos viduryje stalas. Mes šešios mokinės. Mokytoja, vyriausia dėdinos duktė, susodino mus aplink stalą, kiekvienai paskyrė vietą.“ Būsima rašytoja mokėsi lenkų ir prancūzų kalbų, aritmetikos, geografijos, gražaus elgesio, šokių.
Parodoje eksponuojama Džiuginėnų dvaro (Telšių r.) nuotrauka. Ji labai svarbi, nes būtent čia, tarnaudama kambarine pas dvarininkus Gorskius, J. Beniuševičiūtė sutiko eigulį Lauryną Žymantą, kuris „mokėjo gerai pasakoti savo jaunų dienelių patyrimus. Jis buvo baudžiauninko sūnus ir mažas atimtas nuo tėvų į dvarą, kur jo tėvai buvo prirašyti ir ėjo lažą“. Vėliau mažojo Lauruko vargus aprašė „Autobiografijoje“.
Ji, bajoraitė, prasilavinusi, net rašyti mėginanti (slapčiomis lenkiškai rašė dienoraštį) pamilo buvusį baudžiauninką – beturtį, beraštį, bet gražų ir iškalbingą „garbangalvį“. Dvidešimtmetė Julija ir trisdešimt trejų Laurynas susituokė Plungės bažnyčioje. Ir netruko prasidėti jaunos moters vargeliai, rūpestėliai.
Abu nepraktiški ir nepratę prie sunkaus darbo, beturčiai, nuomojo ūkius iš pusės. Ūkininkauti nesisekė. „Be to, Dievas toks geras – laimina ir laimina: kas dveji ar pusantri metai mažiukas ar mažiukė užkrinta. Kiekvienas mano ašaromis sutinkamas. Tuomet vyras mane ramina. (…) Jam bepigu raminti, o tu kamuokis, dienas naktis cypinkis… kantrybės nebegalima užtekti. Nors mano vyras gražus mėlynakis, šviesplaukis, garbangalvis ir mano mylimas, bet kartais taip paėda – nė pasižiūrėti nesinori. Prie visų sunkumų, rūpesčių ir nesmagumų prisiduria dar ilgesys: nieko, o nieko negalima žinoti iš platesnės padangės. Vieni bobų plepalai, smulkmenos, barniai ar juokai.“ Gimė septyni vaikai, bet viena dukrytė dar maža mirė, užaugo keturios dukterys ir du sūnūs.
1884 m. Žymantai atsikraustė pas vyro brolį į Ušnėnus. Čia Julija susipažino su dvarininke S. Pečkauskiene, Šatrijos Raganos motina, gaudavo paskaityti lenkiškų knygų. Kaimynystėje gyveno Višinskių šeima, gimnazistas Poviliukas atbėgdavo pažaisti su naujakurių vaikais.
Sunkus gyvenimas nepalaužė stiprios moters. P. Višinskiui išvažiuojant į Šiaulius, Julija prašydavo parvežti knygų. Kartą per Kalėdas parvežė „Aušrą“. Paskaičiusi pasiryžo aprašyti, kas kaupėsi širdyje. Taip gimė Žemaitė. Per trumpą laiką (1896-1899 m.) sukūrė geriausius savo kūrinius – apsakymus „Marti“, „Topylis“, „Sutkai“, „Petras Kurmelis“, „Sučiuptas velnias“, kuriuos sujungė į ciklą „Laimė nutekėjimo“.
Žmonės dažnai klaidingai vertina Žemaitės biografiją. Sako, kad pametusi vyrą, pamilusi kitą. Iš tiesų L. Žymantas mirė 1898 m. ir, pragyvenusi santuokoje 32 metus, 53-ejų rašytoja liko našlė.
Tik 1910 m. ji susipažino su Konstantinu Petrausku, kuriam rašė romantiškus laiškus. Vėliau prašė korespondenciją sunaikinti, bet šis nepaklausė. „Vėlyvoji Žemaitės meilė su savo tyros rezignacijos spazma meta sidabro atšvaistą į jos amžiaus pabaigą. Gyvenimo aktyvistė ir praktikė, ji tuolaik, kai kiekvieną kitą jos vietoj būtų prislėgęs fizinis ir dvasinis nuovargis, patiria pačių stipriausių išgyvenimų. Jų nepalaužta, veikiau atvirkščiai, harmonizuota, ji kupina moralinio orumo“, – rašo literatūrologas Donatas Sauka knygoje „Žemaitės stebuklas“.
Stenduose pamatysite Žemaitės piniginę, pirštinaitę, rankinuką ir batelius, kurie, jeigu nebūtų stipriai sunešioti, būtų gana madingi ir dabar. Ir, žinoma, baltą šilkinę skarelę, be kurios šiandien niekaip neįsivaizduojame rašytojos. Visose nuotraukose ir atvirukuose, suvažiavimuose ir susibūrimuose, Lietuvoje ir Amerikoje – ji su liaudiška skarele, tarsi miela visų motulė. Šiltu žvilgsniu rašytoja žvelgia iš Marijos Cvirkienės ir Rimto Kalpoko tapytų portretų.
Pamatysite ir rašytojos bičiulių – G. Petkevičaitės-Bitės, J. Jablonskio, U. Babickaitės, S. Čiurlionienės, U. Jokubauskaitės – portretines fotografijas.
Parodą parengė šio rašinio autorė, apipavidalino dailininkė Inga Zamulskienė. Ekspoziciją galima aplankyti iki gruodžio mėnesio.
Šaltinis čia
