Rita Tūtlytė. „Aš dar noriu girdėti, kaip skamba/ Mano gimtoji kalba“: Kazio Bradūno šimtmečiui

Kazys Bradūnas – vienas žymiausių XX amžiaus  antros pusės lietuvių poetų, priklausęs  garsiajai karo metų studentų ateitininkų „šatrijiečių“ kartai, karo išblokštai iš Lietuvos į emigracijas, prarastai partizaninėse kovose, nutildytai Sibire. Poetas yra šios kartos likimų liudininkas, ištikimybę jai saugojęs visą gyvenimą. Atgimimo pradžioje atvažiavęs į Lietuvą pirmiausiai aplankė bičiulių Mamaerto Indriliūno, Vytauto Mačernio gimtines ar žūties vietas, nusilenkė jiems ir savo jaunystei. Emigracijos dešimtmečiais  reiškęs ilgesį ir prieraišumą savo žemei, žadėjęs grįžti, kai tik Lietuva bus laisva, pažadą ištesėjo – 1995 metais sugrįžo gyventi į Lietuvą. Šis poeto šeimos gestas  daugelio, net ir toli nuo kultūros esančių eilinių žmonių, priimtas su nuostaba ir pagarba.

Bradūnas – savo kartos telkėjas, įreikšmintojas, įsipareigojęs įsipareigojusiems (Mačerniui, Broniui Krivickui, Indriliūnui); jis – ir vienas svarbiausių emigracijos kultūrininkų, leidinių telkėjų, medžiagos jiems rinkėjų, redaktorių. 1944 metais pasitraukęs iš sovietų okupuojamos Lietuvos į Vokietiją, DP stovyklų laikotarpiu dirbo vieno svarbiausių lietuvių kultūrinio žurnalo „Aidai“ redaktorium; nuo 1949 metų telkė literatūrinį gyvenimą JAV: sudarė savo kartos poetų kūrybos antologiją „Žemė“ (1951) ir tapo savotišku žemininkų ideologu, parengė jaunystės draugo Mačernio poezijos rinktinę „Poezija“ (1961), redagavo svarbiausią, programinį, savo, t.y. tuo metu  jaunosios kartos laikraštį „Literatūros lankai“ (1951-1959), daugelį metų redagavo laikraščio „Draugas“ kultūrinį priedą, straipsnių rinkinius apie lietuvių literatūrą, sudarė antologiją  „Lietuvių poezija išeivijoje“ 1945-1971 (1971), rašė straipsnius  Lietuvių enciklopedijai, kartu su profesorium Rimvydu Šîlbajoriu sudarė ir redagavo egzodo kritikų parašytą didžiulę knygą „Lietuvių egzodo literatūra“ (1992). Visa esybe buvo kultūros žmogus. Kuklus ir tarsi nepastebimas jis kantriai ir kruopščiai dirbo taip reikalingus emigracinei kultūrai darbus, nedaug apie save kalbėjo. Nerasime jo nei daugiažodžių pasisakymų spaudoje, nei viešų kalbų. Sutekėjusi į tylias formas, išoriškai paparasta poeto kasadienybė turėjo labai svarbų įsipareigojimo matmenį, pagarbų santykį su gyvenimu. Poetas Alfonsas Nyka-Niliūnas dienoraščiuose rašo, kad Bradūnas jam primena mažą vabalą. Šį vaizdingą pastebėjimą galime perkelti į metaforos sritį – kukliu buvimu, kantriu kultūros darbu Bradūnas išties primena darbščiąją skruzdėlę, bitę, taikiąją boružą, Dievo vabalėlį. Bradūno  kultūrinė laikysena apšviečia jo poeziją ir tarsi  įduoda jos skaitymo raktą.

Bradūno poezija yra pagrindinė gija, siejanti Maironio, simbolistų, neoromantikų ir žemininkų poetines programas. Ankstyvoji jo kūryba auga iš simbolistinės ir neoromantinės poezijos lauko – iš Salomėjos Nėries, Bernardo Brazdžionio, Jono Aisčio gražiausiųjų posmų. Bradūno eilėmis kaip lieptu galime pereiti  nuo  neoromantikų kranto į žemininkų krantą -  į savo kartos idejas, temas, stilių. Programiškas, neoromantines laikysenas, bet jau ir būsimųjų žemininkų generacijos atsparas poetas išreiškia 1939 metų eilėraščiu, išspausdintu dar 1939 metais „Židinyje“, Europoje telkiantis karo nuojautai:

Kur tu eitum, kur tu liktum – visad grįši.

Tavo kaulai  motinai šventi…

Mus iš mūsų žemės neišplėšit,

Nei dangau, nei saule, nei mirtie.

Pirmuose rinkiniuose Bradūnas, fiksuoja, žmogaus, atsidūrusio svetimoje aplinkoje, jausmą- svetimos duonos skonį, aplinkos kitokumą, svetimumą („Man po kojų skuba upelė -/ Tik srovė jos kaip ledas šalta,/ Kaip mirtis man krūtinę ji gelia – / Ne, Dievuliau, ne Širvinta.// Gaudžia varpas vakaro maldai/ / Ne, Dievuliau, ne Alvite.// Žiburėliai sodybose švinta / Ne, Dievuliau, ir ne Kiršai“, Sutelktinė, I, 121). Panašiai kaip ir prozininkas Marius Katiliškis  Bradūnas išsitaria apie emigranto skausmo priežastį – negalėjimą  numirti savo žemėje.

Brandžiosios kūrybos rinkiniuose poetas vis labiau gręžiasi į paliktąją kultūrą, namų aplinką.  Rašytojo meninei pasaulėjautai būtina sąsaja su namais, gimtąją žeme, savo žemės kaip savos būties centro jutimas. Jis ypač ryškus laikysenos ir  vaizduotės lygmenyse. Bradūnui žemė nėra abstraktas, o, visų pirma, labai konkreti vieta: ne tiek namų ar sodybos erdvė (kaip Mačerniui) ar jos vidaus daiktai, saugantys praeitį (kaip Nykai-Niliūnui), o geografiškai konkreti erdvė: Alvito parapija, Alvito bažnyčios šventorius, parapijos kapeliai ir jose gulintys protėviai, Sūduvos kraštas, Donelaičio žemė. Tai – taškas, iš kurio žiūrima į pasaulį; ir atvirkščiai, į kurį žiūrima; ir žiūrima savitai -  kaip į savos sąmonės steigties, savos kultūrinės mitologijos centrą. Alvito bažnytėlėje girdėti pamokslai, atlaidai, ritualinė švenčių liturgija, gamtojautos patirtys – visa tai lieka kaip pirminiai meninio pasaulio įspaudai. Ypač stiprus protėvių jausmas, nepalaužtos, stiprios šiaurės genties, kartų sąsajumo idėja. Tuo poetas artimas Mačerniui, kurio poezijoje svarbi turinčios savo tikslą išdidžios karališkos genties tema.

Bradūno poetinės vaizduotės centre atsiduria piliakalnis ar parapijos kapeliai, kurie yra ir peizažo  erdvės dalis, ir  nuoroda į istoriją, į protėvių buvimo vietą. Piliakalnių, parapijos kapelių motyvais išreiškiama ir ištikimybė savo žemei:

Kieti tėvų parapijos kapai

Manęs po visą žemę ieško

Mano gimtadienį pasižymėję

Į  baltą kūdikystės knygą (I, 312)

Piliakalnis – šventa, kraujo ryšiu susietos genties vieta, apipinta legendomis, mitais („Čia guli skaidrioj/ Kaip ašara žemėj/ Su kryželiais ir verpstėmis rankose/ Panašūs į mane“, I, 361). Svarbus fizinės sąsajos su sava žeme aspektas: einama tais takais, kuriais ėjo protėviai, stovima ant piliakalnio suvokiant, kad čia, po tavo kojomis yra tavo istorija – buvę gyvenimai, likimai, kovos ir žūtys, kad mirusieji protėviai yra čia pat, arti tavęs. Ypač įtaigi, Vaičiulaičio pastebėta ir gražiai įvardinta „giminės ir kraujo temos poetinė vaizduotės archeologija“. Poetui svarbi ne tik geografiškai apibrėžta erdvė (horizontalė), bet ir vertikalė, susiejanti  piliakalnių požemius ir vėlių suolelius dausose. „Viršaus“ (stovinčiojo ant piliakalnio) ir „apačios“ (piliakalnių gelmės) bendravimas vyksta abiem kryptimis: arba dabarties kalbantysis stovi ant piliakalnio ir jaučia praėjusių kartų gyvenimą, arba piliakalniuose miegantysis savu būdu gyvena dabartyje, dalyvauja istorijoje. Pražuvusioji kultūra ir istorija nėra suprantama kaip pasyvi, mirusi, pažįstama tik iš piliakalnių kasinėjimo, greičiau atvirkščiai, – ji gyva poetinėje dabarties žmogaus vaizduotėje, kurioje Bradūnui labai svarbus  bendrystės aspektas tarp šiapus ir anapus, paneigiantis šiapus ir anapus ribą.

Rimvydas Šilbajoris sako, kad Bradūnas „[P]er gimtų kapelių ir piliakalnių ramybės ilgesį įžęngia į gilų savo palikto krašto apmąstymą“ (Metmenys, 14, 1967). Mažieji „dariniai“ – gentis, šeima, karta, parapija, namai – leidžia pajusti stiprų kartų ryšį, bendruomenės narių kultūrinį ir istorinį sąsajumą (namai statomi iš tūkstantmečio medžio kamieno, į namus renkasi protėvių vėlės);  sakymo potekstėje švyti mintis apie sėsliąją kultūrą. Bradūno poetinė vaizduotė sukuria čia ir dabar tebesitęsiantį mitinį istorinį laiką, jo veikėjus, – jie kalbinami, jų klausomasi, su jais solidarizuojamasi; kuriamas pilnas, visus kultūros sluoksnius įimantis pasaulis.

Vienas svarbiųjų Bradūno pasaulėvokos matmenų – žemdirbių kultūra. Ji siejama su taikiu, ramiu gyvenimu. Kaip tikras žemdirbys poetas kalba apie konkrečius žemės darbus, žemdirbio įrankius. Kita vertus, minimos detalės yra ir simboliai, ritualo ar apeigos instrumentai. Kaip sako Viktorija Skrupskelytė, „Bradūnas stengiasi žemę ir artojo darbą  paversti į mistišką apeigą“,  įvykdyti „tikrovės metamorfozę“. Cikle „Apeiginė“ rugio sėja, auginimas, brandinimas interpretuojami mitologiniu Žemynos darbų motyvu („Kaip tu kūlei, Žemyna,/ Žemynėle, rugelius/ -Burtų žodį tardama/ nekaltai nuplakdama“, I, 277), kurį kalbantysis perkoduoja į žemdirbio rūpesčio arba istorijos neteisingumo temą – žmogus, jo gentis, tauta istorijoje patiria tuos pačius išbandymus kaip grūdas žemdirbystės cikle („Mano gentį grūdina likimo smūgiai-/ Skamba skydas, apkaltas variu“). Šis gestas yra nuoseklus Bradūno poetikos principas. Taip krosnyje kepama duona, uždirbtos vakarienės laukimas primena ne tik agrarinės kultūros nulemtą gyvenimo būdą, bet ir svarbiąsias asmens gyvenimo patirtis, ir krikščioniškosios kultūros matmenis (komunija, dievo stalas, paskutinė vakarienė).  Ugnis poeto vaizduotėje – net tik gamtinė stichija, ji yra ir degantis gamtmeldžių laužas, ir namų ugnelė Gabija, ir Pilėnų laužas. Įsižiūrėjus į ugnies šviesą fantazuojamos mitinės ir istorinės  figūros. Ugnies poetinė funkcija Bradūno poezijoje artima Mačernio „Vizijoms“ – ugnelė plečiasi tol, kol žiūrintysis į ją patiria regėjimus. Bradūnas sukuria vieningą, vientisą poetinį pasaulį, kur konkretus įvaizdis tampa simboliškai daugiasluoksnis, daugiareikšmis.

Tautos istorijos įvykius ir genties dalyvavimą juose Bradūnas taip pat, anot Rimvydo Šilbajorio, stengiasi suprasti kaip savos rūšies apeigą. Kaip sako Antanas Vaičiulaitis, „[T]ai ne oficiali, o nerašytoji mūsų žemės istorija“, ir jos vaizdavimas esąs artimas Vakarų (anglų, prancūzų, vokiečių) magiškajam realizmui. Iš tiesų, Bradūnas istorines temas supina su folkloru, mitologija, fantazija. Bradūno poezijoje laikas nėra istoriškai konkretus, – jis teka pirmyn ir atgal, laiko atkarpos klojamos viena ant kitos, paradoksaliai supainiojamos; laikas čia pat ir istorinis, ir mitinis, praeinantis ir amžinas. Eilėraščių cikle „Mindaugas“  Natangų mūšyje dalyvauja kalbančiojo tėvai. Jie reguliuoja ir komentuoja Mindaugo elgesį bei rašančiojo santykį su istorija. Ciklo eilėraštis „Natangai“ baigiamas tėvų – tos pačios natangų genties palikuonių ar jai įsipareigojusių – balsu: „Atjojai per vėlai, valdove… / Priešais milžinkapių grandinė – Gentis užkasta.// – Tegul ilsisi ramybėje,-/ Prašo tėvai“ (I, 357)

Mitinei istorijos vaizduotei svarbi pasakos, mįslės poetika, gražiausiai išskleista rinkiniuose „Devynios baladės“ (1955), „Morenų ugnys“ (1958), „Sidabrinės kamanos“(1964). Rutuliojamoms temoms poetas randa estetinį ir etinį tautosakos interpretavimo kelią. Profesorė Vanda Zaborskaitė yra kalbėjusi apie tai, kaip Bradūnas įtaigiai poetiškai įreikšmino pokario partizanų kovas, prisiėmęs jam būdingą sakmišką, pasakinę vaizduotę. Vieni gražiausių yra šie:

Partizanų baladė

Tik suplojo rankomis tėvas,

Ir atbėgo gražūs žirgai.

  • Ko neėdat žalios žolės, 

Ko negeriat marių vandenio?

Ir stovi žirgai,

Nė galvų nepakelia.

  • Kaip mumis ėsti žalia žolė,

Kaip mumis gerti marių vandenai –

 Nuo ąžuolo eina kraujo laštakis 

Nė galvų nepakelia.

Tik suplojo rankomis motina,

Ir atplaukė baltos gulbės.

  • Ko nelesat aukso grūdų,

Ko negeriat sidabro vandens?

Ir plūkau gulbės,

Galvų nepakeldamos 

  • Kaip mumis lesti aukso grūdai,

Kaip mumis gerti sidabro vanduo –

Per ežerą eina kraujo laštakis

Į miško gilumą. 

Ir pravirko sesuo balsu,

Ir išėjo brolių ieškoti

Kruvinu laštakiu

Į miško gilumą.                          (Sutelktinė, I, 426)

Skalbėjos

Kadaise prie jauno 

Ir amžino šaltinio

Vasaros vakarą

Velėdavo laumės.

Susėsdavom priešpiliuos

Pasiklausyti

Kaip gražiausios dainos

Vandenų teliuškavimo.

Paskui jau sesrys

Ištiesė upėje

Daugianytį rietimą.

Sustodavo mėnuo ir žvaigždės

Šiaurės padangėje

Ir prieš drobių baltumą

Nublankdavo.

Dabar ten tik motina

Skalbia, skalbia ir skalbia

Kultuve klevo

Sūrų nuo ašarų vandenį,

Nužudytų sūnų

Kruvinus marškinius…

Ir nei laumės

Nei drobių audėjos

Neateina talkon.           (Sutelktinė, I, 420)

Gentis ir žemė ne tik susijusi kraujo ryšiais, ji ir pašventinta ją gynusių krauju. Istorinėje fantazijoje  kalbantysis regi, kaip pilkapiuose greta karžygių guli r XX amžiaus istorijos dalyviai – „miega visi, jauni ir gražūs, su rūtomis prie kepurės,/ susižiedavę su mirtimi“I, 553). Tai – poetizacijos principas, būtinas idėjų poezijai.

Bradūno poezijos pasaulyje  nėra beprasmybės, bauginančios gelmės, destrukcijos, absurdo. Nes:  žodžio šermenyse  ateina Donelaitis ir uždeda ant peties ranką, nes piliakalniuose tebegyvena žuvusieji, nes Dievas saugo vistaos harmoniją, nes sušaudytieji visi prisikelia ir eina Vilniaus vieškeliu. Profesorius Rimvydas Šilbajoris yra rašęs apie  Bradūno poezijoje naują mirties supratimą – iš mirties – į gyvenimą („Dabar/ Mano tautos/ Paskutiniam pilkapy brinksta/ Legendos grūdas,/ Sėkla dainos./ Ir krauju krikštyti/ Tampa vėl gyvybe“, I, 553). Profesorė Vanda Zaborskaitė pastebėjusi: „Kazio Bradūno poezija tyra ir aiški, ji pilna skaidrios, ramios tiesos. Ji yra laisvai ir natūraliai atsiskleidusi; ji nieko neįrodinėja, nieko nesmerkia“;  Sigito Gedos nuomone, Bradūno juntamas „ypatingas Dievo artumo jausmas, kad nesi jam niekuo prasikaltęs. Tokia natūrali prieškarinio Lietuvos sodiečio sekmadienio būtis“. Bradūno pasaulėjautos esmę sudaro būties žemiškumo ir sakralumo dėmenys, istoriškumo ir būties amžinumo dermė. XX amžiaus  antroje pusėje  retas žmogaus vienovės su visata jausmas  susieja Bradūną su mūsų klasika – Mikalojumi Konstantinu Čiurlioniu, Vincu Mykolaičiu-Putinu. Modernizmo nuvarginta skaitytojo sąmonė keistai sutrinka prieš Bradūno pooezijos žodį, kuris gimsta iš pasitikėjimo pasaulio sandara, gyvenimo prasme ir šventumu.  Reikia, kad kas nors apie tai kalbėtų, primintų, ritualizuotų mūsų chaotišką kasdienybę. Yra didieji matmenys, kurie turi laikyti žmogų. Svarbu ne tik „ardyti“, „modernizuoti“, bet ir tausoti, saugoti pasaulėjautos pagrindus, būties raiškos formas. Bradūno pasaulėjauta kristalizuojasi iš mūsų istorinės ir egzistencinės patirties, tikėjimų, ritualų, geografinės ir kultūrinės savivokos. Poeto kūryba nuolat primena, kad priklausom krikščioniškajai Europos kultūrai, o greta jos esame genuose išlaikę ir ikikrikščioniškos kultūros pėdsakus. Bradūnui svarbus suvokimas, kad jis yra tam tikros, nuo „morenų“ laikų besiformuojančios istorinės kultūros žmogus, kad priklauso konkrečiai kultūrai, istorijai, valstybei. Daugiasluoksnės kultūros suformuota pasaulėjauta,  jos  ženklai, simboliai yra Bradūno „žemė“.

Pats poezijos rašymas Bradūnui yra savitas kompensacinis veiksmas praradus gimtuosius namus ir kultūrinę aplinką. Poezijos kalbantysis mintyse kantriai kalbina paliktosios kultūros figūras (ugnelę Gabiją ir šventą Joną, kunigaikščius ir Pilėnų gynėjus, teatro kaukes ir…), provokuoja buvusią būtį tęstis įvairiais – dabarties, istorijos, mito ir folkloro, literatūros ir kultūros artefaktų – pavidalais. Ir užrašo ją, ištaria ją, įamžina („O aš tik žodžius apeigos/ Renku be pabaigos“, II, 37). Toks, sakytume kultūros antropologas. Panašią savijautą ir kūrybos paskatą – būtinybę užrašyti tai, kas nyksta, perkelti į tekstus, uždaryti žodyje ir čia suteikti antrą gyvenimą  – yra esmingai aprašęs eseistikoje Marcelijus Martinaits.

Bradūno poezija savo laiku darė didžulės įtakos lietuvių sovietmečio poezijai. Viktorija Daujotytė pastebėjo „Iš žemininkų kūrybos  į Lietuvą neabejotinai teka Lietuvos istorijos, senosios kultūros, jos svarbių vardų poetizacija“. Ypač panašią meninę laikyseną autorė mato Bradūno ir Justino Marcinkevičiaus kūryboje:  „Abu šie poetai priklauso artimai poetinei paradigmai, kurią metaforiškai galima apibrėžti kaip  meilės savo žemei (vienintėlei meilės vietai), savo genčiai, savo kalbai, kaip moralinio įsipareigojimo poeziją“ (Metai, 1992, rugsėjis-spalis, p. 89). Bradūno poezijos idėja -  Lietuvos valstybės pamatai: istorijos herojai, mitologija, krikščioniškos ir gamtmeldiškos pasaulėvokos kontūras, ištikimybė žemei, brolystė, susitaikymas, kultūros vardai, Donelaičio ir žodžio tema – šiais dėmenimis abu poetai yra arti vienas kito.  Jie vienas su kitu tarsi įeina į poetinį dialogą, abiems būdinga   pamokslininko, sakytojo intonacija.

Apie egzodo poetų darytą įspūdį užsimena ir jaunesniosios kartos, vadinamojo „tyliojo modernizmo“ poetai Tomas Venclova, Marcelijus Martinaitis. Sovietmečio poetai naktimis gavę perskaityti Bradūno, Henriko Nagio knygas, jie atranda naujas temas ir jų interpretavimo būdus, atranda, kaip  išsiveržti iš plokščios sovietmečio kasdienybės  rėmų.  Vytauto  Bložės, Sigito Gedos, Marcelijaus Martinaičio kartai Bradūnas tapo poetinės istorinės, mitinės vaizduotės mokytojas.

Straipsnis parengtas, pranešimo, skaityto Lituanistų sambūrio suvažiavime, pagrindu

Bernardinai.lt