Rosita Garškaitė. Gediminas Šulcas. Trispalvės ir herbo gimimas

Kaip atsirado geltona-žalia-raudona Lietuvos trispalvė ir herbas su Vyčiu? Pasakoja parodos „Daiktų istorijos. Lietuvos dizainas 1918–2018“ iki rugsėjo 30 d. veikiančios Nacionalinėje dailės galerijoje kuratoriai dr. Giedrė Jankevičiūtė ir Ernestas Parulskis.

Dailės istorikė G. Jankevičiūtė pasakoja, kad apie nacionalinę vėliavą pradėta galvoti 1905 metais, sušaukus Didįjį Vilniaus Seimą, dar nelabai įsivaizduojant, kokia bus Lietuvos valstybė. Aiškesnį pavidalą trispalvė įgijo 1917-aisiais. Vilniuje, lenkų teatre, kur šiandien įsikūręs Rusų dramos teatras, vyko Vilniaus (Lietuvių) konferencija, kurios metu salė buvo dekoruota dailininko Antano Žmuidzinavičiaus sugalvotomis raudonos ir žalios spalvos vėliavomis. Jos nuvylė renginio dalyvius, nes atrodė niūrios. Tuomet heraldikos specialistas dailininkas Tadas Daugirdas pasiūlė jas atskirti geltonos juostele. Juo labiau kad geltona – saulė, viltis, optimistinis ateities pažadas. Vėliava buvo patvirtinta 1918 m., jau susikūrus Lietuvos valstybei. Tiesa, pašnekovė atkreipia dėmesį, jog T. Daugirdas siūlė kitokį spalvų išdėstymą nei šiandien esame įpratę: raudona, geltona, žalia. Jis sakė, kad Lietuva – miškų ir pievų šalis, žalumos kraštas, geltona – kylanti saulė, nurausvinanti dangų.

Geltona-žalia-raudona vėliava prigijo, bet, pasak parodos kuratorės, ne visi amžininkai ja buvo patenkinti. 1936 metais kilo diskusijų banga, kad tokia vėliava ne visiškai atitinka klasikinius heraldikos reikalavimus. Tada dailininkas Mstislavas Dobužinskis pasiūlė keisti vėliavą, panaudojant sidabrą ir auksą, t. y. tradicinę heraldinę raudoną, aprėmintą sidabrinėmis ir auksinėmis juostomis. Tačiau šis pasiūlymas buvo svarstomas 1940 metų pavasarį ir greitai neliko galimybių nei pasiūlymą įgyvendinti, nei pačią trispalvę naudoti. Tik 1988 metų pabaigoje valstybės vėliava buvo pripažinta geltona-žalia-raudona trispalvė vietoj Lietuvos SSR raudonos-baltos-žalios su kūju ir pjautuvu.

G. Jankevičiūtė teigia, kad parodoje eksponuojamą trispalvę, pasiskolintą iš Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus, verta pamatyti. Tai autentiška, vilnonė, šiek tiek kandžių apgraužta, bet nepaprastai sodrias spalvas išsaugojusi vėliava. Ji nedažnai ištraukiama iš saugyklų tamsos į dienos šviesą, o ir apskritai tarpukario vėliavų išlikę nedaug.

Menotyrininkas Ernestas Parulskis susidomėjusiems Lietuvos herbo gimimu siūlo skaityti profesoriaus Juozo Galkaus knygą „Lietuvos Vytis“. Anot pašnekovo, parodos tekstas ir eksponatai šia tema yra minėtos studijos esencija, sutraukta iki istorinio anekdoto.

Šešis šimtmečius iki tol sidabrinis raitelis vaizduotas labai įvairiai: stovintis piestu arba šuoliuojantis, apdengtas gūnios arba ne ir pan. Pirmosiose diskusijose dėl herbo 1918 metais dalyvavo tie patys žmonės, kurie sukūrė ir vėliavą – Antanas Žmuidzinavičius, Tadas Daugirdas, kalbėję apie stabilesnį, mažiau judrų Vytį. Tuo metu Juozas Zikaras siūlė energingą ir šuoliuojantį, koks buvo pavaizduotas ant lito monetų. Kova tarp stambesniojo ir energingesniojo vyčių tęsėsi per visus tarpukario metus ir vėl pasikartojo 1990 metais, pasakoja E. Parulskis, kol 1991 m. patvirtintas Arvydo Každailio heraldinis dizainas. Elementus iš Žmuidzinavičiaus ir Daugirdo stabilesnio vyčio jis sujungė su Zikaro energingesniuoju. Tiesa, ant euro monetų pavaizduotas Vytis energingesnis už esantį herbe.

Parodoje rodomas ir kiek netikėtas eksponatas – medinis herbas, padarytas kaip dovana kompozitoriui Jonui Švedui. Menotyrininkas paaiškina, kad jis buvo padovanotas „Lietuvos“ ansamblio vadovui 1942-aisiais. Ansamblis, įkurtas 1940 metais kaip sovietinė pramoga, gerai funkcionavo ir vokiečių okupacijos laikais, sovietų reokupacijos laikais ir iki šiol. Medinis Vytis iliustruoja norą „padaryti“ kokybišką istoriją, kuri priimta įvairiausiais istoriniais laikotarpiais.

Informacinis filmukas – http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2018-09-14-trispalves-ir-herbo-gimimas/171661

Bernardinai.lt