Rūta Latvėnaitė. Knygos vaikams turi suteikti vilties

Knygos vaikams ir jaunuoliams turi parodyti šviesiąją gyvenimo pusę, tačiau pasaulinėje literatūroje vyrauja tendencija jaunuoliams rašyti knygas, kuriose viskas baigiasi blogai.

Taip ma­no Vy­tau­to Di­džio­jo uni­ver­si­te­to Li­tua­nis­ti­kos ka­ted­ros ve­dė­ja, do­cen­tė, li­te­ra­tū­ros ty­rė­ja As­ta Gus­tai­tie­nė, ku­ri rugp­jū­čio mė­ne­sį Nau­jo­jo­je Ze­lan­di­jo­je vy­ku­sia­me 35-aja­me Tarp­tau­ti­nės vai­kų ir jau­ni­mo li­te­ra­tū­ros aso­cia­ci­jos (angl. The In­ter­na­tio­nal Board on Books for Young Peop­le, IB­BY) kong­re­se skai­tė pra­ne­ši­mą „Paaug­lys­tė: gro­ži­nės li­te­ra­tū­ros skai­ty­mas ir vie­ny­bės su ki­tais sie­kis“.

An­tra­die­nį Na­cio­na­li­nė­je M. Maž­vy­do bib­lio­te­ko­je sa­vo įspū­džiais apie kong­re­są da­li­no­si ja­me da­ly­va­vę Lie­tu­vos at­sto­vai – bib­lio­te­ki­nin­kai, kny­gų lei­dė­jai, li­te­ra­tū­ro­lo­gai. Jie pa­sa­ko­jo, kaip Lie­tu­vos vai­kų ir jau­ni­mo li­te­ra­tū­ra at­ro­do pa­sau­li­nia­me kon­teks­te bei ko iš įspū­din­gų Nau­jo­sios Ze­lan­di­jos bib­lio­te­kų ga­lė­tų pa­si­mo­ky­ti mū­sų bib­lio­te­kos.

„IB­BY kong­re­se daug eks­per­tų kal­bė­jo, apie tai, ką pa­ste­bi ir lie­tu­vių li­te­ra­tū­ro­lo­gai, kad pa­aug­lių li­te­ra­tū­ra, ypač fan­tas­ti­nės kny­gos, ne­be­si­bai­gia tra­di­ciš­kai ge­rai ar­ba po­zi­ty­viai, o yra la­bai komp­li­kuo­tos struk­tū­ros ir bai­gia­si… Na, gal ne­bū­tų ga­li­ma ka­te­go­riš­kai teig­ti, kad blo­gai, bet jau­nam žmo­gui ne­pa­ro­do­ma, kad ga­li bū­ti iš­ei­tis, kad ga­li bū­ti ki­taip“, – sa­kė A. Gus­tai­tie­nė.

Anot jos, ne­rei­kia ra­šy­ti ba­na­lių, su­pap­ras­tin­tų lai­min­gų pa­bai­gų, ta­čiau vai­ko, ypač pa­aug­lio, ne­ga­li­ma pa­lik­ti ne­ži­nio­je. „Vai­kų ir pa­aug­lių li­te­ra­tū­ra nuo su­au­gu­sių­jų li­te­ra­tū­ros tu­ri skir­tis, ji pri­va­lo at­lik­ti mi­si­ją –pa­ro­dy­ti gra­žes­nę gy­ve­ni­mo pu­sę. Net jei­gu pa­sa­ko­ja apie su­nku­mus, ne­sėk­mes, bai­sius da­ly­kus, ra­šy­to­jas pri­va­lo par­ody­ti jau­nuo­liui iš­ei­tį, spren­di­mą“, – kal­bė­jo A. Gus­tai­tie­nė.

Ji džiau­gė­si, kad lie­tu­vių pa­aug­lių li­te­ra­tū­ra vis dar su­ge­ba ne­pa­si­duo­ti pa­sau­li­nei ten­den­ci­jai ir mū­sų ra­šy­to­jai kol kas jau­nuo­liams ra­šo švie­sias kny­gų pa­bai­gas. A. Gus­tai­tė taip pat pri­dū­rė, jog anks­čiau „vi­sa­da verk­da­vo­me, kad vi­sai ne­tu­ri­me lie­tu­viš­kos pa­aug­lių li­te­ra­tū­ros ir tai yra silp­niau­sia sfe­ra“, ta­čiau da­bar esą tu­ri­me kuo pa­si­džiaug­ti – lie­tu­vių pa­aug­lių li­te­ra­tū­ra kles­ti.

„At­si­ran­da vis dau­giau nau­jų, jau­nų, bet ano­ni­miš­kai ge­rai įver­tin­tų ra­šy­to­jų, ku­rie daž­nai bū­na pa­tys ne­se­niai bai­gę mo­kyk­lą, pa­žįs­ta šių lai­kų jau­ni­mą ir pa­aug­lius, ge­ba kal­bė­ti jų kal­ba, ge­ba pa­sa­ky­ti jiems svar­bus da­ly­kus ir po­zi­ty­viai apie tai ra­šo. Drįs­čiau teig­ti, kad mū­sų lie­tu­vių pa­aug­lių li­te­ra­tū­ra dar ge­ba at­sis­pir­ti pa­sau­li­nei ten­den­ci­jai kur­ti blo­gas kny­gų pa­bai­gas“, – tei­gė li­te­ra­tū­ros ty­rė­ja.

Mo­kyk­lų bib­lio­te­ko­se – skai­ty­mo pamoka

Lie­tu­vos de­le­ga­ci­jai Nau­jo­jo­je Ze­lan­di­jo­je te­ko lan­ky­tis ke­lio­se mies­to ir mo­kyk­lų bib­lio­te­ko­se, ku­rios nuo mū­sų ša­lies bib­lio­te­kų ski­ria­si ne tik di­des­niais kny­gų fon­dais, iš­ma­nių­jų tech­no­lo­gi­jų plė­tra, bet ir stip­rio­mis bib­lio­te­kų bend­ruo­me­nė­mis. Di­džiau­sias Nau­jo­sios Ze­lan­di­jos mo­kyk­lų bib­lio­te­kų iš­skir­ti­nu­mas – jo­se vyks­ta skai­ty­mo pa­mo­kos ir bib­lio­te­ki­nin­kas ten ly­gus mo­ky­to­jui.

„Kai lan­kė­mės vie­no­je mer­gai­čių gim­na­zi­jos bib­lio­te­ko­je, nu­ste­bau, ne tik dėl to, kad ten dir­ban­ti bib­lio­te­ki­nin­kė kon­sul­tuo­ja mer­gai­tes įvai­rio­mis jau­ni­mui ak­tua­lio­mis te­mo­mis, pa­sa­ko­ja apie pa­vo­jus in­ter­ne­te, bet ir pa­ma­čiau to­kį re­gi­nį: bib­lio­te­ki­nin­kė pri­sta­tė mer­gai­tėms 15 kny­gų per maž­daug 10 mi­nu­čių, po to mer­gai­tės puo­lė rink­tis iš tų pri­sta­ty­tų kny­gų, iš­si­rin­ku­sios at­si­sė­do tie­siog ant že­mės ir ėmė jas skai­ty­ti“, – sa­vo įspū­džiais da­li­no­si A. Mic­ke­vi­čiaus vai­kų bib­lio­te­ko­je dir­ban­ti Jus­ti­na Ju­ciū­tė.

Naujojoje Zelandijoje vykusiame 35-ajame Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos kongrese VDU doc. A. Gustaitienė skaitė pranešimą „Paauglystė: grožinės literatūros skaitymas ir vienybės su kitais siekis“/Romos Kišūnaitės nuotrauka

Pa­sak doc. A. Gus­tai­tie­nės, skai­ty­mo pa­mo­ka yra pui­kus bū­das už­krės­ti vai­kus skai­ty­mu. Mi­nė­to­je bib­lio­te­ko­je po skai­ty­mo pa­mo­kos dau­ge­lis mer­gai­čių su­si­ža­vė­jo bib­lio­te­ki­nin­kės pri­sta­ty­to­mis kny­go­mis ir po skai­ty­mo pa­mo­kos pa­siė­mė jas į na­mus. A. Gus­tai­tie­nės tei­gi­mu, skai­ty­mo pa­mo­kas pra­kti­kuo­ti tu­rė­tų ir Lie­tu­vos mo­kyk­los.

„Ma­ne su­ža­vė­jo, kad Nau­jo­jo­je Ze­lan­di­jo­je la­bai su­ar­tė­ju­sios mo­kyk­los ir bib­lio­te­kos ir mums rei­kė­tų at­ras­ti bū­dų, kaip tai pa­da­ry­ti. Bib­lio­te­ki­nin­kas to­je ša­ly­je mo­kyk­lo­je dir­ba vi­su eta­tu ir jis yra ly­gus mo­ky­to­jui. Be to, ten kas an­trą sa­vai­tę vyks­ta skai­ty­mo pa­mo­ka, ku­ri yra pri­va­lo­ma. Vai­kai tu­ri 45 mi­nu­tes sė­dė­ti ir ty­liai skai­ty­ti. Net jei­gu vai­kas tik kas an­trą sa­vai­tę skai­to po 45 mi­nu­tes, per mė­ne­sį jis pa­skai­to 1,5 va­lan­dos tik mo­kyk­lo­je, o tai ti­krai ne­ma­žai. O jei dar su­si­ža­vė­tų kny­ga ir skai­ty­tų ją na­muo­se, skai­ty­mui skir­tų dar dau­giau lai­ko“, – svars­tė doc. A. Gus­tai­tie­nė.

Na­cio­na­li­nės M. Maž­vy­do bib­lio­te­kos Vai­kų ir pa­aug­lių li­te­ra­tū­ros de­par­ta­men­to Moks­lo sky­riaus ve­dė­jos In­gos Mi­tu­ne­vi­čiū­tės tei­gi­mu, ją la­biau­siai su­ža­vė­jo glau­dus mo­kyk­lų bib­lio­te­kų ir na­cio­na­li­nės bib­lio­te­kos bend­ra­dar­bia­vi­mas.

„Nau­jo­sios Ze­laln­di­jos na­cio­na­li­nė vai­kų bib­lio­te­ka tu­ri di­džiu­lius kny­gų fon­dus ir sko­li­na kny­gas mo­kyk­lų bib­lio­te­koms. Jei­gu mo­kyk­lo­je trūks­ta ko­kios nors kny­gos, mo­kyk­la ga­li pa­teik­ti užk­lau­są na­cio­na­li­nei bib­lio­te­kai ir ši iš­siun­čia mo­kyk­lai tiek kny­gų, kiek rei­kia. Be to, jei mo­ky­to­jas no­ri pra­ves­ti pa­mo­ką tam ti­kra te­ma ir jam rei­kia pa­pil­do­mos me­džia­gos, jis taip pat ga­li kreip­tis į na­cio­na­li­nę bib­lio­te­ką, pa­sa­ky­ti, ko­kia te­ma jį do­mi­na, o bib­lio­te­kos dar­buo­to­jai, kaip mi­ni ty­ri­nė­to­jai, nar­šo ar­chy­vus, ieš­ko me­džia­gos ir ne­tgi re­ko­men­duo­ja mo­ky­to­jams tam ti­krą li­te­ra­tū­rą, ku­rią vė­liau ir iš­siun­čia“, – pa­sa­ko­jo I. Mi­tu­ne­vi­čiū­tė.

Skai­ty­mas ne­ga­li tap­ti bausme

Pa­klaus­ta, kaip at­ro­do lie­tu­vių vai­kų ir pa­aug­lių li­te­ra­tū­ra pa­sau­li­nia­me kon­teks­te, doc. A. Gus­tai­tie­nė tei­gė, kad svar­bu, su ko­kia ša­li­mi ly­gin­si­me. „Pa­vyz­džiui, skan­di­na­vai vi­suo­met bu­vo ly­de­riai šio­je sri­ty­je, suo­miai tu­ri la­bai se­nas ir gi­lias skai­ty­mo tra­di­ci­jas, var­gu ar ko­kia nors ša­lis juos ap­lenks. Mū­sų kny­gos skir­tos vai­kams ti­krai iš­sis­ki­ria vi­zua­liai – jos la­bai gra­žiai ilius­truo­tos ir mes tu­ri­me ti­krai pui­kių kny­gų dai­li­nin­kų“, – kal­bė­jo li­te­ra­tū­ro­lo­gė.

Ji pri­dū­rė, kad ma­ny­ti, jog ma­žiau skai­to tik vai­kai, klai­din­ga. „Lie­tu­vo­je vis ma­žiau skai­to ne tik vai­kai, bet ir įvai­raus am­žiaus žmo­nės. Spe­cia­lis­tus ne­ra­mi­na tai, kad tė­vai vis ma­žiau skai­to vai­kams jų anks­ty­va­ja­me am­žiu­je. Vai­kas la­bai pri­pran­ta prie skai­ty­mo bal­su, jam tai yra tar­si ri­tua­las, svar­bi jo kas­die­nio gy­ve­ni­mo da­lis. Kai vai­kys­tė­je skai­to­ma bal­su, yra di­des­nė ti­ki­my­bė, kad vai­kas pats bus ge­ras skai­ty­to­jas“, – sa­kė A. Gus­tai­tie­nė.

Anot jos, tė­vai ne tik ne­bes­kai­to vai­kams, bet ir ne­iš­mo­ko jų, kaip elg­tis su kny­ga. „Kai vai­kas jau iš­moks­ta skai­ty­ti, tė­vai jam pri­per­ka kny­ge­lių ir ne­bes­ki­ria lai­ko skai­ty­mui, ne­skai­to kar­tu, vai­kas pa­lie­ka­mas vie­nas su kny­ga, ta­čiau jis dar ne­ži­no, kaip su ja elg­tis, nors ir mo­ka skai­ty­ti. Vai­kas pa­si­jun­ta vie­ni­šas, skai­to skie­me­ni­mis, su­nkiai su­pran­ta kny­gą ir skai­ty­mas vai­kui pa­si­da­ro ne­įvei­kia­mas už­da­vi­nys. Ne­pa­si­ten­ki­ni­mas sa­vi­mi kaip skai­ty­to­ju vis au­ga, kol ga­liau­siai vai­kas nu­spren­džia, kad ge­riau iš­vis ne­skai­tys“, – sa­kė doc. A. Gus­tai­tie­nė.

Taip pat vie­na daž­niau­sių klai­dų, ku­rią da­ro tė­vai ir mo­ky­to­jai, yra tai, kad jie su­prie­ši­na kom­piu­te­rį su kny­ga ir vai­kams skai­ty­mą pa­ski­ria kaip baus­mę. Pa­sak A. Gus­tai­tie­nės, nors taip sie­kia­ma, kad vai­kas kuo da­giau skai­ty­tų, iš­ties tai tik dar la­biau vai­ką ati­to­li­na nuo skai­ty­mo ma­lo­nu­mo.

Jos tei­gi­mu, kom­piu­te­rį ir šiuo­lai­ki­nes tech­no­lo­gi­jas tu­rė­tu­me la­biau pri­ar­tin­ti prie li­te­ra­tū­ros ir pa­si­telk­ti jas kaip prie­mo­nes skai­ty­mui ska­tin­ti. A. Gus­tai­tie­nės ma­ny­mu, so­cia­li­niuo­se tink­luo­se, ku­rie la­bai po­pu­lia­rūs tarp jau­ni­mo, rei­kia su­kur­ti fo­ru­mus, gru­pes, kur vai­kai ga­lė­tų dis­ku­tuo­ti apie kny­gas, da­lin­tis sa­vo pa­tir­ti­mi, kur­ti re­ko­men­duo­ja­mų kny­gų są­ra­šus. „Fa­ce­book“ tink­le kiek­vie­na kny­ga tu­rė­tų tu­rė­ti pa­sky­rą, ku­rio­je vai­kai ga­lė­tų da­lin­tis sa­vo įspū­džiais. Šiuo­lai­ki­nės tech­no­lo­gi­jos ga­li pa­dė­ti su­kur­ti tei­gia­mą skai­ty­mo įvaiz­dį, pa­dė­ti vai­kams su­pras­ti , kad skai­ty­ti yra kieta (angl. cool)“, – sa­kė VDU do­cen­tė.

Lietuvos zinios logo

Atsakyti