Salomėja Žebuolienė. Gimtoji kalba – lyg pelenė

Pavasarinis egzaminų jaudulys tolo nutolo, o po kelių dienų tuo jauduliu užsidegs nauja abiturientų laida. Juos rengiantys mokytojai daugiausia bus tie patys. Ir jie jau dėlioja mintis, kaip lydės savo auklėtinius iki egzaminų. Vieni labiausiai nerimaujančių – gimtosios kalbos mokytojai, nes, jų manymu, lietuvių kalbos egzaminas vienas sunkiausių ir mažiausiai nuspėjamų. Kaip ir daugelį metų, dvyliktokus egzaminams rengs Alytaus m. Jotvingių gimnazijos lietuvių kalbos mokytoja metodininkė Salomėja Žebuolienė. Su ja kalbasi „Respublikos“ žurnalistė Dalia Byčienė.

Su 35 metų darbo mokykloje patirtį turinčia gimtosios kalbos specialiste kalbėjomės ir apie tai, ar mes laikome garbe gerai išmokti savo protėvių kalbą. Svarstėme, kas mokys, kai dabartinė specialistų karta užvers mokyklų duris.

- Gimtosios kalbos brandos egzaminus 100 balų vertinimu išlaikiusių abiturientų skaičius gerokai mažesnis nuo gavusių aukščiausią balą per anglų kalbos egzaminus. Nacionalinio egzaminų centro duomenimis, 100 balų įvertinimą iš lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzamino šiemet gavo 230 abiturientų, anglų kalbos – 1088. Kodėl taip yra?

- Lietuvių kalbos egzaminą laiko visi, tik pasiskirsto. Vieni laiko mokyklinį, kiti valstybinį. Anglų dominuoja. Tai, kad aukščiausių anglų kalbos įvertinimų yra kelis kartus daugiau negu lietuvių, – savotiškas paradoksas. Manau, pirmiausia todėl, kad anglų kalbos egzaminas yra paprastesnis. Lietuvių kalbos egzaminas yra gana sudėtingas. Reikia parašyti 500 žodžių tekstą ir, norint, kad tas tekstas būtų gerai įvertintas, kiekvienas žodis turi būti savo vietoje. Nieko negali būti per daug, nieko negali būti per mažai. Tai yra savotiškas kūrybinis darbas. Todėl būna, kai gerai rašantis, daug skaitantis mokinys nesurenka tiek balų, kiek iš jo buvo tikėtasi, o kitas surenka kur kas daugiau, negu jo mokytojas tikėjosi. Gimtosios kalbos ir literatūros egzamino vertinimas yra subjektyvus. Vienas vertintojas už turinį gali duoti daugiau balų, kitas – mažiau, o egzamine kiekvienas taškas yra labai svarbu. Kai nebeliko atskirai teksto gramatikos, teksto suvokimo, o vien tik rašinio vertinimas, yra, kaip yra. Visi lituanistai kalba, kad vertinimo sistema nėra labai teisinga. Mano pačios mokiniai prieš lietuvių kalbos egzaminą visada mini, kad jis yra loterija. Ir su tuo reikia sutikti, nes nežinai, kaip tau pasiseks. Tarkime, mokinys dėl jaudulio supainioja autorių. Aptaria vieno autoriaus kūrybą, bet pamiršta jo pavardę ir mini kitą autorių. Rašinio raiška gali būti ideali, tekstas be klaidų, bet egzaminas nebus įskaitytas. Nes mokinys supainiojo autorių. Apsirikimas įmanomas nebūtinai dėl nežinojimo. Rašančiajam reikia įveikti psichologinį barjerą, jaudulį. Juk tai – egzaminas, bet niekam nieko nepasiaiškinsi. Ką nors pakeisti vertinimo tvarkoje yra sudėtinga. Veikia įvairios mokyklos – vieniems taip atrodo, kitiems taip, įtakos turi egzaminų rengėjų grupės, lituanistų bendruomenė taip pat yra ganėtinai nevieninga. Dvyliktokams pradedant mokslo metus visada sakau: jeigu jie išmano rašinio struktūrą, yra raštingi, perskaitę ir įsigilinę į autorių kūrybą, sugeba ją sieti su dabartimi, logiškai mąsto, jeigu dar filosofiškai į viską žvelgia – išlaikyti aukščiausiu balu lietuvių kalbos egzaminą įmanoma. Dėl to ir būna šimtukų. Būna ir kai nepavyksta. Ir dėl to – didžiulis nusivylimas. Ar kiekvienas yra pasirengęs aukščiausiu balu išlaikyti gimtosios kalbos egzaminą, vertinti sudėtingiau. Jeigu abiturientas rengiasi studijuoti mediciną, daugiausia dėmesio jis skiria chemijai, biologijai. Nors mano, kad lietuvių kalbos egzaminas jam yra labai svarbu, vis dėlto daugiau stengiasi mokydamasis tų dalykų, kurie jam reikalingi pirmiausia. Tikrų humanitarų, kurie valdo žodį ir gali labai lengvai reikšti mintis, nėra daug. Yra skaitančių, mąstančių mokinių, bet dar viena problema, kuri yra gana aktuali, – senieji tekstai. Prieš galybę metų buvo tie patys autoriai, tie patys tekstai ir dabar jie tebėra. Norime ar nenorime, bet turime pripažinti, kad jaunimas keičiasi, kai kurie kūriniai jiems tampa nebeįdomūs. Tuo sunkiau mokytojui. Reikia sukti galvą, kaip mokinį sudominti.

- Kaip pakomentuotumėte baimes, kad jaunimo gimtosios kalbos raštingumas sumenko. Jeigu tiesa, nuo ko tai priklauso? Ką gali padaryti lietuvių kalbos mokytojas, kad situacija keistųsi? Ar viskas jo valioje?

- Neraštingų dabar yra labai daug. Net vienuoliktokas žodį „ašara“ gali puikiausiai parašyti su „ą“. Apskritai reikia sutikti, kad mokinių raštingumas prastėja. Turbūt yra tekę girdėti, kaip žinomas kalbininkas, Vilniaus universiteto docentas Bronius Dobrovolskis atliko savo garsųjį eksperimentą. 1992 m. devintokų diktanto tekstą jis pateikė 2013 m. gimnazistams. Rezultatai suglumino, nes šių dienų jaunimas diktantą parašė perpus prasčiau. Išvada – tėvai buvo gerokai raštingesni. Kai prisimeni ankstesnius laikus, vieni skaitė, kiti absoliučiai neskaitė. Vieni be klaidų rašė, kiti labai daug klaidų darydavo. Jeigu mokinys logiškai mąsto, jeigu jis skaito ne tik privalomą literatūrą, bet apskritai skaito, tada jam ir formuojasi raštingumo įgūdžiai. Ne iškaltos taisyklės, o gebėjimas labai greitai praktiškai pritaikyti žinias. Jie taisyklių gal ir nemoka, bet turi kalbinį jausmą. Šiais laikais dalis gyvenimo nori ar nenori keliasi į virtualų pasaulį. Mes nuo to niekur nepabėgsime. Kartais mokiniai žodį sutrumpina, kartais – netaisyklingai kokį žodį ištaria, bet jeigu jie turi išsiugdę kalbinį jausmą ir suvokia, kad išmokti gerai rašyti privalu, jiems tie lengvi nukrypimai nekenkia. Apskritai ką mokytojas sugeba įdiegti, taip ir bus. Lietuvių kalba yra tikrai sunki. Neužtenka vien tik gerai išmanyti rašybą, skyrybą, dar yra ir stiliaus, kalbos kultūros dalykai, juos taip pat reikia išmanyti, bet ne tokius dalykus galima įveikti, kai nori. Tie, kurie apskritai niekuo nesidomi ir nenori, tie ir neišmoksta. Kartais man geriau būna, kad tas silpnesnis nors kiek parašo, negu stiprus. Jautiesi daugiau laimėjęs. Nors jeigu mokinys yra geras kalbininkas, jam ir matematika gerai sekasi. Ta logika susijusi. Labai svarbu mokytojui surasti kontaktą su mokiniu, tada gali tikėtis rezultatų.

- „Namai, kuriuose nėra knygų, panašūs į kūną be sielos“, – yra sakęs senovės romėnų filosofas ir politikas Markas Tulijus Ciceronas. Šiandien ne visi išgali knygų pripildyti namus. Kita vertus, knygų lentynų ilgis namuose nedaug pasako apie žmogaus apsiskaitymą – dauguma, ypač vyresnių, neišeina iš bibliotekų. Ar skaito knygas dabartinis jaunimas? Ar skaitymas atsiliepia jų kūrybingumui, pilietinei brandai? Ar padeda geriau pasirengti gimtosios kalbos egzaminui?

- Kai pasižiūri į knygų muges, jaunų žmonių ten būna labai daug. Knygynuose jaunų žmonių taip pat matai. Jie kažką perka. Manau, kad tos knygos, kurios yra privalomos kaip programinė literatūra, jauniems yra sunkiai suvokiamos, nes tai – kitas laikotarpis. Norėdamas jaunimą sudominti senaisiais tekstais, tarkime, Donelaičiu, mokytojas turi sieti jo kūrybinį palikimą su dabartimi, įrodyti, kuo ta literatūra yra aktuali ir įdomi šiandien. Šiuolaikiniais autoriais arba klasikinės visuotinės literatūros autoriais savo rašiniuose mokiniai gali remtis, bet taškai pirmiausia skaičiuojami už privalomus autorius, mūsų, lietuvių, klasiką. Daug kas priklauso, kaip tuos kūrinius interpretuosi. Mokiniai kartais atranda Juozą Aputį. Apie Balį Sruogą nekalbu, nes labai retai kam nepatinka „Dievų miškas“. Bet yra tokių kūrinių, kurių eliminavimo iš programos nesuprantu. Nesuprantu, kodėl išbraukta Ieva Simonaitytė. „Aukštujų Šimonių likimo“ moterų pasaulis ir suvokimas aktualus būtų ir dabar. Išbrauktas iš programų Juozas Baltušis. Nors, kiek prisimenu, kai dar buvo privaloma jo „Sakmė apie Juzą“, retam ji nepatiko, retas šį kūrinį vengė skaityti. Visko gali būti, jei programoje neliks Salomėjos Nėries. Mokiniams aktualu susipažinti ir su graikų kultūra. Jie džiaugiasi galėdami suprasti virtualioje erdvėje ar spaudoje tekstuose pavartotus frazeologizmus, pasakymus.

- Iš tų, kurie labai gerai išlaiko lietuvių kalbos ir literatūros valstybinį egzaminą, lietuvių kalbos ir literatūros studijas renkasi vos vienas kitas, sakydami, kad mokytis šios specialybės yra labai sunku, o perspektyvos gauti gerai mokamą darbą – menkos. Ar Lietuvai nebereikia lietuvių kalbos specialistų? Kas pakeis dabartinę mokytojų kartą?

- Tiksliai nepasakysiu, kiek yra stojančių studijuoti lietuvių kalbos ir literatūros. Jų yra, nors reikia sutikti, kad anksčiau būdavo daugiau ir konkursai būdavo dideli. Dabar visi, kurie išlaiko egzaminus aukštais balais, nebūtinai lietuvių, stoja studijuoti medicinos, o baigę studijas išvažiuoja dirbti ten, kur atlyginimai geresni, į Vakarus. Vadinasi, Vakarams mes rengiame specialistus, o į Edukologijos universitetą, buvusį Pedagoginį, stoja tie, kurie kitur neįstoja, kurių labai maži balai. Kas lemia? Ne tiek prestižas visuomenėje, o atlyginimai ir kiti dalykai. Garsusis suomių fenomenas gal ne kiekvienam yra žinomas, priminsiu. Ten geriausiai išlaikę egzaminus ruošiasi studijuoti ne mediciną, o pedagogiką, nes Suomijoje geriausiai mokamas yra mokytojo darbas. Mūsų valstybei atrodo, kad jos visuomenės sūnus ir dukteris turi mokyti geri mokytojai, tačiau gerų mokytojų nebus, kol mokytis pedagogikos stoja nemotyvuoti mokiniai. Tenka sutikti – mums pamainos nėra. Nėra daug jaunų žmonių, kurie veržtųsi dirbti į mokyklą. Kone žemiausiu balu lietuvių kalbos egzaminą išlaikęs mokinys gali studijuoti lietuvių kalbą. Baigęs studijas, jei nieko geriau nesusiras, jis ateis į mokyklą. Man atrodo, kad visai mūsų šaliai netolimoje ateityje gresia didelis mokytojų stygius. Kai šita mokytojų karta išeis į pensiją, lūžis bus didžiulis. Tik kol kas visi tyli.

- Neretai net ir labai gerai gimtosios kalbos egzaminą išlaikę abiturientai, susirengę studijuoti į užsienio universitetus, dievagojasi po studijų grįšiantys į gimtinę, bet baigę nuomonę pakeičia. Kaip jaučiasi lietuvių kalbos mokytojai, gerai gimtosios kalbos išmokę Lietuvos piliečius ne Lietuvai, o užsieniui? Ar jie tokie pat optimistai, tvirtinantys, kad mūsų vaikus namo parves lietuvio genuose įsirašęs Vytauto laikų lietuviškumas?

- Jeigu gyvenimas keistųsi ir atlyginimai didėtų, žmonės į Lietuvą tikrai pradėtų grįžti, o kad žmonės ims grįžti tik todėl, kad jų genuose įsirašęs Tėvynės jausmas, – naivus savęs apgaudinėjimas. Reikia, kad pati Lietuva trauktų sugrįžti, o ne kurti iliuzijas.

Šaltinis čia

Atsakyti