Gruodžio 24 d. rašytojui Broniui Radzevičiui būtų suėję 75. Tai doktorantės Sigitos Sipavičiūtės tekstas, kuriame ji mąsto, kas vis dar nepastebėta, kas mums nepažinta yra B. Radzevičiaus kūryboje.

Prisipažinsiu, nėra lengva rašyti apie tokį rašytoją kaip Bronius Radzevičius. Autoriaus kūryba jau seniai įrašyta į lietuvių literatūros kanoną, ne kartą tyrinėta ir aprašyta disertacijose, straipsniuose, aptarta ir analizuota konferencijose. Šiandien sunku net ir įsivaizduoti lietuvių literaturą be B. Radzevičiaus įtaigių novelių, romano Priešaušrio vieškeliai. Tačiau turbūt kiekviena karta turi kas kartą iš naujo atrasti Bronių Radzevičių. O apie B.Radzevičiaus kūrybą dar daug kas nutylėta, nepasakyta.

Rašytojo dviejų dalių romano Priešaušrio vieškeliai rašymo istoriją galima pavadinti tikru literatūriniu detektyvu. Visiems tarsi gerai žinoma istorija: autorius nebaigė redaguoti savo romano antrosios dalies. Spaudai romaną parengė rašytojas Juozas Aputis. Tačiau net ir autentiškumo problema netapo kliuviniu šį kūrinį vadinti geriausiu ir stipriausiu aštuntojo dešimtmečio romanu. Ilgą laiką romano recepcijoje autentiškumo klausimas nebuvo svarstomas pripažįstant, kad kūrinio tariamas neužbaigtumas suteikia tekstui daugiau įtampos. Atsirado įvairių interpretacijų, kuriose pabrėžiama romano nebaigtumo ir autoriaus biografijos sąsaja.

Romano recepcijoje fiksuojame abejones, ar tai modernus, ar tradicinis, filosofinis, o gal egzistencialistinis romanas? Sudėtinga prieštarauti tokiai romano tipologijos įvairovei, ypač kai skaitai redakcinės kolegijos parengtą tekstą.  Tik perskaičius autentišką Broniaus Radzevičiaus tekstą galima daryti kokias nors prielaidas dėl romano tipologijos konkretaus nustatymo. Nors ir romano redaktorius teigia, kad romano tekstą „teko atsargiai trumpinti” (Bronius Radzevičius, Priešaušrio vieškeliai, Vilnius: Viltis, 1995, p. 7) , faktai byloja visai priešingai. Romano antroji dalis buvo išleista vos penkių šimtų puslapių apimties, nors autorinį mašinraštį sudaro tūkstantis keturi šimtai devyniasdešimt šeši puslapiai neįskaičiuojant dvidešimties puslapių, kuriuos galima pavadinti vienos scenos perrašymais. Akivaizdu, kad trumpinimas tikrai nebuvo atsargus. Romano antrosios dalies mašinraštis, nespausdintų novelių rankraščiai, užrašų knygelės saugomos Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyve.

Antrosios romano dalies mašinraštyje atsiveria įtaigus pasakojimas, atveriantis pačias įvairiausias temas. Tačiau visą pasakojimą vienija kūrybos, rašymo tema. Vienas iš įspūdingiausių metaliteratūrinių – teatrinių fragmentų, nepatekusių į spausdintą romano variantą — pasakojimas apie tai, kaip pagrindinis veikėjas Juozas Daukintis rašo eilėraštį.  Autoriniame Broniaus Radzevičiaus mašinraštyje ši eilėraščio rašymo scena pateikiama VII aplanke, kuris sąlygiškai atitinka spausdinto romano septintąjį skyrių „Artėjimas”. Septintuoju numeriu, labiausiai tikėtina, bylą paţymėjo redaktorius. Tad nėra aišku, ar visas VII aplankas buvo sumanytas kaip galimas septintas skyrius, o gal tai tik kitus skyrius turėjusios papildyti scenos. Tokią hipotezę keliame dėl to, kad vidinėje aplanko pusėje esama, manoma, autoriaus rankai priskiriamas įrašas IVb. Taigi galime spėti, kad tai ketvirtojo skyriaus „Disertacija” tęsinys. VII aplanką sudaro dviejų šimtų puslapių apimties tekstas. Labai didelė pasakojimo dalis eliminuota iš spausdinto varianto, tikslios šios naratyvinės sekvencijos vietos pagal skaitytojams prieinamą leidimą nusakyti nėra įmanoma. Dalis pasakojimo buvo išskaidyta po visą pasakojimą istoriją, dalis palikta ir redaktoriaus pateikta kaip skyrius „Artėjimas”, o būtent šis fragmentas išbrauktas:

„O kokių tik žmonių už jo nešmėžavo, kokių egzempliorių, kas tik nesiverţė į tą sceną, kurioje taip natūraliai nuolat tarp senų dekoracijų, nelabai tepastebėdamas, kas dedasi aplink egzistavo jis toks kasdien, beveik nė nepastebimas, tokių kaip pigiausios estrados solistai, solidţių, egzaltuotų, išsipusčiusių, giliamintiškų, besistengiančių suţavėti, sudominti savim. Vienam jis sakė: „Čia svarbiausia ne tu, o tai, kas tavyje yra, ką tu įkūniji. Svarbiausias ne tu, o esantis, jaučiantis, kalbantis tavyje. Tu tik įrankis to kito, jauno, amtžino, gražaus, ką įkūniji kaip idealą. Tu priemonė. Tai kam aš daţnai sakau sau, tau garbė, pripažnimas? Už viską tau turi būti svarbiau – sielos gilumoj tu jauti tai retomis akimirkomis – kad jie pripažintų ne tave, o tai, ką tu išreiškei. Ne tu spurdi, nekantrauji, verţiesi į meną, o kaţkas didesnis ir svarbesnis nei tu, be kurio tu būtumei niekas. Taigi.. ir čia jokia patetika, bendri žodtžiai, tai kiekvieno tikro menininko kredo. Čia jo išsigelbėjimas ir prakeiksmas. Taigi esmė, kuri iš tavęs vertžiasi, skubina tavo žingsnius, verčia, stumia, kūdikėlis, kurį tu nešioji. Ne vienas tikras menininkas paaukojo gyvybę. Tokias mintis jis skelbdavo iš scenos. Tada jos dar neskambėjo išpūstai, patetiškai, o gal jis jas mokėdavo taip pasakyti, kad salėje stodavo mirtina tyla. Šitokią savo šnekėseną jis ironiškai vadindavo „…išgvildenti problemą…― . / Praėjo kiek laiko ir nuo jo visi atšlijo. Ne vien nuo jo ţmonės atšlijo, nuo daug ko, tapo skrupulingi, įsikniaubę į kažką. Juozas girdėjo kaip viena apyjaunė mergina jam šaukė: „Šlikštynė. Šlamštas. Tu paţiūrėk į save, koks tu grasus―. O jis kikeno, šiepė parudavusius dantis. Smagumėlis, a? — krioktelėjo Juozui. Jis nė galvos nepakėlė — priešingai, įsikniaubė į meniu („ O dabar kaip reikiant utžkąskime―) kai jis atstūmė kėdę, ji trinktelėjo durimis ir nukaukšėjo vijoklių užgožta palange, vienok būtent tą akimirką gimė žodžiai:

Virpo ji nuo šalčio,
O lange šešėliavo vijokliai,
Bet trinkteli durys
Ir greitai
 šiltame vakaro dulsvume Ištirps…
Tavo baltumas
Kaklo išlinkis…
O mano ankštas langas
Plieskia žvarbiu saulėlydžiu.
Ar meni dangų vėjuotą, pašiauštas bangas ežere –
Tik grožį dar saugau
Menu
O rankoje kietas viršelis – meniu.

Dėl pastarųjų žodžių jis ilgai abejojo tinka ar ne, paliko, svarbu akimirkos natūralumas. Po kiek laiko visa pakeitė taip:

Tau čia buvo šalta,
Blyšk i
šėjai
Ir vakaro šiltas raudonis
Švelniai tavo lieknus pečius
Apglėbęs
Man ištriško žaros žvarbuma.

Paskui ilgai aiškino kodėl taip jam svarbiausia kaip materializuojasi jausmas, kaip įsikūnija spalvoj, garse, formose, o ne lyrinis subjektas, iš to galime spręsti apie jausmo, išgyvenimo intensyvumo kiek efektyvus, betarpiškas iškalbingas materializavimasis, kiek intensyvus, iškalbingas jausmas. Ir nereikia čia aiškinti, jokių perdėjimų – kuo maţiau eilėraštyje poeto, ţmogaus, lyriko, lyrinio herojaus ir panašiai, tuo geriau sakydavo jis (beje, šį eilėraštį laikė itin vykusiu ir juo iliustruodavo savo teorijas, siūlydavo atrinkti, kuris variantas geresnis.) Galutinis variantas buvo toks:

Marmurinis staliukas,
Pintos kėdės, taurė,
Tu virpėjai nuo šalčio
O lange šešėliavo
Liauni vijokliai
(pečius tau norėjau apgobti)
Bet dabar
Kai žingsniai kaukši palange
Šiltas vakaras juos
 apglėbia
O mes jo dūlavimas
Žarų žvarbuma ištrykš*

Ir prierašas: taip šaiţiai naktiniame bare tą vakarą spiegė klarnetai, guodėsi, verkė smuikai, plyksėjo šviesos ir man visur vaidenosi tavo pečiai, trapi, virpanti, gundanti kaklo linija. Išėjai, bet aš dar vis norėjau tave dengti nuo ţvarbumo, kurį išvydau vakare danguje kildamas aukštais laiptais į barą.

Bet jis…tas baras…niekas nieko nematė. Ir tą vakarą jį išblaškė kita kur kas putlesnė moters krūtinė. Jis vilkosi paskui jas ir vėliau, jau gerokai senstelėjęs, linkstančiais keliais, pailgu veidu, plačiomis geidulingai virpančiomis šnervėmis, kilčiodamas kniūbančią galvą. Jis vilkosi tuščiomis akmeninėmis mėnesienos uţlietomis gatvėmis ir jo ţingsniai aidėjo kaţkaip kraupiai, tarsi virpindami išmirusius šaltą šviesą atmušančius stiklus. Kas nors – vyras, moteris prieidavo prie lango, ţvilgtelėdavo į jį, nusiţiovaudavo ir vėl lįsdavo į savo šiltus patalus. Sena, amţinai pasikartojanti drama, jis vilkosi tuštėjančiais virstančiais kurčiu negyvu akmenų pilkumu sielos plentais, vilkosi gatvelėmis, kuriomis kitados trinksėjo karietos. Ilgainiui jis tapo savotišku senamiesčio atributu, nykiu jo vartų sargybiniu

Įdomu, kad savirefleksyviame pasakyme Juozas save apibūdina kaip objektą, tarsi suskaido save į dvi dalis: aš ir kitas. Tarsi įvedama priešprieša /žmogus/ vs /menininkas/. Naratyve steigiama gyvenimo – kūrybos tema. Panašu, kad Juozas, pripažindamas aukščiausiu idealu ir autoritetu meną, pamina save. Atsiranda visame romane labai ryški kūrybos – aukos tema, aukščiausiu menininko idealu tampa savo gyvybės paaukojimas vardan meno. Ir tai suprantama kaip tikro menininko misija. Todėl turbūt Juozui ir nėra svarbu, kokia bus lėmėjo sankcija, kaip į jį žvelgia kiti personažai. Menas, kūryba suvokiami kaip prakeiksmas ir palaima tuo pačiu metu. Taip tarsi sujungiamos kūrybos –gyvenimo ir kūrybos – mirties temos. Kūrybos procesas yra neišvengiamas ir tarsi visiškai nepriklauso nuo Juozo valios. Kažkas, arba tas kitas esantis jame yra pati kūryba, kuri prilyginama žmogiškajai būtybei.  Galime daryti išvadą, kad menas, kūryba įveikia patį personažą, tad tam, kad kūryba „gyventų―, turi mirti pats kūrėjas. Skamba labai fatališkai, ypač viso romano kontekste. ši naratyvinė sekvencija gali būti apibrėžiama kaip metaliteratūrinis pasakojimas apie pagrindinio atlikėjo Juozo kuriamą fiktyvų tekstą – eilėraštį. Taip, tai tik metaliteratūrinis epizodas, kuriuo sukuriama fiktyvaus kūrybos proceso situacija, kuri nėra išplėtojama viso romano diskurso ribose. Šį epizodą galėtume palyginti su kitu romane pateikiamu kūrybos proceso aprašymu – tariamo apsakymo apie kanceliaristą rašymą. Tačiau yra dar viena labai svarbi šios naratyvinės sekvencijos ir romano antrosios dalies autorinio mašinraščio fiktyvios pratarmės sąsaja. Pratarmėje aptikome teksto atkarpą, kurios nėra spausdintame variante: „Nes buvo įsitikinęs, jog teisingiausiai sugaunami įspūdţiai, jausmai, kol jie švieži, nes pamažu, čia pat berašant jie ima keistis, skaidytis, dalytis, vienos asociacijos virsta kitomis, ir taip beviltiškai nutolstama nuo pirmapradės išeities, pasiduodama apgaulingam norui viską paaiškinti, išreikšti kuo tobuliau, iškalbingiau, priverčiama bereikalingų metaforų, palyginimų, epitetų. Kaip skambtelėjo pirma gaida, koks buvo paduotas tonas, taip jį ir užfiksuok, kol jis dar gyvas, dar kupinas savaiminio plazdėjimo, kol jo nereikia kurstyti valios pastangomis, kad ir glaustai, kad ir prabėgomis, apgraibomis, vedamas blausios nuojautos, bet tiksliai, įţvalgiai sutelkus visas dvasines galias. Čia galima pateikti keletą eilėraščio variantų – jis rašė ir juos – kai kurių įspūdţių eskizus. Šiame fragmente naratorius, kuris atlieka ir tariamo autoriaus vaidmenį kalba apie tai, kad Juozas Daukintis yra ne tik skaitomo romano autorius, bet ir eilėraščių autorius, kuriuos tariamas autorius žada pateikti. Vadinasi, eilėraščio rašymo fragmentas nebuvo atsitiktinė scena, o labai skrupulingai apgalvoto, sukomponuoto teksto dalis.

Metaliteratūrinė pasakojimo strategija gali reikšti ne tik fiktyvaus rašymo temą, bet ir fiktyvaus skaitymo temą, kuri yra ne mažiau intriguojanti. Broniaus Radzevičiaus romano antrosios dalies autoriniame mašinraštyje, paskutiniajame skyriuje galima aptikti fragmentą, kuriame ir atskleidžiama tariamo romanisto užrašų skaitymo scena. Pagal spausdinto romano varianto tekstą galima atsekti, kurioje pasakojimo vietoje šis fragmentas turėtų būti. Pirmasis kupiūros sakinys randamas paskutiniame romano skyriuje „Išeinantysis (p. 522), tačiau tolimesnis dviejų puslapių tekstas, atskleidžiantis fiktyvių romanisto uţrašų skaitymo procesą ir jų turinį išbrauktas.

Tegu pasižiūri jie į tą vargetą, visi, kurie jį stelbė, ujo ir ginė šalin, kaip jis rankioja anoniminius skundus, ropinėja grindiniu, kokios ašaros dabar ritasi jo skruostais ir dievas ţino, ar šitą skausmą, kuris dabar graužia jo širdį, jis atlaikys. Paskui ėmė kvatotis, paskui jį gyvenimo siaubas pagavo… Tegu pažiūri į tai ir tie, kurie jo gyvenimą užgriozdino lotyniškų terminų įmantrybėm. Šit dėl ko jo gyvenimas taip brinko ir pūtėsi sočiame pasitenkinime, taip liejosi, dribo į kraštus, spindėjo veidrodžiuose ir poliruotų stalų paviršiumi, taip godžiai jis kabinosi į žodžius, stengėsi suprasti, įvaldyti, išdalinti žodžiams tai, kas jį sprogdino ir gniuždė. Tas ženklas spengė tyloj ir baimėj šis nepelnytai ir nepagrįstai slėpėsi, apsimetinėjo kažkuo kitu, šis kryžiumi slėgė luošą vaikystę, paauglystės metus ir visi – pamotė, ori pedagogė, valdininkai puikiai tiesiog instinktyviai jautė, kad užtenka ant jo užrėkti, treptelti koja, užtenka pakelti balsą, parašyti į aukštą įstaigą anonimą… Taip, sako Juozas, sakome mes visi, jį mes išteisinome, prikėlėme, išnešėme, dabar visi slenksčiai jam užlieti šviesos – ko gero tos šviesos net per daug, klykdamas iš džiaugsmo gali nebent vaikas gyventi; tai joks triumfas, joks epogėjus, nors mes ir matome – štai čia sutrūkinėjusi grandinė, čia užmiršta antikinės tragedijos kaukė. Taip, sakai, jį tu prikėlei, išteisinai, bet savęs niekada neprikelsi ir neišteisinsi ir aiškiai nepasakysi, kas tu, kur tu eini, ko nori, kas tavęs laukia. Guostis gali bent tuo, kad padėjai nusimesti tuos šarvus, tuos jau seniai nebegyvus lukštus, kuriuose kamavosi ir nyko jo gyvybė, trokštanti džiaugtis, gyventi, dirbti, mylėti, ir kas žino – galbūt jis iš tiesų buvo šviesios prigimties. Bet tau… matyt, ir tų lukštų ir tų šarvų tau, matyt, reikia, tu žiūri į juos. Ką gi imk, jeigu nori, jeigu jau nebegali, nebepajėgi kitaip ir jeigu kas…tegu tegu jie ir spardo ir dauţo, o gal net melais tegu…tegu tu puikiai ţinai, ten bus lukštas, iškamša, o tavo esybė…nusiramink, kas nori, ją ras. / O dabar pasklaidykime jo užrašus, konspektus, darbo temas. Vieną rūsčią akimirką apie savo tėvą (turbūt apie tėvą) yra parašyta: silpnumą jis kompensavo tokiu beatodairišku gerumu, kuriam, beje, dar ir kitokie epitetai tiktų, ir tai pavergė vaiko širdį, kad… Moralas – kartais pernelyg skaidri krito ašara sunkiau uţ akmenį gula ant širdies ar ėda ją tarsi rėmuo. Todėl tema pedagoginiam straipsniui – negraudinki vaiko širdies, nerodykime jam ašarų, kuriose būtų koks pasmerktumas ar meilė. Pastaba: o kiek jis (turiu galvoje herojų, apie kurį noriu rašyti) čia matė panašių žmonių, kurie ir verkė ir atgailavo, vaidino begaliniai gerus ir kenčiančius, o širdyje…arba juokiasi arba žvilgčioja kaip jis reaguoja. Jie buvo klastingi. Dar blogiau silpnumą jie kompensavo klasta, kokčiais meilikavimais. Išaugęs prastoje šeimoje, nemokantis laikytis taip, kad kitas pajustų atstumą – jis nedrįso atstumti nei girtuoklio rankos, nei klastūno. Dar daigiau – išmokytas tikėti įgimtu ţmogaus gerumu, jis tąsėsi su jais, auklėjo, patarinėjo, mokė. Iš ţemutinių pakopų jam buvo nepaprastai sunku kopti į viršų ţ vis įsiveldavo į kokią velniavą… Kita pastaba prasideda ţodţiais: Jis atidžiai ištyrinėjo teisėjų raštus, šie žodtžiai išsitrynė, sunkiai išskaitomi, o ir šiuolaikinę kalbą būtų vėlgi sunkiai išverčiami žodžiai, mūsų kalba čia neturi atitikmens, šių žodžių prasmė apima ir sąvokas. Ir nusprendė… užrašas sename monokripte darytas paskutiniuose mūsų eros metais. Mūsų kalba tai reikštų: iš nepripažinto genijaus užašų.

Panašių užrašų intertekstų romano autoriniame mašinraštyje yra daug. Kai kur bandoma sukurti dienoraštinio, dokumentinio pasakojimo įspūdį tiksliai įvardinant užrašuose padaromų įrašų datą, metus, dieną.

Tai tik maža dalis ištraukų iš Broniaus Radzevičiaus romano Priešaušrio vieškeliai antrosios dalies mašinraščio. Nepublikuotose ištraukose atskleidžiami ypatingai  intriguojantys moterų  paveikslai. Tai tik įrodo, jog Broniaus Radzevičiaus kūryboje dar esama neatrastų ypatybių, neatskleistų paslapčių.

Šaltinis čia