Sigutė Chlebinskaitė: „Kasdien virstu žodžių ir vaizdų galeriste“

Knygos menas dailininkei Sigutei Chlebinskaitei yra tapęs ne tik kasdiene veikla, bet ir kūrybos erdve. Paklausta, kiek metų joje nardo, sako neprisimenanti. Neskaičiuojanti ir sukurtų knygų, nei už jas gautų apdovanojimų. „Knyga – tartum mano pačios dienoraštis. Žiūrėdama į išleistą knygą aš atsimenu visa, kas vyko mano gyvenime ją kuriant…“ – teigia S. Chlebinskaitė, kurią kalbina Gediminas Kajėnas.
kalbina Gediminas Kajėnas.

Knygų dailininkė Sigutė Chlebinskaitė. Evgenios Levin nuotrauka

Esate visa galva pasinėrusi į knygos meną. Papasakokite, kaip nutiko, kad pasirinkote būtent šią sritį?

Į knygų pasaulį įkritau išvykusi į Prahą (www.VŠUP.cz). Ten didelę įtaką padarė mane supę žmonės – studentai ir dėstytojai – bei jų požiūris į knygų gimimą, jų kuriami darbai, jų tarpusavio santykiai, meilė tam, kam skiria laiką. Prisimenu tą virsmą, kaip pasikeitė mąstymas, matymas, požiūris į tai, ką darau, kodėl būtent tai ir taip darau. Tapau truputį į juos panaši.

Kuo Jums pačiai tapo knygos menas?

Kuo tapo? Gal susitikimų skliautu. Kasdien virstu žodžių ir vaizdų galeriste. Pati gyvenu tarp stačiakampio puslapių ir kitus po tą puslapių galeriją vedžioju. Jei pavyksta, kurtos knygos galerija suskamba ją rašiusio, skaitančio ir vartančio glėby.

Įėjusi į knygyną „Mint vinetuׅ“, kuriame dabar kalbamės, visų pirma apžvelgėte vaikiškų knygų lentyną ir labai nudžiugote atradusi bibliografine retenybe tapusią Petro Cvirkos knygą „Nemuno šalies pasakos“, išleistą 1987 metais.

„Nemuno šalies pasakos“ man visada buvo pirmiausia legendinio dailininko Algirdo Steponavičiaus (1927–1996) knyga. Ji buvo kuriama apie dešimtmetį ir priklauso lietuviškam knygos meno aukso fondui. Šiandienos sąlygomis tai atrodo neįtikėtinai. Kaip bebūtų, bet sovietmečiu, nepaisant glavlito ir kitų to laikmečio ypatumų, knygos estetikai buvo skiriamas ypatingas dėmesys. Visada ieškau šių knygos meno aukso amžiaus leidinių, kad galėčiau bičiuliams užsienyje – knygos meno kolekcininkams – padovanoti.

Ar prieš pradėdama kurti knygą perskaitote rankraštį?

Taip, perskaitau. Tokiu būdu pažįstu pirmuosius būsimos knygos sluoksnius – tekstą ir jo autorių.

Ar pats tekstas Jums padiktuoja vaizdinius, kaip turėtų atrodyti knyga?

Iš tekstų gimsta vizija, o iš jos atsiranda visa kita. Knygos dailininko užduotis – suteikti knygai formą. Remdamasi vizija bandau tą formą apčiuopti. Šis procesas būna labai asmeniškas ir kaskart vis kitoks.

Šiandien, kai knygų leidžiama tiek daug ir, kaip paprastai, užsakovai ir fondai reikalauja greito rezultato, yra didelė pagunda visą turinį sumesti pagal tam tikrą šabloną ir greitai imtis kito, ir dar kito, ir dar kito, ir dar kito „projekto“. Bet mane tokie greiti „projektai“ aplenkia. Nepaisant to, ar leidiniui skirtas terminas bus 2 savaitės ar pusmetis, kiekvieną kartą turiu jo turinį išbūti, išgimdyti, o atidavus knygą spaudai, ir „atsijaukinti“, kažkaip išlįsti iš ten, kur buvai įkritus. Kartais sunku paleisti…

Ar daug laiko Jums prireikia sugalvoti knygos koncepciją, bendrą jos vaizdą?

Būna: einu kur ir staiga švysteli knygos vizija, tuomet pirminį eskizą galiu sukonstruoti per savaitę. Bet su kiekviena knyga vis kitaip. Knyga – tartum mano pačios dienoraštis. Žiūrėdama į jau gimusią knygą aš atsimenu visa, kas vyko mano gyvenime ją kuriant.

Tai labai įdomu. Pavyzdžiui, fotografas, žiūrėdamas į savo padarytą nuotrauką, taip pat atsimena ne tik vietą, kur ši akimirka užfiksuota, ne tik tos dienos orą, kitas aplinkybes, bet ir savo paties gyvenimą.

Taip pat ir man. Paėmusi į rankas kurią nors iš savo kurtų knygų, regiu visą jos kūrimo scenarijų nuo – iki … iki vykimo spaustuvėn ir autoriaus/ės, leidėjo emocijų ją išvydus. Išgyventų knygų patirtis išlieka. Ilgam.

Ar galite pasakyti, kad turite visišką laisvę kurti knygas?

Laisvei kiekvieną kartą turiu nusistatyti ribas. Tik tuomet galiu judėti pirmyn. Iki ribų nustatymo tvyro chaosas, kuriame dar nėra galimybės kažką įkūnyti. Leidyboje ribos – tai ir finansai, ir terminai, ir spaustuvių galimybės ir, svarbiausia, pats knygos turinys. Turėdama knygos turinį pamatau jos „stuburąׅ“ ir pradedu dėliotis akcentus.

O ar turėdama knygos viziją ja dalijatės su teksto autoriumi?

Taip. Būtinai.

Ir kas tuomet?

Būna nedrąsu… (juokiasi)

Būna, kad teksto autoriui Jūsų vizija atrodo nepriimtina?

Būna ir taip.

Kas tuomet?

Jei tąkart perskaičiusi tekstą pagimdžiau tokią knygos viziją, vadinasi, tąkart ji galėjo būti tik tokia. Po kelių metų gal daryčiau kitaip, bet tuometinėje situacijoje buvo tik vienas man įmanomas sprendimas, kurį aš ir pristačiau autoriui. Eskizų dažniausiai niekam nerodau. Išsigryninu juos pati sau. Kai pristatau knygos viziją, jau kalbu ne apie jos variantus, bet apie konkretų sprendimą. Nesinori kitų apkrauti savo paieškomis. Kartais reikia laiko, kad autorius/ė prisijaukintų mano viziją. Prisijaukina ir būna laimingas.

Vis dėlto, kompromiso galimybės neatmetate?

Be kompromisų nieko ir nebūna (juokiasi). Mūsų biudžetai, tiražai ir darbo sąlygos – tai nuolatinis kompromisas… Iki šiol dar neteko pamatyti pirminės vizijos įgyvendinimo. Knyga gimsta tokiomis sąlygomis, kokios yra. Svarbiausia, kad knyga gyventų. Gera, kai gimusios knygos tiražas ištirpsta, kai ji randa ją glostančias akis.

Ar dabar leidyklos noriai investuoja į knygos išskirtinumą?

Visi nori išskirtinių leidinių, bet šio tikslo siekiama skirtingais būdais. Kartais juos lemia ne estetinis išprusimas, bet mados. Puiku, jei sekama geru pavyzdžiu, tačiau dažnai kuriant knygą tiesiog mėgėjiškai imituojama tai, kas jau kažkur matyta. Man pradeda atrodyti, kad puikiam tekstui, jei tai yra tik tekstų rinkinys, nebūtinas dizainas. Gal taip yra dėl to, kad pripratau prie rankraščių. Kartais žymiai geriau yra atspausdintas word‘inis tekstas, nei prastai suklotas maketas. Tekstą knygos estetika turėtų sustiprinti.

Ar sutiktumėte su mintimi, kad knygos veidas – tai viršelis?

Dažnai sulaukiu klausimo „Koks bus knygos viršelis?“ Tuomet sakau: kai gims knygos puslapiai, galvosime apie viršelį. Žinoma, apie viršelį mąstau visada, bet galutiniai jo akcentai sudėliojami tik pačioje proceso pabaigoje, kai įkūnyjama knygos dvasia.

Ar iš Jūsų sukurtų knygų yra tokių, kurias ir šiandien paėmusi į rankas džiaugiatės? O gal labiau matote klaidas, galvojate, kaip galėjote padaryti geriau?

Taip, yra. Jos džiugina ir vis labiau patinka. Labai gera jas paimti, perversti. Tai kaip ir su tavo minėta fotografija – aplanko atmintys, kurias išgyvenai anuomet, prisimeni žmones, su kuriais darbavaisi.

Nuolatos dirbdama su knygomis, ar pati skaitote knygas savo malonumui?

Neseniai pradėjau (juokiasi). Anksčiau, pavyzdžiui, važiuodama į kokią kelionę, pasiimdavau būsimos knygos rankraštį. Tuomet taip ir sakydavau: knygų neskaitau, tik rankraščius. Tačiau dabar jau skaitau ir knygas. Dažniausiai tai darau ryte – atsikeliu anksčiau, kad paskaityčiau, nes vakarais, paprastai, su knyga ar rankraščiu nulūžtu. Malonumui man reikia ir vartyti, ne tik skaityti. Vartau knygos meno kūrinius. Dabar kas rytą atsiverčiu po naują H. Matisso „Jazz‘o“ (leid. Tériade, 1947) atvartą. Nebepakanka gėrėtis estetika, tad prancūzų kalbą panorau pramokti, kad suprasčiau, kas ten jo parašyta. Verčiuosi žodį po žodžio. Didelis malonumas.

Kalbos redaktoriai negali ramiai skaityti knygos savo malonumui netaisydami klaidų. O kaip knygų dailininkai?

Taip, tokią problemą turime. Turbūt tos klaidos likusios iš nežinojimo. Po truputį išmokau ir su jomis gyventi (juokiasi).

8diena.lt