Rusų ir amerikiečių poetas, eseistas, vertėjas, Nobelio literatūros premijos laureatas J. Brodskis gimė 1940-ųjų gegužės 24 dieną Sankt Peterburge (tada – Leningradas). Pasaulyje išgarsėjęs po teismo proceso ir tremties, išlaisvintas rusų intelektualų ir Jeano Paulio Sartre’o pastangomis, poetas bent penkis kartus lankėsi Lietuvoje. 1972 metų birželį emigravo į Vakarus ir daugiau į tėvynę negrįžo. 1971 metais J. Brodskis yra parašęs „Lietuvišką divertismentą“ – septynių lengvo žanro eilėraščių ciklą, susumavusį poeto viešnagių Vilniuje, Kaune, Trakuose, Palangoje įspūdžius. Venclovų namuose sostinėje prisiminimais apie pasaulinio garso kūrėją dalysis jį pažinoję bičiuliai – eseistas Pranas Morkus, architektas Audronis Katilius, šviesaus atminimo fiziko dr. Ramūno Katiliaus žmona Elė, renginį ves Vilniaus memorialinių muziejų direkcijos vadovė Birutė Vagrienė. Vakaro programą pabaigs LRT televizijos dokumentinio filmo ,,Poeto, Nobelio premijos laureato Josifo Brodskio 70-mečiui atminti“ (rež. Irena Morkevičienė) premjera. Tačiau prieš tai internetiniu vaizdo ryšiu vakaro dalyviai pasieks Berlyną ir Sankt Peterburgą, Anos Achmatovos memorialinį muziejų. Gegužės 24-ąją Brodskių namuose Pestelio gatvėje atidaromas naujas, Nobelio premijos laureatui skirtas muziejaus padalinys. O Berlyne į pašnekesį įsitrauks poetas Tomas Venclova. Svarbiausia – kalba – Įprasta J. Brodskį vadinti rusų ir amerikiečių poetu. Smelkiasi įtarimas, kad toks apibūdinimas jo atžvilgiu (ir ypač jo atveju) nėra visai teisingas. Pats sakė esąs žydas, rusų poetas ir Jungtinių Valstijų pilietis. Kada apskritai poetas ima priklausyti vienai ar kitai nacijai – gimęs jos apgyventoje teritorijoje, kurdamas jos kalba? – teiravosi Tomo Venclovos „Lietuvos žinių“ žurnalistas. – Manau, poeto (ir iš viso rašytojo) priklausymą vienai ar kitai tautinei kultūrai lemia pirmiausia kalba. Todėl Adomas Mickevičius ir Czesławas Miłoszas yra lenkų poetai (biografiškai ir emociškai susiję su Lietuva), Vladimiras Nabokovas yra rusų ir amerikiečių prozininkas (rašęs romanus ir rusiškai, ir angliškai), Josephas Conradas yra anglų prozininkas (lenkas, bet rašęs tiktai angliškai). Jurgis Baltrušaitis yra rusų ir lietuvių poetas, Oskaras Milašius – prancūzų poetas (biografiškai ir emociškai susijęs su Lietuva). Žydų rašytojai, manding, yra tie, kurie rašo jidiš arba hebrajų kalba, kaip Abraomas Suckeveris ar Amosas Ozas. Yra labai daug žydų kilmės rašytojų, priklausančių, tarkime, prancūzų (Marcelis Proustas), vokiečių (Heinrichas Heine), amerikiečių (Saulas Bellowas), rusų (Osipas Mandelštamas), lenkų (Julianas Tuwimas), lietuvių (Icchokas Meras) kultūrai. J. Brodskis buvo žydų kilmės, bet nei jidiš, nei hebrajų kalbos nemokėjo, su Izraelio valstybe nesitapatino (net nebuvo joje lankęsis) ir savo kūryboje negvildeno žydų tautos likiminių temų. Tuo tarpu jis yra vienas didžiųjų rusų kalbos meistrų, gvildenusių Rusijos likimo temas. Todėl jį dera laikyti rusų poetu, ir jis pats save tokiu, be abejo, laikė. Angliškų eilėraščių parašė vos kelis ir ne itin aukštos kokybės. Tačiau kartais sakydavo esąs rusų poetas ir amerikiečių eseistas (nes esė dažnai – ir puikiai – rašydavo angliškai). Taigi jis iš dalies priklauso ir amerikiečių kultūrai, bet žymiai mažiau, negu V. Nabokovas. Laimei, neįvyko – J. Brodskio asmenybė Rusijoje dabar kelia nemenką susidomėjimą. Negailima pinigų naujiems muziejams, ekspozicijoms. Poetas nusipelnė dėmesio net Sočio olimpinėse žaidynėse. Per atidarymo meninę programą gana netikėtai pateko didžiausių rusų kultūros kūrėjų draugėn. Kažin, ar tokios pastangos (jam gyvam esant) nenusipelnytų vienos kitos ironiškos poeto ištaros? – Kad „negailima pinigų naujiems muziejams, ekspozicijoms“ ir t. t. – neabejotinas perdėjimas. Muziejus J. Brodskio bute Petrapilyje buvo steigiamas labai sunkiai ir ligi šiol nėra galutinai sutvarkytas kaip tik dėl pinigų stokos. Tiesa, Vladimiro Putino vyriausybė šiek tiek bando J. Brodskį „kooptuoti“. Jei J. Brodskis būtų gyvas, tai sukeltų jam pasipiktinimą, o gal tiksliau – gilią panieką. Vietą tarp didžiausių rusų kultūros kūrėjų jis nusipelnė savo paties pastangomis, prieš Rusijos valdžios valią, daug anksčiau už Sočio olimpiadą ar panašius renginius. – Dėl to, kad 1972 metais emigravo į Vakarus, poetas daugelio lietuvių suvokiamas kaip sovietų režimo auka, antitarybininkas. Regis, derėtų tokią nuomonę dar kartą išsklaidyti. – Tos nuomonės nedera sklaidyti, nes J. Brodskis neapkentė sovietų režimo ne mažiau už bet kurį disidentą ar rezistentą; pabuvo, kaip žinia, ir politkaliniu, ir tremtiniu. Emigravo jis ne savo noru – jį privertė išvykti valdžia (būtų ir vėl įkalinusi, bet J. Brodskis buvo tiek išgarsėjęs, jog saugumas vengė skandalo). Beje, J. Brodskis bijojo, kad emigracijoje psichologiškai neištvers ir liausis rašęs. Laimė, tai neįvyko. – Kaip poeto kūryba, jam būnant Sovietų Sąjungoje, sklido po šalį? Nejau oficialiai publikuoti vos keli eilėraščiai, ir tai tik vaikų žurnaluose? Nors Vakaruose ėjo knygos italų, anglų, lenkų kalbomis. – Taip, oficialiai publikuoti buvo tiktai keli (regis, aštuoni) J. Brodskio eilėraščiai – tiesa, ne vien vaikų žurnaluose, bet ir poroje almanachų. Jie labai plačiai sklido savilaidoje. Kai kas jų nuorašus turėjo ir Lietuvoje. Geriausias šaltinis – Neramus, negailestingas septintasis dešimtmetis – neišsipildžiusi meilė žaliaakei gražuolei dailininkei Marinai Basmanovai, psichiatrijos ligoninės ir teismai, tremtis ir sugrįžimas į Leningradą… Į šį laiką įsismelkia ir lietuviškieji poeto biografijos kontekstai. Kaip ir kokio jie ryškio? – Apie tai neseniai išleista didelė ir įdomi knyga – „Josifo Brodskio ryšiai su Lietuva“ (R. Paknio leidykla, 2013). Ją sudarė artimas J. Brodskio bičiulis, velionis R. Katilius. Knygą visiems rekomenduoju – geresnio pirminio šaltinio šia tema ilgai, gal ir niekad nebus. – Keli žurnalistiniai (nors svarbūs, ko gero, esminiai) klausimai: kokią įtaką poeto asmenybė ir kūryba padarė jums ir kitiems jo bičiuliams lietuviams; ką šiuo metu J. Brodskio vardas jums reiškia, primena, kuo įpareigoja? – Visi, kas artimiau ar tolimiau pažinojo J. Brodskį, niekada neužmirš jo asmens vidinės jėgos ir žavesio. Jis kaip niekas kitas įveikė savo epochą ir totalitarinę sistemą, akivaizdžiai parodė, kad jos abi yra bejėgės, jeigu turi proto, sąžinės ir moki priešintis. Literatūroje dirbančiam žmogui reikšmingas J. Brodskio posakis: „Vienintelė rašytojo pareiga – gerai rašyti“ (žodis „gerai“ jam reiškė – ne tik talentingai, bet ir sąžiningai). Veikiau drovus – Prisiminimuose poetas Ilja Kutikas yra teigęs, esą prieš mirtį J. Brodskis kreipėsi į artimiausius draugus, kad šie iki 2020 metų viešai nieko nekalbėtų apie jo asmeninį gyvenimą. Toks faktas buvo paneigtas, su juo nesutikote ir jūs. Tačiau tikra tai, jog poetas prašęs, kad iki 2071 metų nė vienas žmogus iš artimųjų rato neprisidėtų prie ketinimo rašyti jo biografiją. Šie dalykai masina klausti apie asmenines J. Brodskio savybes. Ar jam buvo būdingas nepasitenkinimo jausmas, greitas susierzinimas? Spėju, jums teko būti liudininku, kai kuris nors žmogus dėl vienos ar kitos priežasties netekdavo J. Brodskio simpatijos, ilgam ar net visam laikui prarasdavo jo pagarbą? – Ką šnekėjo I. Kutikas, nežinau. Pasakysiu tik tiek, kad jis – ne visai patikimas liudininkas. Pats šiuo klausimu, kiek prisimenu, nesu nieko sakęs. Bet J. Brodskis tikrai nenorėjo, kad jo asmeninės biografijos faktai būtų viešai dėstomi (jau vien dėl to, kad jie liečia dar gyvus žmones). Toks santūrumas derėtų kalbant apie bet kurį rašytoją. Deja, niekas šiandien tos taisyklės nesilaiko. „Kanonišką“ J. Brodskio biografiją išspausdino jo bičiulis Levas Losevas, ji neliečia asmeninių dalykų ir yra visai padori. Tačiau nestinga ir kitokių rašinių. J. Brodskis buvo sunkokas, nervingas žmogus, daugelio laikytas arogantišku (manau, tai buvo veikiau drovumas), bet labai ištikimas draugams, visada pasiryžęs padėti. Asmenis, nevertus pagarbos, jis paprastai atspėdavo iš karto ir su jais nebendravo. Vienu kitu jaunystės bičiuliu ilgainiui kiek nusivylė, bet to specialiai nedemonstravo.

Mindaugo Kluso publikacija čia.