Nors tarp svarbiausių vaikams ir paaugliams skirtų knygų dominuoja poezijos kūriniai, tačiau pati vaikų poezija išgyvena ne pačius geriausius laikus. Poetų netrūksta, tačiau talento – stokojama. Tokiomis nuotaikomis diskusiją Vilniaus knygų mugėje pasitiko vaikų literatūros tyrinėtojai.

„Noriu patikslinti, kad tai renginys, kuriame kalbėsime apie vaikų poeziją“, – susirinkusius pasveikino vaikų literatūros tyrinėtojas Kęstutis Urba, kuris, regis, nesitikėjo, kad susirinks beveik pilna salė smalsuolių.

Pasak jo, gegužę viešai bus pristatytas ilgai ruoštas projektas – svarbiausių vaikų ir paauglių knygų šimtukas, kuris sudarytas bendradarbiaujant su ekspertais ir skaitytojais. Jame net tris dešimtis pozicijų užima poezijos knygos. Dar geriau atrodo pirmas dešimtukas – čia net aštuoniose pozicijos įsitvirtino poezija.

Šie skaičiai daug žadantys, tačiau diskusijoje dalyvavusi Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) profesorė Gražina Skabeikytė-Kazlauskienė atkreipia dėmesį, kad iš skaitytojų gautų balsų nemažą dalį galėjo sudaryti tėvų ar senelių balsai.

„Vyresnioji karta užaugo su poezijos knygomis“, – priminė profesorė ir užsiminė, kad tai galėjo kiek iškreipti bendrą situaciją.

Iš viso šiuose rinkimuose savo balsą atidavė per 2000 skaitytojų.

Talento stoka

Diskusijoje dalyvavęs vaikų poetas Vladas Braziūnas teigė, kad vaikų poezijos populiarumą taip pat rodo ir faktas, kad eilėmis bandoma paversti klasika tapusius kūrinius.

Visgi tai tik yra tik viena medalio pusė.

Kaip diskusijoje pasakojo K.Urba, jam tenka susipažinti su visomis vaikams išleidžiamomis poezijos knygomis. Tokių kasmet išleidžiama dvi dešimtys. Tačiau ne visos jos vertos skaitytojo dėmesio.

Vaikų literatūros apžvalgininkė Loreta Žvironaitė-Udrienė tikina, kad tarp vaikų poezijos autorių trūksta tokių, kurie gebėtų prisipažinti, kad nemoka kurti vaikams. „Galėtų to ir nedaryti“, – sako ekspertė.

Pasak jos, vienos pagrindinių klaidų, kurias daro vaikų poezijos autoriai, tai per daug primityvus suvokimas, kas yra jų kūrybos adresatas, pamirštamas vaikų, kurie skaitys knygas, amžius, per daug monotoniškas eiliavimas, dažnai kartojasi istorijų motyvai ir pan.

„Talento stoka“, – konstatavo ekspertė.

„Juoktis neetiška, kad tačiau yra beviltiška“, – taip kai kuriuos kūrinius, kurių nenorėjo garsiai minėti, įvertino K.Urba.

Jis tik paminėjo dvi istorijas, kurios taip ir neišvydo dienos šviesos: „Viena buvo apie grietinę, majonezo žmoną. Tai rankraštis buvo. Kita – apie šuniukų vestuves – kaip kalaitė norėjo ištekėti. Tai vulgaru ir neestetiška“, – tokias poezijos idėjas apibūdino specialistas.

Tuo tarpu poetas V. Braziūnas priminė, kad paprasto nuoširdumo kurti vaikams nepakanka. „Aš kurdamas savyje įsivaizduoju vaiką“, – savo kūrybos paslaptį atskleidė V. Braziūnas.

Viltį teikiančios pavardės

Pasak K.Urbos, dauguma poetų nėra užaugę iki vaikų poezijos. Tačiau prie šio žanro populiarinimo turėtų prisidėti ir didžiosios leidyklos, kurios kol kas mieliau renkasi senų poezijos kūrinių perleidimą, o ne naujų autorių paieškas.

Kaip diskusijoje teigė ekspertai, daug žadanti yra Rimvydo Stankevičiaus, Renatos Šerelytės, Ievos Kasparavičiūtės kūryba.

Šiame vaikų poezijos vertinimo etape, pasak VDU profesorės Gražinos Skabeikytės-Kazlauskienės, derėtų priminti, kad vaikų poetams trūksta ne paskatinimo premijomis, bet erdvės, kuri skelbtų jų kūrybą.

„Sovietiniais laikais buvo žurnalai, kurie ieškojo tokių autorių, taip gimė ne vienas klasika tapęs kūrinys. To trūksta ir dabar – erdvės kūrybos atskleidimui“, – kalbėjo tyrinėtoja.

Su šia idėja sutiko ir K.Urba, kuris papildydamas teigė, kad nors vaikų poetų, regis, netrūksta, tačiau kažkur slepiasi talentingiausieji.

Parengė Mažvydas Karalius