Theodoras Dalrymplas: Kodėl Šekspyras yra visų laikų autorius?

Theodoras Dalrymplas yra psichiatras, kalėjimo gydytojas. Svarstydamas, kodėl V. Šekspyro mintys yra amžinos, jis žvelgia į žmogaus prigimtį.
Šekspyras mums nuolatos primena tą plonytę liniją tarp gėrio ir blogio, glūdinčią kiekvieno žmogaus širdyje. Parodydamas mums, kad ta linija visada lengvai, tačiau skausmingai perkertama, Šekspyras sunaikina utopinę iliuziją, kad visuomenės sąranga kada nors galėtų būti tokia tobula, jog žmogui jau nebereikėtų stengtis būti geram.

Prieš dešimtmetį psichiatras Peteris Krameris išleido knygą „Besiklausant Prozako“, kurioje buvo teigiama, kad žmogaus smegenys yra taip patobulėjusios, kad mes greitai galėsime kurti ir projektuoti savo asmenybes taip, kaip tik trokštame.

Nuo tada, anot jo, nebeturėtų būti jokio nerimo. Savo teiginius jis grindė istorijomis, kai žmonėms būdavo duodamas tariamai stebuklingas vaistas, kuris ne tik pagydydavo nuo depresijos, bet ir susiliedavo su jų naujomis, patobulintomis asmenybėmis. Tačiau šio ir kitų panašių vaistų receptas milijonams žmonių tikrai nesumažino žmogiškosios kančios ir neišsprendė gyvenimo dilemų. Auksinis palaimos amžius vis dar neatėjo. Visas ligas gydančios piliulės pažadas, kaip buvo ir bus visais laikais, lieka neišpildytas.
Kiekvienas, kuris yra skaitęs Šekspyrą, nebus nustebintas nusivylimo, kurį Makbetas išsako savo gydytojui:

Išgydyk ją. Nejaugi neįstengi
Tu sielai negaluojančiai pagelbėt,
Iš jos išrauti liūdesio šaknies,
Žymes kančių atmintyje ištrinti
Ir užmiršimo gėrimu saldžiuoju
Išvyti iš krūtinės tuos nuodus,
Kurie taip sunkiai širdį jai slogina?

Gydytojas atsako lakoniškai: „Čia gali sau padėt tik pats ligonis“.

Kiekviena dieną bent keli pacientai manęs paklausia Makbeto kausimo, be abejo, mažiau išlavinta kalba, tikėdamiesi teigiamo atsakymo. Bet keturi šimtmečiai iki tol, kai pradėta mąstyti apie neurochemiją, iki tol, kol neurologinis mokslas mums padėjo tam tikrais aspektais šiek tiek geriau save suprasti, Šekspyras jau žinojo, kad žmogus su laiku tampa vis labiau nelinkęs kažką jam nepatogaus pripažinti. Nėra jokio techninio būdo išspręsti žmonijos problemas.

Jis žinojo, kad svarbiausios problemos yra neišnaikinamai įsišaknijusios mūsų prigimtyje. Jis įrodė, kad nebūna įgimto tobulo charakterio. Štai todėl mes, modernūs žmonės, kai atsigręžiame į jo kūrinius, priartėjame prie mūsų širdyse esančios paslapties.

Pabandykime pažvelgti į trumpiausią jo tragediją „Makbetą“. Pjesė gręžiasi į žmogaus ambicijas, blogį, į kurį nuveda nevaldomos pagal etikos normas ambicijos. Ambicija ir blogis yra žmogaus prigimties dalis.

Kad galėtum suprasti save, visa tai reikia turėti viduje. Tai reiškia, kad paprasčiausiai užtenka būti žmogumi. Jei mes skaitysime šį kūrinį atidžiai, turėsime gilesnį suvokimą apie žmogaus prigimtį negu tiesiog studijuodami poros praėjusių šimtmečių psichologiją, sociologiją, kriminologiją ir biologiją.

Statistikos nesuteiks mums asmeninio nušvitimo jausmo. Žmogaus genomo išaiškinimas nesumažins reikšmės to, ką kadaise suvokė Šekspyras. Tie, kurie mano, kad dvigubos spiralės supratimas prilygsta savęs suvokimui, yra ne tik iliuzijų aukos, bet jie dar ir pasmerkia save kaip žmogiškąsias būtybes savęs suvokimo regresui.

„Gulago archipelage“ Aleksandras Solženycinas pažymi, kad Šekspyro piktadariai, tarp kurių yra ir Makbetas, sustoja greitai, palikę vos tuziną lavonų, nes jie neturi ideologijos.

Pagal kruvinuosius XX a. totalitarizmo despotų standartus Šekspyro piktadariai yra tik smulkūs nusikaltėliai, kaip sako Solženycinas, tik ideologija duoda ilgalaikį pasitenkinimą darant blogį, suteikia užtikrintumo ir pasiryžimo ilgai veikti. Kadangi visi dalykai, palyginus juos su Holokaustu ir Gulagu, tampa beveik bereikšmiai, tarsi paaiškėja, kad tokia tragedija kaip „Makbetas“ mūsų laikais nustoja rimtos reikšmės. Taip manė ne vienas Solženycinas.

Vienas rusų poetas parašė sonetų ciklą iš Gulago, kuriame nepagarbiai teigė, kad Šekspyro tragedijose tvyro netikrumas. Ši frazė tekstuose skamba kaip priedainis, kuriuo norima pabrėžti beprecedentį sovietų blogį. Kaip vokiečių filosofas ir visuomenės teoretikas Theodoras Adorno sakė, kad po Aušvico nebegali būti jokios poezijos. Taip pat rusai sakė, kad po Gulago nebegali būti jokio Makbeto.

Jie klydo. Žudynes ir genocidus ne visuomet inspiruoja ideologija. Ar mongolų minios buvo vedamos ideologijos? Ar galima etninį Ruandos ir Burundžio genocidą vadinti ideologiniu? Aš taip pat turiu šiokią tokią abejonę, ar radikalus blogis dideliu mastu gali egzistuoti be oficialios ideologijos sankcijų. Tačiau kiekvienas žmogus yra savo mažojo pasaulėlio Makbetas ir jo asmeninio blogio vertinimas nėra tapatus žvilgsniui į masinius nusikaltimus.

Šie pastebėjimai rodo, kad skaitant Makbetą pagrindiniu aspektu buvo pasirinktas mirčių skaičius. Taip pat reikia suvokti, kad viena yra interpretuoti tik pamačius pastatytą spektaklį, o visai ką kita reiškia atidžiai perskaityti patį pjesės tekstą. Netgi kalbėdamas apie mirčių skaičių, vienas didžiausių praėjusio amžiaus blogio ekspertų Solženycinas, nebuvo visiškai tikslus. Žuvo kur kas daugiau žmonių negu įmanoma suskaičiuoti veiksme ant scenos. Šekspyras atskleidžia, kad Makbeto galios troškimas tiesiogiai kyla iš totalitarinio teroro. Tai yra atmosfera, kurią būtų galima tikėtis, kad Solženycinas turėtų atpažinti.

Diktatoriniai valdymai tradiciškai priskiriami tai pačiai kategorijai kaip ir politiniai nusikaltimai, atmosferai, kai žmonės turi bėgti, kad nebūtų nužudyti dėl savo įsitikinimų. Jei žmonės nebuvo kalti, kyla klausimas, kodėl jie turėjo pabėgti. Lenokso žodžiai tiksliai su karčia ironija fiksuoja būvį tų, kuriuos bejėgius pasivijo diktatoriškas režimas.

Makbetas giriasi, kad savo namuose turi šnipų, kad galėtų stebėti potencialius priešus. Tų, kuriuos reikia nužudyti, vis daugėja. Nei šnipinėjimas, nei baimė, nei tironija nebuvo XX a. išradimas. Tai visais laikais veržėsi iš žmogaus prigimties.

Šekspyras ne blogiau nei Solženycinas suvokė agentų provokatorių tironijos spąstuose vaidmenį. Kai Makdufas pirmasis siekia Malkolmo pagalbos, Malkolmas paneigia, kad jis galėtų būti tinkamas opozicijos Makbetui vadas, nes ir pats turi labai daug ydų. Kur karaliauja blogis, geriausia yra pačiam apsimesti blogu. Kai pagaliau jis suvokia, kad Makdufas yra nuoširdus, nusižemina ir paaiškina, kodėl melavo:

Ne kartą bandė velniškas Makbetas
Mane į savo pinkles įvilioti
Gudrybėm panašiom; bet atsargumas
Man liepia nesiskubinti per daug
Ir būti apdairiam.
Patsai aukščiausias
Nuo šiol teisėju mudviejų lai būna.
Aš visas atsiduodu tavo valiai,
Išsižadu aš kliaudų nešvankių,
Kurias sau prisiskyriau, ir pareiškiu,
Kad svetimos yra jos mano kraujui.

Kai Makdufas paklausia Roso, kaip laikosi Škotija, jis atsako:

Pati savęs Tėvynė nelaiminga šiandien bijo…
Jinai mums nebe motina daugiau,
O kapinynas, kur šypsotis gali
Tik neišmanėlis, kur gailios raudos,
Klyksmai ir dūsavimai drasko orą,
Bet niekas jų nepastebi visai,
Kur lyg pasikarščiavimas atrodo
Giliausias sielvartas, kur nebeklausia,
Ko nuolat gaudžia varpas gedulingas,
Kur padorus žmogus, susirgt nespėjęs,
Nuvysta, pasimirdamas greičiau,
Negu kad gėlės jojo skrybėlėj.

Ar neskambėjo panašūs varpai ir sovietų eroje?

Kai Malkolmas kreipiasi į vadus, kurie galėtų eiti į mūšį prieš Makbeto jėgas, ištaria:

Tikiuos, nebetoli diena, bičiuliai,
Kai vėl bus saugūs mūsų židiniai.

Originalo kalba nepasakomas žodis „mūsų“. Analizuodamas būtent šį aspektą, T. Dalrymplas atkreipia dėmesį, kad tai yra mažos aristokratų opozicionierių grupės, kurią erzina Makbeto valdymas, kambariai. Ar šis kalbėjimas necharakterizuoja ideologija alsuojančio totalitarinio režimo? Kaip sako Solženycinas, būsenos, kai piliečiai nėra saugūs netgi savo privačiuose namuose ir miegamuosiuose kalbėti tai, ką galvoja. Kitais žodžiais tariant, kambariai, apie kuriuos kalbama pjesėje, nėra saugūs. Šekspyras žinojo, kad įstatymai, kuriems nepritaria žmonės, sukuria terorą. Ar tai būtų ideologija, ar ne.

Solženycinas buvo ganėtinai teisus, kad Makbete nėra ideologijos. Makbetą lygiai motyvuoja ambicijos ir baimė savo žmonos akyse pasirodyti mažu ir silpnu. Atmetamas bet koks filosofinis ar politinis jo veiksmų pateisinimas (tikras ar įsivaizduojamas), pavyzdžiui, neatsižvelgiama į tai, kad karalius, kurį jis išstumia yra blogas ir iš tiesų vertas nuvertimo. Neprisileidžiama net mintis, kad kai kuriais veiksmais jis siekė gėrio savo šaliai ir jos žmonėms. Šekspyras eina tiesiai prie žmogaus širdyje glūdinčio blogio. Jam svarbu, kokie kiekvieno veiksmo motyvai glūdi žmogaus širdyje.

Šekspyras skverbiasi į žmogaus prigimties esmę, ne į žmonijos istorijos įvykius. Nors jis suvokia, kad kiekvienas žmogus gyvena tam tikroje vietoje tam tikru laiku. Iš tiesų pjesė remiasi labai konkrečia istorine situacija. Pavyzdžiui, buvo tikima, kad Bankas yra Džeimso I protėvis. Yra scena, kurioje laumės Bankui pasako, kad jis bus daugelio karalių kamienas, tačiau pats karaliumi nebus. Jei Makbetas būtų bandęs įteisinti jakobiniškus įstatymus, sunkiai būtų įmanoma patikėti, jog šis kūrinys būtų išverstas į zulu kalbą. Zulu auditorijai tuomet šis kūrinys būtų turėjęs didelės reikšmės. Makbetas tiesiog liudija didžios literatūros universalumą.

Tai, kad Makbeto personažas nebuvo sumažintas vien iki ideologinių jo veiksmų priežasčių, o buvo atskleidžiamos ir psichologinės bei universaliai būdingos žmogaus prigimčiai, atskleidžia Šekspyro genijų. Makbetas nėra paprasčiausias piktadarys, jis nėra ir Ričardas III, kurio fizinės deformacijos įtikinamai paaiškina moralines. Priešingai, Makbetas yra herojus, narsus karys, drąsiai ir ištikimai gelbstintis karaliaus Dunkano karalystę. Jis nėra psichopatas ar sociopatas. Jis yra normalus žmogus, apdovanotas prigimtimi, kuri yra tokia pat baisi kaip ir kiekvieno mūsų. Todėl jame labai nesunkiai galime atpažinti save.

Taip pat jis nėra ir neteisybės bei nedėkingumo auka, kas galėtų sumažinti jo vėliau įvykdysiamų nusikaltimų mastą. Jis neturi kuo skųstis. Priešingai jis yra laimingas dėl sėkmės gimti aristokratų šeimoje ir karalius jam dosniai atsilygina už jo karines paslaugas. Sveikindamas Makbetą po pirmųjų pergalių, Dunkanas sako:

Nedėkingumo nuodėmė sunki.
Tu taip toli esi pirmyn nužengęs,
Jog mano atpildo sparnai greitieji
Tavęs vis vien pavyti nepajėgs.
Jei tavo paslaugos mažesnės būtų,
Aš savo dosnumu galėčiau jas
Atsvert; ir, patikėk, man nesmagu,
Jog tau atlygint neturiu jėgų.

Makbetas vargiai galėtų kaltinti Dunkaną, kad šis jo neįvertino, bet vis tiek jį nužudo. Makbetas taip pat negali skųstis savo namų ar ekonominėmis sąlygomis. Dunkanas vėliau atvykęs į Makbeto pilį, pastebi jos grožį ir ramybę.

Žavingoj vietoj stovi ši pilis;
Dvelkimai oro švelnūs ir malonūs
Giedrias pajautas mūsų glamonėja.

Pažvelgus į Makbetą, kai jis pradeda savo griovimo kelią, kyla klausimas, ko dar žmogus gali norėti. Makbetas sako, kad daug ko. Jis pripažįsta, kad neturi jokio realaus motyvo ateities nusikaltimams, bet iš jo vidaus veržiasi nevaldomas valdžios geismas.

Aštriais pentinais akina mane
Garbės nepažabojamas troškimas,
Kurs pasistos piestu ir, žemėn griuvęs,
Mane prislėgs.

Ši jo motyvacija atrodo kaip kontrastas greta dviejų žudikų, kurie yra pasamdyti užmušti Banką. Iki tol, kol jie pasirodo scenoje, Makbetas jau yra įpylęs nuodų į jų ausis, informuodamas juos (žinoma, klaidingai), kad Bankas yra visų jų bėdų kaltininkas.

Žudikai labai noriai išgirsta, kad jie turi priešą, atsakingą už visas jų nesėkmes. Jie nesunkiai vaizduotėje susikuria archetipą vyro, prieš kurį turi kilto viso pasaulio pyktis, kuris, kitaip nei Makbetas, yra visas tiesiog persunktas blogiu. Antrasis žudikas tuomet pasako:

Valdove, aš patyriau
Pasaulyje tiek antausių ir niuksų,
Jog viską padarysiu, kad tiktai
Galėčiau tulžį ant žmonių išgiežti.

Tuomet pirmasis prideda:

Aš irgi — taip numaitotas likimo,
Tiek nukamuotas negandų esu,
Jog net gyvybe savo rizikuosiu,
Kad žūčiau ar laimėčiau.

Žvelgiant paviršutiniškai, žudikai jau turi priežastį savo veiksmui. Be abejo, to negalima laikyti pagrindimu. Žinoma, mes nežinome, ar jų nusivylimai bei nesėkmės yra tikri ar įsivaizduojami, įgyti pelnytai ar nepelnytai. Šekspyras leidžia mums suprasti, kad jų savigaila, kaip ir visų kitų žmonių, yra pavojinga, leidžianti plisti blogiui, kuris gali būti pateisinamas kaip atlygis.

Tačiau Makbetas nėra pagiežingas žmogus, jis niekada nesiskundžia netinkamu kitų elgesiu. Taigi nors apmaudas yra žmogaus blogio priežastis, reikia pripažinti, kad ji nėra vienintelė ar fundamentali. Makbetas į blogį yra vedamas savo ambicijų. Kadangi mes visi gyvename visuomenėje, kurioje manevrai dėl pozicijos ir galios yra neišvengiami, mes galime jį iš esmės suprasti. Makbetas gyvena mumyse visuose.

Nesuteikdamas Makbetui tokio polinkio į blogį, kuris nebūtų būdingas ir kitiems žmonėms, nesukurdamas situacijų ir aplinkybių, kurios tiesiogiai vestų į blogį, Šekspyras prisikasa iki žmogaus širdyje esančios plonytės gėrį ir blogį skiriančios linijos. Čia galima prisiminti frazę, kurią Solženycinas ištaria „Gulago archipelage“. „Palaipsniui gulage man atsiskleidė, kad gėrį ir blogį skirianti linija eina ne tarp valstybių, ne tarp politinių partijų, netgi ne tarp konkrečių žmonių. Ji driekiasi kiekvieno žmogaus širdyje.“ Būtent Šekspyras savo kūriniuose ir atskleidė šią tiesą.

Taip pat jis padarė dar daugiau. Jis parodė, kaip lengva šią liniją kirsti, netgi be jokios konkrečios dingsties ar sąmoningo ketinimo. Taip pat jis atskleidė, kad po to kyla amžinos pasekmės. Parodydamas mums, kad ta linija visada egzistuoja, kad yra lengvai, beveik be jokių pastangų perkertama, Šekspyras sunaikino iliuziją, kad socialinė santvarka kada nors gali tapti tokia tobula, kad žmogui nebereikėtų siekti gėrio.

Nuodėmė kyla iš sužeistos žmogiškos prigimties, kurioje visada glūdės pagunda į blogį, joje blogis gebės manipuliuoti netgi tobulybės siekiančiomis žmogaus pastangomis, taip pat siųs iš aplinkos kylančias patyčias. Apsisaugojimui nuo blogio reikia kur kas daugiau nei trokštamų socialinių susitarimų. Tai visada reikalaus asmeninės savęs kontrolės ir sąmoningo individo apetito ribojimo.

Makbetas yra ambicingas dar iki pjesės pradžios. Trys laumės, kurios pradžioje jį pasveikina kaip didžiausią Škotijos karalių, yra jo slaptų svajų aidas. Tačiau jis niekada nebandė pažvelgti į savo ambicijas per etinę prizmę ir jų kontroliuoti. Po susitikimo su laumėmis jis kaip koks markistas jaudinasi, ar istorinė revoliucijos triumfo neišvengiamybė reikalauja jo dalyvavimo.

Rusų marksistams reikėjo Lenino, o Makbetui reikėjo savosios ledi. Lengvai priimdamas sprendimus mūšyje, be jos jis būtų kaip su didžiausiu sunkumu nesusitvarkęs su taika.
Pagrindinis įrankis, kuriuo žmona priverčia savo vyrą veikti, yra jo žeminimas.

Ji žemina jį taip, kad jis imtųsi daryti tai, ką žino esant neteisinga. Labai daug žmonių šiais laikais, pavyzdžiui, pradeda vartoti heroiną todėl, kad bijo atrodyti silpni kitų akyse. Makbetas myli ir gerbia savo žmoną, bet ši iškreipia meilę ir pačią jos esmę, žmogaus troškimą būti gerbiamu ir mylimu palenkia blogio tikslams. Tai moko, kad bet kokia galinga emocija ar troškimas, nors daugeliu aplinkybių tai būtų tikrai doras dalykas, gali būti palenkiamas blogio tikslams, jeigu asmuo to nekontroliuoja per etinę prizmę.

Šekspyras mato, kad žmogaus prigimtis turi potencialo tiek gėriui, tiek blogiui. Viskas priklauso nuo mūsų priimamų sprendimų. Tiesa, kad Makbetas yra amicingas, tačiau jo ambicija, susidūrusi su nevalingu troškimu, nėra gera savybė. Tačiau Makbetas nėra toks ambicingas, kad jam visiškai neberūpėtų kiti dalykai. Jo ambicijos nustato tam tikras ribas.

Ledi Makbet rūpi, kad jos vyras atsisakytų savo gerųjų savybių, jog galėtų veikti taip, kaip reikia jai. Bet paradoksaliai ji, kuri paprastai yra pristatoma kaip blogio epicentras, nėra savaime bloga iš prigimties, jos blogis kyla iš pasirinkimo. Ji suvokia, kad turi slopinti savo prigimtyje glūdintį gėrio potencialą, kad galėtų paklusti savo ambicijų raginimams. Nėra geresnio valingo blogio įvaizdžio literatūroje nei ledi Makbet motinystės jausmų išsižadėjimas dėl galios.

Man teko žindyti, ir aš žinau,
Ką reiškia meilė kūdikiui savajam;
Bet nors jisai šypsotųs man į veidą,
Aš vis tiek pat, nuo jo burnos švelnios
Atplėšus krūtį, galvą jam praskelčiau,
Jei būčiau tik prisiekusi bent kartą
Tai padaryt, kaip tu prisiekei man.

Dauguma žmonių, kad taptų blogi, turi užslopinti juose esantį gėrį. Jei siekia būti geri, turi nuolatos slopinti juose glūdintį blogį. Nėra galutinės vienos ar kitos pusės pergalės. Didžioji ledi Makbet tragedija yra ta, kad ji nepakankamai įvertino joje esantį gėrį. Būtent jis jos asmenybėje staiga revanšuoja.

Šios moters psichologinė klaida yra įsivaizdavimas, kad joje glūdinčio gėrio ignoravimas praeis be pasekmių. Po to, kai ji ir Makbetas susitepė Dunkano žmogžudystės krauju, ji ištaria: „Truputį vandens — Ir pėdsakų nebėr: tai vienas juokas!“

Ledi Makbet idėjos ribotumas atsiskleidžia lunatikavimo scenoje, kurioje ji pripažįsta, kad net ir visi Arabijos kvepalai nebepakvepins jos rankos. Vanduo nuplaus tik kraują, bet niekada nebus nuplauta nuodėmė ir kaltė.

Makbetas pasiduoda savo žmonos patyčioms. Šis momentas yra analizuojamas visuomenės psichologo Stanlio Milgramo ir apibūdinamas jo knygoje „Paklusimas vyresnybei“. Eksperimentų metu tyrėjai naudojo paprastus žodžius, bandydami paveikti tokius pačius žmones kaip Makbetas, kurie neturėjo jokio specifinio polinkio į blogį, atlikti elektros šokus nepažįstamiesiems.

Tačiau Šekspyras nemanė, kad bet koks visuomeninis spaudimas yra saviminis blogis. Priešingai, mūsų troškimas pamatyti savo gražų atspindų kituose yra garbės ir kitų gerų savybių šaltinis. Pavyzdžiui, kai Makdafas atsako į Malkolmo pasiūlymą apgailėti savo kaip Makbeto aukų likimą, jis ištaria:

Pakelkim kardus mirtinus verčiau
Ir stokime, kaip pridera drąsuoliams,
Gint mūsų teisių sutryptų.

Narsuoliai, jo teigimu, yra vienijami bendrystės, stiprinamii juos jungiančių vertybių. Kai Sivardas išgirsta, kad jo sūnus buvo nužudytas per galutinį mūšį, kuriuo buvo norima nuversti Makbetą, sako:

Tad tebūnie jis Viešpaties karys!
Ir jei sūnų turėčiau net daugiau,
Negu yra man ant galvos plaukų,
Aš gražesnės mirties jiems nelinkėčiau;
Jo varpas atskambėjo.

Jei nebūtų visuomeninių garbės ir paklusimo pareigai vertybių, jaunasis Sivardas būtų galėjęs pabėgti ir išasugoti savo kailį. Taip būtų padaręs bet kas kitas, o Makbetas būtų likęs valdžioje.

Tai yra faktas, kuris šią mirtį padaro vertą aukos, suteikia jai prasmę. Būtent ši prasmė šiek tiek mažina tėvo sielvartą. Visos pjesės metu Makbetas suvokia, kad jo elgesys moraliai neteisingas. Jis niekada, kaip įprasta moderniems reliatyvistams, neteigia, kad teisinga yra klaidinga, o klaidinga yra teisinga.

Jis yra vienas iš šimtų, paneigiančių platoniškąją teoriją, kad blogis kyla iš gėrio nepažinimo. Visai kitaip nei jo žmona, jis neapgaudinėja savęs, kad jų darbus nuplaus vos lašelis vandens. Priešingai, vos nužudęs Dunkaną, jis suvokia, kad jau yra beviltiškai save pažeidęs.

Kas ten beldžias?
Kiekvienas garsas gąsdina mane!
Šios rankos…
O, jos man išplėš akis.
Ar vandenynai didžiojo Neptūno
Nuplaus jų kraują!
Ne! Ranka manoji,
Bangas žaliųjų marių palytėjus,
Jas purpuru bematant nudažys.

Jis iš karto ima gailėtis to, ką padarė. Kai girdi beldimą į laukujus vartus, jis tiesiog medžia, kad šiuo beldimu būtų galima prikelti Dankaną. Jis žino, kad niekada nebegalės ramiai miegoti. Jis suvokia didžiausią blogį padaręs pats sau, todėl netgi ima pavydėti savo aukoms.

Mes amžiną jam suteikėm ramybę,
Idant galėtume ja džiaugtis patys,
Nors būtų mums kur kas lengviau dabar
Su mirusiais ilsėtis, negu jausti,
Kaip sopulio nagai tau drasko sielą.

Laiko strėlės lekia tik viena kryptimi. Bent keletą kartu Makbetas atskleidžia, kad jaučia, jog tai, kas buvo padaryta, yra nepakeičiama. Net jei padarytum viešą išpažintį, automatiškai ištarti žodžiai neatitaisytų žalos ir blogio nepaverstų gėriu. Makbetas galiausiai suvokia, kad kartą padarytas blogis niekaip neleidžia pabėgti iš jo gniaužtų.

Ką reiškia baimė prieš vaizduotės siaubą,
Jei šmėkla žmogžudystės kruvina
Taip sukrėtė būtybę mano visą,
Jog gyvenu paskendęs nujautimuos
Ir vien tatai, ko nėr, regiu aplink.

Kitais žodžiais tariant, yra riba, kurią kartą peržangus iš žmogaus atimamas visas jo žmoniškumas. Žmonėmis mus daro ribos, kurių nevalia peržengti. Todėl žavėjimasis nusikaltimais mene yra paviršutiniškas jausmas.

Makbeto tragedija įspėja mus nusistatyti ribas savo veiksmams, kad galėtume apsaugoti savo žmogiškumą. Makdufas Malkolmui, kai šis prisistato, kaip beširdis, išsako, kad beribis nesitvardymas yra mūsų pačių prigimties tironija.

O kad mes galėtume paklusti taisyklėms, kurios garantuoja mums laisvę.

Pagal catholiceducation.org parengė Vaiva Lanskoronskytė

Bernardinai.lt

Atsakyti