Tomas Andriukonis. „Užklasinė“ Antano Baranausko veikla

Antaną Baranauską (1835–1902) žinome kaip lietuvių literatūros klasiką, „Anykščių šilelio“, „Kelionės Petaburkan“ ir kitų chrestomatinių lietuvių literatūros tekstų autorių. Tačiau literatūra – tik vienas iš jo interesų. Su ne mažesniu atsidėjimu jis studijavo lietuvių kalbą (ir buvo tapęs bene autoritetingiausiu jos žinovu) bei matematiką. Tad šįkart pasakojimas apie tuos Baranausko užsiėmimus, apie kuriuos žinome mažiau ir kurie nevisai dera su stereotipiniu literato vaizdiniu.

Baranausko top 5

Baranauską pirmiausia vadiname poetu. Taip – jis parašė maždaug pusantro šimto eiliuotų kūrinių.Tiesa, didžioji jų dalis – ne itin didelės meninės vertės jaunystės laikų lenkiški eiliavimai. Atskyrę juos, o taip pat religines giesmes bei proginius eiliavimus, turėsime grupelę tekstų, kurioje bus maždaug penketas estetiškai vertingų kūrinių. Būtent jie Baranauskui pelnytai užtarnavo klasiko statusą. Galimas 5-ukas atrodo maždaug taip:

- „Anykščių šilelis“. Vienas iš retų literatūros kūrinių, kurie su laiku ne senka, o tik prisipildo naujų reikšmių. Ši poema tyrėjams iki šiol atskleidžia vis naujas perskaitymo galimybes. Beje, pirmoji poemos dalis buvo skirta giedoti, tad Anykščių apylinkėse vietiniai „Anykščių šilelį“ pirmiausiai žinojo kaip giesmę.

- „Neramumas“ – tai trumpas, tačiau, Juozo Tumo-Vaižganto teigimu, vienas geriausių Baranausko kūrinių.

- Iš trumpesnių tekstų galima paminėti ir „Dainu dainelę“. Tik nereikėtų pavadinimo painioti su festivaliu „Dainų dainelė“. „Dainu“ – tai tarmiška „dainuoju“ forma.

- Poema „Kelionė Petaburkan“. Estetiniu požiūriu labai netolygus kūrinys – šalia tikrai puikių ir stiprių fragmentų, esama ir neabejotinai silpnų vietų. Beje, XIX a. tik nedaug kas žinojo apie šią poemą, nors atskiros jos giesmės buvo itin populiarios visoje Lietuvoje.Visas poemos tekstas pirmąsyk išspausdintas tik praėjus 130 metų nuo kūrinio parašymo.

- „Pasikalbėjimas giesminyko su Lietuva“. Ne visi šio poemos-dialogo atsakymai šiandien mums tinka, tačiau ir dabar ji leidžia sau užduoti klausimą, ką ir dėl ko mes darome.

Toks galėtų būti Baranausko top 5. Vėlyviausias iš šių tekstų parašytas 1863 m. Tuomet autoriui tebuvo 28 metai. Po to jis nugyveno dar 40 metų. Ką tuo metuveikė?

Protas+Imlumas+Valia

Nedaug rašiusį Baranauską galima vadinti didžiausiu XIX a. lietuvių poetu. Tačiau kartu tai buvo vienas didžiausių to amžiaus lietuvių protų. Tiesa, iki galo atsiskleisti jam sutrukdė sistemingo ir kryptingo išsilavinimo stoka. Tačiau vargu ar pats Baranauskas manė, kad jo gyvenimo uždavinys – kuo geriau įgyvendinti savo galimybes.

Tapęs dvasininku, Baranauskas didžiąją laiko dalį skyrė tarnystei, o jos rūpesčių Baranauskui kylant bažnytinės hierarchijos laiptais aukštyn vis daugėjo. Tad jo moksliniai interesai nedažnai sutapdavo su tiesioginėmis pareigomis.

Tačiau susidomėjimas kalbos mokslu, o vėliau ir matematika – buvo itin aistringas. Pavyzdžiui, skaičiavimui jis galėdavo skirti po 13 h per dieną ir tuo pat metu neapleisti savo tiesioginių pareigų. Tiesa, toks intensyvus darbas alino Baranausko sveikatą ir jis nenorom turėdavo bent trumpam sustoti.

Baranausko proto veržlumą, imlumą bei valią mokytis liudija ir tai, kad Varnių kunigų seminariją jis sugebėjo baigti per 2 metus. Tuo metu kiti čia užtrukdavo dukart ilgiau – 4 metus.

Gyvenimą perkeitęs sukilimas

Seminarijoje Baranauskas susidomi lietuvių kalbos tyrimais, kuriuos tuomet į naują lygį pakėlė indoeuropeistikos mokslas. Iš Varnių Baranauskas keliasi į Peterburgo dvasinę akademiją. Baigęs ją, stažuojasi Vakarų universitetuose.

Būtent čia jį užklumpa sukilimas. Aršus carinio režimo priešininkas Baranauskas priverstas iš tolo stebėti įvykius gimtinėje. Tikėtina, kad būtent tai jį apsaugo nuo tremties, kurios neišvengė du jo broliai (jiems paskirta tremtis iki gyvos galvos) bei artimiausias bičiulis ir bendražygis Klemensas Kairys.

Tiesa, broliai po 12 metų sulauks malonės ir – su nė kiek nesušvelnėjusiomis anticarinėmis nuostatomis – grįš namo.O štai Kairys tremtyje miršta.

Sukilimas atneša ir daugiau permainų. Seminarija iš gana nuošalių Varnių perkeliama į Kauną – administracijai po šonu. Taip norėta lengviau kontroliuoti šią tuomet itin įtakingą, bet neitin paklusnią įstaigos vadovybę bei studentus.

Baranauskas pakviečiamas į perkeltą seminariją dėstyti homiletikos– pamokslų sakymo mokslo. Šis kursas turėjo būti dėstomas ne, kaip buvo iki tol, lenkų kalba, o lietuviškai arba rusiškai. Toks buvo carinės administracijos sprendimas, mat po sukilimo numalšinimo nutarta apriboti lenkakalbės kultūros įtaką. Manyta, kad nuo Lenkijos kultūrinės-politinės erdvės apribotus lietuvius bus paprasčiau valdyti.

Nauji žodžiai, nauja gramatika

Ruošdamas paskaitas, Baranauskas turėjo išspręsti daugybę mums nebeiškylančių klausimų. Pavyzdžiui – kokia tarme dėstyti dalyką? Juk bendrinės kalbos dar nebuvo; arba – kaip studentams pristatyti lietuvių kalbą, jeigu nėra nei vienos lietuviškai rašytos mokslinės gramatikos?

Baranauskas imasi versti vokiškai parašytą, vieno svarbiausių indoeuropeistikos mokslininko – Augusto Šelicherio gramatiką. Tuomet dar palyginti naują ir kartu pirmąją mokslinę lietuvių kalbos gramatiką. Radęs daug netikslumų imasi juos taisyti, veikalą pildyti. Po kurio laiko Baranauskas ir pats parašo „Kalbamoksliu“ (tai sulietuvintas gramatikos pavadinimas) pavadintą veikalą, tapusį seminarijos studentų vadovėliu.

Mokydamas studentus lietuvių kalbos gramatikos, Baranauskas vis labiau gilinasi į jos problemas, kuria tuo metu dar nesamus lietuviškus gramatinių terminų atitikmenis. Dalį jų („balsis“, „būdvardis“, „žodynas“, „raidė“, „sakinys“, „rašyba“, „tarmė“ ir kt.) vartojame iki šiol.

Bene didžiausias Baranausko įnašas buvo į dialektologiją – tarmių mokslą. Rinkdamas duomenis išsavo studentų, suvažiavusių iš skirtingų Kauno gubernijos kraštų, jis klasifikavo ir skirstė tarmes, potarmes, nustatinėjo jų ribas ir t. t. Anot kalbos tyrėjų, Baranauskas pirmasis sudarė tikslią lietuvių tarmių klasifikaciją, kuri tapo pagrindu dabartiniam skirstymui.

Taip Baranauskas tampa autoritetingiausiu lietuvių kalbos žinovu šalyje, su kuriuo konsultuojasi žymūs to meto kalbotyrininkai iš Rusijos bei Vakarų universitetų.

Skirtingos tarmės – viena rašyba

Vienas įspūdingesnių Baranausko užmojų – mėginimas sukurti bendrinę rašybą.

„Kas kita knyga, kas kita burna: knygoje kalba pusiau apmirusi; burnoje gi visa gyva. Kurios svieto giminės turi nuo daug šimtų metų ištaisytą rašybą, gyvoja jų kalba ne po knygas guli, bet žmonių burnoje tarmių upeliais teka ir, gyva būdama, pamažėl dyla ir mainos“, – viename savo laiške rašė jis.

Suvokdamas kiekvienos atskiros tarmės, kiekvieno gyvo kalbėjimo savitumą, Baranauskas tuo pat metu suprato, kad tokia įvairovė nesukuria pagrindo susišnekėjimui ir aiškumui. Todėl ėmėsi kurti bendrinę rašybą.

Tai buvo labai demokratiškas ir netipiškas sumanymas. Baranauskas sukūrė rašybą, pagal kurią vienodai užrašytą žodį skirtingų tarmių atstovai būtų galėję perskaityti savaip. Kitaip tariant – jo polifonetine vadinamairašybai pasitelkiamos raidės, kurios turėjo kelis tarimo variantus – atsižvelgiant į skaitančiojo tarmę.

Tiesa, Baranausko pasiūlyta rašyba, jos sudarymo principai buvo sudėtingi ir ne visuomet aiškūs, tad šis sumanymas taip ir neprigijo.

Apskritai Baranauską galima vadinti didelių užmojų žmogumi. Tai puikiai paliudija atvejis, kai jam teko recenzuoti lietuvių-rusų kalbos žodyną. Pastarasis leistas jau po sukilimo, tad buvo užrašytas „graždanka“, t. y. lietuviški žodžiai surašyti kirilica.

Baranauskas parašė recenziją, kurios apimtis – 160 psl. Joje buvo išsamiai išdėstyta, kodėl negalima lotyniškų raidžių keisti kirilica, kaip ir kodėl ji negalinti perteikti lietuvių kalbos. Šis tekstas buvo ne tik žodyno (kurio leidyba po tokio atsiliepimo sustabdyta) recenzija, bet ir išsamus mokslinis argumentas prieš spaudos lotyniškais rašmenimis draudimą.

Skaičių trauka

„Dar vaikiščiu būdamas nugirdau apie uždavinį: kiek galima nupirkti jaučių, karvių ir veršiukų, mokant už jautį 10 rub., už karvę 5 rub., o už veršiuką po pusrublį, idant už 100 rublių būtų nupirkta 100 galvų. Porą savaičių kamavausi, kol išgalvojau, jog išpuls 1 jautis, 9 karvės ir 90 veršiukų.“

Tai Baranausko pasakojimas apie savo ankstyvuosius susidūrimus su matematika. Šis fragmentas rodo ne tik Baranausko matematinį polinkį (skaičiuojantis vaikas negali atsitraukti nuo jam dar per sunkaus uždavinio), bet didelę valią ir užsispyrimą – uždavinys narpliojamas net porą savaičių.

Tiesa, daugiau laiko matematikai Baranauskas atrado jau tapęs pavyskupiu (sufraganu), kuomet nebedirbo pedagoginio darbo ir atsitraukė nuo kalbotyros.

Matematikos studijas jis pradeda nuo pat pradžių – nuo elementariausių vadovėlių ir po truputį pereina prie vis sudėtingesnių knygų.Tuo metu švietimo sistema Lietuvoje buvo beveik sunakinta, todėl didesnė problema buvo ne matematinių problemų perpratimas, o galimybė gauti specializuotų knygų.

Pasaulį pažinti per skaičius

Greitai Baranauską pakeri skaičių teorija. Daugybę dienų ir valandų jis praleidžia skaičiuodamas, bandydamas suprasti, atrasdamas tai, kas jau buvo atrasta, bet jam iki tol nežinota (pavyzdžiui, savarankiškai atranda jau žinomą Niutono binomo formulės įrodymą). Tiesa, Baranauską priekin vedė ne naujų atradimų noras, o kur kas esmingesnis troškimas – suvokti supantį pasaulį.

„Taisyklės ir sutvarkymai skaitliuose traukte mane traukia prie savęs; matau juose amžinų nesulaužomų tiesų spindulėlius. Skaitlių aibės yra laipsniais, pakeliančiais protą prie begalybės supratimo. [...] Matematiški tyrinėjimai padeda, jog už matematiškąsias tiesas daug augštesnės yra tiesos doriškosios ir tikėjimo paslaptįs. Jose lyg veidrodyje aš matau ir nujaučiu savo proto menkumą [...] Tuose patėmijimuose rasi atsakymą kodėl aš buvau užsiėmęs aprokavimuѱ (108)!“ – rašė laiške rašė Aleksandrui Dambrauskui-Jakštui, kunigui, kuris prieš studijas seminarijoje, universitete studijavo matematiką.

Matematika jį patraukia kaip galimybė kalbėti apie supančio pasaulio sandarą, dėsnius ir šį pasaulį sukūrusį Dievą. Matematika ir religinė pasaulėžiūra Baranauskui buvo du itin glaudžiai susiję dalykai. Matematikos galimybės apskaičiuoti pasaulį, atskleisti jo sąryšingumą bei – kaip atrodė Baranauskui – jo logišką sutvarkymą, dar kartą patvirtindavo Dievo galybę.

Susidomėjęs transcendentaline progresija, jis, remdamasis matematinėmis formulėmis, įrodinėjo Dievo buvimą, o taip pat pasiūlė formulę, kaip galima būtų apskaičiuoti Būtį.

Beje, Baranauskas paliko ir lietuviškos matematinės terminologijos: „daugiakampis“, „plotas“, „trikampis“ ir t. t. – tai vis jo sugalvoti žodžiai. Iki Baranausko matematinė lietuvių terminija priminė dykrą.

15-min

Atsakyti