Kaip galima užgesinti tą, ko nėra? Visi tik ir kalba, kad mokiniai neskaito, neskaito, neskaito. Aišku, kalba tie, kurių vaikai neskaito. O gal šia kliše kai kam labai naudinga dangstyti savo negebėjimą? Kaip išmokysiu, jei neskaito? Bet juk dabar dirba iš puikių vadovėlių pagal puikias dabartines programas. Tai kodėl tokie apverktini rezultatai? Vis dėlto labiausiai suintrigavo mintis, kad „per daug dėmesio skiriama Biblijos nagrinėjimui, penktokams ir šeštokams duodamos nagrinėti per sunkios Senojo Testamento ištraukos.“ Palaukit, o mokytojas kam reikalingas? Kam per sunku mokiniams paaiškinti, padėti suprasti? Kauno Jėzuitų gimnazijos mokytojui? Labai knieti pajuokauti – na, nebūtų jėzuitas. Biblija visa, anot jų, tik kunigams suprantama. Ne kožnam pabažnam, kaip sakoma. Buvau įsitikinusi, kad toks mąstymas kerojo tik kažkada viduramžiais…Todėl įdomu, ar Jėzuitų gimnazijos mokytojas metodininkas Mindaugas Grigaitis, sakyčiau, švelniai tariant, tik skleidžia erezijas apie literatūros mokymą, ar tikrai tiki, kad : – programa pernelyg moksliška, nes orientuota į tautinį pasakojimą; – teorinis konstruktas reiškia, kad mokiniai turi išmokti tiesas, jas perimti, savotiškai iškalti mintinai; – suprantama, kad klasika reikalinga, vaikai turi žinoti ir Donelaitį, ir Maironį, ir Kudirką, tiesiog tuos tekstus ruošiamasi pateikti enciklopedijos forma. Tačiau labiausiai liūdina ši M. Grigaičio tirada: „Patriotizmas gerai, bet mes prieš konservatyvų jo suvokimą, kai vaikas verčiamas iškalti tautinį tekstą, o ne susikurti savo santykį su juo. Tautinis naratyvas verčia standartizuoti literatūros suvokimą. Programos kūrėjai sako, kad svarbu, kaip mokytojas tai pateiks, bet patys nesiūlo metodinės medžiagos, kaip jų viziją realizuoti. Dabar turime tik teorinį konstruktą, kurį bandoma permesti į mokyklas.“ Tokių nesąmonių kratinio vienoje vietoje seniai neteko skaityti. Bet šviesioji viso šito reikalo pusė yra tai, kad kalba. Kalboje ne tik tauta pasisako, kas esanti. Štai ir išlindo yla iš maišo. „Patriotizmas gerai“, bet patys nesugeba jo ugdyti, o programos kūrėjai „nesiūlo metodinės medžiagos“. Tai dabar aišku. Reikia „Postilės“, kokią kažkada parengė M. Daukša tingiems ir negebantiems, stokojantiems pasišventimo ir meilės Lietuvai bei kalbai kunigams. Gal ir reikia mokytojo knygos, bent jau nesakys mokiniams, kad prie sovieto buvo geriau, kai nesugalvos, ką sakyti, susidūrę su „net studentams neįveikiama“ lietuvių literatūra. Tikiu, kad tokių „pasipiktinusių mokytojų“ Lietuvoje mažuma, tik, matyt, jie įtakingi. O gal greičiau tik tokiais dedasi. Ir dar. Viena klišė – mokiniai neskaito, kita – mokytojai ir tik mokytojai pažįsta savo mokinius. Bet visa bėda ta, kad šitie cypiantys ne tik stokoja meilės ir pasišventimo Lietuvai ir kalbai, bet netiki bei nepasitiki savo mokiniais. Kur čia tas savo mokinių pažinimas, jei nuolat juos šmeižia: neskaito, nesupranta, negeba, nesuvokia, neperskaito, neparašo, čia jiems per sunku, neįkandama, kur čia jiems, tik jau ne maniškiams, ir t.t. Vadinasi, čia tik kai kurių lituanistų problema. Jeigu patys nesuvokia, nemoka, netiki, tai kaip visa tai gali įkvėpti savo mokiniams? Kad baigdamas 12 klasių žmogus būtų brandi asmenybė, ugdyti ją reikia nuo pat pradžių. Čia kaip su augalu. Jei negaus reikiamų medžiagų, užskurs. Vėliau nebepavyks to patirto trūkumo kompensuoti. Vis tiek, kaip besistengtum, augalas bus silpnesnis, neatsparus ligoms, niekada nebeatsiskleis visu savo grožiu, kaip būtų galėjęs. Gal taip atsitiko ir mums, užaugusiems sovietmečiu? Kaip tiems augalams. Kam, jei ne sovietmečio sužalotam žmogui žodžiai – mylėkite Lietuvą, mylėkite Lietuvą, skamba nekaip? Tarp kita ko, čia vieno labai gerbiamo mokslininko jo paties intonuota programos interpretacija. Kas atsitiko, kad lituanistikos fakultetų absolventams, mokslo žmonėms, mokytojams lietuvių literatūra nėra jų gyvybiškųjų galių šaltinis? Jiems šalia jos kažkaip nejauku? Tai gal nemyli savo literatūros, o kaip galima ką nors suvokti, suprasti, jeigu nepasitiki? Jeigu nešiojiesi įkaltą kompleksą, kad kitos literatūros juk pasaulinės, o mūsų tai ne… Tokia pelkė prieš akis atsivėrė. Liūdna. Nedaug Lietuvos istorijoje mūsų tautai naudingų proveržių. Vis kokie vagys tai karūnas vagia, tai parsidavėliai išdavikai valstybę parduoda, tai nuožmūs ir klastingi svetimieji garbingiausius tautos žmones išžudo, tai patys to nesuvokdami kertam šaką, ant kurios sėdim. Taigi Lietuvai naudingų proveržių nedaug ir visi jie įvyko tik pasišventusių, amžinai kažkodėl mažumoje esančių entuziastų dėka. Dažnai jų gyvenimo, sveikatos ir net gyvybės sąskaita. Todėl įvertinus neregėtą cypimą ir silpnus argumentus būtina kuo greičiau patvirtinti programą. Padėtis tikrai prasta. Anglų kalba ir pasaulinė literatūra, kaip rodo faktai, „gimtą kalbą tėvų pamynus“ gerovės mums nesukuria. Todėl pats laikas (cituojant Viktoriją Daujotytę) grįžti prie „savo erčių ir sietuvų“, kurių ilgesį kai kas dar jaučiame.