„Kultūrinė žiniasklaida yra priklausoma nuo kultūros, ji negali duoti kultūrai to, ko pati neturi. Kraujo duoti negali, bet jo apytaką paspartinti ir gali, ir turi. Neleisti kraujui užsistovėti…“ – teigia literatūrologė, prof. Viktorija Daujotytė nusakydama kultūrinės spaudos būtinybę šiuolaikinėje visuomenėje.
Su kokiais iššūkiais šiandien susiduria Lietuvos kultūrinė žiniasklaida, kokių džiaugsmų ir rūpesčių kelia jos tiražai, kokybė, finansavimas, galų gale, kokios perspektyvos veriasi – apie tai profesorę V. Daujotytę kalbina Gediminas Kajėnas.
Norėčiau su Jumis pakalbėti apie mūsų kultūrinę žiniasklaidą ir jos būklę šiandien. Nepriklausomybės laikotarpiu atsirado įvairių kultūrai skirtų leidinių, kai kurie tebeina nuo sovietmečio. Daugelis jų turi savo specifiką, savo skaitytoją, tad, galima manyti, kad Lietuvoje kultūrinis laukas spaudoje turėtų būti nušviečiamas gan plačiai. Tačiau ar šiandien galime pasakyti, kad kultūra yra viešo aptarimo, diskusijos objektas? Ar ji nėra pasitraukusi į nuošalę, privačius pokalbius, mažą kultūra besidominčių žmonių grupę?

Ačiū už klausimus. Tikrai pasikalbėti yra apie ką. Jūs turite darbo kultūrinėje žiniasklaidoje konkrečią ir daugeriopą (gal ir kartoką) patirtį, mano žvilgsnis tik skaitytojos (ir ne pačios dėmesingiausios), žvilgsnis iš šalies. Visgi bent retkarčiais ką ir parašydama, prisiimu ir savo siaurumo dalį – taip, daug ko ir trūksta, ir nepakanka. Kultūra šiuo metu nėra objektas, dėl kurio viešai tartumėmės, diskutuotume. Lyg ir nepakankamai reikšminga.

Kad ir kaip būtų, visgi kultūrinės žiniasklaidos turime, ir dirba joje nemaža tikrai gabių žmonių. Kokius „Šiaurės Atėnus“ verta leisti, verta remti ir dėl to, kad jiems vadovauja Giedrė Kazlauskaitė, bent kol kas sutinkanti žurnalistinį darbą dirbti, – ištariu su šypsena, aišku, ne tik dėl to jaunų ir talentingų vyrų nepaminėsiu, nors galėčiau.

Kalbate apie kultūros lauką, kuris turėtų būti kultūros žiniasklaidos nušviestas, apšviestas. Ir aš panašiai tebegalvoju. Ir mano mintyse tebėra tas lietuvių kultūros bendrasis laukas. Kaip kokie Lietuvos miškai, kad ir kokie skirtingi jų šeimininkai ar savininkai, kad ir kiek skirtingų plotelių, bet visgi bendri tie miškai. Kultūros žurnalistai turi teisę (gal ir pareigą) jį visą apvaikščioti. Gal tada išvengtume kultūros nuošalės jausmo.

Jeigu ir sutiktume, kad kultūra profesionaliau, vadinasi, keliant jai aukštesnius reikalavimus, tesidomi palyginti mažas skaičius žmonių, kas nuo to turėtų keistis? Kas galėtų ištarti, kad profesionali kultūra nereikalinga ar kad tas ir nedidelis skaičius žmonių, kuriems jos reikia, gali būti valstybės paliktas be dėmesio, paramos? Tų, kurie nusikalsta, skaičius irgi nėra (bent neturėtų) būti didelis. Jų be dėmesio nepaliekam, kaliniai ir kalėjimai, kaip žinome, atsieina visuomenei brangiai. Kultūra besidomintieji (pirmiausia ją kuriantieji, reflektuojantieji) tiki, kad kultūra visgi mažina nusikaltimų skaičių, lygina tas sąmonės duobes, kurių lyg ir nėra kuo užlyginti. Sniegu neužpilsi. Sniegas ištirpsta. Ir prie Vyriausybės rūmų ištirps. Priklausau tikintiems, kad geras eilėraštis, talentingai parašytas tekstas neištirps. Bent jau ne taip greitai.

Kultūrinės spaudos leidėjai kasmet susiduria su išgyvenimo iššūkiais. Kai kurie jų, negaudami finansavimo, pranyksta, o išliekantieji balansuoja ant skurdo ribos, traukiasi, tampa vis mažiau patrauklūs fiziškai, natūraliai, matyt, nukenčia ir dvasia. Tai tartum koks užburtas ratas, kai iš šalies didesnio postūmio pokyčiui nėra, tuo tarpu iš vidaus susitaikoma su tokiu „pusiau buvimu“ ir iš esmės nesikeičiama. Tad kaip Jūs regite šią situaciją?

Taip. Kultūrinė spauda pirmiausia galvoja, kaip išgyventi. Tik paskui apie tekstų lygį, poligrafiją, jos kokybę. Ryžtamasi akcijoms, siekiama atkreipti dėmesį. Galbūt per maža dėmesio rodome mes, tie, kurie labiausiai suinteresuoti. Ta sniego kasimo-perkasimo-atkasimo-nukasimo-užkasimo akcija, kurią kultūrinės spaudos darbininkai, atrodo, daugiausia vyr. redaktoriai, surengė prie Vyriausybės rūmų, turėjo įprasminti situacijos absurdą. Įprasmino, tikras performansas –  komiškumą ryškinanti apranga, trumpos, šviesą atspindinčios striukelės ant paltų, lyg kokios klapčiukų pelerinos, raudoni kastuvai. Kokie jie jauni tie mūsų vyr. redaktoriai, pagalvojau, kokie dar jauni, tinka jiems ir tas „vaidinimas“. Bet juk ir ne vaidinimas, juk tikrovė – dėl biurokratinio vilkinimo negaunama net menkų pinigų, negalima apmokėti sąskaitų, atsiskaityti ir t. t. Taip, absurdas akivaizdus.

Tik ar tame aplinkybių absurde neslypi ir dalis pačios kultūrinės spaudos absurdų, ar nėra taip, kad tas pats sniegas (ar smėlis) perkasinėjamas iš puslapio į puslapį, kai spausdinamos didelės „paklodės“, kur, deja, jokios naujos mintelės, jokio pranešimo, jokio akių sustabdymo. Prisimenu vienos senos radijo žurnalistės pasakojimą apie Albiną Jovaišą, tada jau Vilniaus universiteto senosios lietuvių literatūros dėstytoją. Dar jaunas dirbęs radijuje, kažkurio skyriaus vedėjas. Žurnalistė nunešė patikrinti tekstą žinių, kurias jau reikėjo išleisti į eterį. Jovaišas, permetęs akimis, pasirašęs ir ištaręs: „Minčių nepastebėta.“ Tai reiškė: galima skelbti, nepavojinga.

Ne sykį pakartoju, pasikartoju – deja, ir versdama kokį kultūros leidinį – puslapis po puslapio. Bet juk ne viską, ne visada. Verti, praverti, kol staiga mintis tvyksteli – filosofas Algis Mickūnas „Nemune“ ištaria „aptamsą“. Taip, po Apšvietos, kurios bent atspindžius vis dar jaučiame, gali ateiti ir „Aptamsa“, galbūt ji jau tikrai čia. Ir požiūris į badmiriaujančią kultūros žiniasklaidą ją artina. Kultūros laukus ir laukelius reikia arti ir akėti nuolat, jei ir ne kasmet pasiseka ką išauginti.
Štai ir Jūs sakote: pusiau buvimas, ir tą pasakymą įsidėmiu – situaciją apibūdinantis.

Kaip Jūs vertinate mūsų kultūrinės spaudos kokybę? Ar čia kartais nepritrūkstama naujų idėjų, šiuolaikiško požiūrio, glaudesnio ryšio su skaitytoju? Galų gale – vadybos, kuri jau tapo savaime suprantama kitose kultūros įstaigose bei organizacijose?

Deja, kartais tikrai jausmas, kurio sunku atsikratyti, kad spausdinami tekstai nėra būtini, gal kas pasiūlė, gal kieno buvo paprašyta. Dažnai prastas maketas, ypač trikdo tekstai per kelis puslapius. Bet pasigesti ko nors kultūroje, o ir kultūrinėje žiniasklaidoje, nesunku. Ypač modernumo, šiuolaikiškumo, naujų idėjų. Bet kaip padaryti, kad jų turėtume, kad jų rastume. Gręžtis ir atgal. Grįžti. Prie pačių daiktų. Prie minties, kuri nuskambėjo daugiau nei prieš šimtą metų, kai, atgavus spaudos lotyniškais rašmenimis džiaugsmą, buvo suprasta, kad kultūrinė žiniasklaida varinėja kultūros kraują. Kultūrinė žiniasklaida yra priklausoma nuo kultūros, ji negali duoti kultūrai to, ko ji pati neturi. Kraujo duoti negali, bet jo apytaką paspartinti ir gali, ir turi. Neleisti kraujui užsistovėti. Nutekėti, kur reikia. Neištekėti.

Kalbate apie vadybą, kurios aiškiai stinga kultūrinei žiniasklaidai. Iš kur, iš ko ją gauti? Jau seniai tai pastebime ir kalbame. Kultūros vadybininkai rengiami, bet vadyba – tai pirmiausia praktika, įgūdžiai. Pirmiausia reikia aukštesnio lygio kultūros vadybos, platesnių horizontų, ne tik aritmetinių veiksmų. Kultūros rėmimas ne tik valstybinė mecenatystė, bet ir darbo vietos, kultūrinis užimtumas, kultūrinio valstybės tinklo tankinimas. Stipendijos, žinoma, gerai, bet tikrai geriau jaunam rašytojui už savo tekstus gauti gerą honorarą, pakankamai uždirbti redaguojant, tvarkant skiltį, pagaliau leidiniui vadovaujant.

Vadybos problema, sudėtingų, daugiapakopių veiksmų. Gera, profesionali ir kultūringa kultūros vadyba – gal net svarbiau už visas „kultūros strategijas“; jei iki šiol jų pasigendame, tai jau turbūt ir neturėsime. Gal ne iš to galo pradėjome, gal ir reikia pradėti nuo vadybos. Nuo paprastų jos veiksmų.

Kultūrinė spauda Lietuvoje gyvena vien tik iš valstybės finansavimo, labai mažą dalį pajamų sudaro prenumeratoriai, o pajamos, gaunamos iš reklamos, yra nulinės. Tad faktas, kad patys leidiniai išsilaikyti negali. Objektyvios sąlygos – skaitmeninė era, gerokai sujaukė prieš tai buvusią tvarką ir verčia naujai pažvelgti į esamą situaciją. Tad turime dvi skirtingas pozicijas: kultūros spaudos leidėjai, kuriems jų leidiniai – tradicija, atsvara komercinei žiniasklaidai, kitoniškos minties bastionai, galų gale, saviraiškos laisvė, iš kitos pusės – liberalus požiūris į rinką: jei pats neišsilaikai, vadinasi, tavęs niekam nereikia. Ar tarp šių dviejų pozicijų įmanomas susikalbėjimas, galintis padėti kultūrinei žiniasklaidai gyventi orų gyvenimą? Ar apskritai kultūra ir komercija suderinama?

Lyg ir susitarta, kad kultūrinė žiniasklaida turi būti (ir yra, kad ir kaip menkai) valstybės remiama. Esama ir čia neapibrėžtumo, kur riba tarp spaudos, kuri yra kultūrinė, ir tokia nėra, kai rašto veiksmas savo esme yra kultūrinis, net pasisakydamas prieš kultūrą. Visgi yra ir kultūros verslas. Yra žiniasklaida kaip verslas, komercija. Ryšys gali rastis, kai komercija į kultūrą sugeba žvelgti ne komerciniu, o kultūriniu žvilgsniu. Kultūrinė žiniasklaida pelno gal ir gali siekti, tik pasiekti jo negali, jei saugo ribas. Kultūra yra ribos.

Liberalieji principai kaip visagalės rinkos principai, mano supratimu, išsikreipia ir todėl, kad dėsniuose nebematoma išimčių, nesugebama į jas tinkamai reaguoti. Kai nebeveikia išimtys, ima silpti ir dėsniai. Kai neberašomi eilėraščiai ar filosofinės refleksijos iš bulvių žydėjimo, jos blogiau dera, užpuola koloradai (aliuzijos į Arvydo Šliogerio „Bulvės metafiziką“ ir į Sigito Gedos dienoraščių knygą „Žydinčių bulvių sapnai“).

Valstybė – tam ji ir valstybė, kad jai rūpėtų ir komercija, ir kultūra, kad bandytų ir jų skirtingumus suderinti, išimtis matyti. Valstybė turi būti suinteresuota ir kultūra, ir jos refleksija, sklaida. Jei kultūra geriau funkcionuotų, susidarytų papildomų užtvarų emigracijai. Sunku svetur į kultūrą, į kultūrinę veiklą linkusiems žmonėms. Jau turime gabių poetų, juodadarbių anglijose ir airijose. Jiems reikia darbo vietų čia, kur sava kalba, savieji. Pačiam sau darbo vietą kultūroje susikurti sunkiau, reikia bent palankios terpės, kitų įdirbio. Remdama kultūrinę žiniasklaidą, valstybė steigia ir darbo vietas kultūros žmonėms, stabdo jų nykimą arba emigravimą.

Reikia sutikti, kad kultūrinės žiniasklaidos, taip pat ir internetinės, rėmimas per menkas, per menki darbuotojų atlyginimai, per menki honorarai. Ko galima tikėtis? Ambicingi žmonės negali dirbti už menką atlygį. Menkas atlygis negali skatinti žmonių, ypač jaunų ir kūrybingų, ambicijų.

Šiandien mes galėtume priskaičiuoti apie 10 kultūrinių spaudos leidinių, kurie kasmet laukia finansavimo iš tos pačios rankos. Dalis jų tikrai yra labai nišiniai, turintys vos po kelis šimtus skaitytojų. Ar tai nėra per didelė prabanga? Gal tikrai čia reikėtų radikalių permainų – sumažinti tokių leidinių skaičių? Kaip manote, ar tokiu atveju būtų prasmingas skirtingų sričių kultūros leidėjų susijungimas kuriant mažiau nišinius, įvairiai kultūros mylėtojų auditorijai skirtus leidinius?

Taip, sutinku, kad kartais mažiau yra daugiau. Taip, kartais skaitytojų tikrai nedaug, o prenumeratorių – dar mažiau. Bet sumažinti yra sunku, kiekvienas paukštis savo lizdą gina, kad ir menkas, bet visgi lizdas, visgi užuoglauda. Kartais atsitinka ir visai nenumatytų dalykų. „Naujoji Romuva“ 2015 metams negavo finansavimo. Bet jos redaktorius Andrius Konickis, toks pasiaukojęs kultūros pašauktinis, sugebėjo sutelkti bendraminčius, bičiulius, kultūros organizacijas, susilaukė paramos ir išleido visus keturis numerius.

Negalėčiau pasakyti, kad jie man buvo neįdomūs ar nereikalingi. Niekur kitur nebūčiau paskaičiusi Juozo Algimanto Krikštopaičio straipsnių, Jono Balčiaus eilėraščių, Romualdo Ozolo minčių. Leidinys įrodė savo gyvybingumą. Buvo pasmerktas išnykti, o neišnyko. Koks bus vertintojų, finansinės paramos lėmėjų atsakas – paremti gyvybingumą rodantį, ar atvirkščiai – jei galite patys, tai ir leiskitės patys…

Kultūra nėra prabanga. Ir ne iš prabangos. Kultūra ir iš stygiaus. Kultūrai reikia juodraščių. Reikia drožlių, po stalu metamų popieriaus skiaučių. Tikriausiai negalime turėti tik kelių labai gerų kultūros leidinių, tokių švarraščių.

„Kultūra yra podukros vietoje“ – taip dažnai sakoma apie kultūros finansavimą mūsų šalyje. Ir čia galime kalbėti ne tik apie kultūrinę spaudą, bet ir apie bibliotekas, muziejus, kultūros centrus, knygų leidėjus. Iš esmės tai atskleidžia politikų požiūrį į kultūrą ir jos žmones. Per ketvirtį Nepriklausomos valstybės amžiaus neteko nieko girdėti apie kultūros strategiją, o daugelis dalykų valstybiniu lygmeniu dažnai daroma tik iš inercijos. O gal aš klystu? Kokias Jūs brėžtumėte mūsų valstybės kultūrinio gyvenimo perspektyvas?

Tokia mintis – lyg ir iš toliau. Panevėžys kultūros medį auginti perdavė Telšiams, 2016 metų Lietuvos kultūros sostinei. Prisistatė Vilniaus „Litekspo“ rūmuose. Ambicingai prisistatė, jauna, darbšti komanda. Ką jau – Telšiai kaip Roma, miestas ant septynių kalvų, tad ir septynios meno šakos. Pristatė savo ambasadorius – programiškiausiai kalbėjo Donatas Katkus: žiūrėsiu, kad mano motinos mieste būtų kuo mažiau popso ir kuo daugiau geros muzikos. Bet gera muzika gerai ir kainuoja. Ką turime rinktis ir kaip. Ar pajėgiame tokius dalykus svarstyti? Kultūros sostinės – gal neturėtume išleisti iš akių nei jų programų, nei realių veiksmų, gal ir kultūrinei žiniasklaidai tai turėtų būti įdomu. Juk tai modeliai, kurie atspindi ir bendresnius kultūros veiksmus. Pokyčius, kurie prasideda ne tik iš centrų.

Kultūrinėje žiniasklaidoje kiek per daug Vilniaus. Ir Kauno nėra per mažai, ypač nominacijų ir apdovanojimų, kaip suprantame, ir skiriamų tik kauniečiams.
Per maža Varnių, Dusetų, Sintautų. Merkinės, Rusnės.

Kalbino Gediminas Kajėnas

Šaltinis čia