Viktorija Daujotytė. „Nekenčiu aš šablono…“ Julijono Lindės-Dobilo kūrybiniai ir žmogiškieji horizontai

„Šį rudenį nuo Julijono Lindės-Dobilo gimimo sueina 145 metai. Po penkerių – 150. Prasminga, kad savo kraštietį pirmiausia prisimena jo gimtinės žmonės. Įdomiausia biografija yra autobiografija: kaip žmogus pats mato savo istoriją,“ – pradeda prof. Viktorija Daujotytė straipsnį, skelbtą Pasvalio krašto istorijos ir kultūros žurnale „Šiaurietiški atsivėrimai“.

Ją, kad ir fragmentiškai, Juozo Tumo-Vaižganto prašomas, Lindė-Dobilas yra išdėstęs:

„Gimiau 1872 m. 17 / XI didumo vidutinio, bet pertekusio (tėvelį, kiek žinau, net bagočium vadindavo) ūkininko šeimoj; čia ir augau.

Mūsų lizdas Dovydų kaime, Grūžių filijos (Joniškių–Joniškėlio parapijos) cirkule. Jau bus daugiau kaip 15 m., kaip tas lizdas išsikėlės į kolonijas, į Medžvalakį, arba Medžgalaukį.

Labai mylėjau savo senelius (motinos tėvelius), ypačiai senelį Jeraminą Bukauską iš Vienžindžių kaimo (nuo Dovydų tik 1 kilometras). Tai buvo šviesus senelis, buvės ponų laikais vaitu, apie kurį ir šiandie mano atmintis pilna gražiausių atsiminimų, o širdis kupina jam šilčiausių jausmų. Jis mane mokė lietuviškai ir lenkiškai skaityti ir pirmutinis ėmė skelbti mano gabumus“ /…/[1].


Julijonas Lindė-Dobilas apie 1920–1925 m. (J. Žitkaus fotografija iš PAVB Leono Kuodžio rankraščių fondo F58)

Gabumų Julijonui iš tiesų nestigo. Gabumo ir kūrybingumo. Priešinimosi štampuotam, suvaržytam gyvenimui. Nors ir buvo pasirinkęs kunigo kelią, stengėsi išsaugoti dvasios laisvę. Frazę „Nekenčiu aš šablono…“ ištarti gali tik laisvos laikysenos, savitų pažiūrų ir savarankiško mąstymo žmogus. Toks ir buvo J. Lindė-Dobilas (1872–1934), kunigas, mokytojas, rašytojas, filosofuojantis meno vertintojas, kritikas. Ant jo kapo Panevėžio kapinėse užrašyta: rašytojas. Rašytojas reiškia ir didelį apibendrinimą. Jis atitiko Lindės-Dobilo prigimtį, polinkį gyvenime ieškoti to, kas turėtų atskirumo žymę, nebūtų šabloniška. Cituojami žodžiai iš laiško patikimajai Gabrielei Petkevičaitei-Bitei 1926 metais sveikinant su šv. Kalėdom: „Nekenčiu aš šablono, ir tose korčiukėse, kurias mes ant švenčių siuntinėjame, nedaug reikšmės matau, bent labai retai. Tikiuosi, kad aš Tamstą savo atviru laišku būsiu tinkamai pasveikinęs, o ko aš Tamstai linkiu, tatai, rodos, kartoti nėra reikalo.“ Bičiuliai buvo šie abu žmonės – pedagogai, rašytojai, Lietuvos piliečiai, skirtingų pažiūrų, bet artimų žmogiškumo principų. Atvirai – apie ką? Aišku, kad apie tai, kas 1926 metų pabaigoje buvo aktualiausia: „Niekada nesitikėjau, kad mes taip kvaili, o ypačiai mūsų demokratija.“ Tuo metu jau dirbo Panevėžyje, mokytojavo. Iki tol kunigas – ir tolimose dabartinės Latvijos parapijose. Kunigas, kuriam rūpėjo tirti žmogaus dvasios evoliuciją, kaip tyrimo būdą išbandyti ir meno kūrybą. Ir romaną, jo galimybes apimti daug charakterių, socialinių ir psichologinių tipų, veikiančių įvairiomis aplinkybėmis, patiriančių gamtos grožį, jo įtaką. Galėjo pasakyti apie save: nesuvokiu kūrybos be klasikos ir be gamtos. Ir laišką, iš kurio mintis apie šabloną pradėjo gamtos grožio ir gyvenimo kontrasto įspūdžiu: „Kalėdų rytas. Ir koks gražus rytas! Buvau bažnyčioj, dabar, kaip matai, rašau Tamstai laiškelį. Saulutė nušvietė  savo raudonais spinduliais miestą. Matau prieš save miesto sodą, namų dalį ir raudoną raudoną kalėjimą. Ten ir „raudonųjų“ dabar daug. Oi, kiek minčių man sukelia šitoks vaizdelis, kokiu simboliu jis man virsta!“[2] Gebėjimas ir įprastuose gyvenimo vaizduose įžvelgti gilesnius simbolius – būdinga Julijono ir kaip žmogaus, ir kaip kūrėjo savybė.

Su savo gimtine, gamta, sodyba, artimaisiais, ypač su motina, visą gyvenimą Lindė-Dobilas jautė ryšį, sėmėsi minčių, vaizdų savo kūrybai, vaizdavo patirtas ar žinomas situacijas, žmones. Iš vėlesnių patyrimų didžiausią įspūdį paliko jūra, jos pakrančių parapijose kunigavo. Gamta jam buvo jausmų ir kūrybos mokytoja, o jūrą sakė esant „aukščiausia mano mokykla, kokią esu išėjęs, giliausias mokslas, kurį pasiekiau“ („Jūros simfonija“). Jūros artimumas rodo ir jo paties neramią, banguojančią, artimumo besiilginčią dvasią. Patyrė stiprių meilės išgyvenimų, tai matyti iš gana atvirų laiškų Emilijai Juozapavičaitei (Juozapavičiūtei), Varnių klebono, artimo bičiulio, seseriai. Jausmų būta abipusių – Emilija išsaugojo Julijono laiškus, gražiai perrišti, su užkišta rūtos šakele jie išliko Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos rankraštyne. Tikriausiai ta rūtos šakelė reiškė meilės skaistumą, kaip simbolis bylojo iš liaudies dainų ir papročių žinoma kalba.

1910 metų vasarą Gabrielė Petkevičaitė-Bitė sulaukia netikėto svečio – Julijono Lindės, seniai pažinto ir seniai matyto: pasitikįs ja, tad atvežęs jai šūsnį prirašytų lapų – romaną, prašąs perskaityti, rasti pagalbininkų kalbai pataisyti ir išleisti. Bitė iškart suvokia, kad tai įdomus kūrinys, kad apie 1905 metų sumišimus Lietuvoje, kad kitaip negu Lazdynų Pelėdos „Klaidoje“. Pasitelkia į pagalbą advokatą Mykolą Sleževičių, kuriam pasirodo, kad romanui išėjus jo autoriui galį tekti nusivilkti sutaną. „Ar jūs tokiam žygiui esate pasirengęs?“ – paklausęs advokatas. Julijonas atsakęs, kad taip. „Veikalas esąs ilgų jo apmąstymų, svarstymų ir išgyvenimų vaisius… Jame atskleistų idėjų jis niekada neatsižadėsiąs, nors ir kažkas įvyktų. Norįs romaną būtinai išleisti, bet savo autorystę nuslėpti, todėl jį pasirašąs Dobilu.“[3] Romano kalbą peržiūrėjo būsimasis profesorius Juozas Balčikonis, tiesa, irgi nenorėjęs to skelbti; jam nepatikęs romano pavadinimas „Blūdas“, bet autorius ir jo neatsisakęs, didžiausias argumentas, kad jo krašto žmonėms įprastas, vartojamas, išreiškiantis dvasinį sumišimą, proto praradimą, jei ir trumpai. 1905 metų įvykiai Julijonui Lindei buvo palikę sunkių prisiminimų. Maištininkai-revoliucionieriai, jau pralaimėję, kunigo žodžiu buvę paraginti pasiduoti. Tą jie ir padarę, o buvę sušaudyti. Kunigas Julijonas Lindė pajuto baisią kaltę, lyg būtų išdavęs juo pasitikėjusiuosius, pakriko nervai, tik bičiulių kunigų padedamas atsigavo. „Blūdu“ jis norėjo išreikšti ir sunkius dvasinius išgyvenimus. Rūpėjo jam ir savojo krašto, gimtinės žmonės, jų charakteriai, gyvenimai. „Kytras pilosopas“ (jei prisiminsime Kristijoną Donelaitį) Giedutis aiškiai primena mylimą senelį Bukauską, motinos bruožai išdalinti šviesiosioms romano moterims. Idėjų ir vaizdų reiškimui rinkosi romaną, Lietuvoje dar tik pradėjusį rodytis (Vinco Pietario „Algimantas“, didesnės apysakos), suprato jo plataus pasakojimo galimybes. „Blūdas“ („Blūdas arba Lietuva buvusios Rosijos revoliucijos mete“) buvo išspausdintas 1912 metų rudenį, tad prieš 105 metus. Iš platesnio pavadinimo matyti pirminė autoriaus pozicija: „Rosijos revoliucija“, o Lietuva tik įsukta į jos verpetus. Tiesioginių įvykių nedaug, daugiau laukimo, baimės, kad kažkas baugaus atsitiks, žmonių reakcijų. Paaštrėjęs gyvenimo jutimas, lyg aiškiau viskas apšviesta. Rašytojas renkasi psichologinio stebėjimo kelią: pradeda apibendrintu biliūnišku sakiniu: „Buvo tai 1905 metais.“ Pirmoji pasakojimo figūra – Karklynkiemio zakristijonas Kuprevičius, pravarde Kantička, ryškiai šaržuojamas, jo pirmoji funkcija įvesti, „surasti“ Petrą Bajoriūną, kuris ir bus įstatytas į romano centrą ir kuriame kryžiuosis svarbios romano idėjos. Rizikingiausia idėja – konservatyviojo Lietuvos klero kritika; šiuo požiūriu „Blūdas“ yra Vinco Mykolaičio-Putino romano „Altorių šešėly“ pirmtakas, nors svarbesnė jungiančioji gija eitų per kūrybines refleksijas, per dvasinių reikalų svarstybas. Savo romanu J. Lindė-Dobilas pradeda lietuviškumo, lietuviško charakterio, netgi prigimto „estetikos skonio“ svarstybas. Šiuo požiūriu romanas dar mažai tetyrinėtas. Įdomu, kad jame subtiliai palytimas ir intymiausias žmogaus klausimas – meilė. Tam, ką jaunas Petras Bajoriūnas pajunta Ievutei, dovanojančiai iškalbiai išgražintą velykaitį, nelemta išsipildyti, veda tą, kurią parenka motina. Gyvena, sulaukia vaikų, lyg ir nieko nepasigenda, o tikrojo savo jausmo pristinga. Šioje romano linijoje įrašyti gilūs paties rašytojo patyrimai, išgyvenimai. „Blūdą“ Julijonas rašė ir Varniuose 1910 m. pradžioje (su trumpa pertrauka išbuvo iki 1914 metų) atvykęs pailsėti ir pasigydyti pas savo bičiulį kleboną A. Juozapavičių, ne kartą rėmusį, gelbėjusį, rašė žavėdamasis bei jausdamas nuoširdžiausią meilę jo seseriai Emilijai. Rašant „Blūdą“, vyko tikras „širdies romanas“, kuris negalėjo bent vos nujaučiamai persirašyti. Rapolas Šaltenis, J. Lindės-Dobilo biografas, jo sielos būseną yra taip persakęs: „Varnių paslaptinga praeitis (buvusi Varnių vyskupijos sostinė), dabartinė ramybė, lietuviška aplinka, klebono ir jo sesers Emilijos rūpestinga globa greitai ligonį pagydė, ir tas vėl užgula  savo „Blūdą“ nepaprastai susikaupęs ir užsidegęs. Būdavę klebonijoje nuolat girdėt, kaip viršuje, mansardoje, vienodu ritmu žingsniuoja rašytojas; paskui subilda kėdė – sėdo rašyt. Pasėdi kiek ir vėl grindis matuoja. Pakviestas žemyn valgyti, lyg lunatikas, niekur nesidairydamas, tuo pačiu žingsniu pradeda kelionę po valgomąjį.“[4] Ir maždaug tuo pat metu rašo Emilijai: „Kaip mylėjau, taip ir tebemyliu Miliutę, o kada jos nėra, ilgėdamos savo lelijėlės, paskęstu darbe.“[5]

Darbas – paguoda ir ištvermės šaltinis. Kaip kultūros asmuo Lindė-Dobilas formavosi atskirai, nuošaliai nuo lietuviškosios visuomenės nuomonių, pažiūrų, aistrų. Jis nesutapo nė su viena ideologija nei partija, visur matė ne tik šviesiąsias, bet ir tamsiąsias puses, pirmas filosofiškai suvokė didįjį žmogaus būties paradoksą – amžinąjį „tarp“ – net tarp dangaus ir žemės. Saviugdos, savišvietos žmogus, savarankiškai studijavęs filosofiją ir estetiką.

Mokėsi Kuldygos (Latvija) gimnazijoje, baigė Kauno kunigų seminariją. Buvo klausęs įžymių jos profesorių – K. Jauniaus, A. Baranausko. Prie kultūros supratimo priėjo savišvieta, savo keliu, savo išmanymu. Pagrindinė mokykla – pasaulio klasika: „Kūrybos esmės be pasaulinių klasikų aš nemoku, ir jaučiu, kad niekada nemokėsiu aiškinti“, – sakė J. Lindė-Dobilas („Lektūra ir literatūros nagrinėjimas mokykloj“). Jau būdamas mokytojas, dėstydamas lietuvių ir pasaulinę literatūrą Panevėžio valstybinėje gimnazijoje, pabrėždavo klasikos reikšmę, skatino skaityti pačius tekstus, juos išsamiai komentavo. Didžiausi autoritetai: Homeras, Dantė, Goethe, Adomas Mickevičius. Pradėjęs mokytojauti, J. Lindė-Dobilas atidžiai sekė naujausią estetikos literatūrą, ypač vokiečių kalba, prenumeravo, užsisakinėjo. Pasitikėjo savimi, tikėjo patyręs stebuklą, kai vieną akimirką paaiškėjo tai, kas sudėtinga ir sunkiai prieinama. Dabar tai vadinama estetiniu įvykiu, blyksniu (A. J. Greimo, A.  Šliogerio). „Nelaikau savęs kokiu nepaprastu kūrėju ar meno žinovu, tik tą drąsiai tvirtinu, kad man – nežinau, nei kada, nei kas tai buvo – vieną sykį dangus buvo prasivėręs, ir aš, nors akimirką, bet mačiau tikrojo meno nuostabų vidų. Dabar jau aš visą gyvenimą apie tuos mūrus šliaužiosiu, vien tykodamas, ar ko nors naujo nepavyks numatyti“, – rašė jis[6].

Pasitikėdamas ir vidiniu patyrimu, Lindė-Dobilas apie literatūrą sprendė  savarankiškai bei savitai, daug ką ir lietuvių literatūroje vertindamas kitaip negu įprasta. Iš XIX amžiaus didžiausi autoritetai jam buvo K. Donelaitis, A. Strazdas ir A. Vienažindys. Nebijojo paabejoti dėl A. Baranausko ar Maironio poemų. Iš savo laiko literatūros vertino Vydūną, V. Krėvę, V. Mykolaitį-Putiną, Vaižgantą. Nepriėmė nei „Keturių vėjų“, nei „Trečio fronto“, matydamas juose dekonstruktyviosios galios persvarą, harmonizuojamojo prado stoką.


1988 m. gimtosios Julijono Lindės-Dobilo sodybvietės Dovydų kaime vietoje pastatytas paminklinis akmuo. Autorius – Vytautas Gudonis 

Svarbiais laikė tautos būdo, psichologijos reiškimą. Kreipė į tai dėmesį ir savo paties romane „Blūdas“. Lindės-Dobilo darbai turi aiškų, jungiantį centrą, kurį pats autorius yra taip nusakęs: „Aš esu kiekvienos mūsų dvasinio gyvenimo srities nepriklausomybės šalininkas, bet ne tiek toli, kad mes tą žmogų į dalis sudalytumėm. Turi būti jungiamasis veiksnys, o toks tegali būti žmoniškumas, harmonija, grožis ir kilnumas“ („Lektūra ir literatūros nagrinėjimas mokykloje“, pabr. cit.). Pagrindinis kultūros svertas – kūrėjas, asmenybė, kurianti iš savo gelmių ir iš tautos dvasios. Tačiau menas turįs būti laisvas – tai irgi pamatinis Lindės-Dobilo teiginys. „O jau kas kas, bet menas vergauti negali: jis arba miršta, arba laisvas.“ Asmenybės, žmoniškumo ir laisvės principai Dobilo beveik visur išskiriami, pabrėžiami.

Ir mąstydamas apie aukštus kūrybos pasiekimus Lindė-Dobilas išlieka laisvas, autoritetai jo neprislegia, nesukelia abejonių, kad svarbiausia – pats meno kūrinys, į kurį reikia žvelgti su baiminga pagarba. Kūryba yra kritika, o kritika – kūryba, išgyvenimas. Tik toks tegalįs būti kūrybos ir analizės sąlytis. „Meno idealas – nežinoti jokių sistemų, metodų, dėsnių ir taisyklių“, – sakė. Meno ir mokyti negalima, meno aiškinimas esąs nauja kūryba. Vergiškumas – meno ir kūrybos priešas. Lindė-Dobilas analizavo Salomėjos Nėries posmą „Be bažnyčios, be altorių…“ ir teigė, kad tai viena stipriausių vietų visame poetės rinkinyje. „Bet laisvoji meilė? Deja, kitokios mene nėra, kaip nieko nelaisvo jame negali būti.“ S. Nėries eilėraščio dvasia esanti artima Maironio meilės lyrikai. „Maironis nesako, tiesa, kad jam bažnyčios ir altoriaus nereikia, bet nesako, kad jam jų reikia. Jis tik išreiškia laisvos meilės jausmus, nes kitoniškai tatai visai nebūtų poezija .“

Kas lietuvių tautoje yra pagrindinė jėga? „Artojėlis“, – atsako Lindė-Dobilas, – ir niekas geriau jo dvasios neišreiškęs už A. Vienažindį. Šis Dobilui buvo ir visą gyvenimą liko didžiausias lietuvių lyrikas, didesnis už A. Baranauską, Maironį („Reikalingumas mum Renesanso ir kun. Vienažinskis“). Žvelgdamas į Lietuvos praeitį, nelabai tevertino entuziastus karžygius; jo supratimu, reikia – tai ir būtų renesansas, – grįžti prie artojėlio dvasios. Rašo apie Vienažindį, iš atminties jį cituodamas, seniai ieškąs poeto rinkinėlio, bet negalįs rasti („Taip mes savo didvyriais domimės, kurių taip mažai turime“). Kaip vėliau ir A. Miškiniui, Lindei-Dobilui gražiausias Vienažindžio kūrinys „Oi gi gražus gražus tolimasis dangus…“: „Prisipažinsiu: be ašarų aš tos dainelės negaliu skaityti.“ Įsijautus į kūrinį, lyg savaime atkrenta estetikos teorijos, metodai ir lieka… ašaros. Kritikas – tas pats kūrėjas-vaikutis, suglumęs, nustebęs, sujaudintas… Bet jis stengiasi rasti savo nuostabos argumentus. Pirmiausia – žvilgsnis į pasaulio klasikus, žinoma, į Dantę: „Vienažinskio dainelė sklidina intymiausių žmogaus jausmų Kūrėjui, tačiau gerai įsiklausius, pro harmoningiausius meilės, prisirišimo ir, jei taip galima išsireikšti, kilniausio mielavimosi akordus girdi kažkur ten giliai liūdną, skurdų toną. Visai taip pat, kaip pas Dantę ir bažnytinėse giesmėse.“ Ta A. Vienažindžio giesmė ne vieniša ir lietuvių kultūroje, jai artima ir Strazdelio giesmė „Pulkim ant kelių“, nors ji, kaip sako J. Dobilas, oficialesnė, dogmiškesnė, čia „poezija dar religijos vergijoj“. Vėl tas pats poezijos, apskritai kūrybos laisvės akcentas, tikrai įspūdingas.

Su gailesčiu – tokia buvo jo valia – Lindė-Dobilas žvelgė į A. Baranauską: žmogus, turėdamas visus duomenis tapti didelis, nuvarė savo gabumus niekais („Baranauskas – homeriška dvasia“). Jis negalėjo užmiršti savo, jauno klieriko, matyto vaizdo – meditacijoje paskendusio vyskupo A. Baranausko: „Koks nuostabus būdavo jo veido išraiškos žaidimas! Stačiai nežemiškas. Tada stebino mane tik to žmogaus tikyba, dabar aš žinau, kad tokio menininko tikyba tegali tik meniškai reikštis. Ten buvo perlų, vertų Bethoveno akordų ir Dantės plunksnos. Bet… jis juos nusinešė anan pasaulin.“

Kaip žiūrėti į literatūrą, kaip ją analizuoti, vertinti – šie klausimai Lindei-Dobilui buvo itin svarbūs, gal ir pagrindiniai, kreipę jo mintis į klasiką, į estetiką ir polemiką. Skaitytos paskaitos ir jomis remiantis parašytos dvi didelės studijos („Lektūra ir literatūros nagrinėjimas mokykloj“, „Literatūros metodika“), kurios lietuviškoje šios srities literatūroje užima svarbią vietą. Dobilas daug galvojo apie metodus, abstrakčias estetines nuostatas siekė paversti literatūros analizės konkretybe. Kartu buvo įsitikinęs, kad metodas teturi antraeilės ar net trečiaeilės, o gal ir jokios reikšmės, jei jis neiškyla iš kūrinio gelmės, jei mokytojas tuo metodu nėra persiėmęs, nėra suauginęs jo su savo dvasia ir su klasika. Jei su klasikais mokėsi susišnekėti, tik tada meno apibrėžimai, formulavimai, metodai įgis prasmės. Jei neturi gabumo literatūrai, nors šiokio tokio talento, tai jokie metodai neišgelbės. Bet neišgelbės ir talentas, jei nuolat nesitarsi su klasika, jei pats neieškosi kelio į literatūrą. Pirmiausia būtina gilintis į kūrėjo asmenybę, pajusti jos vaikiškumą (turi galvoje kūrėjo skaidrumą, betarpiškumą, naivumą). Tokie esą Dantė, Petrarka. Bet toks ir mūsų Maironis: „Argi ne vaikutis Maironis, norįs apkabinti visą pasaulį! Vadinas, ir stabmeldžius, bedievius ir tėvynės priešus“ („Lektūra ir literatūros nagrinėjimas mokykloj“). Analizuodamas „Vasaros naktis“, Dobilas teigia, kad Maironis kalba kaip tikras žmogus, į pačias žmoniškumo viršūnes pasikėlęs. Kūrėjo asmenybė gili, neišmatuojama: „Visi didieji kūrėjai yra mistikai, vis tiek ką jie tiki.“ Dabartis visada stengiasi užmiršti praeitį, dabarties kūryba stengiasi dominuoti. Bet būtina išlaikyti deramą pagarbą klasikai. Meną vertinant negalima pasikliauti ir vien logika – pasauly tiek logikų, kiek daiktų ir dalykų. Meno logika ypatinga. „Menas negali būti be dėsnių ir taisyklių, nes tada nebus tvarkos, harmonijos, bet jis ir negali išsitekti dėsnių bei taisyklių rėmuose, nes nebūtų tada gyvas, laisvas“ („Lektūra ir literatūros nagrinėjimas mokykloj“). Vėl būdingas akcentas – laisvas.

Yra už ką J. Lindę-Dobilą atsiminti, gerbti.

Buvo savita, laisva, kūrybinga asmenybė.

Paliko ryškų pėdsaką kaip mokytojas, švietėjas.

Gilino vagą lietuvių romanui, pačiai jo pradžiai, ieškojo galimybių žmogaus, jo prigimties, lemiamos sąlygų ir aplinkybių, atskleidimui. Žvelgė į žmogų gana moderniai, nesukaustė jo dogmomis ir šablonais.

Savarankiškai mąstė apie kultūrą ir literatūrą, pasiekė tuos horizontus, kurie tuo laiku buvo svarbūs ir Vakarų estetikai. Kėlė pasaulio klasikos autoritetą, bet nesumenkino ir savosios literatūros, bandė matuoti ją bendrais kriterijais. Ieškojo atramų, metodų, bet labiausiai pasitikėjo savarankišku mąstymu.


[1] Julijonas Lindė-Dobilas, Laiškai, Vilnius: Vaga, 1999, p. 175.

[2] Ten pat, p. 168–170.

[3] Rapolas Šaltenis, Visą gyvenimą ieškojęs žmogaus, kn.: Julijonas Lindė-Dobilas, Blūdas,         Lazdynų Pelėda, Klaida, Vilnius: Vaga, 1990, p. 9.

[4] Rapolas Šaltenis, ten pat, p. 18.

[5] Julijonas Lindė-Dobilas, Laiškai, p. 50.

6Rapolas Šaltenis, Tarp dangaus ir žemės, Vilnius: 1990, p. 146.

logo

Bernardinai.lt