Tarytum „vakarietiškas liberalizmas“ turi būti į Lietuvą lėktuvais atskraidintas su muito prievole, tarytum jis neturėtų istorinių šaknų pačioje Lietuvoje! Į jas, tiesa, šiandieniniai Lietuvos liberalai (išskyrus istorikus) ir patys nedaug kreipia dėmesio. O juk liberalinė tradicija Lietuvoje turi savitų žymių – ne taip, kaip kai kur kitur, lietuviškasis liberalizmas nuo Daukanto, Basanavičiaus ir Kudirkos laikų buvo glaudžiai sutapęs su tautiniu atgimimu.
Liberalizmas Lietuvoje nebuvo priešinamas nacionalizmui. Net ir Smetonos režimo laikais Juozas Tubelis, ministeris pirmininkas ir Tautininkų Sąjungos pirmininkas, „gerokai užpylė šalto vandens visiems griežtos linijos reikalautojams. Sako, reikalaujate griežtumo, vaizduojatės pasidarysią lietuviškais fašistais ar kuo panašiu, o juk pasižiūrėkite tiktai, ko jūs norite, ką siūlote, ir pamatysite, kad jūsų lūpomis kalba gryniausias liberalizmas. Mes visi, – sakė, – esame liberalai iki kaulų smegenų: ir aš, ir prezidentas, ir jūs visi iki vieno!“ (Vincas Rastenis).

Visa publikacija  čia