– Ar tiesa, kad buvote įdarbintas Wislawos Szymborskos sekretoriumi 30 dienų, bet dirbote visus 15 metų?

– Buvau pakviestas dirbti jos sekretoriumi iškart po tai, kai ji tapo Nobelio literatūros premijos laureate, 1996 m. spalį. Ji manė, kad padėjėjo jai reikės trims ar keturiems mėnesiams iki premijos įteikimo ceremonijos gruodį.  Tikėjosi, kad po ceremonijos vėl bus laisva ir galės gyventi įprastą gyvenimą. Bet taip nenutiko. Nobelio premijos laureatu esi iki mirties. Taigi pagalbos ir toliau reikėjo, todėl jos sekretoriumi dirbau 15 metų.

W. Szymborskos fondo nuotr.

– Žiūrint į W. Szymborskos koliažus susidaro įspūdis, kad ji nebuvo žmogus, kuris į save žiūrėjo pernelyg rimtai. Ar galima sakyti, kad šie darbai atskleidžia šiek tiek išdykusią jos asmenybės pusę?

– Tai tiesa. Paprastai literatūros kritikai sako, kad esminis dalykas, padedantis suprasti jos poeziją ir jos asmenybę, yra ironija. Bet ji visada sakė, kad be autoironijos nėra tikros ironijos. Ji ironiškai žiūrėjo ir į pasaulį, ir į save. Taigi, nors šie koliažai nėra rimtoji jos darbo dalis, juose galima rasti motyvų, būdingų jos poezijai.

Dėl išdykėliškumo taip, W. Szymborska turėjo labai labai stiprų humoro jausmą. Sakyčiau, šiek tiek britišką, labai sausą, ironišką. Šiuose koliažuose matyti, kad ji mėgo juokauti, jai labai patiko linksmintis.

Man atrodo, kad jos humoro jausmas galėjo turėti ir psichologinę apsaugos funkciją. Jos privatus gyvenimas buvo labai uždaras, ji nemėgo asmeninių ar fundamentalių klausimų. Mieliau pasakodavo anekdotus, juokingas istorijas, nes taip galėjo pasislėpti. Man atrodo, kad šiuose koliažuose mes matome būtent tą iš pajuokavimų ir anekdotų sudarytą fasadą.

– Šie koliažai taip pat turėjo praktišką paskirtį, tai buvo atvirukai.

– Taip, tai buvo atvirukai. Ji pradėjo juos gaminti 7-ojo dešimtmečio pabaigoje, nes tuo metu Lenkijoje buvo krizė. Kadangi negalėjo rasti gražių atvirukų savo draugams, nutarė jų pasigaminti pati. Bet ir tai nebuvo lengva, nes komunistinėje šalyje sudėtinga rasti geras žirkles, kokybiško kartono ir net gerų klijų. Užsienyje gyvenantys draugai jai padėjo: klijai atkeliavo iš Vokietijos, kartonas iš Švedijos, žirkles turėjo dar iš tarpukario. Ir taip prasidėjo.

Per visą gyvenimą ji pagamino apie 20 tūkst. atvirukų. Beveik visus juos išsiuntinėjo. Sau pasiliko labai nedaug. Parodoje, kurią dabar galite pamatyti Vilniuje, eksponuojama tik maža dalis. Dauguma jų – iš jos draugų Krokuvoje.

W. Szymborskos fondo nuotr.

– Bet kartu daug atvirukų keliavo į užsienį. Kiek žinau, juos gaudavo ir poetas Tomas Venclova.

– Taip, ji kūrė ir personalizuotus atvirukus – kiekvienas gavėjas gaudavo atviruką, sukurtą specialiai jam, su tam tikra nuoroda į jo charakterį, gyvenimą ar bendravimą su juo.

– Pavyzdžiui?

– Pamenu, viena jos vertėja buvo labai stipri moteris, šeimos galva. W. Szymborska išsiuntė koliažą, kuriame buvo labai didelė stipri moteris ir miniatiūrinis vyras. Vertėja labai bijojo šį koliažą parodyti savo vyrui, nes aliuzija buvo per stipri.

Ji sukūrė koliažą Woody Allenui, nes labai mėgo jo darbus, o jis mėgo jos. W. Szymborska paties W. Alleno taip niekada ir nesutiko. Kai kūrėme filmą, keliavome į Niujorką – ten jam asmeniškai perdaviau tą atviruką. Jis buvo labai didelis, net keturis kartus didesnis nei įprastai. Bet kadangi ji taip jį gerbė, toks dydis, matyt, labiausiai tiko.

– Jos draugai nesupykdavo dėl tų aliuzijų?

– Nemanau, kad supykdavo, gal kai kurie sutrikdavo. Bet dauguma jos draugų turėjo humoro jausmą.

– Kai pirmąkart pamatėte koliažus, ką pamanėte?

– Mačiau juos dar prieš pradėdamas dirbti. Jų gaudavo kai kurie mano draugai. Atvirukai turėjo ypatingą stilių. Pamenu, kai jie pirmąkart buvo publikuoti, žmonės bandė kopijuoti jos stilių ir atsiųsdavo savo bandymus. Bet pakartoti tai, ką darė W. Szymborska buvo labai sudėtinga, nes koliažuose ji naudodavo tik du ar tris elementus. Tuo metu ją kopijuojantys žmonės į koliažą sudėdavo daugybę iškarpų, ir galutinis rezultatas būdavo visiškai kitoks.

W. Szymborskos stilių, manau, labiausiai paveikė siurrealizmas. Ji labai mėgo siurrealistinius paveikslus. Vienas mėgstamiausių jos dailininkų Henri Matisse`as. Ji panašiai sudėliodavo į vieną vietą du objektus, kurie realiame gyvenime nebūna kartu. Meniškas efektas atsirasdavo iš to, kas atsitikdavo tarp šių objektų.

W. Szymborskos fondo nuotr.

– Gal matėte patį koliažų kūrimo procesą? Kaip visa tai atrodė?

– Ji visada pradėdavo juos kurti spalį. Tada man sakydavo: „Prašau, nebelankyk manęs, nes ateinančias tris dienas būsiu menininkė.“ Visos grindys būdavo nuklotos popieriaus skiautėmis. Ji vaikščiodavo ant jų, kol paimdavo dvi patraukusias jos dėmesį. Ir jeigu jos patikdavo, jei pamatydavo tą siurrealistinį efektą, priklijuodavo šias skiautes prie kartono.

Paprastai per metus ji sukurdavo 200 koliažų ir beveik visus juos išsiųsdavo. Likusią dalį kam nors padovanodavo ar paaukodavo labdaros aukcionams. Bet didžioji dalis keliaudavo draugams ir giminėms, išsibarsčiusiems po visą pasaulį.

– Kam gimė idėja surengti koliažų parodą?

– W. Szymborskos fondas pirmąją parodą surengė per jos pirmąsias mirties metines. Ji vyko Krokuvoje ir dar buvo mažytė, ją sudarė gal 20 ar 25 koliažai. Pabrėžėme, kad tai nėra tikroji W. Szymborska, kad tai buvo dalykai, kuriuos ji darė laisvu laiku.

Paskui eksponatų skaičius išaugo, paroda ėmė keliauti po visą pasaulį. Siekėme, kad apsilankę parodoje žmonės stabtelėtų ir pagalvotų, kad verta paskaityti ir jos poezijos, kad gal tai nėra viena iš tų nuobodžių rašytojų ar poetų. Kad galbūt jos poezija yra kažkas, kas suprantama normaliems žmonėms, ne tik universiteto profesoriams. Manau, pavyko.

Man patinka žiūrėti į žmones, kurie ateina į parodą. Jie nesijuokia. Jie šypsosi. Jie tiesiog vaikštinėja po parodų salę ir šypsosi. Mes norėjome patrauklios formos, kuri sukeltų ar galėtų sukelti susidomėjimą kitais tos pačios kūrėjos kūriniais. Toks buvo mūsų fondo tikslas ir iš tiesų paroda sulaukė didžiulio susidomėjimo.

Įdomi situacija nutiko Madride. Tuo pat metu, kai buvo eksponuojami W. Szymborskos koliažai, kitame muziejuje vyko siurrealistinių paveikslų paroda. Vienas žurnalistas parašė, kad verta pamatyti ne tik siurrealistinių paveikslų parodą tame muziejuje, bet ir kitą siurrealizmo menininkę iš Lenkijos, kuri yra gavusi Nobelio literatūros premiją.

Inga Janiulytė, LRT KLASIKOS laida „Ryto allegro“, LRT.lt