Tai nėra „privalomieji“ lituanisto skaitiniai, bet perskaitymas būtų privalumas.
„Jei būčiau išėjęs iš šio pasaulio tokio amžiaus kaip Leonidas, tai po savęs nebūčiau palikęs nieko svarbaus. Leonidas paliko daug ištarų, nukreipiančių nuorodų, klausimų, nekantriai laukiančių atsakymų, ir atsakymų, keliančių naujus klausimus“, – taip apie Leonidą Donskį savo laiške kalba Zygmuntas Baumanas. Anot profesoriaus, kartu su L. Donskiu parašiusio knygą „Moralinis aklumas“, po Leonido mirties šiame pasaulyje tapo tamsiau, užgeso ištisa minties planeta. Jos netektį, kaip rašo Z. Baumanas, jausime ne tik mes, jo amžininkai, tačiau ir mūsų vaikai bei anūkai. Tad ir šis tekstas, kurį prof. Z. Baumanas kartu su laišku atsiuntė savo bičiulei prof. I. Veisaitei, tebūnie skirtas jo bičiulio ir bendražygio L. Donskio atminimui.
Aš vis dar puikiai atsimenu tai, ką, laikui bėgant, atsimena vis mažiau žmonių: vardus, kuriuos nusprendęs atskleisti, įvardinti ir pasmerkti sovietų režimo padarytus nusikaltimus, kad užkirstų kelią jiems pasikartoti, Nikita Chruščiovas suteikė moraliniam aklumui ir nežmoniškumui, iki tol buvusiems režimo žyme. Jis pavadino juos „klaidomis ir nukrypimais“, kuriuos padarė Josifas Stalinas, iškreipdamas šiaip jau sėkmingai įgyvendinamą iš esmės sveiką, teisingą ir giliai etišką politiką. Daugelį valandų trukusioje kalboje Chruščiovas nepaliko jokios erdvės bent menkiausiam įtarimui, kad ši politika nuo pat pradžių galėjo būti sugundyta ir užnuodyta neteisingumo, nepadorumo ir žalingo amoralumo, ir kad ji, jei nesustabdyta ir kardinaliai neperžiūrėta, neišvengiamai privalėjo atvesti prie dabar atskleidžiamų ir smerkiamų nusikaltimų. Buvo įvardyta sistemos norma ir keletas vieno žmogaus didelių klaidų, geriausiu atveju padarytų bendradarbiaujant su kitais, kuriuos taip pat galima įvardyti.
Taip pat puikiai atsimenu viešas reakcijas į Chruščiovo atskleidimus. Kai kurie žmonės, išauginti, ištreniruoti ir auklėti sovietinės Tiesos ministerijos priežiūroje, juos priėmė ir pritarė šiam pareiškimui iš aukštai, nors ir ne be tam tikrų kylančių abejonių. Daugiau žmonių verkė antrą kartą apraudodami savo gyvenimo istorinę dramą, tačiau šįkart sumenkintą iki (atsitiktinių ir, savaime aišku, neplanuotų) klaidų ir apsirikimų iš esmės neklystančio žmogaus, siekiančio besąlygiškai kilnaus tikslo. Tačiau dauguma žmonių juokėsi, nors kartumas jų juoke taip pat buvo per garsus.
Aš primenu visus šiuos (galų gale tolimus) įvykius ne tik todėl, kad seni žmonės kaip aš yra linkę mėgautis ir prisirišti prie savo atsiminimų, tačiau ir dėl jų klaikaus panašumo į pralaimėjusiųjų ir jiems prijautusiųjų reakcijas kalbant apie skambų triuškinamą smūgį, suduotą Hillary Clinton, jos atstovaujamai Demokratų partijai ir jų neoliberaliai politikai, kurią jie klaidingai vykdė ir žadėjo toliau vykdyti po pergalės rinkimuose. Net ir šiuo atveju tokios sąvokos kaip „klaidos“ ar „nukrypimai“ kartu su prie jų priskirtais kaltųjų vardais yra laikomos pakankamais ir patenkinamais situacijos paaiškinimais.
Orbanas, Kaczynskis, Fico, Trumpas – tai nėra baigtinis sąrašas tų, kuriems jau pavyko ar netrukus pavyks primesti tokį valdymą, kurio vienintelis (ir pakankamas!) legitimacijos šaltinis yra valdytojo valia. Kitais žodžiais tariant, jiems pavyko praktikoje pritaikyti Carlo Schmitto (kadaise pretendento į Adolfo Hitlerio dvaro filosofo vietą) suverenios galios apibrėžimą (žr. jo knygą „Politinė teologija“) kaip „decizionistinį“ valdymą.
Sąrašas tų, kurie godžiai stebi jų įžūlų ir begėdišką akiplėšiškumą pilni susižavėjimo ir troškimo sekti jų pavyzdžiu auga ir greitai. Deja, auga ir visuomenės pripažinimas bei poreikis vienų kitiems, todėl ir principui „viena tauta, vienas Reichas, vienas fiureris“, kurį žodžiais Hitleris išsakė 1935 metais, o išpildė netrukus po to pritarimas auga sparčiai, o veikiausiai net ir sparčiau. „Vieno ir vienintelio“ lyderio pasiūlos rinka dabar sparčiai ir nesustabdomai virsta ir paklausos rinka. Trumpas JAV prezidentu tapo todėl, kad aiškiai leido amerikiečiams suprasti, jog bus tokio tipo lyderis, ir todėl, kad amerikiečiai norėjo būti vadovaujami tokio tipo lyderio.
„Decizionistiniam“ lyderiui nereikia nieko išskyrus (spontanišką ar sukurptą, savanorišką ar primestą) viešą pripažinimą veikti. Jo sprendimai nepaiso jokių kitų apribojimų – net ir tų, kurie tariamai yra išvesti iš tikro ar tariamo „aukštesniojo proto“, ar jiems primesti aukščiausi, neginčytini viršžmogiški įsakymai – kaip kad dieviškai pateptų viduramžių monarchų atveju. Decizionistinis lyderis priartėja prie absoliuto: kaip Dievas savo atsake į Jobo klausinėjimą jis atsisako paaiškinti savo sprendimus ir atmeta Jobo (ar bet kurio kito šiuo atveju) teisę prašyti paaiškinimo ir tikėtis jo sulaukti. Vienintelis paaiškinimas, kurio reikalavo lyderio apsisprendimas ir kurį jis buvo skolingas tiems, kuriuos paliečia sprendimas, yra lyderio valia.
„Užtikrintumas“ dėl gyvenime nutinkančių ar nenutinkančių dalykų yra pati godžiausia svajonė, puoselėjama žmonių, kuriuos gąsdina ir slegia jų neužtikrintumas (nors užtikrintumas, kaip 1783 metais pabrėžė Williamas Pittas jaunesnysis, taip pat gali tapti „maldavimu pažeidinėti žmogaus laisvę“ ir „argumentu tironams“). Decizionistinio principo vedama politika yra susitikimo taškas tarp skanių tironų argumentų ir plėšraus jų išpažinėjų apetito. Naujoji liberaliosios demokratijos era, kurios neišvengiamą iškilimą vienas pirmųjų numatė Pittas, buvo skirta tam, kaip galėtume sakyti, kad būtų užkirstas kelias tokiam susitikimui proto ir tikrų žmogaus interesų vardan.
Bėgant dešimtmečiams, virtusiems šimtmečiais, teisės teoretikai ir praktikai, taip pat politikos filosofai suvienijo jėgas, kad pasiektų šį tikslą, kurį galiausiai pasiekė ir įtvirtino. Šiam tikslui buvo paskirtas jų mąstymas ir išradingumas. Kelias į šio siekio išpildymą, identifikuotą dėl visų praktinių intencijų kaip siekį perduoti galią iš karalių ir princų žmonėms, vedė į institucines priemones: padalijimą tarp įstatymų leidžiamojo, vykdomojo ir teisminio galių sektorių, tuo pačiu metu laikant visus sektorius tarpusavyje autonomiškus ir artimai, intymiai supintus taip spaudžiant juos nuolatos įsitraukti į derybas dėl sutarimo, kad būtų nukirstos visos pagundos dėl dėl vienašališkos, potencialiai absoliučios valdžios.
Ši tendencija buvo papildyta kitos – labiau kultūrinės, o ne institucinės prigimties. Jos manfestacija buvo šūkis Laisvė, Lygybė, Brolybė (Liberte, Egalite, Fraternite), skelbiamas Apšvietos epochos filosofų ir vėliau išsiuvinėtas ant vėliavų, kurias iš vieno Europos galo į kitą nešė prancūzų revoliucinės armijos. Šio šūkio advokatai suvokė, kad visi trys elementai kūnu galėjo tapti tik draugėje. Laisvė gali subrandinti brolybę tik kompanijoje su lygybe; išmeskite šį tarpinį, medijuojantį postulatą iš šios triados ir laisvė labiausiai tikėtina atves į nelygybę, o per tai galiausiai į pasidalijimą ir abipusį priešiškumą bei nesutarimus vietoje vienybės ir solidarumo. Tik visa triada yra pajėgi išsaugoti taikią ir klestinčią visuomenę, gerai integruotą ir pripildyta abipusio bendradarbiavimo dvasios. Ar eksplicitiškai, ar implicitiškai toks požiūris buvo glaudžiai susietas su ateinančių dviejų šimtų metų „klasikiniu“ liberalizmu, kuris sutiko, kad žmonės tikrai laisvi gali būti tik remiantis sąlyga, jog jie turi įgūdžių naudotis savo laisve, ir tik tada, kai abi savybės – laisvė ir brolybė – yra įgyvendinamos gali gimti tikra Fraternite. Johnas Stuartas Millis iš šių giliai liberalių įsitikinimų padarė socialistines išvadas, tuo tarpu lordas Beveridge’as, pagrindinis gerovės valstybės advokatas Britanijoje, įkvėpęs ir kitas Europos valstybes sekti šiuo pavyzdžiu, vertino ir pristatė savo rekomenduojamą modelį kaip būtiną norint įgyvendinti neabejotinai liberalius idealus.
Apibendrinant visą šią ilgą istoriją galima teigti, kad neoliberalizmas, hegemoninė filosofija, dominuojanti beveik visame politiniame spektre (ir neabejotinai visoje dalyje, Trumpo ir jo aplinkos įvardintoje „elitu“, pasmerktu liaudies pykčio ir sukilimo sunaikinimui), atsiribojo nuo savo pirmtako ir iš tiesų tapo visiška jo opozicija darydamas būtent tai, kam užkirsti kelią norėjo klasikinis liberalizmas. Be to, žvelgdamas atgalios neoliberalizmas siekė panaikinti tai, kas jau buvo padaryta: iš Apšvietos principų ir postulatų triados dėl visų praktinių intencijų ir tikslų ištrėmė lygybės (egalite) priesaką, nors kartais žodžiais dar tebebylojo ištikimybę jam.
Po 30–40 metų nepertraukiamos ir rimto iššūkio nepatyrusios neoliberalizmo filosofijos hegemonijos Trumpo pergalė tapo nulemta iš anksto. Turint omenyje aplinkybes, klaidoms ir nukrypimams, kurių atkakliai ieškojo ar konstravo, ar karštai diskutavo dauguma nuomonės lyderių, geriausiu atveju buvo paliktas tik gerai iškepto pyrago pabarstukų vaidmuo.
Apsiskelbusiems didelių vilčių nešėjams ir didžio nusivylimo nugalėtojams, įvairaus plauko demagogams ir niektauzoms, trumpai galima tarti: personažams, skelbiantiems apie save ir įtikėjusiais, kad yra stiprūs tiek, kiek jų galia pamatuojama pajėgumu sulaužyti, o ne paisyti žaidimo taisyklių, įpirštų ir puoselėtų „elito“, jų bendro priešo, aplinkybės buvo labai palankios. Mums (mintyje turiu žmones, kuriems nerimą kelią jų veiksmai ir dar labiau iki galo dar neatskleistas potencialas) yra patartina būti skeptiškiems greitų sprendimų ir staigių išeičių iš sunkumų atžvilgiu. Dar labiau tas pasakytina apie sąlygas, su kuriomis mes susiduriame šiomis aplinkybėmis ir kurios yra pristatomos kaip pasirinkimai tarp juodo ir balto.
Prieš pat mirtį didysis Umberto Eco savo nuostabioje esė „Sukurti priešą“ paskelbė tokią liūdną išvadą išanalizavęs keletą atvejų: „Turėti priešą svarbu ne tik apibrėžiant savo tapatybę, tačiau ir suteikiant mums kliūtį, kurios atžvilgiu pasveriame savo vertybių sistemą ir siekiant pademonstruoti savo pačių vertę jį įveikiant.“ Kitais žodžiais tariant, priešas mums reikalingas tam, kad žinotume, kas esame ir kas nesame. To žinojimas yra būtinas mūsų savivertei ir savigarbai. Jis prideda: „Kai nėra priešo, mes turime jį susikurti.“ Papildymui: „Priešai yra skirtingi nuo mūsų ir laikosi kitokių papročių nei mes. Skirtybių įsikūnijimas yra užsienietis.“
Sunkumas kalbant apie užsienietį yra tas, kad labai dažnai jis iš tiesų mums yra svetimas ne tik ta prasme, kad laikosi svetimų įpročių, tačiau ir, svarbiausia, todėl, kad gyvena anapus mūsų suvereniteto erdvės, tad ir anapus mūsų pasiekiamumo ir kontrolės. Ne viskas priklauso nuo mūsų siekiant paversti tokius žmones priešais ir norint praktikoje realizuoti šį priešiškumą (nebent jie peržengia sienas su intencija apsigyventi mūsų gretose.) Jei suverenitetas susideda tik iš „decizionistinio“ gebėjimo veikti remiantis vien savo paties valia, tai užsienietis dažniausiai yra nepajėgus atlikti tinkamo priešo vaidmenį, kaip kad jį apibrėžia Eco. Daugeliu atveju (galbūt ir visais?) yra lengviau rasti ar sukurti priešą arčiau namų, savo gretose. Regėjimo lauke ir fiziškai greta esantis priešas dėl daugelio priežasčių yra naudingesnis (jį lengviau kontroliuoti ir manipuliuoti) nei retai regimas ar regimas įsivaizduojamos visumos narys. Jau viduramžiais krikščioniškų valstybių atveju priešo funkciją puikiai atlikdavo eretikai, saracėnai ir žydai – visi gyvenantys dinastijų ir jas patvirtinusios Bažnyčios valdose. Šiandien eroje, kuri veikiau renkasi atskirtį, o ne įtrauktį, pirmoji (ne antroji) greitai tampa rutinine priemone, kurios mechaniškai griebiamasi ir todėl vidiniai pasirinkimai tampa dar įvairesni.
Pats populiariausias pasirinkimas tikrų ar tik siekiančių tokiais tapti „tvirtų lyderių“ gretose renkantis priešą (kaip kad dėstė Eco siekiant savęs apibrėžimo, integracijos ir įtvirtinimo) yra vadinamasis elitas – sunkiai išskleidžiama, miglota sąvoka, apibrėžianti grupę, kuri neva jau atgyveno savo laiką ir turi būti nurašyta į istorijos paraštes kaip būrys savanaudiškų dviveidžių ir neišmanančių nevykėlių. Trumpai tariant, elitas pasitarnauja kaip atgrasios, atstumiančios, bjaurios praeities simbolis, kurį „tvirti lyderiai“ yra pasirengę pasiųsti į šiukšlių dėžę, kuriai jis ir priklauso. Jie savo ruožtu tampa naujos pradžios, kurioje tas, kuris buvo niekas, taps viskuo, vedliu.
