Dainininkė Aistė Smilgevičiūtė apie šio amžiaus iššūkius mūsų kalbai

– Jūsų dainų tekstai labai turtingi – sodrių žodžių ir junginių, simbolių, kurie atsineša įvairius kultūrinius kontekstus, o kai kur jie sukuria tikrų tikriausią dramatinę įtampą ar labai įtaigiai pasakoja istoriją. Vis dėlto daina yra muzikos žanras. Kaip Jums atrodo, koks muzikos ir kalbos santykis dainoje? Kiek kalba, tekstas yra svarbūs norint, kad daina būtų stipri?

– Daina ir yra būtent tas žanras, kur ypač svarbu, kaip susilies, sulips tekstas, jo mintis su melodija, manau, tai yra stiprios dainos pagrindas. Ir svarbu visų šių trijų dėmenų pusiausvyra – todėl nebūtinai puikus eilėraštis, kupinas spalvingų įvaizdžių, taps gera daina. Arba už širdies griebianti melodija suskambės neįtikinamai dėl netinkamo teksto.

Pačios kalbos melodingumas, jos skambėjimas dainos tekste taip pat svarbu – juk vieni skiemenys ir žodžiai dainingesni, kiti – aštresni, ritmiškesni, tačiau ir vieni, ir kiti padeda kuriant norimą nuotaiką.

Aistė Smilgevičiūtė Aistė Smilgevičiūtė  © Asmeninio albumo nuotr.

Kai rašau tekstus dainoms, atsižvelgiu ir į tokį grynai garsinį ir ritminį kalbos skambesį. Žodžiu, daina – daugiasluoksnis dalykas, kalbai ir tekstui joje tenka bent keli sluoksniai, o pradėję kalbėti apie dainos teksto minties raišką, visokius kontekstus, simbolius ir metaforas, tikrai įnirtume ilgam.

– Jūsų dainose daug baltiškų, folklorinių motyvų. Kaip manote, kokį vaidmenį dainos (sutartinės, lopšinės…) vaidino išsaugant mūsų tautos istorinę, kultūrinę atmintį, o gal net ir pačią kalbą sunkiais istoriniais laikotarpiais?

– Dainos ir tautosaka buvo, o ir tebėra savotiškos informacijos laikmenos. Senoji prigimtinė mūsų kultūra buvo žodžio kultūra – rašto kultūra susiformavo palyginti vėlai. Taigi tautosaka atnešė iki mūsų dienų senąjį pasaulėvaizdį, žmonių mintis ir nuotaikas, o paprastų žmonių kūryba reagavo į aplink vykstančius įvykius ir reiškinius ir juos fiksavo dainomis, pasakojimais iš lūpų į lūpas.

Visgi tos laikmenos irgi trapios, visa laimė, kad šalia tautosakos kūrėjų ir perteikėjų atsirasdavo sąmoningų jos rinkėjų, kurie perkeldavo informaciją į patikimesnę – rašto ir spaudos, vėliau ir garso, vaizdo įrašo – laikmeną. Tai štai tokiais būdais išsilaikiusi tautos atmintis esant sunkiam metui, manau, pasitarnaudavo – net ir šiais laikais, pavyzdžiui, per Sausio 13-osios įvykius vienas iš žmonėms susitelkti ir atsilaikyti padėjusių dalykų buvo daina. Dar vienas įdomus dalykas, kad žmonės yra linkę pamiršti, kad kai kurios ypač mėgstamos dainos šiais laikais turi autorius, – jos tarsi tampa liaudies, šiuolaikiniu folkloru. Nemanau, kad autoriai dėl to pyktų – daugeliui tai tikriausiai didelis komplimentas.

– O jei kalbėtume apie šiandieną? Kokį vaidmenį dainos ir kalbiškai sodrūs jų tekstai vaidina ar gali vaidinti puoselėjant kalbą, ypač tarp vaikų, paauglių?

– Šiuolaikinių dainų tekstų įvairovė labai plati – nuo dainuojamosios poezijos iki jautriai įvairią socialinę aplinką ir joje vartojamą žodyną atspindinčių repuojamų hiphopo tekstų. Bet kuriuo atveju, geras dainos tekstas, kad ir apie paprastus dalykus, gali sukurti savitą kalbinę erdvę, ją praplėsti, praturtinti ir, manau, tai gali prisidėti ugdant vaikų ar paauglių kalbos jausmą.

O kartu su melodija išgirsta frazė neretai įstringa į galvą, ir guodžiamės, kad „sukasi galvoje tos dainos priedainis, užstrigo“. Anglų kalbos abėcėlę gi tikriausiai visi mokosi kartu su melodija – nustatyta, kad melodija ir ritmiškumas padeda įsiminti.

Taigi, manau, kad ir daina su pagaviu tekstu padėtų vaikams ir paaugliams praplėsti savo žodyną, padrąsinti raiškiau ir spalvingiau reikšti mintis arba tiesiog geriau pajusti poetinį tekstą.

– Esate baigusi klasikinę filologiją. Kaip Jums atrodo, ar svarbu ugdyti atsakingą santykį su kalba ir kokie geriausi būdai tai daryti?

– Manau, kad labai svarbu. Kalba – sudėtingas ir gyvas, nuolat besikeičiantis organizmas, imlus naujovėms, galbūt ne visada pageidautinoms.

Man labai gražu, kai vietoj tarptautinių žodžių, kur įmanoma, pasitelkiami savi, kartais tiesiog tingu jų ieškoti savo galvoje, tačiau, žiūrėk, sakinys suskamba žymiai jaukiau. Taip pat man patinka, kad stengiamasi naujiems daiktams, reiškiniams sukurti ar atrasti lietuviškus naujadarus, ir jie po truputį įsilieja į kasdienę žmonių kalbą.

Norėtųsi, kad būtų išlaikomas sveikas požiūris į kalbą, neperlenkiant lazdos nei į vieną, nei į kitą pusę – jei jau koks naujadaras neprigijo, tai juk irgi natūralu… O kokie būdai čia pagelbėtų… Vaikai ir paaugliai mažokai skaito šiais laikais, vertingos literatūros skaitymas čia galėtų padėti, galbūt kokie žaidimai „pakeisk tarptautinį žodį savu“.

– Šiuo metu vis daugiau jaunų žmonių virtualioje erdvėje „švepluoja“, vartodami lietuviškas raides be diakritinių ženklų, nors yra visos galimybės rašyti taisyklingai. Kaip manote, kokią įtaką tai daro bendram kalbos puoselėjimui ir raštingumui?

– Man atrodo, svarbu, kad žinutėje „švepluodamas“ jaunuolis suvoktų, kad tai nėra pilnavertis kalbos vartojimas, kad jis taip daro, sakykim, dėl noro kuo greičiau ir kuo trumpiau pranešti savo mintį, o jei kitaip iš tiesų nemoka, tada jau liūdniau.

Aišku, kad kalbos įgūdžių toks „žanras“ nelavina, ne tik „paukštukai“, bet ir nosinės raidės darosi nepatogios, o štai, pavyzdžiui, darinys „OMG!“ pereina į šnekamąją. Na, bet tokie jau šio amžiaus iššūkiai kalbai, ir įtariu, kad ne tik mūsų kalbai.

Parengė Aistė Noreikaitė

Delfi