Prieš 71 metus, 1946-ųjų gegužės 23 dieną, Vokietijoje mirė Mažosios Lietuvos visuomenės veikėjas, publicistas, spaustuvininkas, vienas „Aušros“ leidėjų Martynas Jankus. Prisiminkime šio žmogaus gyvenimą ir nuopelnus, už kuriuos jam buvo suteiktas Mažosios Lietuvos patriarcho titulas.
Tautinio atgimimo veikėjai Tilžėje drauge leido laikraštį „Aušra“, kuris vėliau nelegaliai nukeliaudavo anapus Nemuno, į Rusijos imperijos valdomą Lietuvos dalį, kurioje galiojo lietuviškos spaudos draudimas. Ir tai tik vienas, tiesa, didžiulę svarbą tautinio sąmoningumo atgimimui turėjęs, leidinys.
Tačiau leidyba – vos viena M. Jankaus veiklos dalis. Jis dalyvavo visur, kur tik buvo kultūrinė, visuomeninė ar politinė dirva. Kūrė lietuviškas organizacijas (tokias kaip „Birutės“ draugija ir kitos), stengėsi, kad Vokietijos Reichstage būtų bent vienas lietuvis.
Nenuilsdamas gynė lietuvių teises Mažojoje Lietuvoje, kovojo su vokiečiais, kurie negailestingai engė tiek jį patį, tiek visus krašto lietuvininkus. 1923-iaisiais Martynas atkakliai siekė, kad Klaipėda būtų grąžinta Lietuvai, dalyvavo šio krašto Gelbėjimo komitete.
Pasak prelato Mykolo Krupavičiaus, M. Jankus buvo kaip tas artojas. Jis „per visą savo ilgą ir gražų amžių vertė vagą kietoj šlynoj, liejo prakaitą ir ne visada žadamą ir laukiamą derlių davė.
Bet jis pats, nenusimindamas, nukreipęs žvilgsnį į ateities tolius, žengė paskui savo kuinelį, žagružę kietai laikydamas, vis pirmyn ir pirmyn. Jo darbų vis dėlto palikti pilni aruodai mūsų Tėvynėlei.
Bedirbant šlyna dar daugiau įsidžiūvo ir artojui dar daugiau ir sunkesno darbo buvo, bet jis to nepaisė ir tesėjo iki mirties…“ Ne veltui M. Jankui Kaune, Karo muziejaus sodelyje, dar esant gyvam 1939-aisiais buvo pastatytas biustas, ne veltui lietuvių tauta jam spontaniškai suteikė Mažosios Lietuvos patriarcho titulą.
Kita vertus, atkakliai kovodamas už lietuvybę M. Jankus įsitaisė ir daugybę priešų. Jis nuolat buvo persekiojamas, sulaukė keturiasdešimties areštų, daugybės piniginių baudų, net dviejų tremčių: vienos – į Sibirą, kitos – į Vokietiją. Šioje šalyje ir mirė, taip niekuomet daugiau nebeišvydęs savo gimtojo kašto. O dabar, prisimindami svarbiausias M. Jankaus gyvenimo akimirkas, grįžkime prie jo ištakų.
Jaustis lietuviu paskatino vokiečiai
M. Jankus gimė 1858 metų rugpjūčio 7-ąją Bitėnuose, Ragainės apskrityje šalia Nemuno ir garsiojo Rambyno kalno. Jankų šeima buvo nedidelė, ypač tiems laikams. Be Martyno, joje užaugo tik vienas vyresnis brolis Nikas.
Rimto formalaus išsilavinimo M. Jankus taip ir negavo – tebaigė Bitėnų pradžios mokyklą, kurią vėliau peikė sakydamas, kad jos mokytojas spaudė vaikus prie vokiško rašto, nors visas Bitėnų kaimas buvo lietuviškas – tiek kalba, tiek dvasia. Šiaip jau, prisimindamas savo vaikystę ir jaunystę, kuri visa prabėgo kaimo aplinkoje, M. Jankus rašė, kad ji buvusi „taupi, skalsi, nešilta, pertekusi nepabaigiamų darbų“.
Taigi toliau Martynas lavinosi pats. Svarbi asmenybės brandos sąlyga buvo savišvieta – ryte rijo religinio turinio knygas (kitokių šeima neturėjo), kai kurias – net po kelis kartus.
Vėliau, jau ūgtelėjęs, nusipirkdavo ir pigių vokiškų knygelių. Reikia pripažinti, kad šie skaitiniai toli gražu neprisidėjo prie Martyno tautinės sąmonės ugdymo. Greičiau priešingai. Rašydamas savo biografijos liudijimus Jono Šliūpo rengiamai knygai „Lietuviszkiejie rasztai ir rasztininkai“, M. Jankus pripažino: „Tokie raštai juk nepasiliko be įspaudos į mano mislyjančią dalį smegenų ir aš beveik ko tik nepatraukiau į didįjį vaterlandą.“
Nuo nesąmoningo vokietėjimo M. Jankų išgelbėjo keli dalykai. Pirmiausia – pokalbis su Ragainės kunigu Carlu Eduardu Ziegleriu, į kurį jaunuolis kreipėsi vokiškai. Dvasininkas vokietis netikėtai subarė Martyną, kad šis, būdamas lietuvis, gėdijasi viešai vartoti gimtąją kalbą, ir patarė pasigilinti į Lietuvos istoriją bei lietuvišką literatūrą.
Kunigo priekaištas buvo lemtingas. Kaip žurnale „Knygotyra“ rašė Mažosios Lietuvos kultūros tyrinėtojas Domas Kaunas, nuo tos akimirkos M. Jankus ėmė godžiai skaityti įvairiausią lietuvišką ir sunkiau prieinamą mokslinę vokišką literatūrą apie Lietuvą bei lietuvius.
Minėtas autorius taip pat pabrėžė, kad M. Jankaus tautinio tapatumo savivokos užuomazgai ir stiprėjimui neabejotiną įtaką padarė dar du dalykai: kartu su pasitraukusiais 1863 metų sukilėliais į Bitėnus atsklidusios dainos ir nepriklausomai nuo jo valios susiklosčiusios aplinkybės, leidusios dėl prastos sveikatos išvengti karinės tarnybos ką tik imperija pasiskelbusios Vokietijos armijoje, kuri buvo vienas agresyviausių jaunimo nutautinimo židinių.
Martyno apsisprendimą kovoti dėl savo tautos išlikimo lėmė ir svarbios pažintys. Būdamas dvidešimties jis susitiko su Jurgiu Zauerveinu (Georgu Sauerweinu), kuris vėliau paliko itin ryškų pėdsaką Mažosios Lietuvos lietuvių istorijoje.
J. Zauerveinas, Vokietijoje gyvenančios negausios sorbų tautos atstovas, atvyko į Lietuvą 1875-aisiais, apsigyveno Klaipėdoje ir per kelis mėnesius pramoko lietuviškai. Mūsų kalba taip sužavėjo J. Zauerveiną, kad šis tapo atkakliu kovotoju už jos teises: bendradarbiavo lietuviškoje spaudoje, lietuviškai parašė daugiau kaip 300 eiliuotų kūrinių.
Martynas Jankus už aktyvią lietuvišką veiklą ne kartą kentėjo nuo vokiškos valdžios. Tačiau pavojus nelauktai atėjo ir iš kitos pusės. 1914-ųjų gruodį jis su šeima buvo ištremtas į Samaros guberniją.
Ne be J. Zauerveino pastangų 1879-aisiais Tilžėje buvo įkurta Lietuvių literatūros draugija, kurios veikloje dalyvavo žinomi Europos mokslininkai. Tačiau bene labiausiai jį išgarsino tais pačiais metais laikraštyje „Lietuviška ceitunga“ paskelbtas eilėraštis „Lietuvninkai mes esam gimę“, tapęs Mažosios Lietuvos himnu.
Taigi galima drąsiai teigti, jog būtent J. Zauerveinas pirmasis įkvėpė ir paskatino M. Jankų visą savo gyvenimą, visas jėgas skirti kovai už lietuvybę. Pridursime, kad šis žmogus kiek vėliau pastūmėjo Martyną ir į politinę veiklą. Tačiau apie tai – šiek tiek vėliau. O kol kas grįžkime prie M. Jankaus leidybinės veiklos, kuri, galima sakyti, taip pat prasidėjo 1879-aisiais ir dėl to paties J. Zauerveino.
Per rinkimus į Prūsijos landtagą (vietos parlamentą) grupė klaipėdiškių kandidatu iškėlė J. Zauerveiną. Paremti savo įkvėpėją nutarė ir M. Jankus. Niekieno neraginamas jis surašė ir išspausdino atsišaukimą, pavadintą „Broliai lietuvninkai“. Kreipimesi pažymima, kad atėjo laikas patiems lietuviams pasirūpinti savo likimu, ir raginama balsuoti už J. Zauerveiną, „katras tikrai mūsų interesus ir dalykus užstos“.
Nuo rinkimų lapelių iki nelegalios „Aušros“
Deja, rinkimai nepavyko – Klaipėdos lietuvių kandidatas surinko per mažai balsų ir nepateko į landtagą. Vis dėlto atsišaukimas neliko vien šauksmas tyruose. Pasak D. Kauno, būtent šis dokumentas žymi M. Jankaus leidybinės veiklos pradžią.
1882-aisiais pasirodė ir pirmoji M. Jankaus išleista knygelė. Šiame kukliame 36 puslapių leidinėlyje „Lietuviškos ir seniausios dainų knygelės“, be liaudies dainų, buvo ir originalios lietuviškos poezijos. Tačiau visiškai nedidelės apimties knygelę Tilžėje veikusi Otto von Mauderode’s spaustuvė išleido neįtikimai dideliu tokiomis sąlygomis tiražu – 2000 egzempliorių.
Atrodo, ji buvo skiriama ne tik Mažosios, bet ir Didžiosios Lietuvos skaitytojams. Deja, čia didelio pasisekimo nesulaukė, mat buvo išspausdinta gotišku šriftu, kurį carinės Rusijos valdomos Lietuvos gyventojai sunkiai galėjo įskaityti.
Pasimokęs iš ankstesnės patirties, kitą panašaus pobūdžio knygelę – „Štukaunos dainos nuo žmonelių iš Kalnujų apygardės surinktos“ – M. Jankus išspausdino jau lotyniškomis raidėmis ir perpus mažesniu (1000 egzempliorių) tiražu. Vėliau būta dar daug tokių „nekalto“ turinio knygelių.
Be jų, Martynas ėmėsi leisti ir laikraščius. Būtent šis veiklos etapas ir žymi leidėjo bei spaustuvininko posūkį į draudžiamą lietuvišką spaudą, kuri per jo gimtuosius Bitėnus pavojingais keliais pasiekdavo visą Lietuvą.
Suprantama, M. Jankui, kaip leidėjui, bene svarbiausias buvo garsusis laikraštis „Aušra“, be kurio tiesiog negalėtume kalbėti apie carinę priespaudą kentusių lietuvių tautinį atsibudimą.
Juk ne veltui tautiškos savimonės formavimosi pradžia ir dabar vadinama „Aušros“ gadyne“. Šiaip jau visa „Aušros“ leidėjų istorija verta atskiro pasakojimo, tačiau šįsyk apsiribokime tik keliais pagrindiniais šio laikraščio gyvavimo epizodais ir M. Jankaus vaidmeniu jame.
Leisti žurnalą, kuriame būtų galima laisvai kalbėti apie lietuvybės reikalus, 1881 metais sumanė J. Basanavičius, tačiau Rusijos didmiesčiuose pasklidusiems lietuviams inteligentams buvo ne taip paprasta įgyvendinti šį sumanymą. Realiai išleisti laikraštį galėjo tik Prūsijos lietuviai.
Tarp tokių minimi Poznanės kunigaikštystės Orlineco miškininkas ir ūkininkas Andrius Jonas Vištelis, Klaipėdoje leistos „Lietuviškos ceitungos“ leidėjas Martynas Šernius ir buvęs Tilžės gimnazistas Jurgis Mikšas.
Pirmasis „Aušros“ numeris išėjo 1883 metų kovo mėnesį Ragainėje ir iš karto sukėlė tikrą revoliuciją daugelio labiau apsišvietusių lietuvių sąmonėje. Jis paveikė ir tuos, kurie buvo gerokai sulenkėję, ir tuos, kurie krimto mokslus Rusijoje bei šaipėsi iš vadinamųjų litvomanų. Galima drąsiai teigti – jei ne „Aušra“, šiandien niekas negiedotų „Tautiškos giesmės“, niekas neprisimintų ir jos autoriaus Vinco Kudirkos, kuris tuo metu net nebelaikė savęs lietuviu.
Beveik nuo pat pasirodymo dienos „Aušra“ tapo neatskiriama M. Jankaus gyvenimo dalimi. Jis gyveno už kelių kilometrų anapus Nemuno, dažnai lankydavosi Ragainės spaustuvėje savo reikalais, matė, kaip gimsta „Aušra“, todėl natūraliai įsiliejo į leidėjų gretas. Išėjus pirmiems keturiems numeriams laikraščio leidyba ėmė strigti (greičiausiai dėl vietos valdžios spaudimo), o tuometis redaktorius J. Mikšas buvo priverstas pasitraukti į Didžiąją Lietuvą. Visus „Aušros“ rankraščius jis paliko M. Jankui, tad šis ir griebėsi leidinio administratoriaus pareigų.
Kaip pažymi Pranys Alšėnas, neturėdamas rimtesnio išsimokslinimo M. Jankus negalėjo daryti didelės įtakos „Aušros“ turiniui. „Tačiau, „Aušrai“ einant, tam tikrais atvejais Jankus buvo ta ašelė, aplink kurią visas leidimas sukosi“, – pripažįsta M. Jankaus biografas.
Matyt, Martynas puikiai suprato savo kompetencijos ribas, todėl laikraščio redaktoriumi pakvietė dirbti Joną Šliūpą. Apgyvendino jį savo namuose. Deja, J. Šliūpas redaktoriavo neilgai – gana greitai vokiečių valdžia išvarė jį iš Prūsijos. Taigi nuo 1884 metų ketvirtojo iki 1885-ųjų aštuntojo numerio M. Jankus pasirašinėjo kaip laikraščio atsakingasis redaktorius.
Šis darbas leidėjui sekėsi ne itin gerai. Trūko ir laiko, ir jėgų, o svarbiausia – pinigų, nes iš prenumeratos gautų lėšų nepakako net būtiniausioms leidybos išlaidoms padengti.
Todėl kai iš Didžiosios Lietuvos sugrįžo J. Mikšas ir įsteigė Tilžėje savo spaustuvę, M. Jankus pasijuto taip, lyg jam kas girnas nuo kaklo būtų nuėmęs – visus „Aušros“ leidimo ir platinimo reikalus jis tuoj pat perdavė ankstesniam redaktoriui.
Dar po kelerių metų, 1889-ųjų kovą, jau ir pats M. Jankus tapo spaustuvės savininku. Leidėjas už 400 talerių (tai prilygo 1200 markių) Ragainėje nusipirko nedidelę spaustuvėlę (vėliau ji bus perkelta į Tilžę). Čia buvo spausdinama ir „Aušra“.
Tačiau pirkinys M. Jankui pridarė nemažai bėdų – spaustuvėlė buvo labai jau archajiška, ją teko tobulinti, įsigyti naujos įrangos, o tai kainavo dar 500 markių. Išsisukti iš keblios padėties spaustuvininkas mėgino leisdamas bet kokio turinio literatūrą. Tai matyti iš jo laiško J. Šliūpui: „Žadava pradėti drukavoti, kas tik papuls ant seilės.“ Deja, net ir tokios priemonės nepadėjo. M. Jankus vis giliau grimzdo į skolas, kol 1892-aisiais teismas aprašė Bitėnų ūkį.
Tąsyk Martyną išgelbėjo tėvas – jis surinko iš giminaičių pinigų ir likvidavo skolas. Bet tai padėjo neilgam. Po kelerių metų susikaupė naujų skolų, o Bitėnų ūkiui vėl iškilo varžytinių grėsmė. Tėvas ir tada sumokėjo sūnaus skolas, bet antrą kartą ūkio jam nebeužstatė. M. Jankui neliko nieko kita, kaip išsikelti į Klaipėdą ir darbuotis ten leidžiamuose lietuviškuose leidiniuose.
Posūkis į politiką
Pirmojo pasaulinio karo pradžioje, 1914-ųjų gruodį, M. Jankus su šeima buvo ištremtas į Sibirą, Samaros guberniją. 1918 metais grįžo į tėviškę, įsitraukė į lietuvišką politinę veiklą. Tačiau iš tiesų jo posūkis į politiką prasidėjo kur kas anksčiau.
Be jau minėto pirmojo atsišaukimo per rinkimus į Prūsijos landtagą, M. Jankus padarė gerokai daugiau, kad nors vienas lietuvis patektų į vokiškąjį parlamentą. Dar 1888-aisiais jis su savo šalininkais pamėgino įkurti Lietuviškai konservatyvišką partiją, tačiau šis bandymas buvo nesėkmingas. Tam tikra politinės veiklos forma galima laikyti ir M. Jankaus darbą 1885 metais įkurtoje „Birutės“ draugijoje.
Galiausiai tai davė apčiuopiamų rezultatų – Martyną pastebėjo tokie įtakingi Mažosios Lietuvos veikėjai kaip Jonas Smalakys ir Dovas Zaunius. Pastarasis, kaip rašo D. Kaunas, pats atvyko į Bitėnus aptarti su M. Jankumi bendrą darbų planą.
Taip 1890 metais atsirado pirmoji Mažosios Lietuvos politinė organizacija – Lietuviškos konservatyvų draugystės komitetas, po metų iškėlęs M. Jankaus kandidatūrą į visos Vokietijos Reichstagą. Deja, nei Klaipėdos, nei Šilokarčemos apskrityse kandidatas nesurinko pakankamai balsų ir į parlamentą nepateko.
D. Kaunas spėja, kad to priežastys galėjo būti kelios: tuo metu jis dar buvo per jaunas, pernelyg spontaniškas, mažai žinomas daugumą sudariusiems kaimiškųjų vietovių lietuvių rinkėjams, neturėjo gerų politinio organizatoriaus ir veikėjo duomenų, stokojo kompromiso ir derybininko gebėjimų. Tačiau M. Jankaus nesėkmė netapo visų lietuvininkų nesėkme: 1898 metais, užsiregistravęs kaip savarankiškos lietuviškos frakcijos atstovas, į Reichstagą pateko jo bendražygis J. Smalakys.
Kaip minėjome, Martynas už aktyvią lietuvišką veiklą ne kartą kentėjo nuo vokiškos valdžios. Bet pavojus nelauktai atėjo ir iš kitur. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui ir Rusijos kariuomenei įsiveržus į Prūsiją jis su šeima 1914-ųjų gruodį buvo ištremtas į Samaros guberniją.
Tačiau ir būdamas tremtyje M. Jankus neatsisakė politinės veiklos, 1917 metų birželį dalyvavo visos Rusijos lietuvių politinio organo – Lietuvių Tautos Tarybos – sušauktame Petrapilio lietuvių Seime. 330 delegatų, suvažiavusių iš įvairiuose Rusijos miestuose įsikūrusių lietuvių kolonijų, šiame forume nutarė siekti Lietuvos nepriklausomybės.
Tiesa, toks sprendimas buvo priimtas nelengvai: kairieji vietoj nepriklausomybės stūmė tik autonomijos idėją, todėl daugelis jų iš posėdžio išėjo. Salėje liko 272 delegatai, iš kurių vos 140 balsavo už nepriklausomybę. Tarp jų buvo ir M. Jankus, pasisakęs ne tik už nepriklausomybę, bet ir už Didžiosios bei Mažosios Lietuvos suvienijimą nepriklausomoje valstybėje.
1918-aisiais į gimtuosius Bitėnus sugrįžęs M. Jankus rado jau visai kitokią situaciją: vasario 16-ąją Lietuva buvo paskelbusi nepriklausomybę, o kovo 23 dieną ją pripažino Vokietijos imperatorius ir Prūsijos karalius Wilhelmas II. Dabar Mažosios Lietuvos klausimą teko spręsti iš naujo.
Sąlygos tam buvo palankios: lapkritį Vokietija su Prancūzija ir kitomis prieš ją nukreiptos koalicijos valstybėmis pasirašė paliaubas ir taip pripažino savo pralaimėjimą Pirmajame pasauliniame kare. Vokietijos monarchija žlugo, valdžią Berlyne perėmė kairiosios jėgos. Tuo metu Lietuvoje jau veikė laikinoji Vyriausybė, ir ji siūlė mažlietuviams prisiglausti prie Lietuvos valstybės.
Kova dėl Klaipėdos
Lietuvininkai nedelsdami atsiliepė į šį pasiūlymą. Praėjus vos trims dienoms nuo Kompjeno paliaubų Klaipėdos laikraštis „Lietuviška Ceitunga“ kreipėsi į gyventojus tokiais žodžiais: „Rodos, negali būti jokios abejonės, kad mes, lietuviai, priklausome prie Lietuvos.
Niekas neprivalo dabar bijotės išreikšti aiškiai, kad jis nori būti Lietuvos pilietis.“ Dar po poros dienų, lapkričio 16-ąją, kelios dešimtys Mažosios Lietuvos veikėjų Tilžėje įkūrė politinę organizaciją – Prūsų Lietuvos tautinę tarybą, į kurią įėjo ir M. Jankus. Jis tapo vienu iš lapkričio 30 dieną Tilžės spaustuvininko Enzio Jagomasto namuose susirinkusios tarybos paskelbto istorinio Tilžės akto signatarų.
„Atsižvelgdami į tai, kad viskas, kas yra, turi teisę gyvuoti, ir tai, kad mes, lietuviai, čionai Prūsų Lietuvoj gyvenantieji, sudarome šito krašto gyventojų dauguomenę, reikalaujame remdamies ant Vilsono Tautų paties apsisprendimo teisės, priglaudimą Mažosios Lietuvos prie Didžiosios Lietuvos. Visi savo parašu šitą pareiškimą priimantieji pasižada visas savo jėgas už įvykdinimą minėtojo siekio pašvęsti“, – sakoma dokumente.
Deja, įgyvendinti Tilžės deklaraciją praktikoje buvo sunki, o gal net neįmanoma misija. Tiek vadinamieji santarvininkai, tiek Lietuvos kaimynai kiek išgalėdami tempė antklodę į save, tad Lietuvai po ilgų diplomatinių viražų teko spręsti klausimą jėga.
Prisiminkime, kad Santarvės bloko sudaryta Ambasadorių konferencija priėmė blogiausią iš visų galimų sprendimų – Klaipėdos kraštą pavedė administruoti Prancūzijai.
Maža to, 1922-ųjų gruodį Kauną pasiekė žinios, jog Versalio sutartimi Lietuvai pripažintą uostą prancūzai valdys dar mažiausiai 15 metų. Tapo aišku, kad visos diplomatinės priemonės sujungti Mažąją ir Didžiąją Lietuvą rezultatų neduos. Taigi 1923 metų sausio 15 dieną reguliariosios Lietuvos kariuomenės daliniai, nesutikdami rimtesnio pasipriešinimo, įžengė į Klaipėdos kraštą.
M. Jankus ir šioje situacijoje suvaidino ne paskutinį vaidmenį. Jis sukilėlių vardu įteikė prancūzų gubernatoriui reikalavimus nedelsiant išvesti iš miesto Prancūzijos įgulą ir, nepaisydamas pareigūno gąsdinimų, pats pagrasino sunaikinti Klaipėdą, jeigu ji nebus geruoju perleista lietuviams. Tos pačios dienos vidudienį buvo paskelbtos paliaubos, o vasario 16-ąją Lietuvos ir Antantės susitarimu Klaipėdos kraštas perduotas Lietuvai.
Nuo to laiko M. Jankus, sugrįžęs į gimtąjį kaimą, galėjo atsidėti ramesniems darbams. Bet tik iki 1939-ųjų kovo, kai nacių Vokietija ultimatumu atplėšė Klaipėdos kraštą nuo Lietuvos. Hitlerininkų rankose atsidūrė ir Bitėnai. Dabar M. Jankus kasdien sulaukdavo neprašytų svečių.
Iš pradžių jam grasino SA smogikai, vėliau apsilankė gestapininkai ir griežtai pareikalavo nutraukti bet kokią lietuvišką veiklą. Supratęs, kad anksčiau ar vėliau bus suimtas, M. Jankus pasitraukė į Didžiąją Lietuvą ir penkerius metus gyveno Kaune.
Į Bitėnus Mažosios Lietuvos patriarchas sugrįžo 1944 metais, vokiečiams jau traukiantis iš Lietuvos. Tačiau neilgam: 1944-ųjų rugpjūtį M. Jankų su šeima hitlerininkai jėga išsivarė į Vokietiją. Pasibaigus karui Jankų šeima atsidūrė britų okupacinėje zonoje ir buvo apgyvendinta Flensburgo perkeltų asmenų stovykloje prie pat Vokietijos ir Danijos sienos.
Išplėštas iš gimtosios žemės, iš Nemuno ir Rambyno glėbio, M. Jankus tiesiog negalėjo gyventi. 1946 metų gegužės 23-iąją jo gyvybė užgeso. Buvo palaidotas Flensburgo kapinėse. Į gimtąjį kraštą M. Jankus sugrįžo tik po 47 metų – 1993-iųjų gegužės 30 dieną paskutinio aušrininko palaikus priglaudė Bitėnų kapinaitės.
Autorius – Aras Lukšas
