Eidamas 80-uosius nuo vėžio mirė žymus žydų rašytojas ir publicistas, Izraelio valstybinės literatūros premijos laureatas Amosas Ozas. Jo kūriniai išversti į 45 kalbas ir žinomi daugiau nei 40-yje pasaulio šalių.
Plačiau…
Eidamas 80-uosius nuo vėžio mirė žymus žydų rašytojas ir publicistas, Izraelio valstybinės literatūros premijos laureatas Amosas Ozas. Jo kūriniai išversti į 45 kalbas ir žinomi daugiau nei 40-yje pasaulio šalių.
Plačiau…
Išties šimtmetis, apie kurį kalbame, yra ypatingas. Ir labai svarbu nepamiršti stabtelėti bent akimirką, kad suvoktume, aprėptume, pabandytume įsisąmoninti jo reikšmingumą. Įvairios pervartos, kurias patyrėme, skaudūs istorijos smūgiai neabejotinai leidžia įsitikinti, kad esame stiprūs savo dvasia, stiprūs dvasioje, kad apskritai tokia mūsų, lietuvių, dvasia egzistuoja. Manyčiau, tai kyla iš labai svarbaus geno mūsų kraujyje, įgludusio per ištisus šimtmečius, kuris ir šiandien liudija, kad esame gyvybingi, ir kritiškiausiais momentais mumyse ta gyvastis prabyla stipriau už viską.
Plačiau…
Sakoma, jog gražiausios žiemos šventės – Kūčios ir Kalėdos – geras laikas pamąstyti apie esminius būties dalykus. Arba apie ką nors romantiško. Tarkime, apie legendinę lietuvių kilmę, t. y. kiekvienam iš mokyklos laikų žinomą kunigaikščio Palemono mitą, tiksliau, naują jo interpretaciją.
Daugiau skaitykite: https://www.vz.lt/po-darbu/2018/12/25/pamastymai-kaledu-ryta-tarp-mito-ir-tikroves#ixzz5asPjz7YD
Poetas Czeslawas Miloszas.
„Niekad tavęs, mieste, negalėjau palikti, / Ilgos buvo mylios, tačiau stūmė mane atgal it šachmatų figūrą“, – 1963 metais Berklyje (JAV) užrašytame eilėraštyje apie Vilniaus miestą liudijo Czeslawas Miloszas. „Ne, niekuomet neseksiu tais, kurie užtrina pėdsakus, išsižada savo praeities ir yra mirę, nors pasitelkę proto ekvilibristiką, vaidina esą gyvi. Mano šaknys yra ten, Rytuose, ir tai yra aksioma“, – pridūrė poetas savo „Gimtojoje Europoje“. Cz. Miloszo kūryba liudija tai, kokią svarbą greitai ir kartais nenuspėjamai žiauriai kintančiame pasaulyje turi šaknys, namai, tėvynė.
Daugiau skaitykite: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2018-12-22-cz-miloszo-namu-patriotizmas/173491?fbclid=IwAR2Ca1MUyGeivpbPFB08xLE4lF6rfqZPJCc5duoQiLxE_7MeSvtn-tnKSnA
Nesu nei literatūrologas, nei kritikas, nei menotyrininkas, nei kultūros reikalus sprendžiančių tarybų ir komisijų narys, nei savamokslis ekonomistas ar socialinių problemų gvildentojas, nei knygų leidėjas, nei smalsus toliaregis žurnalistas, nei Žemės registro valdininkas (neturiu net siauros morkų ar česnakų lysvės), tad triūsliai darbuojuos paisydamas tik sinusų užgultos savo nosies.
Daugiau skaitykite: https://www.lrytas.lt/kultura/literatura/2018/12/17/news/leonardas-gutauskas-gal-lietuviu-lemtis-buti-tylesniems-uz-zole–8566741/
Prieš 30 metų, 1988 metų lapkričio 18 dieną, Sąjūdžio ir visuomenės spaudimu LSSR Aukščiausioji Taryba pripažino lietuvių kalbą valstybine – tuometinė sovietinė Konstitucija papildyta straipsniu, įteisinančiu lietuvių kalbos vartojimą viešojo gyvenimo srityse. Šia iškilia proga – pokalbis su dr. Irena Smetoniene, Vilniaus universiteto Lietuvių kalbos katedros profesore, Valstybinei lietuvių kalbos komisijai pirmininkavusia 2002–2012 metais.
„Negi iš tikrųjų esame tokia mulkių tauta, kad nesugebėtume suvokti, kas yra kalbos kokybė? Taip, dabar Kalbos inspekcija jau nebebaudžia, tik surašo nurodymus. Bet viskas turi prasidėti nuo šeimos, nuo mokyklos, aiškinant, kad gėda padaryti, tarkime, dvejybinio linksnio klaidą, nes tai yra mūsų sistemos pagrindas, – pokalbyje portalui Bernardinai.lt teigė prof. I. Smetonienė. – Nuo mažens turi būti įkalta: prasižioji kalbėti – turi būti kokybė. Toks turėtų būti sąmoningumas. Atsakomybė už tai, kaip kalbi.“
Daugiau skaitykite: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2018-12-17-prof-i-smetoniene-nebutume-islaike-archajiskos-kalbos-jeigu-nebutume-buve-tokie-tinginiai/173380
Prieš 30 metų buvo atkurtas Valstybinės lietuvių kalbos statusas. 1992 metais reorganizuota Valstybinė Lietuvių kalbos komisija pradėjo intensyvų darbą. Į diskusiją apie laikmečių iššūkius, tikslus, nuveiktus darbus ir ateitį pakvietėme visus Kalbos komisijos vadovus, skirtingu laiku kūrusius mūsų kalbos saugojimo, įtvirtinimo, sklaidos turinį bei vizijas: prof. dr. Danguolę Mikulėnienę (1992–2002 m.), prof. dr. Ireną Smetonienę (2002–2012 m.), doc. dr. Daivą Vaišnienę (2012–2017 m.) ir dabartinį vadovą – Audrį Antanaitį. Diskusijoje dalyvavo ir Lietuvos Respublikos Seimo Švietimo ir mokslo komiteto narė Aušra Papirtienė.
Plačiau…
Norėdama atrasti naujus talentus ir jaunimo dėmesį prikaustančius kūrinius, leidykla „Alma littera“ jau penktą kartą skelbia geriausios paauglių ir jaunimo knygos rinkimus. Šis konkursas kasmet suteikia naują impulsą jaunimo literatūrai, neatrastus talentus įtvirtina geriausiųjų rašytojų gretose, o kalbos apie laimėjusias knygas netyla mokyklų koridoriuose. Šiemet leidykla ketina išleisti net tris geriausius rankraščius, o vienam talentingiausio kūrinio autoriui bus įteikta 2900 eurų premija.
Plačiau…
Bernardinai.lt nuotrauka
Žymaus britų rašytojo, „Žiedų valdovo“ autoriaus, Oksfordo profesoriaus J. R. R. Tolkieno (1892–1973) vaikams Tėvelis Kalėda (angl. Father Christmas) buvo svarbi figūra. Jis ne tik Kalėdų išvakarėse pripildydavo kojines dovanų, bet ir kiekvieną gruodį atsiųsdavo laišką. Jį, adresuotą visiems ar kuriam nors, atnešdavo paštininkas, arba vaikai jį rasdavo namuose drauge su dovanomis Kalėdų rytą. Iš viso J. R. R. Tolkienas turėjo keturis vaikus: Johną, Michaelą, Christopherį ir Priscillą.
Daugiau skaitykite: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2018-12-21-j-r-r-tolkieno-laiskai-vaikams-nuo-tevelio-kaledos/173469