G. Vyšniauskaitė. Lietuvybės pamokos Argentinoje

Trečiasis XX amžiaus dešimtmetis. Daugybė lietuvių kraunasi lagaminus ir traukia į Vokietiją, iš kurios uostų leisis į kelionę per Atlanto vandenyną. Tam, kad pabėgtų nuo persekiojimo, nuo nedarbo ar tiesiog vedami noro gyventi geriau. Taip XX amžiuje Argentinoje gyvenusių lietuvių skaičius nuolat auga, kol pamažu pasiekia 45 tūkstančių ribą.

Į Buenos Airių provinciją patekau 2017-ųjų birželį, pagal Švietimo mainų paramos fondo lituanistinių praktikų programą. Mano kelionės tikslas buvo per tris vasaros (Argentinoje – žiemos) mėnesius vietos lietuviams ar tiesiog Lietuva besidomintiems žmonėms padėti mokytis lietuvių kalbos, supažindinti juos su dabartinės Lietuvos realijoms ir dalyvauti svarbiausiuose Lietuvių katalikų kultūros ir Savišalpos draugijos „Mindaugas“ renginiuose. Prieš išvykdama nežinojau, kas manęs laukia – nors daug klausinėjau apie organizaciją ir jos veiklas, buvo sunku suvokti, kaip 13 tūkstančių kilometrų atstumu gali būti išlaikoma lietuvybė.

Vis dėlto lietuvybė Argentinoje stebina. Įėjus į „Mindaugo“ bendruomenės salę pasitinka tautiškus kostiumus besimatuojantys vaikai, vėliavos ir prezidentų nuotraukos ant sienų, Mindaugo ir Gedimino paveikslai, liaudiška muzika bei netgi iš grindų plytelių išdėlioti Gediminaičių stulpai. Atrodo, kad kiekvienas organizacijos narys turi lietuviškų rūbų kolekciją – per tris praktikos mėnesius „Mindauge“ pamačiau daugiau tautinių drabužių ir atributikos, nei esu mačiusi gyvendama Lietuvoje. Ir tai radau ne tik „Mindauge“ – kiekvienas nors menkiausią ryšį su Lietuva turintis argentinietis pasistengia namuose turėti vėliavėlių, raktų pakabukų, lipdukų ant langų – Lietuvos simbolių čia apstu. Nustebino ir noras vaikus vadinti lietuviškai, netgi tuomet, kai nė vienas kalbos narys nemoka šios kalbos.

Šiuo metu Argentinoje veikia kelios lietuvių organizacijos – šalies sostinėje Buenos Airėse, Kordoboje, Tandile ir Berisse. Taip pat yra lietuviška parapija bei muziejus, radijo laida. Šiuo metu lietuviškai kalbančių bendruomenių narių liko nedaug – dauguma jų jau yra garbingo amžiaus, tačiau universitetų studentai turi galimybę atvykti mokytis kalbos į Vilniaus universitetą. Šiuo metu Vilniuje mokosi du argentiniečiai, nuo Naujųjų metų atvyks dar penki.

Dauguma organizacijų narių turi giminaičių lietuvių – pavyzdžiui, jų seneliai arba proseneliai atvyko į Argentiną ieškoti darbo. Vis dėlto sutikau ir ne vieną „Mindaugui“ priklausantį žmogų, kuris neturi jokio aiškaus ryšio su Lietuva – vieni prie veiklos prisijungė dėl to, kad čia ateidavo jų draugai, kiti – nes jiems patiko tautiniai šokiai. Pavyzdžiui, lietuviškų šokių užsiėmimus ir kalbos pamokėles vaikams vedanti mergina turi šaknų Italijoje. Ir visi šie žmonės kartu, pridėję ranką prie širdies, Mindaugo karūnavimo dieną giedojo Lietuvos himną, dažnas lietuviškai mokėdamas tik pasisveikinti.

Kalbant apie organizacijų veiklas, pagrindinis užsiėmimas yra tautiniai šokiai. „Mindauge“ veikia suaugusiųjų ir vaikų šokių grupės, choras, kalbos pamokos, mokomasi austi. Kartu švenčiami vaikų gimtadieniai, organizuojami svarbiausių istorinių datų minėjimai. Kartą per mėnesį vyksta „Linksma diena“, kai susirenka gerai lietuviškai kalbančios pagyvenusios damos ir, žaisdamos bingo, dalinasi vis gardesniais kepiniais (paskutinį kartą, kai su jomis kalbėjau, mane pavaišino Lietuvos trispalvės spalvų keksu).

Panašia veikla užsiima ir kitos, ne tik lietuvių bendruomenės. Tiesą sakant, Berisso mieste šiuo metu veikia per 20 skirtingų tautinių organizacijų, taip pat populiarios „tarptautinių“ šokių pamokos, kai ta pati šokių grupė mokosi vis kitos tautos šokius.

Būtent šokiai yra kone svarbiausias organizacijų variklis, nes jų dėka kolektyvai gali pasirodyti imigrantų šventėse, kurių Argentinoje yra gausu. Švenčių metu pristatomi ne tik pasirodymai, bet ir pardavinėjamas tradicinis maistas – jį prieš šventę atsakingai ruošia klubo nariai. Berisso miestas, kur vyksta šios šventės, vadinamas imigrantų sostine (ir tai yra tiesa – daugybę metų tūkstančiams europiečių šis uostas buvo vartai į Pietų Ameriką). Čia dažnai stebina teigiamas požiūris į imigrantus – kaip patys argentiniečiai sako, „Pusė mūsų iš tiesų yra italai ir ispanai, o visi kiti – likusios Europos emigrantai.“ Beveik kiekvienas naujas pažįstamas anksčiau ar vėliau papasakoja, kad jo seneliai ar proseneliai gyveno Europoje. Vis dėlto daugybė žmonių šiuo metu nenori likti Argentinoje ir, jei tik turi galimybę, bando gauti dvigubą pilietybę arba kitokį leidimą gyventi savo protėvių žemėje. Lietuva daugelio akyse yra tapusi kone rojaus kampeliu, kur gyventi yra saugiau ir ramiau nei kitoje Atlanto pusėje.

Viena pirmųjų mano kaip praktikantės užduočių „Mindauge“ buvo padėti šokių kolektyvui užsiregistruoti į 2018-ųjų metų Dainų šventę. Nors iki jos dar liko beveik 9 mėnesiai, ne vienas šokėjas jau turi bilietus į Lietuvą. Iš Buenos Airių atvykti į Vilnių ne taip paprasta – argentiniečiams perskristi vandenyną visuomet kainuoja daugiau nei europiečiams. Vis dėlto norinčiam – tai ne kliūtis. Todėl turbūt niekada nepamiršiu, kaip prieš kalbos pamoką prie manęs priėjo viena iš mokinių ir iš jaudulio net virpėdama pasakė, kad skrenda į Lietuvą – tai buvo ilgai planuotos svajonės išsipildymas.

Bernardinai.lt