2017-ieji paskelbti Lietuvių kalbos kultūros metais. Gausiausiai jiems skirtų renginių vyks Lietuvių kalbos dienomis, valstybingumo datomis pažymėtu laikotarpiu nuo Vasario 16-osios iki Kovo 11-osios.
„Norėjome susieti kalbą su mūsų valstybingumu, todėl Lietuvių kalbos dienoms pasirinkome tokį laikotarpį, – sakė „Lietuvos žinioms“ Valstybinės lietuvių kalbos komisijos (VLKK) pirmininkė Daiva Vaišnienė. – Pirmojoje Respublikoje kalba buvo labai svarbus valstybingumo ženklas. Ir į 1922 metų Konstituciją įrašyta, ir pakartota vėlesnėse: valstybės kalba yra lietuvių. Kalba buvo svarbus geopolitikos veiksnys ir nustatant etninę teritoriją, ir liudijant gyventojų kultūrinį tapatumą. Kalbai kaip politiniam veiksniui suteikus reikšmę XX amžiaus pradžioje turėjo plėstis ir stiprėti miesto, kaip sutelkto civilizacijos reiškinio, kultūra. Todėl ir atgaunant nepriklausomybę XX amžiaus pabaigoje lietuvių kalba taip pat buvo viena pirmųjų Atgimimo sąlygų, kurias kėlė Persitvarkymo sąjūdis. Lietuvių kalbos statuso grąžinimas – tarp pirmųjų nepriklausomybės atkūrimo politinių požymių. Taigi šis laikotarpis labai tinka kalbėti ir apie valstybę, ir apie jos kalbą.“

Lietuvių kalbos dienos tampa tradicija. Pernai jos paminėtos beveik 700 renginių. Šiemet planuojama daugiau kaip 2100 jų Lietuvoje ir užsienyje. Programoje dalyvauja 56 Lietuvos savivaldybės, 10 užsienio valstybių lietuvių bendruomenės, dauguma Lietuvos aukštųjų mokyklų, muziejų. Lietuvių kalbos dienų tikslas – skatinti lietuvių kalbos kaip mokslo ir kultūros veiksnio sklaidą, telkti užsienio lietuvių bendruomenes, stiprinti lietuvių kalbos mokymosi motyvaciją, didinti lietuvių kalbos prestižą. VLKK kartu su Lietuvos mokslų akademija ir kitais partneriais jau trečią kartą įteiks apdovanojimus už lietuvių kalbos ą, skiriamus už reikšmingus lietuviškos terminijos kūrimo darbus, mokslo kalbos stiprinimą ir kalbinį visuomenės švietimą. Šių metų Lietuvių kalbos dienų šūkis: „Kalboje visų namai!“

Kultūros ministerija, siekdama atkreipti dėmesį į lietuvių kalbos, kaip kultūros paveldo, svarbą visuomenei, lietuvių kalbos unikalumą ir originalumą, gerinti lietuvių kalbos žinias įvairiose visuomenės grupėse, skatinti domėjimąsi kalba, yra sudariusi Lietuvių kalbos kultūros metų minėjimo planą. Daug dėmesio numatoma skirti vaikų ir jaunimo kalbai, nes viešojoje erdvėje dar juntamas įsitikinimas, kad kalba yra kalbininkų reikalas, nors kiekvienos profesijos asmuo, kaip pabrėžė VLKK pirmininkė, yra kalbos kūrėjas. Švietimo ir mokslo ministerija kartu su VLKK, kalbos technologijų bendrove „Tilde IT“ bei Švietimo inovacijų ir technologijų asociacija organizuoja jau dešimtąjį konkursą „Švari kalba – švari galva“, rengiama lietuvių kalbos ir literatūros olimpiada Lietuvos ir užsienio lietuviškų mokyklų mokiniams, jaunųjų filologų olimpiada, tarptautinis jaunimo epistolinio rašymo ir kiti konkursai. Vasario 24 dieną Lietuvoje ir užsienio lietuvių bendruomenėse bus rašomas Nacionalinis diktantas.

Svarbiausias Lietuvių kalbos kultūros metų renginys vyks Seime, kurio iniciatyva šie metai ir buvo paskelbti. 2017-ųjų rudenį planuojama tarptautinė konferencija, skirta kalbos politikos, kultūros ir švietimo sąveikos klausimams aptarti. VLKK ją numato rengti kartu su Kultūros bei Švietimo ir mokslo ministerijomis.

Valstybingumo dėmuo

Per visus Lietuvių kalbos kultūros metus bus siekiama atkreipti visuomenės dėmesį į kalbos vartojimo, kalbos politikos ir daug kitų problemų, nes kalba, pasak D. Vaišnienės, yra ne tik tai, kaip patys kalbame. Kalbos politika yra nulemta valstybės politikos ir kartais – pati ją lemianti.

Kaip vieną naujausių kalbos politikos atvejų VLKK pirmininkė prisiminė Ukrainos parlamento mėginimą prieš tragiškuosius įvykius priimti kalbos įstatymą. Tuo buvo pasinaudota kaip motyvu pradėti neramumus. Dabar Ukrainos Radai yra pateiktas naujas kalbos įstatymo projektas. Daugelis dalykų jame panašūs į tas priemones, kurias mes esame įdiegę saugodami savo kalbą, tačiau dar išsamiau aprašoma kiekviena sritis, kurioje turėtų būti vartojama ukrainiečių kalba. Pavyzdžiui, kiek procentų jos turėtų būti žiniasklaidoje, spaudoje ir televizijoje.

„Žinoma, istorinės, socialinės ir kalbinės aplinkybės lemia, kaip reikėtų derinti vartojamas kalbas, kaip nepamirštant valstybinės kalbos prioriteto telkti visuomenę. Kai kurios nuostatos Ukrainos Radai pateiktame projekte dar griežtesnės nei mūsų Valstybinės kalbos įstatyme, tarkim, turėtų būti ne tik studijuojama, bet ir disertacijos rašomos ukrainiečių kalba, o doktoranto publikacijos, skelbtos kitomis kalbomis, gynimo komisijai turėtų būti pateiktos išverstos į ukrainiečių kalbą. Projekte numatoma sukurti kalbos institucijų sistemą. Būtų steigiama valstybinė kalbos komisija, tačiau ją sudarytų ne tik kalbininkai ar įvairių sričių mokslininkai kaip Lietuvoje, bet ir ministerijų, susijusių su tam tikromis sritimis, kuriose kalba yra svarbi (pavyzdžiui, migracijos, švietimo, kultūros), atstovai, taip pat kuriamos terminijos tvarkymo, kalbos norminimo ir kalbos mokymo (labai aktualu Ukrainoje, nes yra daug nemokančių ukrainiečių kalbos) tarnybos, kalbos inspektoriaus institucija. Turbūt bus nemažai diskutuojama dėl šio projekto nuostatų, tačiau jei valstybė nori apibrėžti valstybingumą – o vienas valstybingumo dėmenų yra kalba, – turi rasti būdą, kuris tinka ir daugiatautei visuomenei, ir atitinka valstybės politiką“, – sakė D. Vaišnienė.

Pravers Lietuvos patirtis

Priimdamos kalbos įstatymus ar kitus kalbos politikos dokumentus valstybės aiškiau nustato kalbų vartojimo santykį ir apibrėžia oficialiųjų kalbų vartojimo sritis. Nors daug kalbama apie globalėjimą, tarptautiškumą, anksčiau ar vėliau, pasak VLKK pirmininkės, reikia nubrėžti ribą, padedančią išsaugoti kalbą. Tos ribos priklauso ir nuo visuomenės požiūrio į savąsias ir kitas kalbas, daugiakultūriškumo tradicijų. Pavyzdžiui, Švedijoje daugiakalbystė yra visiems įprastas dalykas, vis dėlto 2009 metais buvo priimtas kalbos įstatymas, nurodantis, kad oficialiems reikalams privalu vartoti švedų kalbą. Kai kurios valstybės yra nustačiusios, kiek, sakysim, reikėtų transliuoti populiariosios muzikos nacionalinėmis kalbomis.

Kita vertus, yra ir dar griežtesnių nuostatų, nei pasakyta mūsų Kalbos įstatyme. Pavyzdžiui, Islandijoje buvo stengiamasi visą iš kitur ateinančią terminiją, tarptautinius žodžius pakeisti islandiškais. Tačiau kolegos iš Islandijos pripažįsta, kad kai kartu su naujomis technologijomis užplūdo labai daug terminų, nebesuspėjama visko pakeisti, tenka priimti ir kitų kalbų terminiją.

„Lietuva išsiskiria kalbos taisyklingumo reikalavimais, keliamais žiniasklaidai, leidiniams, viešiesiems užrašams – ir ne todėl, kad nėra kalbų be taisyklių. Kaip ir daugumoje Europos valstybių bei visuomenių, Lietuvoje taisyklinga kalba turi būti suvokiama kaip prestižo ir mokslo, politikos, kultūros profesionalų įvaizdžio dalykas. Kur tokių prestižinės kalbos tradicijų stinga, tenka susimąstyti ir apie kalbos kokybę. Pavyzdžiui, Latvijoje anksčiau daugiau dėmesio skirta latvių kalbos vartojimo priežiūrai, tačiau prieš kelerius metus nuspręsta telktis visuomeninius pagalbininkus, kurie regionuose atkreiptų dėmesį ir į viešuosiuose užrašuose vartojamos kalbos taisyklingumą“, – pasakojo D. Vaišnienė.

Taisyklingumas, terminų tikslumas ir sklandumas labai svarbūs oficialiai – dokumentuose, teisės aktuose – vartojamai kalbai. Danijoje atlikti tyrimai parodė, kad žmonės jau vargiai supranta viešai skleidžiamą oficialią informaciją: skaitydami mokesčių inspekcijos parengtą raštą vieni suprato, kad jie yra skolingi valstybei, kiti – kad valstybė skolinga jiems. Neseniai ir Suomijoje pateikti siūlymai vyriausybei dėl kalbos vartojimo valstybinėse institucijose, ypač tose, kurios rengia teisės aktus, – organizuoti kalbos mokymus, įsteigti kalbos koordinatorių pareigybes ir terminijos komisijas.

„Siūloma panaši struktūra į turimą Lietuvoje. Buvome vieni pirmųjų, sukūrę tokią kalbos institucijų sistemą, ir dabar galima dalytis patirtimi, kaip sistema veikia, kas joje gerai ir kas galbūt ne. Bet patys tą sistemą kritikuojame ir siūlome „optimizuoti“, – kalbėjo VLKK pirmininkė.

Šiemet prasideda Europos kalbų institucijų federacijos (EFNIL) inicijuotas Nyderlandų kalbų tarybos koordinuojamas projektas, per kurį turėtų būti parengtos Europos valstybėms rekomendacijos, kaip gerinti kalbos kokybę viešajame sektoriuje. VLKK yra šio projekto dalyvė, galinti, pasak D. Vaišnienės, ir patarti, ir parodyti gerų kalbos paslaugų. Tarkim, nedaugelis valstybių turi tokių terminijos išteklių kaip Lietuvos Respublikos Terminų bankas, veikiantis ir kaip terminų derinimo su Europos Sąjungos institucijomis įrankis.

Lietuvių kalbos kultūros metai paskelbti ne kalbininkams, o tiems, kurie kalbą kasdien vartoja bendraudami – ir namuose, ir darbuose.

Nuolat domėtis ir mokytis

Prieš porą metų VLKK kreipėsi į Švietimo ir mokslo ministeriją dėl lietuvių kalbos mokymo stiprinimo bendrojo ugdymo mokyklose. Per tą laiką buvo patvirtinta lietuvių kalbos ir literatūros bendrojo ugdymo programa. Grįžtama prie kalbos mokymo, pagrįsto kalbos sistema, kitaip sakant, tradicinio kalbos mokymo modelio. Iki šiol buvo svarbesni komunikacijos dalykai, t. y. gimtosios kalbos buvo mokoma kaip kalbos, kurios prireiks bendraujant.

„Žinoma, ir pati kalba, ir jos mokymasis keičiasi. Nebegalima mokyti taip, kaip prieš kelis dešimtmečius, – sakė D. Vaišnienė. – Kalba yra gyvas organizmas, kiekvieną dieną pildomas ir naujais žodžiais, ir naujomis reikšmėmis, ir – ne taip dažnai – naujomis normomis. Kalbos vartotojas turi nuolat pasidomėti ir šį bei tą išmokti, kaip, pavyzdžiui, tenka pasimokyti naudotis vis naujomis technologijomis. Juk dėl to nesipiktiname. Lietuvių kalbos kultūros metai paskelbti ne kalbininkams, o tiems, kurie kalbą kasdien vartoja bendraudami – ir namuose, ir darbuose. Tą patvirtina ir kasmet besiplečiantis Lietuvių kalbos dienų sąjūdis.“

Milda Kniežaitė