Matas Baltrukevičius. Žydėjusi Lietuva

Šiandien minime Tarptautinę Holokausto aukų atminimo dieną. 1945 metais šią dieną buvo išlaisvinta Aušvico koncentracijos stovykla.
Daugelis iš mūsų turbūt užaugome su pasakojimais apie sovietinę okupaciją, trėmimus, lagerius ir lietuvių tautos kančias. Jeigu mūsų paklaustų apie Antrajį pasaulinį karą, turbūt vos vienas kitas pirmiausia pagalvotume apie Holokaustą.

Mano vaikystėje Holokaustas iš esmės neegzistavo. Be abejo, buvau apie tai girdėjęs iš savo artimųjų, skaitęs knygose, enciklopedijose. Bet skaitydamas ar girdėdamas niekada nepajėgdavau įsivaizduoti, kad veiksmas vyko čia. Įsivaizduodavau stereotipiškai – Vokietija, Lenkija. Bet ne mano šalis.

Mano gimtasis miestas Alytus, be abejo, kaip ir visi Lietuvos miestai, turėjo žydų tautybės gyventojų. Bet tai miestas be garsių memorialų. Tik rašydmas šį tekstą sužinojau, kad memorialas yra visai netoli mano namų. Nors mokyklos laikais atrodė apkeliavome visas svarbesnes miesto vietas, apie šią iki šiol nebuvau girdėjęs ir tokių mano mieste ne vienas. Visai netoli miesto centro stovi sena, apgriuvusi sinagoga. Niekada nesu joje buvęs, nes ji visada, kiek atsimenu, būdavo uždaryta. Tačiau man ji atrodydavo labai graži. Kai buvo mažesnis, maniau, kad žydai ten susirenka melstis. Tik vėliau suvokiau, kad susirinkti nėra kam.

Mokykloje apie Holokaustą irgi girdėjome tikrai nemažai. Ir apie tai, kas vyko Europoje, ir apie Lietuvą. Bet tai vis dar nebuvo mano istorija. Mokyklos laikais pats buvau iš tų lengvai šovinstinių veikėjų, kurie ne tik buvo nacistinių ir komunistinių nusikaltimų sulyginimo šalininkai (toks esu ir dabar), bet būtų drįsę ginčytis, kad komunistiniai nusikaltimai buvo baisesni.

Tokia reakcija, pavadinčiau ją gynybine, turbūt yra gana natūrali. Nes pasaulyje, net ir Europoje, vis dar gana gausu žmonių, kuriems komunizmas buvo gėris. Pamenu, kaip buvau šokiruotas, kai per mokinių konkursą vienas jo dalyvių garsiai pareiškė, kad iš visų istorinių asmenybių labiausiai žavisi… Leninu! Turbūt mane labiau būtų šokiravęs tik vienas atsakymas. Ir jis būtų buvęs Stalinas, o ne Hitleris.

Nes tai mano istorija jau ilgą laiką. Mano senelis, partizanų ryšininkas, iškasęs jiems bunkerį, išduotas sovietams ir Kūčių naktį suimtas, kankintas, lageryje vienu metu buvęs prie mirties. Vertinant iš mano šeimos istorijos perspektyvos absoliutus blogis buvo komunizmas. Nacistinės Vokietijos režimas per daug mano šeimos gyvenimo nepakeitė nei į gerą, nei į blogą pusę. Galiausiai net ir augau girdėdamas pasakojimų ne apie žydus, kuriems reikėjo pagalbos, bet vokiečius – mano senelių kaimelyje žydų veikiausiai tiesiog net ir nebuvo, jie Lietuvoje daugiau telkėsi didesniuose miesteliuose ir miestuose. Tuo tarpu mano močiutė po karo priglaudė savo namuose vieniša vokietę moterį su vaikais.

Su žydų bendruomene mums sunku susikalbėti dėl vienos paprastos priežasties – esame pernlyg panašūs. Juk į Lietuvos mėginimus lyginti nacizmo ir komunizmo nusikaltimų vertinimą kai kas žvelgia kaip į nepagarbą žydų tautos patirtos kančioms. Lygiai taip pat mes girdėdami apie Holokaustą norime sakyti „Palaukite, pas mus irgi tokių dalykų būta!“.

Kaip Holokausto istorija tapo mano istorija? Pirmiausia prie to prisidėjo studijos Šiaurės Jeruzalėje – Vilniuje. Profesorius Alvydas Jokubaitis kartais mėgdavo pabrėžti, kad per paskaitas mes sėdime kone žydų gete. Mano institutas yra įsikūręs buvusioje žydų krautuvėje. Galbūt iš čia ir dideli gražūs, kone vitrininiai pastato langai.

Mėgstu klajoti po Senamiestį. Be tikslo. Ir didelė mano klajonių dalis būtent ir driekiasi buvusio Vilniaus geto teritorijoje. Aišku, nėra paprasta įsivaizduoti, kaip viskas galėjo atrodyti prieš 80 metų. Bet Vilnius yra alsuojantis istorija. Vaikštinėdamas suvoki, kad tie šešeri metai, kuriuos čia jau praleidau, tėra trumpas akimirksnis, palyginti su miesto šimtmečiais. Dabar apie tai primena ir atminimo akmenys, kurie nuolat prikausto dėmesį ir primena, kad dalis tų, kuriems priklausė šios gatvės ir šaligatviai, buvo brutaliai nužudyti.

Visgi labiausiai Holokaustas tapo mano istorija per dėstytoją Dovilę Budrytę. Jos kursas buvo skirtas istoriniam atminimui ir traumoms. Nors mes su kurso draugais kartais net juokaudavome, jog nesvarbu, kokia turėtų būti paskaitos tema, vis tiek pabaigsim viską Holokaustu, bet ši patirtis atvėrė akis. Padėjo suprasti, kad žydai buvo vieni iš mūsų. Kad Lietuva, deja, buvo labai reikšminga šios tragiškos istorijos arena.

Panašiu metu žurnalas IQ, kuriame tuo metu dirbau, vieną savo numerį paskyrė litvakų istorijai. Kad yra daug iš Lietuvos kilusių garsių žydų, žinojau ir anksčiau. Bet kadangi niekada man tai neatrodė taip įdomu, turbūt daug įdomių dalykų neužfiksuodavau! Kai kurie iš jų kilę iš miestelių, kurie yra visai netoli Alytaus, kaip pavyzdžiui JAV meno istorikas Bernardas Berensonas ar teisininkas Jokūbas Robinzonas.

***

Tad Holokaustas yra mūsų istorija. Tai buvo mūsų valstybės piliečiai. Nors ne visi jų mūsų šalį paliko karo metu, kai kurie dar iki jo ar vėliau, kai SSRS leido grįžti į Izraelį, bet su jais mūsų šalis būtų kitokia. Tai nebuvo kultūriškai, politiškai ar ekonomiškai nereikšminga grupė, priešingai, žmonės, kurie savo valstybei galėjo duoti labai daug.

Su jais Lietuva būtų galėjusi dar labiau sužydėti ir skleistis. Jie buvo vieni iš mūsų. Per kai kuriuos Stalino trėmimus į Sibirą jų buvo išvežta netgi kiek daugiau negu lietuvių. Mūsų istorija nėra tik lietuvių tautos istorija. Tikiu, kad nesvarbu, kokia mūsų kilmė, visi mes mylime ir kuriame Lietuvą. Kaip dabar, taip ir prieš 80 ar 90 metų.

Bernardinai.lt