Pagal taikymo tikslą, biblioterapijoje išskiriamos klinikinė, reabilitacinė ir asmenybės vystymo rūšys. Remiantis kita klasifikacija, biblioterapijos taikymas gali remtis vien skaitymu arba skaitymu ir interakcija, tai yra kažkokiais papildomais teksto analizės metodais, dalinantis mintimis apie perskaitytą tekstą. Šie metodai taikomi ne tik siekiant gydymo ir sveikatinimo.
Klinikinės biblioterapijos tikslas – gydyti (dažniausiai psichinę ligą). Gydytojo skiriamais skaityti tekstais siekiama konkretaus poveikio. Todėl išskirtinai svarbu stebėti visą procesą – kaip skaitydamas tekstą asmuo reaguoja, ar galima tęsti būtent šio teksto skaitymą ir analizę, gal reikia jį keisti kitu, turinčiu silpnesnį ar stipresnį poveikį. Kokią literatūrą rekomenduoti, – sprendžia tik gydytojas. Šios rūšies biblioterapiją gali taikyti tik atitinkamą kvalifikaciją turintis asmuo, dažniausiai gydytojas.
Reabilitacine biblioterapija siekiama ne gydyti ligą, bet padėti ją įveikti arba prisitaikyti prie pakitusios aplinkos (neįgalumo ar ilgalaikės sunkios ligos atvejais). Šiuo atveju skaitomi tekstai turėtų sudaryti palankesnes sąlygas sveikti ar adaptuotis. Labai svarbi – viltį suteikianti literatūra. Pasakojimai apie tai, kaip kiti įveikė panašią problemą, kokiu būdu jiems pavyko. Čia puikiai tinka viltingi siužetai, tinkamas išeitis iš sunkių situacijų radę herojai. Viena iš reabilitacinės biblioterapijos užduočių – atitraukti ligonio mintis nuo savo problemų, į pasaulį pažvelgti naujai, per knygos herojų mintis, nuotykius, veiksmus.
Dažnu atveju tinkama reabilitacijos tikslu yra filosofinė, religinė, kartais – grožinė literatūra. Tinka analogiškas situacijas patyrusių asmenų autobiografijos, ar konkrečiais faktais paremtų grožinės literatūros kūrinių tekstai. Deja, viltingų grožinės literatūros kūrinių yra nedaug.
Kita vertus, kai žmogus jaučiasi blogai, jis yra tarsi jausminėje duobėje ir tuo metu nenori (negali priimti ir rezonuoti) į pakilią, harmoningą literatūrą. Jo emocinę būklė tuomet atitinka sudėtingus jausmus, sumaištį išreiškianti literatūra, tokia tuo metu jam yra biblioterapinė. Ji padeda asmeniui suprasti, kad tuos jausmus išgyvena ne jis vienas, pajausti bendrumo su kitais jausmą. Situacijai keičiantis, literatūros pobūdis taip pat turėtų kisti.
Edukacinė (asmenybės vystymo) biblioterapija – pati plačiausia metodo taikymo sritis. Jos tikslas – asmenybės vystymasis, socialinių santykių harmonizavimas. Edukacinė biblioterapija suvokiama, kaip harmoningas impulsas asmenybei, skaitant ir suvokiant išmintingus tekstus. Edukacinė biblioterapija taikoma įvairių ligų, problemų prevencijai ar ieškant išeities iš susiklosčiusių gyvenimiškų situacijų. Šiuo atveju biblioterapija remiasi įdėmiu (giluminiu) skaitymu ir suvokiamos informacijos poveikiu asmenybei. Plačiau žiūrint, šis poveikis būdingas visoms biblioterapijos rūšims, tik ne visada jis yra pagrindiniu tikslu. Edukacinę biblioterapiją gali taikyti dauguma socialinių institucijų, naudojančių skaitymą, kaip poveikio priemonę savo klientams (sveikatinimo įstaigos, bibliotekos, socialinės tarnybos, mokyklos ir mokyklų bibliotekos, kalėjimai ir kt.). Edukacinę biblioterapiją gali taikyti socialines paslaugas teikiantys specialistai.
Edukacinė biblioterapija artimai susijusi su reabilitacijos, nes asmenybės vystymo ir adaptacijos prie pakitusios aplinkos procesai eina greta, ar persipina.
Yra ir kita biblioterapijos klasifikacija, kuri remiasi skirtingomis technologijomis, siekiant poveikio skaitomu tekstu. Tuo pagrindu išskiriamos dvi skirtingos rūšys.
Skaitomoji biblioterapija – kai gydantysis potencialas ir poveikis skaitytojui yra užkoduotas grožinės literatūros kūrinyje. Paslaugos teikėjo uždavinys šiuo atveju – pasiūlyti krizėje esančiam žmogui paskaityti tokią grožinės literatūros knygą, kuri padeda išsivaduoti iš pasimetimo arba priešiškumo pasauliui, leidžia emociškai augti tiesiog pačiam skaitant rekomenduotą knygą.
Interakcinė biblioterapija – kai dėmesio centre yra ne tiek pats grožinės literatūros kūrinys, o kliento jausmų atsakas į literatūrą. Diskusijoje, kuriai vadovauja moderatorius, nagrinėjami skaitymo sužadinti jausmai, potyriai, siužeto suvokimai, interpretuojama kūrinio dalis ir pan. Anot J. Sučylaitės, pokalbio metu tarnaujama kliento dvasinei ir psichinei sveikatai. Interakcinė biblioterapija dar vadinama poetine terapija, kartais šis procesas įvardinamas kūrybišku rašymu.
Biblioterapijos metodų taikymas yra paplitęs įvairiose praktikose, taikomas ir nesiekiant gydymo ar net sveikatinimo tikslų. Kartu su kūrybiniu ar ekspresyviu rašymu, muzikos garsų, piešimo ir kitų kūrybinių metodų integracija, metodai yra paplitę siekiant atsipalaidavimo, kūrybiškumo skatinimo, asmenybės atsiskleidimo.
Daiva Janavičienė
Literatūra:
- BUKANTIENĖ, Janina. Biblioterapija, kaip neformaliojo savarankiško skaitymo metodas pradinėse klasėse. Gimtasis žodis. Nr. 4. p. 31-36.
- CRONJE, K. B. 1993. Bibliotherapy in Seventh-Day Adventist education using the information media for character development, International Faith and Learning Seminar, Helderberg College, Somerset West, November/December [žiūrėta 2016 m. gruodžio 3 d.] prieiga per internetą: http://www.aiias.edu/ict/vol_12/12cc_049-066.htm
- DAVIES, Lean M. Using bibliotherapy with children. [interaktyvus]. [žiūrėta 2016 m. gruodžio 4 d.]. Prieiga per internetą: <http://www.kellybear.com/TeacherArticles/TeacherTip34.html>
- RAGUOTIENĖ, Genovaitė. …atversta knyga.- Vilnius, 2008, 199 p. ISBN 978-9955-541-76-9.
- STANČIKAITĖ, Regina. Knygos – vaistai sielai. Aš ir psichologija, 2008 Nr. 3, p. 66-71.
- SUČYLAITĖ J. Interakcinė biblioterapija medicinoje // Gydymo menas. 2004. 1. p. 86-87.
Šaltinis čia
