Anot N. Laurinkienės, žemė buvo bučiuojama ir kitais atvejais, sakysim, kai žmogus kažkur iškeliaudavo ir norėdavo atsisveikinti su savąja aplinka arba, atvirkščiai, parvykęs į namus. Yra net tokių tautosakos užrašymų, pastebi mokslininkė, kai, baigiantis dienai, senos moterys pabučiuodavo žemę, padėkodavo jai, kad laimingai tą dieną žeme vaikščiojo ir kad žemelė jas gražiai nešiojo.

– Kas Jus paskatino domėtis Žemyna? Kodėl Jūsų tyrimų lauke, pavyzdžiui, ne Medeina ar Laima?

– Žemyna – viena ryškiausių lietuvių senųjų deivių ir rimtai beveik netyrinėta. Dėl to iškilo toks poreikis. Atsigręžiau į šią deivę ir pasirodė, kad tai labai plati tema, kurią galima tyrinėti įvairiausiais požiūriais.

– Graikai turi žemės deivę Demetrą, italikai ir romėnai – Cererą. Kodėl žemės deivė daugelyje tradicijų yra moteriškos giminės?

– Taip, iš tiesų žemės deivė daugelyje tradicijų yra būtent moteris. Žemė daugelyje tautų (ir graikų, ir romėnų, ir baltų) yra moteriška esybė. Čia galbūt siejasi ir su tuo, kad moteris galėjo būti žemdirbystės pradininkė – kol žemė buvo dirbama kauptuku, jie galėjo pamąstyti, kad iš žemės gali gauti derlių ir išmaitinti savo palikuonis.

Be to, daugelyje tautų žemė dar vadinama motina: Žemyna Motina, Žemė Motina, „Terra Mater“, „Mutter Erde“, „Mother Earth“, „Mat Syraja Ziemlia“. Žemės pradas yra labai moteriškas, motiniškas. Tai labai senas archetipas, kuris glūdi ne tik mūsų sąmonėje, bet ir pasąmonėje. Be to, žemė daugelyje tradicijų buvo suvokiama kaip gyvybės kūrėja, kaip kosminė gimda, iš kurios kyla visa gyvybė: ir augalija, ir gyvūnija, ir pats žmogus. Taigi dėl kuriančiojo Žemynos, arba Žemės, prado ji taip pat galėjo būti laikoma moteriškos giminės.

– Jūsų tyrimai rodo, kad buvo labai svarbūs ritualai, kurie susiję su žeme. Pavyzdžiui, žemės bučiavimo ritualas. Kada ta žemė buvo bučiuojama?

– Žemė daugelyje tautų buvo suvokiama kaip turinti šventybės prado. Ir apskritai šventybės prado, kaip anais laikais galvota, turėjo visas žmogų supantis pasaulis: ir dangus, ir žemė, ir požemis. Taigi su tomis šventomis stichijomis reikia atitinkamai ir elgtis. Žemė buvo besąlygiškai gerbiama ir manoma, kad ji – kažkas labai pastovaus, patikimo, tvirto.

Iš tiesų žemė buvo bučiuojama jau labai senais laikais. Dar Homero „Iliadoje“ ir „Odisėjoje“ užsimenama apie žemės bučiavimą. O mūsų senojoje kultūroje ir dar ne visai seni papročiai liudija, kad žemė buvo bučiuojama. Žemė pirmiausia šitaip būdavo pagerbiama prieš pradedant svarbius žemdirbystės etapus sėją, rugiapjūtę – tada būtinai reikėjo atsiklaupti ir žemę pabučiuoti.

Žemė buvo bučiuojama ir kitais atvejais, sakysim, kai žmogus kažkur iškeliaudavo ir norėdavo atsisveikinti su savąja aplinka. Arba, parvykęs į namus, išsiilgęs savo gimtinės, jis daugeliu atvejų, kaip liudija papročiai, pabučiuodavo žemę. Kaip žinoma, jaunoji, atsisveikindama su tėvų namais, bučiuodavo aslą namų, kuriuose iki tol gyveno. Yra net tokių tautosakos užrašymų, kai, baigiantis dienai, senos moterys pabučiuodavo žemę, padėkodavo jai, kad laimingai tą dieną žeme vaikščiojo ir kad žemelė jas gražiai nešiojo.

– Jūsų knygoje yra tokia citata: „Vaikams sukalbėjus poterius liepdavo pabučiuoti žemę užtat, kad Žemė – mūsų Motka.“ Kaip čia galėjo derėti Žemynos garbinimas ir krikščioniškosios tradicijos?

– Teisingai pastebėta, kad dažnai krikščioniškos ir senosios tradicijos bei papročiai galėjo būti siejami ir derinami. Aš buvau liudininkė tokio pasakojimo Lydos krašte, Pelesos apylinkėse, kai moteris pasakojo, kad bobutė, kai norėdavo kokią teisybę pasakyti, ateidavo prie altoriaus, kur kabėdavo šventieji paveikslai, ir, sudėjusi rankas, tardavo „Žemyna motina mana“.

Manyčiau, kad krikščionybė ir vadinamoji prigimtinė religija ne prieštarauja viena kitai, o gali sietis, nes senoji religija visų pirma akcentuoja žmogaus santykį su gamta. Tai buvo jai svarbiausia. Krikščionybėje nepaprastai reikšmingas etinis principas, bet ir prigimtinei religijai tie etiniai dalykai nebuvo svetimi. Sakysim, Žemyna buvo laikoma teisingumo prižiūrėtoja, tarytum kokia žmonijos teisėja – kai žmonės norėdavo pasakyti kažką labai emocingai, pasmerkti kitą žmogų, tai sakydavo „kad tave Žemyna prarytų“.

– Būta tokių momentų, kad žemę reikėdavo ir maitinti. Kuo žemė būdavo maitinama? Ir kokia viso to reikšmė?

– Žemė gyveno ciklais kaip ir moteris. Moteriai ir žemei ciklinis laikas yra nepaprastai svarbus. Metų ratas praeina, ir žemė vėl atsinaujina. Kadangi tikėta, kad žiemos metu žemė ilsisi, miega, tai pavasarį nubudusi ji atsigauna ir visa ant jos auganti augalija turi regeneruotis, atgimti. Tad žmonių turbūt tikėta, kad žemę pavasarį reikia pamaitinti, dėl to per Jurgines šeimyna eidavo ir žemėje užkasdavo duonos kepalėlį. Tai būdinga auka žemei, Žemynai. Aukodavo ir kiaušinius – kiaušinis atgimimo simbolis, skatinantis žemę atgimti, nes jai reikia suteikti atgimimą laiduojančių jėgų.

Žemei būdavo aukojamas ir alus – tai labai būdinga auka. Kodėl alus aukotas? Dėl to, kad Žemyna buvo laikoma ir javų deive. Per visus darbymečius, susijusius su javininkyste, Žemyna būdavo būtinai pagerbiama. Kadangi alus, kaip ir duona, pagamintas iš javų, tai jo būdavo nuliejama Žemynai.

Žemynai kai kuriais atvejais būdavo aukojamos ir animalistinės aukos. Sakysim, iš latvių senųjų papročių žinoma, kad balandžio 23 d. Žemės Motei būdavo aukojamas juodas gaidys. Apskritai gaidys ir višta žemės deivei būdavo aukojami ir kitomis situacijomis, sakysim, per kūlę. Kūlės metu kulti grūdai turėjo būti pašventinti, tad šiuo atveju vėl buvo reikalingas Žemynos palaiminimas.

– Su Žemyna sąsajų būta visur. Ir su augalais, ir su gyvuliais, ir su žmonėmis, ypač su naujagimiais. Gimusį vaiką guldydavo ant žemės. Kokia buvo šio veiksmo reikšmė?

– Žemyna buvo ne vien augalijos, bet ir šeimos deivė – bent jau Mažojoje Lietuvoje užrašyti liudijimai patvirtina. Ir kitose vietose teigiama, kad Žemyna globojusi žmogų nuo pat jo gimimo. Žinomas toks paprotys, jog gimusį vaiką paguldydavo ant žemės, kad jis iš žemės įgytų tvirtos, stiprios jos energijos, stiprybės.

– Ar turi kokių nors panašumų Žemyna ir Laumė?

– Laumė, kaip ir Žemyna, buvo susijusi su augalijos gyvybine veikla, vegetacija, ypač rugių. Tai jas siejo. Be to, ir Žemyna, ir Laumė valdė ne tik mūsų regimą žemės pasaulį, bet ir požemį. Tai buvo deivės, kurioms priklausė abi mitinio pasaulio sritys – antžeminė ir požeminė. Manyta, kad visa augalija gauna jėgų iš požemio.

– Ar mūsų dienomis yra likę Žemynos garbinimo, aukojimo tradicijų? Gal mes šias tradicijas kaip nors transformavome?

– Trauka žemei išliko iki mūsų dienų. Daugelis mūsų savo šaknimis kilę iš periferijos, iš kaimo, ir tai turi įtakos mūsų sąmonei. Pavasarį daugelį mūsų traukia į gamtą, prie žemės. Todėl važiuojame į sodybas, kad kažką pasėtume, kažką išaugintume. Suvokiame, kad žemė suteikia mums ramybės, harmonijos – mes to tikrai negalime atsisakyti.

Dar vienas dalykas, kurį norėčiau pabrėžti, – labai svarbi žemės švara, kad žemė būtų saugi. Yra daug sąmoningų žmonių, kurie tuo rūpinasi ir stengiasi išlaikyti žemę tokią nesuterštą, kokia, mūsų įsivaizdavimu, ji buvo pirmapradė.

Šaltinis čia