„Vaikai dabar nebeskaito pasakų todėl, kad mes jas nuskurdinome, iškarpę kruvinus aprašymus ir vietas, kur esama užuominų apie smurtą ir seksą, tad neliko nieko, kas patrauktų vaiko dėmesį“ – sako amerikiečių rašytoja Catherynne M. Valente, parašiusi didžiulio populiarumo sulaukusių knygų vaikams, ypač paminėtina Pasakų šalies saga:  „Mergaitė, kuri laivą pasidarė ir Pasakų šalį apiplaukė“ (vertė Vytautas Stankus, išleido „Tyto alba“), „Mergaitė, kuri nusileido po Pasakų šalimi ir ten kėlė linksmybes“ (vertė Gediminas Auškalnis), neilgai trukus pasirodys dar vienas sagos romanas „Mergaitė, kuri pakilo virš Pasakų šalies ir perskėlė mėnulį“.

Pokalbis su Catherynne M. Valente apie pasakas, Pasakų šalį ir kodėl nūdienos žmonės nori gyventi pasakų pasaulyje.

Pakalbėkime apie pasakas ir pasakėčias. Kodėl jos tokios svarbios? Ar jos skirtos ne vien vaikams?

Pasakos niekada nebuvo skirtos vien vaikams. Anksčiau nebuvo tokios ryškios atskirties, kokią istoriją galima pasakoti vaikams ir kokia skirta tik suaugusiųjų ausims. Tai buvo tiesiog istorijos, kurias pasakodavo į kaimą atkakę prašalaičiai. Jie žinodavo, kad paporinę gerą istoriją prie laužo, gaus sočiai pavalgyti, todėl mielai sekdavo pasakas. Žinoma, pasakos ir padavimai šiek tiek skiriasi. Iki šiol ginčijamasi dėl jų skiriamųjų bruožų, bet paprastai padavimams būdingas ryškus mokomasis elementas, juose aiškinama, kaip sutvarkytas pasaulis ir kodėl viskas yra taip, kaip yra. Tuo tarpu pasakose yra daugiau kultūrinių memų ir dažniausiai jose pasakojama apie moteris. Manau, iš dalies todėl į jas kai kurie žmonės žiūri pašiepiamai. Prisiminkite, kokie įvaizdžiai dominuoja pasakose, – juk veidrodžiai ir bateliai, verpstės ir stebuklingi apdarai tradiciškai siejami su moterimis. Galų gale, paprastai būtent moterims ir vaikams pasakose nutinka kas nors siaubinga. Įdomiausia, kad moterys ne visada išsigelbsti, o štai vaikai dažniausiai išgyvena. Na, nebent tai būtų Hanso Christiano Anderseno pasaka – tokiu atveju jie miršta pačioje pabaigoje.

Bent aš pasakas labiausiai vertinu dėl to, kad tai yra išgyvenimo istorijos. Jose pasakojama apie tai, kaip įveikti didžiausius sunkumus, ir istorija baigiama puota, šokiais arba vestuvėmis. Man patinka, kad pasakos gerai baigiasi, nors dauguma žmonių aiškina, kad taip nebūna ir kad tokiu būdu skaitytojas apgaudinėjamas. Tad nieko keista, kad ilgainiui visiems susidarė įspūdis, kad pasakose, padavimuose, legendose ir mituose pasakojama netiesa. Tik pagalvokit, visi mano išvardyti žodžiai, apibūdinantys skirtingus folkloro žanrus, šiais laikais yra ir melo sinonimai. Anksčiau taip nebuvo, bet dabar šie žodžiai įgijo ir tokią reikšmę. Aš esu fantastinių knygų rašytoja, o tai reiškia, kad neprivalau visur ir visada rašyti tiesos, ir vis dėlto aš rašau tiesą, tik pateikiu ją netradiciškai, kaip sakydavo Mamulė Dickinson.

Aš manau, kad pasakos yra be galo svarbios. Jos buvo šlifuojamos tūkstančius metų, kol įgijo galutinę, išgrynintą formą. Šios istorijos atskleidžia, ką reiškia būti žmogumi, ką reiškia būti moterimi, vaiku, vyru, medžiotoju, vilku, mergaite su raudonu apsiaustu… Ir jei tai nebūtų pačios geriausios, tūkstančius kartų perfiltruotos istorijos, kuriose perteikiama per amžius kaupta išmintis, pasitelkus labiausiai mus jaudinančius įvaizdžius ir idėjas, jos jau seniai būtų pamirštos. Labai lengva pamiršti istoriją – sunku ją įsiminti taip, kad patys geriausi epizodai nepasimirštų. Ir tuose geriausiuose epizoduose dažnai pasakojama apie kruvinus ir smurtingus įvykius. Nežinau, ar pastebėjote, bet vaikai mėgsta tokias žiaurias vietas. Manau, vaikai dabar nebeskaito pasakų todėl, kad mes jas nuskurdinome, iškarpę kruvinus aprašymus ir vietas, kur esama užuominų apie smurtą ir seksą, taigi neliko nieko, kas patrauktų vaiko dėmesį. Mano galva, kai kurios vaikų manijos ir užgaidos yra miglotos, nesąmoningos seksualumo ir žiaurumo apraiškos. Juk jie mato visa tai realybėje, nors ir nesupranta, kas tai yra.

Pažvelkite atidžiau į nūdienos pasaulį ir suprasite, kad žmonės gyvena pasakose. Paimkime kad ir nevaisingas poras, kurios priverstos kreiptis į vaisingumo klinikas, – kiek pasakų prasideda tokiais sakiniais: „Gyveno kartą karalius ir karalienė. Jie labai norėjo vaikų, bet niekaip negalėjo jų susilaukti…“ Noriu pasakyti, kad yra pasakų, į kurias žmonės vienaip ar kitaip įžengia. Mes mėgstame pasakoti istorijas apie žmones, kurie nieko neturėjo, bet daug pasiekė, – tai vadinamosios Pelenės istorijos. Mes tiesiog nustojome jas vadinti pasakomis, kad žmonės patikėtų, jog tai tiesa.

Parašėte ne vieną knygą, kurioje sėkmingai panaudojote pasakų motyvus. Pavyzdžiui, savo romane „Nemirtingasis“ (Deathless) perpasakojate žinomą rusų pasaką apie Koščėjų Nemirtingąjį, o štai Pasakų šalies saga apie mergaitės Rugsėjės nuotykius yra visiškai originali – tai Jūsų sukurta pasaka. Kuo skiriasi kūrybinis procesas adaptuojant jau egzistuojančią schemą ir rašant originalią pasaką?

„Nemirtingajame“ aš perpasakojau egzistuojančią istoriją, todėl siužeto nenorėjau keisti. Žinoma, tai tik mano taisyklė, kiti rašytojai perpasakodami pasakas taip nesismulkina ir neretai šiek tiek pakeičia siužetą. Aš taip nesielgiau, tiesiog susiradau tą pasakos versiją, kuri man labiausiai patiko. Kiekviena pasaka turi aibę gretutinių variantų. Mano pasirinktoji vadinosi „Marija Morevna ir Koščėjus Nemirtingasis“ – ją aptikau Aleksandro Propo knygoje „Pasakų morfologija“. Nors caraitis Ivanas mane smarkiai nervino, aš neleidau sau nukrypti nuo pasakos siužeto, ir ji baigėsi taip, kaip ir turėjo baigtis. Tiesiog išspaudžiau iš jos viską, ką galėjau.

Mėgstu perkelti pasakas į nūdienos pasaulį ir parodyti, kaip mes skirtinguose gyvenimo etapuose atsiduriame tai vienoje, tai kitoje pasakoje. Jose išties pasakojama apie mums svarbius dalykus. Pavyzdžiui, rusų literatūroje buvo įprasta perkelti aktualijas į fantastinį pasaulį ir kurti pasakas arba mokslinę fantastiką, nes ilgą laiką tai buvo vienintelis būdas kritikuoti valdžią. Juk jei istorijoje veikia pikta ragana, akivaizdu, kad ji yra pramanyta.

O Pasakų šalies sagoje aš, galima sakyti, kritikuoju portalų fantastikos literatūrą ir pirmos knygos pabaigoje leidžiu sau įkasti „Narnijos kronikoms“. Paprastai šio žanro knygose pasakojama apie berniukus ir mergaites, kurie netikėtai nukeliauja į stebuklingus kraštus, bet tuoj pat užsidega noru kuo greičiau grįžti namo – iš esmės apie tai ir yra visos portalų fantastikos istorijos. Jų herojai nenumaldomai trokšta grįžti į savo pasaulį, pareiti namo Geltonų plytų keliu. Tiesa, turiu pripažinti, kad šiuo atveju nesąžininga tai taikyti Baumui, nes daugumoje jo knygų apie Ozo šalį akcentuojami kiek kiti dalykai. Tiesiog ekranizuojant „Ozo šalies burtininką“ buvo išryškintas būtent troškimas grįžti namo, ir filmas taip visiems įaugo į sąmonę, kad žmonės kitaip šios istorijos ir neįsivaizduoja. Tiesa ta, kad mes norime klausytis tokių istorijų, nes jos pataikauja mūsų ego, mūsų pasaulio sampratai, jos tarsi įrodo, kad mūsų pasaulis, net jei jis bjaurus, dulkėtas ir apimtas krizės, yra geresnis už Ozą. Ką gi, aš manau, kad tai nesąmonė. Jei vaikystėje būčiau aptikusi portalą į kitą pasaulį, tuoj pat būčiau ten iškeliavusi ir tikrai nebūčiau svajojusi apie grįžimą namo. Na, nebent tas pasaulis būtų išties baisi vieta…

Mano knygose apie Pasakų šalį yra daug metakomentarų, bet tie pasvarstymai yra absoliučiai rimti, nes į pasakas žiūriu rimtai. Mano knygose veikia daug būtybių, atkeliavusių iš įvairiausių šalių mitų, ir Rugsėjė, pagrindinė jų veikėja, puikiai suvokia, kaip viskas vyksta tokiose istorijose, nes jas skaito. Remdamasi jai žinomomis pasakomis ir legendomis ji apsisprendžia, kaip jai elgtis, t. y. ar paklusti pasakų logikai, ar ne.

O „Alisa Stebuklų šalyje“? Ar ji paveikė jūsų kūrybą?

O, taip, aš didelė „Alisos“ gerbėja! Dievinu ją. Rašydama „Mergaitę, kuri nusileido po Pasakų šalimi ir ten kėlė linksmybes“ aš kažkuriuo momentu suvokiau, kad mano istorijoje veikia triušis. Betgi aš negaliu rašyti apie triušį, nes jis – kultinis „Alisos“ veikėjas! Tad triušio teko atsisakyti. „Alisa“ mane smarkiai paveikė, bet labiau mėgstu „Alisą Veidrodžių karalystėje“, o ne „Alisą Stebuklų šalyje“. Aš taip mėgstu šias istorijas, kad net nelabai turiu ką prikišti. O štai, pavyzdžiui, „Narnijos kronikose“ ir „Žiedų valdove“ įžvelgiu daug problemų. „Netgi „Ozo šalies burtininkui“ turiu pastabų. Bet ne „Alisai“ – „Alisa“ yra mano širdies džiaugsmas.

Kokias problemas įžvelgiate „Narnijos kronikose“ ir „Žiedų valdove“?

„Žiedų valdove“ nėra moterų. Na, ten minimos dvi, pardon, trys moterys – jei priskaičiuotume ir Galadrielę, nors ji nieko daugiau nedaro, tik ramiai sau stovi. Ta pati bėda ir su Arvena. O Eovyna laikoma keistuole, nes elgiasi ne taip, kaip priderėtų moteriai, bet ir ji atsisako savo vyriškojo aš, vos tik susiranda vaikiną. Nieko čia gero, pone Tolkienai. O „Narnijoje“ man kliūva ne tik Susanos situacija, bet ir apskritai krikščioniški elementai, nors vaikystėje aš jų nepastebėdavau. Tada aš tokių dalykų nežinojau ir nesupratau. Bet tik pagalvokite, knygos „Liūtas, ragana ir drabužių spinta“ pabaigoje herojai išsiunčiami namo – suaugę, patyrę daugybę nuotykių ir tapę karaliais, jie grąžinami į vaikų kūnus. Ir kaip jie iš proto neišsikrausto?! Lyg jiems tai būtų savaime suprantama… Betgi tai neįmanoma! Juk jie knygos pabaigoje jau įkopę į ketvirtą dešimtį! Ir staiga vėl tampa paaugliais. To ir baisiausiame košmare nesusapnuotum!

Jūs teisi…

Norėjau patyrinėti pasakas ir paspėlioti, kaip tikri žmonės reaguotų į tokius dalykus. Žinote, juk tikrovėje Jonukui su Grytute nebūtų baigęsi taip gerai. Kokia tikimybė, kad vaikui, patyrusiam tokių išbandymų, viskas bus gerai? O iš pagrindinių knygos „Liūtas, ragana ir drabužių spinta“ veikėjų dukart buvo atimtas jų gyvenimas. Betgi Lewisas nebūtų Lewisas – atkreipkite dėmesį, kad nė vienas knygos herojus Narnijoje kažkodėl nesukūrė šeimos. O juk tokio amžiaus žmonės jau turėtų būti vedę, gal net turėti vaikų. Ir staiga vėl grįžti į bombarduojamą Londoną?! Kas čia dabar? Bausmė? Tai tikras košmaras, ar veikiau siaubo romanas! Tiksliau, siaubo romano pradžia. Rašydama Pasakų šalies sagą norėjau atkreipti į tai skaitytojų dėmesį ir parodyti, kad tokie dalykai užknisa, kad negalima šitaip užbaigti vaikiškos knygos. Neatskleisiu, su kokiu personažu tai susiję, bet patys suprasite.

Papasakokite plačiau apie antrąją sagos knygą „Mergaitė, kuri nusileido po Pasakų šalimi ir ten kėlė linksmybes“?

Žinoma. Pirmoje knygoje Rugsėjė atiduoda arkliažmogiams savo šešėlį mainais į mažos mergaitės gyvybę. Arkliažmogiai yra kažkuo panašūs į kelpius (vandenius) – jie turi žmogaus kūną ir dideles juodas arklio galvas ir gyvena Pasakų šalies požemėje, kitaip tariant, po Pasakų šalimi. Būtent ten jie nugabena ir Rugsėjės šešėlį. Antroje knygoje Rugsėjė susitinka su savo šešėliu – Helovine, Tuščiąja Karaliene. Pasirodo, ji tapo Pasakų požemės valdove ir dabar pramogauja vogdama Pasakų šalies šešėlius. Taigi, Rugsėjei tenka sutvarkyti visą tą jovalą.

Ko šioje knygoje yra daugiau – Jūsų vaizduotės ar aliuzijų į mitologiją?         

Sakyčiau, pateikiu skaitytojui savotišką kokteilį. Daug kas yra mano pačios sugalvota, bet nemažai motyvų pasiskolinau ir iš įvairių tautų mitų. Kita vertus, mitus, kuriuos panaudojau knygoje, aš savaip perkūriau. Garantuoju, kad vivernynai niekur mitologijoje nefigūruoja, nors apie vivernus (drakonų rūšį) ir knygynus tikriausiai esate girdėję. Pavyzdžiui, cukumogamiai – buities daiktai, sulaukę daugiau kaip 100 metų ir įgiję sielą, – atkeliavo iš japonų tautosakos, o maridus, kurie kažkuo panašūs į vandens džinus, pasiskolinau iš arabų pasakų. Taigi, daugybė knygoje minimų veikėjų yra perimti iš mitų ar pasakų, bet ne ką mažiau būtybių gimė mano pakvaišusioje galvoje.

Ko vaikai turėtų išmokti iš Jūsų istorijų?

Norėčiau, kad vaikai būtų drąsūs ir nebijotų iššūkių. Daugelyje portalų fantastikos knygų vaikai (o ypač mergaitės), atsidūrę nuostabiame nepažįstamame pasaulyje, nenori jo pažinti ir jame likti, nes trokšta saugumo, stabilumo. Manau, sakyti „ne“ tam pasauliui – tai atsisakyti suaugti. Juk portalų fantastikos knygose metaforiškai kalbama apie paauglystę, vaiko žengimą į suaugusiųjų pasaulį. Mano galva, sakyti „ne, aš to nenoriu“ yra negerai. Mes neturėtume bijoti iššūkių, reikėtų visada sakyti „taip“ pasauliui ir pavojams. Žinoma, pasitaiko nelaimių, kartais vaikams nutinka baisių dalykų, bet negalima dėl to užsidaryti nuo pasaulio. Suaugusiųjų pasaulis yra tarsi nuostabi šalis, kupina stebuklų ir nuotykių, reikia tik mokėti tai įžvelgti. Na, užsidėti žalius Smaragdo miesto akinius. Mano patarimas vaikams būtų toks: būkite drąsūs ir karštakošiai!

Parengė Jūratė Dzermeikaitė