Jonas Palionis. Kada liausimės ginčytis dėl nelietuviškų asmenvardžių rašybos

Praėjo jau daugiau nei šimtas metų nuo Jono Jablonskio 1901 metų „Lietuviškos kalbos gramatikos“ pasirodymo. Joje buvo kodifikuotas dabartinis lietuvių raidynas ir nustatyti pagrindiniai lietuvių bendrinės kalbos rašybos principai, kurių mūsų tauta (su mažomis išimtimis) ligi šiol gana tvirtai laikėsi. Tačiau pastaruoju dešimtmečiu net tarp Seimo narių radosi tokių originalių „išminčių“, kurie nori sugriauti nusistojusią rašybos tradiciją ir grįžti prie „Aušros“ laikų raidyno.

Lemiamas žodis – komisijos
Visiškai pritariu projekto kritikai, nes jame apstu painių, nelogiškų ir beprasmiškų tvirtinimų. Tai rodo jau pirmojo straipsnio formulavimas: „Šio įstatymo tikslas – užtikrinti vardo ir pavardės, kaip pagrindinių asmens tapatybės žymenų, teisinę apsaugą, taip pat teisę į bendrą šeimos pavardę.“ Negi kas nors dabar kėsinasi į Lietuvos piliečių vardų ir pavardžių rašymo teisėtumą asmens dokumentuose? Čia turbūt turimas galvoje Valdemaras Tomaševskis, kuris „politikieriškais“ sumetimais bando išklibinti istoriškai susiklosčiusią lietuvių bendrinės kalbos raidyno sistemą ir į kurio bergždžias pastangas nereikia kreipti daug dėmesio. Neką geresnis, tik dar labiau komplikuotas, yra tokio pat pavadinimo įstatymo projektas, pasirašytas net 12 Seimo narių: Valentino Stundžio, Ryto Kupčinsko, Algirdo Vaclovo Patacko, Rimos Baškienės, Agnės Bilotaitės, Audroniaus Ažubalio, Dalios Teišerskytės, Povilo Urbšio, Valerijaus Simuliko, Edvardo Žakario, Kęstučio Daukšio ir Petro Gražulio. Šiame projekte painiais formulavimais detalizuotos ne tik nelietuviškų vardų ir pavardžių rašymo, bet ir jų nurašymo bei perrašymo vingrybės, nurodyti tam tikri įpareigojimai Valstybinei lietuvių kalbos komisijai (VLKK), pateiktas pasiūlymas Vyriausybei ir kt. Apskritai gali kilti klausimas, kodėl kai kurie Seimo nariai, neturėdami lingvistinio išsimokslinimo, ima spręsti specifinius lietuvių bendrinės kalbos normų kodifikacijos dalykus. Juolab kad pagal Valstybinės kalbos konstitucinį įstatymą tai daryti privalo VLKK, o jos nutarimai privalomi visiems Lietuvos Respublikos juridiniams ir fiziniams asmenims, neišskiriant nė Seimo narių. Čia, matyt, esama įvairių priežasčių, tarp kurių – ir noras parodyti kalbos dalykų išmanymą ar nepasitikėjimas VLKK, nors Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad lemiamas žodis dėl pavardžių rašymo dokumentuose priklauso būtent šiai komisijai.
Kaip klostėsi praktika
Svetimų asmenvardžių rašymas yra gana sudėtinga problema, ypač toms tautoms, kurios neturi senų bendrinės kalbos tradicijų. Rašymo sudėtingumas bene daugiausia susijęs su noru fonetikos ir grafikos skirtybes kuo labiau pritaikyti prie savosios kalbos tarties ir rašybos sistemų, siekiant kuo didesnio tautiškumo. Tačiau absoliutaus tautiškumo, kaip yra linkę manyti net ir kai kurie žymūs mūsų kalbininkai, neįmanoma pasiekti. Neįmanoma ne tik dėl to, kad neretai ir svetimose kalbose originalioji tartis gerokai įvairuoja, o lietuvių bendrinės kalbos atveju neturima tvirtesnių jų rašymo tradicijų, bet dar ir todėl, jog čia veikia įvairūs tiek objektyvaus, tiek subjektyvaus pobūdžio veiksniai (pavyzdžiui, neginčijama asmenvardžio turėtojo teisė į savo vardo ir pavardės formos vartoseną, rašytinio teksto turinio specifika ir kt.). Kaip žinoma, svetimųjų asmenvardžių rašyba nebuvo tvirčiau kodifikuota lietuvių bendrinėje kalboje nuo pat jos kūrimosi pradžios („Aušros“ ir „Varpo“ laikų). Palyginti neblogas taisykles „Varpo“ ir „Ūkininko“ redakcijoms savo „Statrašos ramščiuose“ (1890 metų multifikuotame 4 puslapių rašybos taisyklių rinkinėlyje) yra pasiūlęs Vincas Kudirka: „Svetimus vardus ir pavardes rašome taip, kaip ištariame, o kabėse pridedam kaip rašoma tam tikroje kalboje: Liuis (Lewes) Smails (Smiles) ir t. t. Atmainos šių žodžių: Liuis’o Smails’o, Liuis’ui Smails’ui ir t. t.“ Tačiau praktikoje ne visi tų žurnalų bendradarbiai laikėsi tokio siūlymo: rašydavo arba originalo, arba sulietuvinta forma. Tais pačiais metais apie svetimų vardažodžių vartojimą Jonas Jablonskis rašė: „Mano nuomonė apie šitą dalyką yra tokia: su svetimų tautų vardais turėtume taip elgtis, kaip norėtume, kad jos, t. y. svetimos tautos, elgtųsi su mūsų pačių vardais. Svetimo krašto vardai reikėtų vadinti savaip tik tuomet, jei mūsų žmonės būtų tikrai pripratę prie tokių ypatingų pavadinimų (Mintauja=Mintau, Liepojus=Libau etc.).“ (J. Jablonskio raštai I, K. 1932, p. 56.) Prieškarinės nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu svetimvardžių rašyboje maždaug ir buvo laikomasi tokių principų, bet didesnio vienodumo, kaip ir anksčiau, nebuvo: vieni daugiau laikėsi originalo tarties, kiti – originalo formos. Tačiau sovietmečiu buvo atsisakyta rašyti pagal originalą, nes stengtasi anuometinės valdžios nurodymu daugiau visur (neišskiriant nė tikrinių žodžių rašybos) sekti rusų pavyzdžiu. Be to, taip daryti praktiniu atžvilgiu buvo paprasčiau ir patogiau: nereikėjo sukti galvos, ypač žiniasklaidos darbuotojams, dėl tartinės formos, nes ji buvo pateikiama kiriliciniais variantais rašytiniuose, o pagal šiuos ir sakytiniuose tekstuose. Atkūrus nepriklausomybę ir nustojus labai žvalgytis į rusiškuosius variantus bei nukreipus didesnį žvilgsnį į Vakarų Europoje įsigalėjusią praktiką, svetimus asmenvardžius dažniau imta rašyti originalo forma. Radosi netgi superpatriotų, kurie pagal rusiškos tarties variantus sulietuvintas asmenvardžių formas ėmė laikyti bolševizmo atgyvenomis, nors daugeliu atvejų tuose variantuose atsispindėjo gana taisyklinga tartis.
Politinis atspalvis
Įsiplieskė ginčai, svetimų tikrinių vardų, ypač pavardžių, rašymo problema imta svarstyti periodinėje spaudoje, radijo ir televizijos laidose, pasirodė net prof. Vinco Urbučio dvi knygelės „Lietuvių kalbos išdavystė“ (V., 2006, antras, išplėstas leidimas – 2007 m.) ir „Pavardžių pradžiamokslis“ (V., 2010), taip pat Vytauto Ambrazo knygelė „Svetimų tikrinių vardų rašymas“ (V., 2008). Be to, ši problema svarstyta Konstituciniame Teisme, Seime, šių metų birželio 30 dieną organizuotas net „įspėjamasis mitingas lietuvių kalbai apginti“. Į ginčų ugnį degamojo skysčio ypač daug įpylė V. Tomaševskio, Lietuvos lenkų rinkimų akcijos lyderio ir Seimo nario, iškeltas reikalavimas lietuviškuose pasuose vardus ir pavardes rašyti ne Lietuvos valstybės, bet lenkišku raidynu, tarsi lenkais save laikantys ar lenkiškai kalbantys Lietuvos žmonės nebūtų šios valstybės piliečiai. Tai papiktino Lietuvos įvairiataučių piliečių dalį, ir lingvistinė problema tapo net aukščiausiojo valstybinio lygio instancijų svarstymo objektu, įgijo nepageidautiną politinį atspalvį. Prieita net prie kraštutinumų, kurių, deja, neišvengė ir kai kurie mūsų iškilūs kalbininkai. Pastaraisiais dešimtmečiais, suintensyvėjus polinkiui, /ypač periodinėje spaudoje, svetimus vardus ir pavardes rašyti pagal originalą, tokį rašymą imta vadinti „lietuvių kalbos išdavyste“. Šitaip apibūdinti asmenvardžių originalų rašymą būtų galima nebent turint galvoje dabar neretai žiniasklaidoje pasitaikančius atvejus, kai adaptuojant lenkų, rusų ir kitų fleksinių kalbų asmenvardžius nepridedamos lietuviškos galūnės (pavyzdžiui, „skaičiau Safarevič straipsnį“, „nesutinku su Uspaskich nuomone“ ir pan.). Šitaip ardome lietuvių bendrinės kalbos morfologijos ir sintaksės sistemą.
Ką reikėtų daryti
Kadangi dabar daugiausia ginčijamasi dėl pavardžių rašymo pasuose, toliau tik apie tai ir kalbėsiu. Juolab kad čia glaudžiausiai susisieja kalbiniai ir nekalbiniai, asmeniniai interesai, kurių negalima visiškai ignoruoti ir nuo kurių jau negali visiškai atsiriboti aukščiausiojo lygmens valstybinės institucijos, tarp jų ir Seimas. Tačiau Seime neturėtų būti svarstomi atskirų jo narių pateikti rašybos ar kiti su kalbos norminimu susiję projektai, nes tam yra sudaryta VLKK. Ji ex officio privalo rengti ir svarstyti tokius projektus, prireikus pasitelkdama ir komisijai nepriklausančius kalbininkus, šios srities specialistus ar / ir kalbos dalykus išmanančius kitų sričių mokslininkus. Seimo uždavinys yra tik aprobuoti savo paties sudarytos komisijos nutarimus. Turėdamas galvoje tai, kad svetimų asmenvardžių rašyba pasuose dar numatyta svarstyti Seimo rudens sesijoje, norėčiau išsakyti ir savo nuomonę tuo klausimu, nepretenduodamas į neklystančiųjų aureolę. Manau, kad pasuose ir jais besiremiančiuose kituose dokumentuose asmens vardą ir pavardę derėtų rašyti laikantis tokių principų: 1) žiūrėti, kaip asmuo buvo įvardytas jo gimimo, santuokos liudijimuose ir ypač pase (jeigu jis turėtas); 2) atsižvelgti į asmens norą ar nenorą išlaikyti ankstesniuose užrašytas vardo ir pavardės formas. Remiantis šiais principais, Lietuvos Respublikos piliečių pasuose ir pagal juos rašomuose kituose dokumentuose pirmiausia turėtų būti rašomos lietuvių kalbos raidynu prie lietuvių kalbos fonetinės bei morfologinės sistemos adaptuotos svetimos vardo ir pavardės formos (jeigu jas galima adaptuoti). Po šių, asmeniui pageidaujant, lenktiniuose skliaustuose pateikiamos originaliosios lytys, pavyzdžiui, Jonas Jacunskas (Jan Jacunski), Ernestas Frenkelis (Ernst Fraenkel), Valerijus Ivanovas (Valerij Ivanov) ir pan. (Būtų galima originalo formas išspausdinti ir smulkesniu šriftu.) Tačiau moterų pavardes, ypač tų kalbų, kuriose jos sutampa su vyrų pavardėmis, nes dažnu atveju neįmanoma nustatyti, ar tai mergautinė ar vedybinė forma (pavyzdžiui, Angela Merkel, Cristiane Schiller, Helen Myers), tegalima tiktai perrašyti lietuvišku raidynu. Toks dvejopas rašymas neturėtų sukelti priekaištų, nes jis turi jau šimtametę tradiciją, neretai praktikuojamas mokslinėje literatūroje, periodinėje spaudoje. Tačiau sekti dabartiniu latvių pavyzdžiu, t. y. rašyti adaptuotą (sulietuvintą) vardo ir pavardės formą paso pradžioje, pirmajame lape, o originaliąją – tolimesniame puslapyje, nereikėtų, nes tai praktikoje sukeltų painiavos (jos, regis, jau yra patyrę patys latviai). Žinoma, šitaip dvejopiškai pasuose rašant svetimus asmenvardžius taip pat gali kilti įvairių neaiškumų ir tam tikrais atvejais rastųsi išimčių. Tačiau tai detaliai turi būti svarstoma VLKK posėdžiuose, o ne Seime. Dabar jau tiek daug prirašyta ir prikalbėta apie nelietuviškų asmenvardžių rašymą, jog darosi koktu skaitant šios rūšies rašliavų ir klausant tokių plepalų. Kadangi dėl svetimų asmenvardžių rašymo, kaip minėta, esama nesutarimo net tarp iškilesniųjų lietuvių kalbininkų, būtų tikslinga VLKK organizuoti išplėstinį savo posėdį, o gal ir platesnį kalbininkų pasitarimą, kur būtų išdiskutuota vardų ir pavardžių rašyba lietuviškuose pasuose. Į tokį posėdį ar pasitarimą turėtų būti pakviesti ir skirtingų pažiūrų atstovai, galintys teoriškai, be politinio pamušalo, pagrįsti vienokio ar kitokio rašymo principo tinkamumą. Taip gal būtų padarytas galas nesiliaujantiems ginčams dėl vardų ir pavardžių rašymo pasuose ir kituose dokumentuose.

Šaltinis čia

Atsakyti