„Kol aš juos redaguosiu, literatūra ten nebus nuskriausta“. Kazio Bradūno laiškai draugams

Šioje publikacijoje skelbiami Kazio Bradūno (1917–2009) laiškai, esantys Bernardo Brazdžionio, Antano Vaičiulaičio, Alfonso Nykos-Niliūno, Pauliaus Jurkaus ir Stasio Santvaro rinkiniuose, saugomuose Maironio lietuvių literatūros muziejuje Kaune.
Iš Jungtinių Amerikos Valstijų parvežtas išeivių rašytojų kultūros paveldas suteikia plačias galimybes tyrinėti kiekvieno jų gyvenimo ir kūrybos kelius, o itin daug naujos, vertingos informacijos atskleidžia rašytojų korespondencija. Laiškai archyvuose įgauna naują, unikalų svorį: traktuojami kaip autobiografija, autoriaus vidinio pasaulio dokumentai, istoriniai šaltiniai, atveriantys XX–XXI amžiaus kultūrinį socialinį kontekstą.

Šie laiškai, maža dalelė iš gausaus epistolinio rašytojų palikimo, pateikti chronologine seka, palikta autentiška rašyba ir skyryba. Publikaciją užbaigia džiaugsmingas K. Bradūno laiškas, kuriame veriasi jo įspūdžiai pirmą kartą po tremties aplankius gimtąją žemę.
Publikaciją parengė Maironio lietuvių literatūros muziejaus Išeivių literatūros skyriaus vedėja VIRGINIJA BABONAITĖ-PAPLAUSKIENĖ.

Pauliui Jurkui
Furthof, 1945 01 01

Mielas Pauliau1,
Ramybės ir taikos Naujaisiais Metais ir greito grįžimo tėvynėn! Pasirodo, kad Pats dirbi panašų darbą, kaip aš. Fabrike2 aš priklausau platzarbeiterių3 brigadai. Pagrindinis darbas iškrauti anglių vagonus, pakrauti į juos pielyčias ir panašiai. Taigi, eilėraštis „Rytas“ ir Tau bus prie širdies.
Dabar čia pas mus giliausia kalnų žiema. Jau kelinta diena sninga ir sninga. Sniego greit bus ligi kelių metrų. Ir, neduok Dieve, jeigu per tokius pusnynus tektų dar kartą bėgti nuo bolševikų!
Apskritai, Pauliau, baisiai pasiilgau lygumų. Taip, rodos, ir siela atsigaivintų, ir akis pasilsėtų. Mums, lygumų sūnums, kalnai gražūs tik pravažiuojant, tik atvirutėje ar filmoje, o ilgiau juose pabuvus, tiesiog dusinte dusina.
Naje, Pauliau, ar tu tik vienas išdūmei, kur yra antroji pusė? Ar apie Vytautą4 nieko nenugirdai? Tai tiek! Smakriuką aukštyn! Laikykimės! Kazytė ir Tavo Kazys

Rytas

Į tarpukalnes gula rūkai,
Plaukia rytas padangių vaga.
Visos žvaigždės, kur naktį rinkai,
Tau iš rankų pabyra staiga…

Ir žiūri – tiktai delnas pūslėtas,
Tik darbai vėl tie patys, seni.
Stebuklingų sapnų palydėtas,
Imi naštą dienos ir eini…

Tenai

Ant senų senų kapelių
Kaimo liekanų gale
Amžinybė ranką kelia
Ir kaip motina mane
Kūdikio dienose glosto.
Norisi užmigt tenai,
Kur našlaičių guolį klosto
Mano žemės smėlynai.

Iš „Svetimosios duonos“

P. Jurkui
Miunchenas, 1946 01 11

Mielas Pauliau,
rašau labai skaudžia proga. Gal ir Pats jau žinai? Vakar gavau iš Alfo Čipkaus5 laišką. Jis pranešė, kad mūsų visų mylimo draugo, o Tavo ir kaimyno Vytauto Mačernio nėra daugiau šioje ištrėmimo pakalnėje – Jis Lietuvoje miręs. Smulkmenas Alfonsas žada parašyti kitame laiške.
Taigi, mielas Pauliau, anot Aleksandriškio6:

O jeigu kartais, po daugio metų
Sueisim vėl, mieli draugai,
Tai mūsų gretos jau bus praretę
Ir pasikeitę mūs veidai…

Niliūnas atsiuntė Vytauto atminimui eilėraštį. Pauliau, sėsk ir rašyk apie Vytautą. Pats Jį geriausiai pažinojai. Gal turi jo rankraščių, o gal ką atsimeni galvoje? Tu žinai, kas čia reikia padaryti ir atsiųsti „Aidams“7. Gal turi ir jo nuotrauką? O vis dėlto Vytautas buvo žmogus, kuriam „Aidų“ puslapių per maža8.
Lauksiu. Tavo Kazys

Stasiui Santvarui
Miunchenas, 1946 12 11

Gavome, nors ir labai pavėluotai, Jūsų žadėtą LRTD pareiškimą-rekomendaciją „Aidų“ reikalu. Prieš 2–3 savaites visa tai, galbūt, būtų buvę ir lemiama. Viskas buvo pritempta ligi to, kad išrodė betrūksta tik Jūsų rašto. Bet jo nebuvo… O vėliau (žinot amerikonus!) padėtis keitėsi dienomis ir valandomis. Važinėjom ir darėm visa, ką galėjom ne tik Miunchene, bet ir Frankfurte, ir kitur. Pagaliau šiom dienom buvo principe licenzija pažadėta. Savaitės būvyje turime iš Frankfurto gauti kažkokius raštus ar anketas ir tada formaliai ir faktiškai licenzija turėtų būti. Manau, kad po N. Metų galima bus išsitiesti visu platumu. Jus nuolat apie padėtį informuosiu.
Dabar asmeniniai reikalai. Ar gavote siųstą almanachui poemos ištrauką? Beje, man labai skubiai reikalingas LRTD pažymėjimas. Siunčiu tam reikalui fotografiją ir, būkit malonus, greit pasiųskit liudijimą.9 Tad lauksiu.
Viso geriausio. Kazys Bradūnas

Antanui Vaičiulaičiui
Miunchenas, 1947 03 27

Mielas Kaimyne,
Po pusės metų sunkios ir kartais jau visai beviltiškos kovos „nabašninkas“ AIDŲ žurnalas pagaliau gavo oficialią karinės valdžios licenziją. Taigi, prisikėlęs iš mirusių, jis dabar pasirodys kas mėnesį maždaug kauniškio „Židinio“ talpos.
Šaukiuosi į Jus skubios pagalbos, tikėdamasis, kad būsite vienu artimųjų žurnalo žmonių. Būkite geri ir tuoj pasiųskite kelias noveles ir šiaip literatūrinių straipsnių ir naujienų iš Amerikos literatūrų.
Šiaip mūsų padangėje nieko ypatingo: pasirodo viena kita knyga, gegužės mėnesyje laukiu didžiojo tremtinių almanacho ir rašytojų suvažiavimo.
Tad viso geriausio linkėdamas, liekuosi laukdamas rankraščių. Jus Gerbiąs Kazys Bradūnas

S. Santvarui
Miunchenas, 1947 04 02

Gerbiamieji,
Pagaliau po ilgų rūpesčių „Aidai“ gavo Karinės valdžios licenziją. Jie dabar eis kas mėnesį, senojo formato, tik jau 48 psl. Taigi jų talpa prilygs Lietuvoj ėjusiam „Židiniui“10. Licenziją gavo savo vardu J. Sakevičius11. Taigi jis dabar ir bus „Aidų“ leidėjas. Redaktoriais būsim Pauliukonis12 ir aš. Leidėjo ir antrojo redaktoriaus pageidavimu žurnalas turės būti ne specialiai literatūrinis, bet apimąs visas mūsų kultūrinio gyvenimo sritis, panašiai kaip buvo „N. Romuva“13.

Taigi, šitaip dalykam susiklosčius, neįgyvendinamas ir anas Jūsų su Bieliausku14 ir manimi aptartas projektas, „Aidų“ ir Rašytojų sąjungos unija, paverčiant žurnalą grynai literatūriniu.
Prašau neįžiūrėkit čia ko nors blogo. Kol aš juos redaguosiu, literatūra ten nebus nuskriausta. Manau, kad ir visi kiti rašytojai juos rems savo plunksnomis.
Linkėdamas Jums ir Poniai giedrių Velykų, lauksiu „Aidams“ paramos, laikydamas Jus vienu artimųjų redakcijos žmonių. Jus gerbiąs Kazys Bradūnas

Bernardui Brazdžioniui
Miunchenas, 1947 04 05

Mielas Bernardai,
Sėdžiu pas tėčius Mühldorfe ir laukiu šv. Velykų. Lauke bjaurus rudeniškas oras ir todėl nenoromis žmogus atsidūsti ir pagalvoji, kiek dar ir kur teks laukti šventojo Prisikėlimo…
Gavau Pačio laišką su įdomiomis mintimis „Aidų“ licenzijos proga. Už jas ačiū. Tiesa, panašias bėdas aš jau seniai turiu galvoje, bet… Bernardai, ne taip viskas paprasta, kaip kartais nuo šalies atrodo…
Perskaitęs Tavo laišką, prisiminiau vieną mudviejų pokalbį dar Laisvės Alėjoje. Pats tada metei man teisingą mintį, kad dažnai mūsų literatūros kritikai, vertindami lietuvį rašytoją, savo vaizduotėje pastato jį tuojau šalia Dantės, Šekspyro, Goethės ir pamatę, kad vertinamasis na dar neprilygsta, padaro išvadą, labai žiaurią kritikuojamojo nenaudai, tartum sakytų: žiūrėkit, jis dar neprilygsta Šekspyrui, taigi yra niekam vertas! Ir anais Kauno laikais tokiems išminčiams būdavo atsikertama, kad savai literatūrai reikalingas dar savas vertinimo matas, turint galvoj ypatingas lietuvių tautos kultūrinio brendimo sąlygas.

Taigi, Bernardai, ar tik ir Pats dabar per daug nereikalauji, redakcijai pavyzdžiu statydamas „Standtpunktą“15, galbūt, dar „Knustwerte“16 ir kt.? Argi pats nejaustum tikros realybės ir tikrų tremtiniškos spaudos sąlygų? [žiūr. II šio laiško priedą, kur laiško autorius „iš šalies“ irgi nejaučia tų sąlygų17].
Taip!.. Tegu kas nors „Aidams“ duoda (kaip kad Pačio išgirtajai vokiečių spaudai) tiek ir tokiomis sąlygomis popierio, tegu „Aidams“ duoda dešimtatūkstantinį, kaip „Standtpunkto“, tiražą ir jį išsemiančią skaitytojų masę, tikiu, ir „Aidai“ bus net visokius „Punktus“ pralenkią.
Sakyk, Bernardai, o ką galima padaryti tuo atveju, kada duodama licenzija, bet be jokio oficialaus leidimo gauti popieriui? Ką galima padaryti tuo atveju, kada tiražo maksimumas licenzijoje griežtai nustatomas tik 2000? Ir ar turės redakcija galimybių kiekvienam skaitytojui atsakyti į priekaištus, kad tokiomis sąlygomis numerio kaina 5 markės nėra jokia spekuliacija? Ir ar supras eilinis skaitytojas visą tą tikrai nemalonią redakcijos padėtį, kada prieš jį gulės ir gražesnis, ir pigesnis vokiškas žurnalas? Turbūt, kad ne? Bet Bernardas, manau, turėtum suprasti ir nenugąsdinti [o latvių „Celš“ ir kiti?] redakcijos su visai realybe pagrįstais reikalavimais. Bernardai, nepriimk visą šitą šnektą už piktą. Pasakiau tik atvirai ir broliškai.
Kitas reikalas, kuris man neduoda ramybės, tai mūsų reprezentacinių [kita medalio pusė] prozos ir poezijos knygų parodymas Vakarų kalbose. Tiesiog pavydas ima, kai skaitai apie estų triumfą Prancūzijoje su savo Tamsaarės18 ir Gailito19 „Tomo Nipernadžio“ vertimais. Tik vakar gavau, turbūt, rimčiausio vokiečių katalikų žurnalo „Hochlando“20 4-ąjį numerį. Ir ką gi? Ten vienos leidyklos naujienose pirmoj vietoj skaitau: Konstantin Raudive21„die Memoiren des Silvester Perkons“ roman in 10 Büdrern (3 Bänden) aus den Lettischen übertragen von Frau Dr. Senta Maurina [latvė]… Mielas Bernardai, sakyk, kas rūpinasi ir kas turėtų rūpintis panašiais mūsų literatūros reikalais?
Manau, čia šiek tiek galėtų padaryti ir privati iniciatyva, ir asmeniškos pažintys su leidėjais ir leidyklomis, jeigu tas pažintis konkrečiai paremtų ir cigaretės. Reikalą turėtų suprasti ir Balfai, Raudonieji Kryžiai, Bendruomenės ir Org. Komitetai. Bet dalykas būtų kur kas tikresnis ir svaresnis, kada su leidyklomis kalbą vestų oficialūs Liet. Tr. Rašytojų draugijos pareigūnai ar įgaliotieji. Draugija, mano manymu, turėtų nedelsdama ieškoti Engertų, Jungferių ir panašių ir kibti į darbą, nedelsiant nė minutės, kad ateitis kada nors skaudžiai nepakaltintų [ir dabar mus kritikai kaltina nerašant to, nerašant ano ir dar kaltina, bet aš dar labiau kaltinamas nieko geresnio neišspaudžiu, begyvendamas šį šuns benamio gyvenimą]. Spėjom jau ir spaudoje apsiskelbti, kad čia mūsų rašytojų kone 80 procentų. O ką gi tie procentai padarė savo tautos literatūrinę kultūrą pristatyti Vakarams? Aš skaitau, kad ir tokiam „Stimnen der Völker“ pavidale išleistos kelios mūsų novelės dabartiniu momentu turėtų žymiai didesnę reikšmę kad ir už kelias naujas, partizaniškai iškeptas knygas.
Girdėjau, kad ir prie VLIKo yra to pačio J. Brazaičio22 vadovaujama propagandos ministerija. Nemanau, kad ji apsiribotų tik politine propaganda. Draugija turėtų ir su šia įstaiga susirišti ir tiesiog konkrečiai ir greit ieškoti žmonių-vertėjų ir leidyklų. O prie jų esame taip arti, kaip niekada anksčiau. Progą neišnaudoti šiuo atveju laikau lygu nusikalsti. Niekas kitas literatūros reikalais čia nesirūpins, jeigu Rašytojų Draugija tylės. O kaip būtų gera kada nors, kaip tremties veiklos dokumentą, ramia sąžine parodyti vokiškai, prancūziškai ir angliškai pasakytą mūsų literatūros žodį.
O gal aš čia jau pavėluotai [ne pavėluotai, bet per anksti] jaudinuos? Gal, jau Draugija ar kas nors paskirai visą šį reikalą jau stumia pirmyn? Jei ne paslaptis, tai nepagailėk kelių žodžių informacijos ir mano dūšelei bus ramiau…
Bet aš šiandien ir užsiplepėjau… Mielas Bernardai, aš dabar visą sielą sudėsiu į „Aidus“. Pasirodžius numeriui, pastabas rašyk broliškai atvirai. Po Atvelykio vežu rinkti dalį medžiagos jau antrajam numeriui. Jame, tikiuosi, tikrai bus ir Pačio vienas iš minėtų straipsnių. Jų kiekvieną dieną nekantriai laukiu. Tikiuosi ir eilėraščių. Gal turi kokią kieno nors novelę? Gal Vaičiulaičio? Gal atsiųstum anuos Vaičiulaičio vertimus iš amerikiečių ir anglų poezijos? Gal paprašytum, mano vardu, ko nors straipsnio pavidale iš p. Babrausko23?
Tad giedrių, ramių Velykų… Laukiu sunkaus voko su straipsniais, eilėraščiais, vertimais ir visu kuo kitu… Tavo Kazys

B. Brazdžioniui
Miunchenas, 1947 05 11

Malonus Bernardai,
Pirmasis „Aidų“ numeris, ilgokai užtrukęs spaustuvėje, vis dėlto jau pasirodė. Pačiam jis pasiųstas, ir, turbūt, jau gavai. Nėra jis toks, koks norėčiau kad būtų. Sekančius numerius stengsimės tobulinti. Rytoj važiuoju laužyti jau antrąjį numerį. Spaustuvė dabar jau susitvarkė, ir kiekvieno mėnesio numeris turės išeiti dar prieš to pačio mėnesio 20 dieną. Taigi, tuojau bus ir antrasis gegužės mėnesio sąsiuvinis.
Labai laukiau ir laukiu šio to iš Bernardo. Visą laiką tikėjausi gauti pluošto naujų eilėraščių ir žadėtų literatūrinių straipsnių (jų tiesiog baisus badas!) bei Vaičiulaičio vertimų. Laukiau, bet… nei į pirmą, nei į antrą numerį nesulaukiau.
St. Santvaro paragintas, esu suprojektavęs trečiame numery paminėti Mai-ronio mirties sukaktį. Ir dabar, Bernardai, kreipiuosi pirmiausia vėl į Patį. Juk Pats Lietuvoje saugojai Didžiojo Dainiaus palikimą, Pats pirmas metei Jo kulto atgaivinimo šūkį ir Pats savąja poezija esi Jo tradicijų tęsėjas. Todėl, Bernardai, Jo mirties sukaktį minint, neatsisakyk „Aidams“ vienokios ar kitokios temos apie amžinąjį Maironį. Prie Pačio straipsnio dar būtų Maironio fotografija ar piešinys ir Jo rankraščio nuotrauka. Bernardai, labai labai prašau. Straipsnio lauksiu kasdien ligi gegužės 28 dienos. Jeigu straipsnio neparašytum, tai greituoju laišku ar telegrama tuoj pranešk. Tada nežinau, ką reiktų bedaryti ir kur pulti. Bet tikiu ir laukiu! Viso geriausio. Kazys

A. Vaičiulaičiui
Miunchenas, 1947 06 21

Mielas Kaimyne,
šiomis dienomis Jums pasiųsiu „Aidų“ 2-ąjį numerį. Jis smarkiai pavėlavęs. Bet už tai kitą savaitę išeina ir 3-čiasis birželio mėnesio sąsiuvinis.
„Amerikoj“ skaičiau, kad išėjo J. Aisčio „Nemuno ilgesys“24. Ar negalėtumėt kaip nors šitą šviežieną man pasiųsti.
Rašytojų suvažiavimas nukeltas į 11–12 liepos, mat suvažiavimą globojanti Kirchheimo kolonija buvo staiga iškraustyta kitur. Reikėjo ieškoti naujos vietos. Ji rasta Augsburge. Tada ten pasirodys ir laukiamasis almanachas „Tremties metai“25.
Šiaip dabar čia amerikiečių zonoje visus džiugina viltys bent šios zonos lietuviams persikelti anapus Atlanto, jeigu ten būtų priimti ar pakeisti kažkokie imigraciniai įstatymai. 40% mūsų zonos tautiečių jau turi efidavitus26 ir laukia kongreso nutarimų.
Aš pats (kaip ir anam laiške rašiau) norėčiau iš čia pajudėti tik tuo atveju, kada kelsis anapus dauguma. O tą daugumą sudaro turį giminaičių Amerikoje. Jų neturį gali būti palikti Dievo valiai ir „draugų“ malonei. Šitų paskutiniųjų tarpe esu ir aš.
Bet šiandien „Žiburiuos“27 skaičiau, kad tokiems efidavitų galės parūpinti Amerikos lietuvių šalpos bei labdaros organizacijos, kaip Balfas ir įvairūs susivienijimai.
Nieko tose organizacijose nepažįstu ir nedrįstu net teirautis kokios nors informacijos. Mielas Kaimyne, ar negalėtumėt šiuo reikalu vieną kitą žodį parašyti. O gal prie progos ten ir ko nors iš jų užklaustumėt, ar yra vilties, visiems važiuojant, ir man nepasilikti.
Dieve, duok, kad pasuktume visi į tėviškes, kad nereiktų niekur svetur ieškoti užuovėjos. Bet kol kas, atrodo, teks dar daug daug pasibastyti, o gal ir po velėna palįsti. Visi mes čia kažko neramiai laukiame, kas mums atneš arba laisvę, arba mirtį. Bet laukimas jau taip prailgo…
Dovanokit, kad aš šiandien čia su savo reikalais. Specialiai dėl jų nevarkite. Bet jeigu kada tik prie progos. Tad iki. Kazys Bradūnas

P. S. Beje, koks nors efidavitų reikalas man, turbūt, būtų dar sunkesnis, nes esu su visa šeima: aš, žmona, tėvai, brolis ir sesuo.

A. Vaičiulaičiui
Miunchenas, 1947 09 04

Malonus Bičiuli,
Prieš kelias dienas gavau Jūsų gėrybių siuntinį. Didelis didelis ačiū. Jo turinys čia daug kam pravers. Prisipažinsiu, kad tai buvo pirmoji dosni ranka, ištiesta mūsų adresu iš anapus Atlanto. Dar kartą abudu su maniške dėkojam. Nors ir

Man svetimą duoną valgant,
Kąsnį baisiai nuryti sunku,
Kai aš ją, kaip šventąją algą,
Ne iš žemės – iš rankų imu,

Bet, tikėkit, sulaukęs Jūsų dovanos, aš tos bjaurios nuotaikos nejutau. Nesistebėkite – mes čia įpratę už kiekvieną ištiestą plutą iš savo maitintojų išgirsti dažnai dar ir priekaišto žodžius. O Jūsų siuntinį atrišęs, radau ne tik cukraus, kavos, bet ir daug daug širdies. Ačiū…
Jono Sakevičiaus dalis jam jau perduota. Jis žmogus irgi, matėsi, sujaudintas. Kai tik grįš iš kelionių A. Pauliukonis, bus nugirdytas pupelių kava.
O vakar, visai netikėtai gavau siuntinį ir iš Jono Aleksandravičiaus28. Taigi iš karto du grybai į barščius. Tiesiog baisu, kad dabar šitam liuksuse neišleptume prieš numatomus kietus ateities bandymus. Kas naujo? Agi vis šis tas. „Aidų“ nr. penktas šiomis dienomis Jums išsiunčiamas. Parašykite, ar visus numerius gavote. Tikiuosi, greit Jums prisiųsiu iliustruotą, pataisytą ir kaip reik (spaustuvėje) iškeptą „Marą“. O ten Jūsų projektuojamai „N. Aušrai“ galbūt tiktų čia pridedamos dvi nuotraukos.
O pabaigai dar ir kasdieniai reikalai – mus čia dabar lankę svečiai iš Jūsų pastogių ramina, kad ateinančiais metais tikrai mūsų daugumai gali atsidaryti durys Amerikon. Jų daromos aliuzijos ir į tai, kad ligi To momento, kas gali, tepasirūpina efidavitus. <…> Kazys Bradūnas

B. Brazdžioniui
Miunchenas, 1947 11 25

Malonus Bernardai,
Labai nudžiugau sulaukęs pagaliau ir Pačio eilių. Ačiū. Stengsiuos visus sveiko pageidavimus išpildyti.
„Bari“ mane už „oficialius“ laiškus. Žinoma, aš čia vertas rykščių. Ir pats labai norėčiau kartais plačiau išsiplepėti, bet to laiko, laiko… tikėsi, Bernardai, ar ne – visi tie spaudos reikalai (pradedant kurjerio ir baigiant redaktoriaus pareigomis) taip išvargina, taip žmogų išsemia, kad vakare, lyg Furthofe, norisi tik miego.
Knygynuose matai tik naujų ir puikių knygų, galvoje pilna visokių literatūrinių apmatų, o nei paskaityti, nei parašyti valandėlės ir nesugraibstai. Kartais jau pasiryžtu spjauti į tą visą primestą žurnalistiką, bet vėl pagalvoji, o tada galbūt ir tų menkų „Aidų“ nebebūtų… ir vėl per dienų dienas plūkiesi. Be kone kasdieninių kelionių į Augsburgą dabar dar prisidėjo ir Štuttgartas. Tenai, mat, spausdinu „Marą“29. Turėtų prieš Kalėdas jau būti. Bet, žinai, dabar vokiečių pažadai…
Klausiamų autorių pats nežinau, ar skaitęs. Tvarkingai ir nuosekliai sekti literatūrą nespėju, o grybšteliu tik probėgomis. Ruth Schaumanės30 nieko naujesnio nemačiau. Pačio klaustųjų dar šiandien pat pasiteirausiu.
Vakar Augsburge mačiau jau sulaužytas F. Kiršos „Tolumas“. Tai bus gausiai iliustruotas (V. Petravičiaus31) apie 200 psl. rinkinys. Atrodo labai puošniai. Be to mačiau „Sudavijos“32 išleistas Butrimo33 dramas. Rodos, žada būti irgi dėmesio vertos. Taigi, atrodo, šie metai bus gana derlingi, o spragos juose nebūtų ir be mano „Maro“.
Dėl efidavitų. Jie man būtų tiesiog išganymas tuo atveju, jeigu pavasarį priimtų kongresas bilių. Tada, žinoma, Amerikon važiuos pirmon eilėn tie, kurie turės efidavitus. O juos turi mūsų zonoj turbūt jau kuone dauguma. Manau, kad įvažiavimo kontingentą tie laimingieji ir užpildys, o mes be efidavitų ir mažuma turėsim paklusti IRO drausmei ir išsiblaškyti po tropikų gyvatynus. Visam kultūriniam gyvenimui Europoje baigiantis, norėčiau ir aš vykti ten, kur dar yra lietuviškas laikraštis, kur dar galbūt bus reikalinga ir lietuviška knyga. Vai-čiulaitis mane irgi skatina kaip nors įsigyti efidavitus. Įsigyti – bet kur ir kaip? Jis man siūlė ta prasme parašyti kažkokiam BALFo pareigūnui p. Laučkai34. Per Vaičiulaitį jam parašiau, bet jau gerokai laiko praėjo ir jokio atsakymo nesulaukiu. Matai, mano šis reikalas nėra taip lengvas: esame 6 žmonės ir skirtis nebenorėtume. Bet tikrai niekam našta ten nebūtume. Iš 6-šių keturi esame stiprūs ūkininkai ir kiekvienoj fermoj duoną tikrai užsidirbtume. O, sako, kad ten fermeriams tokių kaip tik trūksta.

Bet, Dieve, duok, kad niekur nereikėtų blaškytis, o kad ir po dar didesnių vargų galėtume pasukti tiesiog į Lietuvą.
Tai šį kartelį tiek. Viso geriausio Poniai ir visam jaunimui. Kazys Bradūnas

B. Brazdžioniui
Miunchenas, 1947 12 08

Mielas Bernardai,
pagaliau galiu truputį atsipūsti: sulaužytas ir spausdinamas jau ir gruodžio mėnesio „Aidų“ numeris. Dabar turėsiu kokią savaitę šiokiam tokiam atsikvėpimui. O tas nuolatinis ir įtemptas darbas, einant daugelio žmonių – nuo kurjerio ligi vyr. redaktoriaus – pareigas, mane tiesiog verčia nuo kojų. Amžinas rankraščių taisymas, amžini klišių rūpesčiai, kasdieninės kelionės į Augsburgą, korektūrų taisymas po penkis–šešis kartus, amžinai nepripilami vokiečių maišai, penkių–keturių valandų miegas ir t. t., ir t. t. Visa tai žmogų taip suėda, kad vakarais jaučiuosi taip pavargęs, kaip Furthofe dvi paras krovęs anglis. Tiesiog jaučiu sąžinės graužimą, kai negaliu nieko rimtai paskaityti, o juo labiau parašyti. Tokiais momentais imu „Aidų“ tiesiog nekęsti. Lažą vežu tik todėl, kad nėra kito žurnalo ir kito žmogaus, tokio kvailo ir taip nerealaus. Nemažesni darbai užgulę ir Kazytę, kaip sekretorę. Tai taip du ir plūkiamės vietoj paramos ir padrąsinimo sulaukdami tik mostelėjimo ir kritikos…
Laiške, Bernardai, klausei apie efidavitus, ar aš jų nenorėčiau? Dabar, kai, atrodo, bilius bus tikrai priimtas, kas jų nenorėtų. Na, bet tiek to… Kad laiškas, anot Aisčio, nevirstų į skundą – gana.
Tarp kita ko, siunčiu ir pora korektūrinių nuotraukų. Rodos, skaičiau dešimtimis kartų, bet kad klaidų nėra – galvos neguldyčiau.
Beje, jeigu Pats galėtum „Aiduose“ suorganizuoti Varno35 pagerbimą, būtų labai puiku ir man tą įkyrėjusią žurnalistinę naštą tikrai palengvintum. Girdėjau iš St. Pilkos36, kad Rašytojų Draugija leidžia literatūros žurnalą. Ar tiesa? Tai būtų tikrai džiugi žinia!
Lauksiu Tavojo žodžio. Abudu sveikiname Jūs visus. Kazys Bradūnas
P. Jurkui
Miunchenas, 1948 01 15

Mielas Pauliau,
Recenzijose patikslinimai jau padaryti. Kad dėl gido neteisingai užsipuolei, jau pats buvau pastebėjęs. Dabar dar vienas ir skubus reikalas. 11-tas (vasario mėn.) numeris bus papuoštas tik Petravičiaus darbais. Viršelyje eis linoleumo raižinys, vaizduojąs sėdintį Rūpintojėlį su dviem šventaisiais iš šalių, plius dar įdomi paveikslo ornamentika apačioj ir viršuje. Paskutiniame viršelių puslapyje bus lino raižinys iš Kiršos „Tolumų“, vaizduojąs „Langą į sodą“ su ekspresingu moters siluetu. Viduje žurnalo – lino raiž. „Golgota“ ir du geri aliejiniais dažais tapyti moteriški portretai. Tuos darbus Pats galbūt matęs. Lino raižinius jis turi Fellbache, tapybos darbai pas mane. Kaip tu mislini – kam aš visa tai Pačiam rašau?! Ogi, mielas Pauliau, kad greit sėstum ir parašytum šį tą apie Petravičių ir jo kūrybą. Ką nors panašaus, kaip apie Varnelį. Mat, viso to reikės 11-tam numeryje. Brangusis, tikrai neatsisakyk, o aš jau laukiu rankraščio su Petravi-čiaus apibūdinimu.
Beje, Patį jau turbūt užpuolė studentai dėl paskaitos savo stovykloje. Sutik. Šiemet literatūros šventė turbūt bus Fellbache. Ten susitiksim ir galėsim pasukti į tuos kalnus. Studentai žada palaikyti kelias dienas, galėsi ir pats kvėptelėti. Tai tik neužmiršk greitai (dienos kitos klausimas!) subudavoti Petravičių. Kazys Bradūnas.

P. S. Beje, kartu pasiųsk ir žadėtos Vytauto Mačernio poezijos.

A. Vaičiulaičiui
Miunchenas, 1948 10 23

Mielasis Kaimyne,
Ačiū, kad „Aidų“ neužmirštat ir laiks nuo laiko šį tą jiems pasukat. Jūsų „Pieva“37 pasiekė mane kaip tik laužant spalio mėnesio numerį. Kaip tyčia turėjau po ranka ir labai puikią nuotrauką, tiesiog Jūsų eilėraščio iliustraciją – kaimo kapinaites. Taigi visas šitas komplektas sudarė žurnalo puslapį.
Kitas „Aidų“ bėdas Jums išpasakoja Jonas38. Sunku, bet laikysimės ligi paskutiniųjų.
„Italijos vaizdai“ jau pavidalinasi. Baisiai perkrautos darbu spaustuvės ir todėl tas užvilkina ir Jūsų knygos gimimą.
Šį kartą galiu Jums parodyti ir savo „Apeigas“. „Tomas“ gana miniatiūrinis, bet kol dar rašosi ir galima spausdinti, manau, reikia progą išnaudoti. Jeigu parašytumėt dėl šitos knygelės savo įspūdį, širdingai dėkočiau. O gal ir kokią recenzijėlę „Aidams“? Norėčiau, kad kytra galva visai atvirai tartų žodį dėl to viso mano rašymo. Šiaip žmogus kartais jauti, kad važiuoji į šunkelius. Todėl ir atviras žodis būtų man labai naudingas. Jo nekantriai lauksiu. Gyvuokit! Jūsų Kazys Bradūnas

P. Jurkui
Baltimorė, 1949 05 24

Mielas Pauliau,
tai štai kaip nutiko – rašau Tau jau iš kito pasaulio. Čia grumiuosi jau pora savaičių. Viskas nauja, viskas neįprasta, daug kas patinka, dar daugiau ne. Smulkiau apie tai kada nors vėliau. Pridėsiu dar tiek, kad šiandien pradėjau savo kaktos prakaite pelnyti duoną savo šeimynėlei: dirbu dideliame auto garaže su šluota ir mazgote rankoje. Bendradarbiai daugumoj negrai, bet žinotum, jų širdys kartais daug baltesnės už jankių.
Tokioj aplinkoj ir tokiuos rūpesčiuos plunksna visai surūdijo ir vargu ar pavyks ją nušveisti. Bet apkiausti dar nesinorėtų. Skaitau „Draugą“ ir kitą čionykštę spaudą. Visur randu gandą, kad išėjo pirmas jūsų redaguotas „Aidų“ numeris. Akis pražiūrėjau ir vartus prarymojau jo belaukdamas, o man tą dovaną kaip nepasiunčiat, taip nepasiunčiat. Dr. Girnius39 žadėjo tikrai pasiųsti. Ar pamiršo? Ar adresą pametė? Būk malonus, Pauliau, ir man žurnalą pasiųsk. Geriau bus, jei siųsi naujuoju mano adresu, ne tuo, kurį daviau daktarui. Gmündėje leistų „Aidų“ nemačiau nė vieno numerio. Apie „Aidus“ vietos kultūrininkai beveik nieko negirdėję. Kultūros institutas turbūt siųstuosius jam egzempliorius krauja į sklepą, ir tiek. Galėtumėt mano vardu Baltimorėn bent 10–15 egzempliorių pasiųsti. Parašyk, po kiek čia juos parduoti. Tai bus ir viskas. Perduok sveikinimus dr. Girniui, dr. A. Maceinai40, prof. Z. Ivinskiui41, Kregždžiams ir visiems kitiems pažįstamiems. Lauksiu laiško ir „Aidų“, gyvuok. Sveikinimai nuo Kazytės. Tavo Kazys

P. S. Girdėjau, kad išėjo Vaičiulaitis ir Neveravičius42. Mielas Pauliau, nupirk ir pasiųsk. Kitam laiške bus žaliukais atsilyginta.

A. Vaičiulaičiui
Baltimorė, 1949 07 10

Bičiuliškas kaimyne,
sužinoję iš Cezario Surdoko43, kad Jūs poilsiaujate pas tėvus pranciškonus, skubu į ten nukreipti ir šiuos kelis žodžius. Taigi, matote, ir aš jau atsidūriau Amerikoje. Kaip jaučiuosi? Kaip laikausi? Turbūt Cezaris Jums bus viską nupasakojęs. Esu grinoriausias grinorius ir bijau savo nuomones viešai skelbti. Jos tikriausiai pirmųjų įspūdžių poveikyje yra per daug subjektyvios, nerealios ir t. t., todėl tyliu ir stebiu Ameriką.
Kaip bus toliau su plunksna, sunku pasakyti. Rankos jau pripranta prie kastuvo. Bet ar pripras dūšia?.. Matote, siunčiu Tėvui Leonardui44 trejetą jau Baltimorės gamybos. Ar jie ko verti? Jau pajutau, kad Amerika tiesiog ryte suryja visą laiką, bet vis galbūt rastumėt kokią minutę vienam kitam žodžiui. O kaip yra malonu, parėjus vakare iš kapinių45, rasti laišką. Žmogus lyg ir atsigaivini, jautiesi ne vienas, nepamirštas.
O vis dėlto kažkaip liūdna: nėra jokio literatūros žurnalo, o laikraščiuos literatūrinė sritis visai užmesta. Ar negalėtų, kad ir toks „Draugas“ bent šeštadienio numeryje (kaip būdavo Lietuvos dienraščiuos) kokia pora puslapių skirti specialiai literatūrai ir menui. Kiek patyriau, žmonės (ypač tremtiniai) to jau pasigenda. O dypukai dabar, manau, jau sudaro daugiau pusę „Draugo“ skaitytojų. Kodėl dar vis nė kiek nesitaikoma prie jų kultūrinio lygio? Gal Jūs ten, kaip senesni ir įtakingesni amerikonai, redakciją tuo atžvilgiu paspaustumėt ir įtikintumėt. Tada kartais bent kokiam dienrašty galima būtų šį tą atspausdinti, šį tą literatūrinėm temom parašyti.
Tai gal bus šį kartą ir viskas. Lauksiu Jūsų laiškučio. Gal vieną kitą sakinį apie anuos tėvui Andriekui pasiųstus mano eilėraščius. Kritišką, atvirą nuomonę labai mėgstu. Tačiau nieku Jus, net ir laišku, neįpareigoju. Bet, jeigu laisvą minutę surasit, man bus didelis džiaugsmas.
Širdingi linkėjimai Jums ir Poniai. Jūsų Kazys Bradūnas

A. Vaičiulaičiui
Baltimorė, 1949 07

Malonus Bičiuli,
labai apsidžiaugiau gavęs ir ilgėlesnį laišką. Širdingai ačiū už vieną kitą literatūrinę mintį. Jos man yra šviesi minutė nūdienos sąlygose ir drauge skatinimas laikytis. Stengsiuos neapkiausti iš paskutiniųjų. Norėčiau truputį plačiau susipažinti su amerikiečių literatūra. Deja, kol kas dar ta anglų kalba man sunkiai įkertama. O ir dabartinis čionykštis literatūros gyvenimas, be vienos kitos stambesnės figūros, man maža žinomas. Ar eina anglų kalba čia koki nors literatūros ar specialiai poezijos žurnalai, almanachai? Koki jų vardai? Kur juos galima gauti? Gal kokį atliekamą pavyzdį po ranka turite? Jeigu susipažinimui atsiųstumėt, būčiau labai dėkingas.
Šiaip literatūros pasaulį seku, prenumeruodamas keletą vokiškų literatūros žurnalų Europoje. Juose palyginti labai daug skiriama ir amerikiečių literatūrai. Atrodo, ir vokiečiuose amerikiečių literatūra virsta net mada arba gal dar tiksliau – liga.

Dar pora sakinių dėl lietuviško spausdinto žodžio. Baisiai buvo malonu skaityti, kad ir Jūs „Draugą“46 spaudžiate dėl to Literatūros ir meno skyriaus. Pora dienų prieš gaudamas Jūsų laišką, rašydamas Kun. Prunskiui47, aš irgi tuo reikalu išliejau visą tulžį. Nuolat iš redakcijos raginamas rašyti, aš irgi pastačiau sąlygą: rašysiu tada, kai bus Literatūros ir meno skyrius. Todėl vėliau labai apsidžiaugiau, kad ir Jūs, ir Brazdžionis ta prasme savo nuomones redakcijai pasakę. Gal pagaliau jie ten tik jau susipras, kad reikia taikytis ir prie tūkstančių tremtinių kultūrinio lygio.
Maloni žinia buvo ir dėl „Aidų“48, kad vysk. Brizgys49 galvojąs, jog reikia sumušti kišenius. Mano patyrimu „Aidams“ reikia suorganizuoti tik platinimą, o pasisekimas bus užtikrintas. Pajamos bus tokios, kad žurnalas gali gyvuoti visą tremties metą. Atvykę čion tremtiniai žurnalo jau pasigenda ir jį mielai perka. Tik reikia, kad kas jiems pasiūlytų. Jei bus kiekvienoj parapijoj žmogus, kuris tuo rūpinsis, finansinių sunkumų nebus. Pavyzdžiui, Baltimorėje mano vardu atsiųstų 15 egzempliorių 22 numerio aš pardaviau tuoj pat. Buvo žmonių, kurie davė ir daugiau negu užrašytoji kaina. Sakysim, klebonas kun. Mendelis tuoj pat „Aidų“ reikalams parašė 100 dolerių čekį. Jeigu kiekvienoj parapijoj išplatinama bent po 10 egzempliorių, „Aidai“ galėtų būti reguliarūs ir nemenkesni kaip „Židinys“. Bet kas dabar suorganizuos ir suras tuos žmones, kurie būtų „Aidų“ knygnešiai? Aš pats, kaip duobkasys, būsiu atsakingas tik už Baltimorę. Tikiuosi, ji sarmatos nepadarys. Jei viskas būtų organizuota jau su 22 numeriu, šiandien administracija turėtų gražią krūvelę dolerių finansavimui sekančių numerių. „Drauge“ skaičiau, kad jau išėjęs 23 numeris. Būtų gera, kad pastarasis jau pasiektų visas parapijas.
Dėl žurnalo ir dėl knygų, atvykstant naujiems tremtiniams, aš esu optimistas. Tikiu, kad ir kun. Matulaitis nuostolių neturės, nors 3000 prenumeratorių gal ir surinks, bent knygos reikiamą išlaidoms padengti skaičių parduos. Taigi bus malonu skaityti ir naują Vaičiulaitį.
„Italijos vaizdų“ Brėmene mačiau tik vieną viršelio pavyzdį. Viršelis nepatikęs. Ne Italija, o kažkokia Meksika su kaktusais.
Baigsiu. Jau vėlu. O dar ir be galo karšta. Tegu galas tą Baltimorę, – tiesiog kepte kepam. Tad viso geriausio. Kazys Bradūnas

A. Vaičiulaičiui
Baltimorė, 1950 08 31

Malonus Redaktoriau,
gavęs Jūsų raginimą iš Maino, siunčiu šiuos septynis eilėraščius. Vis delsiau, norėdamas juos dar pataisyti. Bet ir laiko, ir nuotaikos nėra. Tiesiog sarmata man dėl tų nuotraukų. Aštuonios valandos prie akmenų ir tokiame triukšme50, jog su žmogum susikalbi tik rėkte rėkdamas ausin, savo vis dėlto padaro. Tai taip ir trupinuosi su šitokiomis šukelėmis. Norėtųsi parašyti anas balades, kurių įžangą atspausdinote. Sukandęs dantis renku žodžius bent pirmajai. Bet vargu, ar kas nors išeis.
Jeigu šiuos septynis spausdintumėt kartu, tai laužykit mano sunumeruota eile. Pirmąjį ir septintąjį turite iš anksčiau, bet duokite rinkti iš šitų lapukų. Gal ką čia esu pakeitęs?
Tai šį kartą tiek. Viso gero Jūsų šeimynėlei. Labos dienos Tėvui Leonardui. Jūsų Kazys Bradūnas

P. S. Jeigu kuriuos eilėraščius nespausdintumėt, tai man tuojau parašykit. Baisiai atakuoja „Ateitis“ ir „Lietuvių dienos“. O nieko naujo neturiu. Siųsčiau atlikusius aniems.

A. Vaičiulaičiui
Baltimorė, 1951 04 08

Malonus Redaktoriau,
Pirmiausia širdingi sveikinimai su premija51. Mus čia Baltimorėje sprendimas nė kiek nenustebino, mes jau seniai savuos „posėdžiuos“ tą patį buvome sutarę. Dabar tik gailimės, kad ta Čikaga nuo Marylando ne visai arti. Jei ne tas kontinentinis nuotolis, nebeiškęstume nenubildėję bent dieną pabuvoti literatūrinės nuotaikos aplinkumoje.
Iš Jūsų laiško supratau, kad mūsų „Žemę“ rezervuojatės savo kritiškai plunksnai. Be galo džiaugiuos. Mat, jau pats buvau pasiryžęs Jums apie tai užsiminti, pasidaryt nekukliu ir prašyti jos recenzijos „Aidams“. Kažkaip jau norėtųsi, kad tų „jaunųjų“ kūryba būtų kartą užgriebta patyrusios plunksnos ir įžvalgios akies ir visų „sambūrininkų“ drauge. Už tai negaliu Jums tik iš anksto sakyti ačiū.
Tik noriu, kad Jūs iš anksto tam ar kitam numeriui vietos recenzijai nerezervuotumėt. Tiesa, knyga jau beveik baigta. Bet nei tikros dienos, nei valandos. Žiūrėk, ten leidėjus užgula kokios bėdos ir paskutinis jos žingsnis vėl prailgsta. Taigi, kada jau parecenzuosit, tada bus gerai. Visai nesvarbu, ar tai bus ruduo, žiema ar vasara. O aš patį pirmąjį savo rankų egzempliorių tuojau pasiųsiu tiesiog Jums.
Džiugi buvo naujiena, kad jūsiškė antologija pagaliau rado tvirtus leidėjus. Nekantriai lauksime. Puiku, kad nepraėjote lengvai pro giesmynus. Aš jiems iš pačios kūdikystės, kada tikrai advente ir gavėnioj reikdavo giedoti, turiu didelių sentimentų. O juose kartais aptinkama tokio įdomaus šviežumo, kuris būtų ne pro šalį ir nūdienos poezijai atsigaivinti.
Užsimenate apie mano eiles. „Aidams“ man sunku jų nesurasti. Todėl ir Jūsų nustatytu terminu (gegužės 1) pluoštą jų gausite. Tai bus maždaug vienam „Aidų“ puslapiui kokie 7 truputį baladinės nuotaikos eilėraščiai. Juos visus ir bus galima pavadinti tiesiog „Mažosios baladės“. Viename jų neiškenčiau neužkliudęs ir tų „pageltusių giesmynų“. Na, bet pamatysit Patys, ko visa tai verta.
Tai, rodos, bus ir viskas.
Giedrios laureatinių dienų nuotaikos visai Jūsų šeimynėlei. Jūsų Kazys Bradūnas

A. Vaičiulaičiui
Baltimorė, 1951 10 09

Malonus Kaimyne,
Mūsų ŽEMĖ52 jau išėjus. Nemaža rašto ir spaudos žmonių leidėjas žadėjosi knyga apdalinti. Knygą turėjote gauti ir Jūs. Sakykite, ar ji Jus jau pasiekė?
Netrukus turbūt bus ir Jūsų didžioji antologija53 svietan paleista. Žodžiu, knygų pilasi kaip grybų. Linksma, kad ir skaitytojais negalima skųstis. Bent čia Baltimorėje. Kai sekmadieniais po pamaldų bažnyčios prieangyje ateitininkai parduoda knygų kartais už 50–60 dolerių, tai rūsoti, manau, neverta. Žmonės knygą perka, bet reikia, kad ji būtų aniems visada ant kelio ir ant akių.
Beje, prieš kiek laiko Jūsų antologijai siunčiau Vytauto Mačernio ir savo nuotraukas. Ar gavote? Ir ar galėsite pasinaudoti: Mačernio vargu ar kur nors geresnių berastumėt. O pasiųstasis mano veidas kažin ar negadys Jūsų leidinio. Nuotrauka baisiai nevykus. O visokiam „nusitraukimui“ esu labai nepaslankus. Bet, jeigu jau ta mano prisiųstoji labai akį rėžtų, galėčiau vėl stoti prieš aparatą ir bandyti naują. Žodžiu – būkit geri ir brūkštelėkit porą žodžių.
Gyvuokit! Kazys Bradūnas

B. Brazdžioniui
Baltimorė, 1952 01 20

Malonus Bernardai,
nežinau, ką čia reikėtų kaltinti ar kuo reikėtų teisintis dėl mudviejų tremtiniškos korespondencijos nutrūkimo? Manau, tai „nuopelnas tos neįsivaizduotos Amerikos“. Pagaliau, kai gyvenimas susiaurėja tik ligi kasdieninių akmenskaldžio bėdų, tai jomis nesinori kitų galvų bekvaršinti.
Tačiau šį kartą toks ne visai asmeninis reikalas – Baltimorės ateitininkai gavėnioje (IV.5) galvojam surengti literatūros vakarą. Jame norėtume turėti ir Bernardą Brazdžionį. Būtų gera, kad šia proga Bernardas neatsisakytum aplankyti Baltimorės, tos Edgar Poe54 amžinosios poilsio vietos, kur kuklus poeto antkapis boluoja sename ir apleistame šventoriuje.
Be vietinių šiame literatūros vakare dar būtų A. Vaičiulaitis, Mazalaitė55 ir Jurkus. Iš New Yorko kviestieji atvažiuotų su savo mašina. Bernardas, iš Bos-tono pasiekęs New Yorką, prisijungtum prie anų ir kartu atvažiuotumėt. Kelionę apmokėtume. Honoraro dydį iš anksto nustatyti negaliu, nes tai pareis nuo publikos gausumo. Salę vakarui turime labai puikią. Netrūksta ir kultūringos publikos. Kitų Pačio bendrakeleivių (Kačinsko56 ir Gustaičio57) bijome kviesti, kad su visu parengimu nesėstume į bankrotą.
Tikiuosi, Bernardai, kad man greit parašyti ir Tavo žodis bus teigiamas. Labai lauksiu. Sveikinimai Poniai ir visai šeimynėlei.
Viso geriausio. Kazys Bradūnas

Alfonsui Nykai-Niliūnui
Čikaga, 1990 10 01

Mielas Alfonsai,
Jau praėjo arti dvi savaitės, kai kone visa bradūnija grįžome iš Lietuvos. Negalėjo dar važiuoti tik Lionytė58 su savo vienerių metukų Aistute. Tik dabar pradedu atgauti amą ir galvoje rikiuoti prisiminimus, žarstyti nuotraukas ir kt.
Aplamai – Lietuva visais atžvilgiais gyva ir, atrodo, mokės susitvarkyti. O ir mums, atvykėliams, jėgų atsirado kažkaip savaime, buvome iškviesti ir globojami Lietuvos rašytojų sąjungos. Jos valdyba buvo jau sudariusi mūsų ten buvojimo planus. Ir kaip svečiams nevalninkams nebeišėjo ką nors kitaip daryti ar prieštarauti, nes Sąjungos pareigūnai visur širdingai globojo, darė nemažas išlaidas, vedžiojo, vežiojo, viskuo aprūpino, tikrai rūpinosi lietuviškai. Be Vilniaus ir Kauno dar lankėmės: Pabiržėje, Nidoje, Klaipėdoje, Šarnelėje, Žem. Kalvarijoje, Plungėje, Šiauliuose, Utenoje, Marijampolėje, Vilkaviškyje, Alvite, Kiršuose, Tolminkiemyje, Druskininkuose. Beveik visur reikėjo atlikti savo poezijos rečitalius, pridedant dar ir atitinkamus įvadus bei komentarus, atsakant į publikos klausimus. Tokių rečitalių turėjau 16. Tarp kurių 4 Vilniuje ir 2 Kaune. Iš anksto buvau pasiruošęs ir trijų paskaitėlių temoms: „Poetai žemininkai – genezė, aptarimas, rečitalis“ (Vilniaus universitete), „Keli žvilgsniai į mūsų egzodo literatūros raidą“ (Vilniaus Pedagoginiam institute) ir „Religinės mūsų poezijos raida“ (Kauno Kunigų Seminarijoje, net su kantičkinio giedojimo iliustracija, atlikta Elenutės59 ir Jurgio60 dueto). Taigi to viso bruzdesio buvo per akis, bet miego nenutraukdavom ir pailsėdavom pakankamai. Net ir mažoji Vaiva61 nesuslogavo ir buvo stipri kaip krienas.
Bendrame susitikimo ir atsisveikinimo būryje ir vaišėse susitikau su daugeliu, daugeliu rašytojų. Niekur nemačiau tik galbūt Mieželaičio, Baltušio ir dar vieno kito. Bet Justinas Marcinkevičius, Alg. Baltakis kartu pabuvojo ir rankas ištiesė. Na o Bložė, Martinaitis, Matuzevičius, Strielkūnas ir kt. buvo tikrai atviraširdžiai su visa Sąjungos valdyba, kurios nariai su jų parūpintomis susisiekimo priemonėmis lydėjo mus skersai ir išilgai per visą Lietuvą.
Iš anksto bijojau viso to neišvengiamo įspūdžių antplūdžio, viso to jausmų graudumo, kuriuos reikės atlaikyti. Keliaujant plentu iš Rygos ir pervažiavus Lietuvos sieną, pirmiausia aplankėm bendrąjį 27 partizanų pilkapį Pabiržėje, ant Tatulos upės kranto. Šiame pilkapy ilsisi ir Mamertas62 su savo jaunesniu broliu Jonu. Tai buvo momentas, kurio jau nepakėlėm – apsiverkėm visi. Bet tuo pačiu įgavom ir imunitetą. Po to niekur kitur ašaroti jau neteko, nei tėviškėje, nei prie Vytauto63 kapo Šarnelėje.
Juokinga, bet daugiausia rūpesčio sukėlė gauti už dvi mano rinktines rubliniai honorarai. Tiek „pinigų“ aš niekad savo rankose neturėjau. Ir kur juos dėti? Tad ir dalijome į visas puses: palikome Vilkaviškio katedros atstatymui (mudu su Kazyte joje suvinčiavoti), palikom Mamerto pilkapio sutvarkymui, Kaune paklojome „Caritui“, atkirtome ir „Sietynui“64, ir jaunųjų sietyniečių leidžiamiems Mamerto ir Broniaus65 raštams. Tie vyrukai man patiko. Ypač jų spiritus movens Gasiliūnas66. Jis pėsčiomis išvaikščiojo visas Biržų ir Panevėžio apylinkes, rinkdamas žmonėse užslėptus Broniaus Krivicko rankraščius – daugiausia poeziją. Mačiau Broniaus ranka rašytus sąsiuvinių sąsiuvinius. Tikras stebuklas – žmogus bunkeriuose ir miškuose vertė pasaulinius klasikus ir rašė eilėraščius. Jau viešai paskelbtieji buvo per daug mačerniški. Bet aš sąsiuviniuos mačiau galybę tokių, kurie mūsuose yra tikrai unikalūs, tokie, kokių ir temos, ir braižo prasme dar nebuvome sulaukę. Sudėjus viską krūvon, bus nemažesnis, jei ne didesnis kiekybine prasme palikimas už Mačernio. Ir jeigu sibirinėj poezijoj viską literatūriniu svoriu lenkia Miškinio tremtiniški posmai, tai partizaninės poezijos palikime literatūrinė viršūnė visais šiurpulingais atžvilgiais ir autentišku literatūriniu žodžiu yra Broniaus posmai.
Abiejų savo rinktinių gautus autorinius egzempliorius reikėjo su autografais išdalinti bičiuliškiems žmonėms Lietuvoje. Parsivežiau tik po vieną egzempliorių. Tačiau po gerą pundą dar ir nupirkau. Ir leidyklos visa tai atsiunčia paštu. Kai tik gausiu, atsiųsiu, Alfonsai, ir tau. Už tavąją Rinktinę abu su Kazyte iš visos širdies dėkojame. Beje, buvojant Vilniuje, paskutinę savaitę „Vagos“ leidykloje jau parodė man ir tik ką išleistąją Henriko67 poeziją – „Grįžulą“. Taigi smagu, kad visi trys kone tuo pačiu laiku peršokom ir į Lietuvą.
Buvau nuvažiavęs ir į tavąją Uteną. Gana literatūriškas miestas: didelė Kultūros namų salė per rečitalį buvo sausakimša. Planavau aplankyti ir Paties Nemeikščius. Bet vėlavom išvažiuodami iš Vilniaus, į Uteną atvykome jau sutemus, vos suskubdami į patį rečitalį. O po rečitalio vėl naktį turėjome grįžti į Vilnių. Šoferiui kelių nežinant, naktį nedrįsome ieškoti Nemeikščių. O ir ką būtume radę? Galbūt tik tuos beržus. Matai, kai užsiminiau ir Patį savo rečitaliniuos prieduos, tai žmogus atnešė prie pulto tokį laiškutį, kurį čia ir persiunčiu. Sakyk dabar, Alfonsai, ar čia minima Krašuona yra ta kadaise paties užsiminta bevardė Upė, kuri pavasarį nusinešė skenduolį? Beje, po rečitalio Meno darbuotojų rūmuos Vilniuje priėjo prie manęs ir Tavo brolis, berods, Stasys68. Šnektelėjome. Ir perduodu tau nuo jo visą glėbį labų dienų. Tai tiek, nes ir lapas baigiasi. Būki geras, Alfonsai, atsiųski bent po sakinį apie Vydūną ir Keturakį tavo indėlio užsklandai anoje egzodo knygoje69. Labai lauksiu. Gyvuokim! Kazys

__________________________________________________________

1 Paulius Jurkus (1916–2004) – rašytojas, redaktorius, dailininkas.

2 K. Bradūno pirmas darbas Vokietijoje – plieno fabrike.

3 Darbininkų (vok.)

4 Vytautas Mačernis (1921–1944) – poetas.

5 Jonas Kossu-Aleksandravičius (1904–1973) – poetas, eseistas. 1950 m. Amerikoje pradėjo pasirašinėti: Jonas Aistis.

6 Jonas Kossu-Aleksandravi?ius (1904–1973) – poetas, eseistas. 1950 m. Amerikoje prad?jo pasirašin?ti: Jonas Aistis.

7 Žurnalas „Aidai“, leistas Vokietijoje nuo 1944 m. 1945–1948 m. jį redagavo K. Bradūnas.

8 K. Bradūnas visą gyvenimą rūpinosi V. Mačernio atminimo įamžinimu. 1946 m. „Aidų“ žurnale buvo skelbti tekstai, skirti draugo atminimui. Pirmasis parengė ir Čikagoje 1961 m. išleido stambią knygą „Poezija“, iliustruotą dail. Pauliaus Augiaus-Augustinavičiaus. 1951 m. įtraukė V. Mačernio poeziją į antologiją „Žemė“, skelbė jo atminimui skirtus tekstus „Literatūros lankuose“, „Drauge“.

9 Lietuvių Rašytojų Draugijos Tremtyje liudijimas išduotas K. Bradūnui 1946 m.

10 „Židinys“ – literatūros, meno ir mokslo žurnalas, ėjęs Lietuvoje 1924–1940 m. Red. Vincas Mykolaitis-Putinas.

11 Jonas Sakas-Sakevičius – žurnalo „Aidai“ leidėjas.

12 Antanas Pauliukonis (1909–1960) – spaudos darbuotojas.

13 „Naujoji Romuva“ – kultūros, literatūros ir meno žurnalas, leistas 1931–1940 m. Red. Juozas Keliuotis.

14 Vytautas Bieliauskas (1920–2012) – profesorius, žurnalo „Aidai“ leidėjas.

15 Žurnalas „Standtpunktas“.

16 Žurnalas „Knustwerte“.

17 Čia ir toliau laužtiniuose skliausteliuose – B. Brazdžionio komentarai.

18 Antonas Hansenas Tammsaare (1878–1940) – estų rašytojas.

19 Estų rašytojo Augusto Gailito (1891–1960) novelių romanas „Tomas Nipernadis“, išleistas 1938 m., buvo mėgstamas K. Bradūno kūrinys.

20 „Hochland“ – vokiečių žurnalas.

21 Konstantinas Raudive (1909–1974) – vokiečių rašytojas.

22 Juozas Brazaitis-Ambrazevičius (1903–1994) – literatūrologas, pedagogas.

23 Benediktas Babrauskas (1910–1968) – rašytojas, literatūros kritikas.

24 J. Aisčio knyga „Nemuno ilgesys“ išleista 1947 m.

25 Almanachas „Tremties metai“ buvo išleistas 1947 m. Vokietijoje.

26 Affidivit – iškvietimas (anglų k.).

27 Laikraštis „Žiburiai“ ėjo 1945–1949 m. Augsburge. Red. Jonas Vaidelys, Juozas Vitėnas.

28 J. Aistis.
29 K. Bradūno epinė poema „Maras“ išleista 1947 m. Vokietijoje.

30 Ruth Schauman (1899–1975) – vokiečių rašytoja.

31 Viktoras Petravičius (1906–1986) – dailininkas, grafikas.

32 Leidykla „Sudavija“ veikė Šeinfelde, Vokietija.

33 Edmundas Butrimas – dramaturgas.

34 Juozas Laučka (1910–1993) – žurnalistas, redaktorius.

35 Adomas Varnas (1876–1979) – dailininkas, tapytojas.

36 Stasys Pilka (1898–1976) – aktorius.

37 A. Vaičiulaičio eilėraštis „Pieva“, parašytas 1948 m., paskelbtas „Aidų“ žurnale.

38 J. Sakas-Sakevičius, žurnalo leidėjas.

39 Juozas Girnius (1915–1994) – filosofas.

40 Antanas Maceina (1908–1984) – filosofas.

41 Zenonas Ivinskis (1908–1971) – istorikas, spaudos darbuotojas.

42 Fabijonas Neveravičius (1900–1981) – prozininkas.

43 Cezaris Surdokas – spaudos darbuotojas, žurnalistas.

44 Leonardas Andriekus (1914–2003) – poetas, redaktorius.

45 Baltimorės kapinėse poetas dirbo duobkasiu.

46 Dienraštis „Draugas“ – seniausias lietuvių laikraštis, leidžiamas be pertraukos nuo 1909 m.

47 Kun. Juozas Prunskis (1907–2003) – oficialus laikraščio redaktorius.

48 1949 m. žurnalas buvo perkeltas į JAV, jo leidimą perėmė pranciškonai. Red. A. Vaičiulaitis.

49 Vysk. V. Brizgys (1903–1992) – rašytojas.

50 K. Bradūnas dirbo akmenų tašytojo darbą.

51 A. Vaičiulaičiui už knygą „Italijos vaizdai“ 1951 m. paskirta Lietuvių rašytojų draugijos JAV pirmoji premija.

52 Antologija „Žemė“, išleista 1951 m.

53 Kalbama apie A. Vaičiulaičio ir J. Aisčio parengtą poezijos antologiją, išleistą 1951 m.

54 Edgaras Allanas Poe (1809–1849) – amerikiečių poetas, rašytojas, literatūros kritikas.

55 Nelė Mazalaitė (1907–1993) – rašytoja.

56 Henrikas Kačinskas (1903–1986) – aktorius.

57 Antanas Gustas (1907–1990) – poetas, satyrikas, aktorius.

58 Minima K. Bradūno dukra Lionė Kazlauskienė ir jos pirmagimė – Aista.

59 K. Bradūno vyriausia dukra Elena Aglinskienė.

60 K. Bradūno sūnus Jurgis.

61 Vaiva Aglinskaitė, E. Bradūnaitės-Aglinskienės dukra.

62 Mamertas Indriliūnas (1919–1952) – rašytojas, partizanas.

63 Minima V. Mačernio amžinojo poilsio vieta.

64 „Sietynas“ – jaunųjų mėnraštis, leistas 1988–1991 m., išėjo dešimt numerių. Red. Valdas Papievis, Darius Kuolys.

65 Bronius Krivickas (1919–1952)– literatūros kritikas, vertėjas, partizanas.

66 Virginijus Gasiliūnas – literatūrologas, redaktorius.

67 Henrikas Nagys (1920–1996) – poetas, vertėjas, literatūros kritikas.

68 Stasys Čipkus, A. Nykos-Niliūno brolis.

69 Prašomi tekstai K. Bradūno ir R. Šilbajorio redaguojamai knygai „Egzodo lietuvių literatūra“.

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2017 Nr. 2 (vasaris)Tekstai