Monika Šulcaitė. „Praskrolink“ man prasmę, jaunuoli, arba Jaunos mokytojos laiškas

Pasaulis budrus. Neretai ir klastingas. Jį būtų galima palyginti su slibinu, tik ir laukiančiu, kol kas nors pamaitins jo amžinai alkstančias galvas. Panašią metaforą nūdienos situacijai apibūdinti prieš mažiau nei pusmetį pasirinko ir viena lietuvių rašytoja, jauno studento savižudybę apibendrinusi ne kaip vieno žmogaus, tačiau kaip visos visuomenės pralaimėjimą. Aš – ne rašytoja. Esu jauna lietuvių kalbos mokytoja, neseniai pradėjusi savo profesinį kelią. Tačiau ir man šiandieninis pasaulis neretai ima priminti tą išalkusį, niekaip nepasotinamą slibiną.

Ne maži pedagogų atlyginimai, ne streikai ir ne siūlymai ilginti mokslo metus čia kalti.

Studijų ir praktikos metu negalėjau suprasti besiskundžiančiųjų, kaip esą sunku sudominti šiuolaikinį jaunimą, ką nors svaraus jiems pasakyti. Juk tereikia juos sudominti. Sudominti! Šį žodį nelyg  burtažodį kartojau ir aš. Ir visgi. Visgi ne taip paprasta kalbėti apie gamtišką lietuvių literatūrą ar raštingumo svarbą emigruoti ketinančiam mokiniui. Žinoma, tenka pralaimėti ir tada, kai pamokos metu mokinys, kalbėdamas apie sudėtingą XIX amžiaus pabaigos lietuvių visuomenės situaciją, sušunka: „Tuo metu kovota už independence!

Tačiau kur kas didesnis pralaimėjimas ima tykoti tada, kai mokytojas pamokoje prakalba apie kokias nors vertybes, moralines nuostatas ar bent ką nors panašaus. Štai čia ir pasijunti beveik šimtmečiu pasenusi, arba, švelniai tariant, tarsi būtum neseniai atrasta archeologinė iškasena su vadovėliu po pažasčia. „Mokytoja, juk žmonės keičiasi, blogis buvo ir bus, kodėl tuomet reikia skaityti knygas“? – klausia manęs gimnazistas. Lyg ir nori jam pasakyti, kad žmogus iš esmės nesikeičia, nes sunku paneigti nuo seno egzistuojančias kategorijas, tokias kaip meilė, žmoniškumas ar sąžinė. Lyg ir bandai pasakyti, kad tam tikros vertybės yra ar bent jau turėtų būti esminės, nekvestionuojamos. Kalbi apie kintantį požiūrį, socialines, ekonomines santvarkas, kontekstus. Kalbi apie kintančias formas, bet ne turinį. Šekspyro Hamletas, XVI  a. paklausęs, kas yra žmogus?, bus pralenkęs ne tik savo amžininkus, bet ir ne vieną iš mūsų, kurie šį klausimą vis dažniau nustumiame į tamsiausius užkaborius.

Tad kas gi čia ne taip? Pastarųjų dienų, o ypač Telšių gimnazijos, įvykiai dar kartą paskatino susimąstyti apie neišvengiamą visuomenės, viešųjų nuomonių daromą įtaką jaunam žmogui. Nors esu jau nepriklausomos Lietuvos augintinė, kartais iš tiesų pasijuntu nelyg tas liaudies priešas, ypač tada, kai per literatūrą tenka kalbėti apie tam tikras moralines nuostatas, principus, ar – tebūnie – vertybes. Kodėl?  Prakalbėk apie gėrį – tau pasakys, kad žmonės žudė ir žudys, todėl tai pateisinama de facto. Prakalbėk apie žmogaus turimą valią – tau pasakys, kad You live once. Prakalbėk apie ą, ę, į, ū rašymo svarbą – tau pasakys, kad tai labai nepatogu ir atima žiauriai daug laiko. Galiausiai, išsitark, kad meilė yra taurinanti žmogų galia, neatsiejama nuo valios – tau pasakys, kad šiais laikais susilaikymas nuo lytinių santykių yra tik senmergių katalikių pramanas.

Tokias ir panašias žinutes įvairiais kanalais dažnai siunčia šiandienė visuomenė, kuri nelyg tas slibinas minta visu, kuo gali. Pageidautina – negatyviais blogio, kraštutinio egoizmo, mirties kultūros atributais. Jie dažnai slypi po įvairių socialinių guru postais, įgyja vis rafinuotesnių pavidalų, kai pakanka vos vieno mygtuko spustelėjimo ir tu jau seki kokį nors „specialistą“ visais klausimais. Čia į vieną gretą stotų ir anoniminių komentatorių triada, neretai leidžianti sau jaustis moralesniems už žudikus ir siūlyti pastaruosius pakarti ant baslio ar padegti ant laužo. Sveiki sugrįžę, viduramžiai. Dažniausiai šie komentatoriai gali kalbėti įvairiausiomis temomis, pavyzdžiui, nuo  švietimo iki politikos. Žinoma, nieko blogo XXI amžiuje turėti skirtingas nuomones tam tikrais klausimais. Tik šiame kontekste, manau, jaunai asmenybei nederėtų pamiršti ir kritinio mąstymo – gebėjimo atsirinkti to, ko man išties reikia, to, kuo tikiu pats, o ne to, kas primetama iš šalies. Viena didžiųjų postmodernybės rykščių – vieną tiesą pakeitė daug tiesų, deja, ne visada aiškiai argumentuotų. Viešoji nuomonė Dievo, prasmės sąvoką neretai panaikina iš esmės, apibendrindama ją tik kaip sendaikčių turgaus tevertą religinio fundamentalizmo relikviją. Bet kažkodėl paskui vis inertiškai spėliojame, kodėl tiek daug savižudybių, įvairiausių priklausomybių, vienatvės, depresijų. Kažko vis nepilni, sužaloti, sužeisti liekame.

Pabandykime pažvelgti į paprasto paauglio kasdienybę šiandien. Tikėtina, kad mokinys, naktį veidaknygėje  praskrolinęs bent tris postus apie tai, kaip nemadinga šiais laikais kurti ilgalaikius, patvarius tarpusavio santykius arba kaip du jaunuoliai juokdamiesi numetė šunelį nuo tilto, atėjęs į lietuvių literatūros pamoką neretai išgirsta kiek kitokių dalykų. Juk mokytojas, kuris, šiuolaikiniais terminais kalbant, iš esmės turėtų būti šiuolaikiškas, modernus, lankstus, prisitaikantis, štai ima ir prabyla apie Biliūno katytę, sąžinę, kaltę, dorą…Tuomet pedagogas ir mokinys tarsi atsiduria skirtingose barikadų pusėse. Sudomininimo čia nebepakanka. Viena iš pusių gali numesti baltą pirštinę.

Be abejo, netikslinga būtų apibendrinti tokią situaciją kaip vieną neginčytiną diagnozę. Norisi tikėti, kad tai, kas yra tikra, amžina, nepriklauso nei nuo konkretaus laikotarpio, nei nuo religijos, rasės ar socialinio statuso. Norisi tikėti, kad visuomenė visgi pamažu mokysis iš tiesų eiti į dialogą (čia taip trūksta šviesaus atminimo Leonido Donskio), o ne tik rėkti savas tiesas iš aukštų tribūnų.

Teksto autorė – Klaipėdoje dirbanti lietuvių kalbos ir teatro mokytoja

Bernardinai.lt