Pritraukta esu ir liksiu to Juozo Apučio imperatyvo: „Ieškok švytinčio krūmo!“ Taip ir pro rūsčiausią prozą prasišviečia poezija arba giliausi mitiniai archetipai: Justino Marcinkevičiaus „Liepsnojantis krūmas“ (1966), o po beveik keturių dešimtmečių J. Apučio švytintis krūmas iš esė „Ilgesio krūmas“ (2003). Viskas lyg ir paprasta: vieną neįprastai šiltą rudens vakarą pro pirkios langą (aišku, kad tai Zervynose) pievoje pasimato šviesulys, beveik baltas, su gelsvais atspindžiais. „Ne iš eilės, bet per trumpą laiką tas nekasdieniškas vaizdas pasirodė keletą kartų. Miškais nuėjau iki tos vietos. Tai buvo karklo krūmas, aplipęs pūkuotais „kačiukais“. Keista: pievoje krūmų buvo labai daug, o toks švytintis, ateinančios žiemos nepaisantis – vienas! Tik vienas krūmų gausybėje – ir todėl taip išsiskiriantis ir viliojantis prieiti. Bent jau pamatyti.“ Galima būtų šiuo esė aiškinti J. Apučio kūrybos genezę. Prieiti ir bent pamatyti, kas tarsi šaukiasi pamatymo ir supratimo. Nueiti. Jei ir miškais, ne keliais ir ne takais. „Bent jau pamatyti.“ Ir pabandyti pasakyti, kad yra tas švytintis krūmas. Kad žmogus turi jo ieškoti. Perkeltinės žmogaus prasmės yra čia pat, būties artume, artybėje. Iki jų galima nueiti. Prisisiekti.

Ne iš filologinių pareigų ir ne iš J. Apučio kūrybos tyrinėjimų šis mano bandymas šį tą pasakyti. Labiau iš asmeniško santykio, netgi iš dėkingumo, kad buvau tarsi įtraukta į jo lauką, nelauktai tarsi apdovanota šiltu dėmesiu; gal labiausiai tuo laiku, kai buvo rašoma knyga „Vieškelyje džipai“. J. Aputis gal ir ne kartą yra sutikęs, kad be asmeniškumo nėra ir kūrybos, ką kalbėti apie menkesnio rango rašymus; taip, asmeniška yra mūsų patirtis ir kitokia būti ji negali. Žmogiškieji ryšiai yra patys didžiausi įpareigojimai ir įsipareigojimai. Jie persmelkia ir literatūrą. Nekaupiu archyvo, neišsaugau gal ir svarbių popierių, o per visą laiką, kiek nebėra J. Apučio, stalčiuje vis pačiupinėju kvietimą į jo 70-mečio vakarą 2006 m. birželio 8 d. 18 val. Rašytojų klube; du sudžiūvę lapeliai, „priedas“: „Po visam kviečiu į antrą aukštą pasižmonėti“; gal dėl to „priedo“ kvietimą ir pasidėjau, kad toks sakinys, kad tas „po visam“, lyg Varnių šventoriuje girdėčiau tėvą: po visam Ričkus prašė užeiti…

Pirmosios J. Apučio knygos man labai svarbios: „Žydi bičių duona“, ką tik išleistą, nusipirkau 1963 metais, rugpjūčio mėnesį, laikydama stojamuosius egzaminus į Vilniaus universitetą, į tą patį Istorijos-filologijos fakultetą, kurį Juozas buvo baigęs prieš trejus metus… Tą pačią dieną Čiurlionio gatvės bendrabutyje ir pradėjau skaityti, neišmanydama, kaip tiems stojamiesiems rengtis. Pataikiau – per vieną vakarinę tautosakos paskaitą spalio mėnesį Donatas Sauka staiga paklausė, kas esate skaitę J. Apučio knygą „Žydi bičių duona“. Galėjau kai ką pasakyti, bet, atrodo, kad ne tai, ko dėstytojas tikėjosi. Dabar matau, kad pabraukytas „Judėjimas“, tikriausiai vėliau, bet jau seniai, nes reagavau į savo pačios patirtį, į ilgus važiavimus žiemą šaltais autobusais užšalusiais langais: „Netoli plento per lauką eina žmogus, paeina keletą žingsnių, atsuka nugarą vėjui, atsikvepia ir vėl žengia, tvirtai statydamas kojas, plasnodamas skvernais ir nesurištom kepurės ausinėm. Vis trinu ir trinu stiklą. bėga pro šalį medžiai, stulpai.“ Bėgantys medžiai, stulpai, viltis, kad parvažiuosi, kad priekyje vieškelis nebus užpustytas. Ir ta pabaiga: kaip dabar galvoju, gal ir esmingiausias J. Apučio bruožas – tas staigus atsivėrimas, tas širdies atlapojimas, kai ją sprogdina toks gerumas, tokia meilė viskam, kas gyva, gyvena ir kas mirs, išnyks. Būsena – lyg išvydus tą švytintį krūmą: „Mano gerieji bičiuliai, sustirę keleiviai! Visi stotelėse išlipsim ir nueisim; visaip – ir pavėjui, ir vėjui atstatę veidus, kaip viskas, kas matyti pro pirštu pratrintą stiklą.“ Taip, visi savo stotelėse išlipsim ir nueisim – visaip, kaip pajėgsim, kaip mums reikės: ir pavėjui, ir vėjui atstatę veidus… „Mažuose atsakymuose į didelius klausimus“ Juozas prisiminė tuos „Judėjimo“ sakinius, jų pavidalus galima ne viename tekste atpažinti. Pirmosios knygos pavadinimas – „Žydi bičių duona“ – visad atrodė ir poetiškas, ir iš to prigimtinio kaimo, gamtos jutimo, iš pasaulėvokos, kurią galima apibrėžti kaip horizontą nupjautų dobilienų lauke. Bet dobilienos, horizontas ir šuniukas, bėgantis priekyje, jau iš antrosios knygos „Rugsėjo paukščiai“ (1967); dėmesį į ją jau tiesiogiai atkreipė D. Sauka lakonišku paliepimu: reikia perskaityti. Nusipirkau ją 1967-ųjų vasario 7 dieną (ypatingas ir mano pačios laikas, ketvirto kurso pavasario semestro pradžia) – grįžau per pūgą Žemaičių plentu iš Žemaitijos, pro Nemakščius, vežiausi prirašytus lapelius, pirmąjį bandymą šį tą pasakyti apie Sigito Gedos „Pėdas“. „Komjaunimo tiesa“ ją išspausdins po poros mėnesių. Po truputį įėjau į literatūrą, laimė, į svarbiausius autorius. J. Aputis buvo tarp jų. Ir visam laikui įsidėmėjau apsakymą „Dobilė. 1954 metų naktį“. Mano sąmonėje tai pirmas taip gerai struktūruotas naujosios lietuvių prozos tekstas. Du kartus paminėjau D. Sauką – liudiju, kad jis J. Aputį išskyrė iš savo laiko prozos, tikrai apie jį galvojo. Gali būti, kad rengėsi ir rašyti. Prie D. Saukos ir J. Apučio ryšio dar grįšiu, bandydama bent trumpai paliesti ir man svarbų Apučio indėlį į Broniaus Radzevičiaus likimą.

Daugiau galvojau apie poeziją nei apie prozą. Bet bu­vo taip, kad ir rašydama apie dabarties poetus, vis susitikdavau ir su J. Apučiu. Toks pastovus, lyg budintis taškas mano sąmonėje yra J. Apučio apsakymas „Tylėdami važiavo greitai“ (rinkinys „Horizonte bėga šernai“, 1970). Galvodama apie S. Gedą, apie Marcelijų Martinaitį, tą apsakymą vis tarsi pasišaukdavau. Galiausiai knygoje „Tragiškasis meilės laukas“ net įdėjau ištrauką. Važiuoja trise, atpažįstami paveikslai: vairuoja tas, kuris panašus į J. Aputį, greta sėdi primenantis S. Gedą, už jų nugaros – „trečiasis, ilgas ir plonas, išdžiūvusiu veidu“, pieštas iš M. Martinaičio povyzos. „Greičio aš juk ir nemažinu, – pasakė vairuotojas, kurio galvą supo reti plaukai. – Svarbiausia, pasitikėkim savim ir vienas kitu.“ Kelią važiuojantiems perbėga katinas. Ir visi trys leidžiasi katino gaudyti. Patys sau užsideda nesuvokiamą pareigą. Apsakyme veikia neaiškios galios, sąmonės kelionė, kurioje dalyvauja likimas, prasmės ieškojimas, azartas, kova, apakimas, gailestis, praradimas. Nuojauta tragedijos, kurios galiausiai nepasiseks išvengti.

2010 metų kovo 3 d. atsiverčiau S. Gedos „Optimistinį eilėraštį 50-mečio proga“, skirtą Juozui Apučiui:

Aš sapnavau,
kad mes abudu stovim
tuščiam lauke…
Aš klausiu:
„Kas išliks?“
Ir tu sakai:
„Liks kaukolių tvirtovės,
kurių lig šiol
nenukariavo nieks…“

Toks tat optimizmas, dar 1986 metais, – su šios kartos (ją įrėmintų gimę maždaug tarp 1935–1945 m.) tragiškuoju pasaulėvokos dėmeniu, su neįveikiamomis kaukolių tvirtovėmis. Ir gal niekad nebuvo ir tikriausiai nebebus tokio ypatingo tos kartos kūrybingųjų žmonių tinklo, tokio tarpusavio jautimo; tinklo akys ir akelės, vienoj vietoj susitraukiančios, susiaurėjančios, kitoje – platesnės, lyg atsiveriančios. J. Aputis nebuvo komunikabilus, jo paties vidinis sąryšingumas komplikuotas, kaimietiškai drovus, su vargo, nepriteklių prieskoniu, su nuo jo prasidedančiu drovumu, netgi kompleksuotumu. Bet turėjo tikros meilės žmonėms, ypač talentingiems. Tokia susikaupimo minutė 1975 metų pabaigoje, toks įrašas dienoraštyje, toks to sunkaus laiko dvasinis dokumentas, kad daug ką reikėtų matyti jo šviesoje: „Norėčiau, kad visi draugai gerai žinotų: negalima vieniems kitus negailestingai, žiauriai ir kartais kvailai ėsti, spjaudyti į mūsų gyventą laiką – reikia kabintis, susisieti viduje, reikia daugiau tikėjimo, tikėjimo ir mažiausiai pastangų išplaukti į paviršių. Reikia nebijoti pasmerkimo, paniekos ir neįvertinimo. […] Jeigu būtų ant mano kapo koks akmuo, tenai galėtų tikti žodžiai: ką gavau, už viską sumokėjau (be taško ir be daugtaškių!).

Ypatingai didelės sėkmės linkiu Sigitui, Jonui Juškaičiui, Romui Granauskui, Marcelijui, Henrikui, Petrui. Tie talentingi žmonės turi palikti jokiais brūžekliais neištrinamą pėdsaką, tik jiems reikėtų giliai ir atvirai su savim (viduje) pasitarti ir eiti dar tiesiau.

Noriu, kad ir bjauriausios šnekos nors vienam iš pažįstamų, artimų žmonių galutinai neišmuštų manęs. Buvau bjaurus, bet ir daug ką mylėjau“1.

Iš čia – iš to įspūdingo gero linkėjimo kitiems, tiems, kurių artimumą jautė, bet rato niekad neuždarė, vis įsileisdamas ir naujų žmonių, dar vienas žingsnelis – į D. Sauką ir į B. Radzevičių. Buvo toks netikėtas literatūros žmonių susitikimas 1986 metų žiemą Nidoje, kūrybos namuose – prieš J. Apučio penkiasdešimtmetį: ta proga jis ir buvo „apklausinėjamas“ Juditos Vaičiūnaitės, Liudviko Gadeikio, Emos Mikulėnaitės, Rimanto Šavelio, Donato Saukos. Tada D. Sauka klausė apie „Praradimo aidus“ (iš „Horizonte bėga šernai“), apie atvirą, stiprų asmeniškumą, ar nesąs tas asmeniškumas lyrinei prozai ir pavojingas. Ir apie Bronių Radzevičių: „Kokių minčių kilo apie menininko grumtynes su medžiaga redaguojant B. Radzevičiaus raštus? Ar davė Tau ką pačiam tas redagavimas, ar ne tik pareigą atlikai?“2 Ir atsako – iškart esmingai. B. Radzevičius – neįmanoma priešingybė planingai dirbamiems literatūros darbams. Jo raštų kalnai – „lyg kokia lava tenai veržiasi žmogaus likimas, žmonių likimai, peizažai, svarstymai, išgyvenimai, ir visa tai virste virsta netašytais luitais, nestabtelint tenai, kur kitas gal džiūgautų ir psichologizuotų net kelias įtempto darbo dienas“. Nuostaba, išskirtinumo pripažinimas: „Kas įduos tą širdies, deginančių smegenų magnetą, kurio pritraukti tie reginiai virstų iškalbingomis vertybėmis, virstų pagaliau menininko grumtynėmis ne vien tik su medžiaga, bet ir su gyvenimu.“ Išvada: „Atrodo, kad dar neatėjo Radzevičiaus laikas, dar šūkčiojama iš inercijos, iš įsibėgėjimo, dar purkštaujama, įnirtingai aukštinant savąjį Olimpą.“3 Kiekvienam tas savasis „olimpas“ svarbus, bet J. Aputis gebėjo pamatyti ir kitus  – savosios literatūros pirmiausia: Joną Biliūną, Petrą Cvirką, Bronių Radzevičių, jaunesnės kartos. Pasakyti apie didelį ir sunkų darbą paprastai: sutvarkyti B. Radzevičiaus raštus kam nors būtinai reikėjo.

Itin vertinga laikytina J. Apučio parengta B. Radzevičiaus novelių knyga „Link Debesijos“ (1986) – pirmoji iš šio rašytojo literatūrinio palikimo tritomio. Toks visuminis autorinis darbas – parengta, parašyti paaiškinimai ir puikus įvadinis straipsnis „Kaip debesų šešėliai plaukia mūsų pavidalai…“ – eilutė iš B. Radzevičiaus eilėraščio. Poetinio mąstymo apie literatūrą, arba spontaninės, pirminės, natūralios literatūros fenomenologijos atvejis. Eilėraščio citata, tarsi duodanti toną mąstyti apie tai, kas ir jam pačiam buvo artima: tos miško laukymės, arba erčios:

Ir dabar mes sapnuojame
miško laukymes ir
vėją, ir medžius, ir debesų
bėgsmą – lemtie –
kaip debesų šešėliai
plaukia mūsų pavidalai…

Rašydamas apie B. Radzevičių, J. Aputis bendrino ir savo paties patirtį, norėjo pasakyti už visus rašančius: „Nuo nevilties, nepasitikėjimo bangos – ant nesutramdomo džiaugsmo keteros, o paskui žemyn, į nusivylimo prarają – šitaip tikrą menininką blaško didžiausioji jo meilė – kūryba. Kartais jau atrodo, kad visą gyvenimą, visą pasaulį, kiek jo įmanoma aprėpti, jau gali sutalpinti, o gal net sutalpinai ant plunksnos smaigalio, kaip sakydavo V. Folkneris, bet vėl prasmė? Kam? Ką duoda tavo kūryba žmogui? Ar ji stumtelėjo nors per žingsnelį arčiau harmonijos, tobulybės? Gal tavo kūryba tiktai tau yra viskas, o kitam?“4 Kūryba, apie kurią rašoma, tarsi tikrinama savimi, matymu, girdėjimu, pajautomis, klausimais: „Kas žadina tavo mintis ir pajautas visuose B. Radzevičiaus apsakymuose?“, „Kur yra tas traukos magnetas?“ B. Radzevičius jautė ir mąstė lietuviškai – tas lietuviškumo ryškinimas išlieka kaip ir jam pačiam svarbi manifestacija. Tiesos, sąžinės, moralės atsvaros. „Tiesa buvo jo kūrybos turinys ir forma. Žmogiškumas – jo kūrybos gelmių gelmė, prasmė ir atrama.“5 Du talentingi žmonės esmingai parėmė trapų B. Radzevičiaus likimą – J. Aputis ir Arvydas Šliogeris.

Tas tamsus 1980 metų ruduo, kai B. Radzevičiaus sąmonė ėmė temti – lyg nebeatlaikydama to baltos šviesos plūsmo, kuris dar paliudytas jo paskutiniame laiške. J. Aputis viską žinojo: „Kažkokie klaikūs dalykai dedasi aplinkui! Buvo toks mielas, draugiškas žmogus“, – įrašė dienoraštyje, po poros mėnesių: „Širdis kaip įpjauta, bet ji sudiržusi vis tiek smarkiai: protu labiau suvoki visą tragediją, įvykusią su B. R., o jausmais – nelabai.“6 Ir netrukus atsisėda prie B. Radzevičiaus romano – iš viso 1450 puslapių. 1983 metų pabaigoje, jausdamas nerimą dėl savo kūrybos, rūpinasi ir B. Radzevičiaus išleidimu: „Kad tik viskas būtų gerai su B. R. knyga!“ O juk galėjo būti visko – ir dėl to, kad savižudis. Žinojo apie mirtį viską iki smulkmenų, iki kraupių detalių. Bet tas žinojimas nekeitė požiūrio į kūrybą; atvirkščiai, kalbėdamas apie noveles, jautė ir kitiems kalbėjo apie jų skaidrumą, tvirtino, kad gilusis B. Radzevičiaus kūrybos klodas – išmintingumas, susimąstymas, sielos skaidrumas, tikras jausmas. Tokie atvejai, tokie ypatingi ryšiai, kurie tarp rašytojų atsiranda ne tiek iš asmeninio bendravimo, kiek iš kūrybos, yra nepaprastai įdomūs. Kalbėdamas apie Bronių, J. Aputis daug ką pasako ir apie save. O tai, kas cituojama iš B. Radzevičiaus kūrybos, atrodo lyg tas švytintis krūmas, kurį būtinai reikia pamatyti.

(Laiškas, skaitytas 2016 m. birželio 8 d. J. Apučio 80-mečiui skirtoje mokslinėje konferencijoje „Žalias laiko vingis“ Lietuvių literatūros ir tautosakos institute)

1 Aputis, Juozas. Iš ankstyvųjų dienoraščių. Metai. 2016, nr. 5–6, p. 107.

2 Aputis, Juozas. Maži atsakymai į didelius klausimus: [pokalbiai, esė]. Vilnius, 2006, p. 28.

3 Ten pat, p. 28–29.

4 Aputis, Juozas. Kaip debesų šešėliai plaukia mūsų pavidalai… Iš : Radzevičius, Bronius. Link debesijos. Vilnius, 1984, p. 16.

5 Ten pat, p. 21.

6 Aputis, Juozas. Iš ankstyvųjų dienoraščių. Metai. 2016, nr. 5–6, p. 114.