Sakoma, jog gražiausios žiemos šventės – Kūčios ir Kalėdos – geras laikas pamąstyti apie esminius būties dalykus. Arba apie ką nors romantiško. Tarkime, apie legendinę lietuvių kilmę, t. y. kiekvienam iš mokyklos laikų žinomą kunigaikščio Palemono mitą, tiksliau, naują jo interpretaciją.
Daugiau skaitykite: https://www.vz.lt/po-darbu/2018/12/25/pamastymai-kaledu-ryta-tarp-mito-ir-tikroves#ixzz5asPjz7YD
Poetas Czeslawas Miloszas.
„Niekad tavęs, mieste, negalėjau palikti, / Ilgos buvo mylios, tačiau stūmė mane atgal it šachmatų figūrą“, – 1963 metais Berklyje (JAV) užrašytame eilėraštyje apie Vilniaus miestą liudijo Czeslawas Miloszas. „Ne, niekuomet neseksiu tais, kurie užtrina pėdsakus, išsižada savo praeities ir yra mirę, nors pasitelkę proto ekvilibristiką, vaidina esą gyvi. Mano šaknys yra ten, Rytuose, ir tai yra aksioma“, – pridūrė poetas savo „Gimtojoje Europoje“. Cz. Miloszo kūryba liudija tai, kokią svarbą greitai ir kartais nenuspėjamai žiauriai kintančiame pasaulyje turi šaknys, namai, tėvynė.
Daugiau skaitykite: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2018-12-22-cz-miloszo-namu-patriotizmas/173491?fbclid=IwAR2Ca1MUyGeivpbPFB08xLE4lF6rfqZPJCc5duoQiLxE_7MeSvtn-tnKSnA
Gyvoji istorija – ar S. Daukantas šių dienų herojus? Savo istorinėje savimonėje turime nemažai iškilių asmenybių, kurios tartum paminklai įsitvirtina mūsų atmintyje, bet kiek jie skatina tautos gyvybingumą? Minint apvalias jų sukaktis, dažnai kyla klausimas, o kiek artimai mes juos pažįstame, žinome jų veiklos apimtis ir gylį? Turbūt apie tai pirmiausia ir norisi pakalbėti atvertus naujausią studiją „Simono Daukanto Rygos ortografija 1827-1834“. Šioje knygoje Simonas Daukantas atskleidžiamas ne tik kaip istorikas, kalbininkas ar rašytojas, bet ir politikas. Rašybos analizė leidžia plačiau kalbėti apie Daukanto lietuvių kalbos politiką- Daukantui labiau rūpėjo lietuvių kalbos būklė, statusas. Lietuvių kalba jam rodė tautos galybę, kalba buvo konkreti tautos politikos priemonė. Tačiau ar aktualus Simonas Daukantas mūsų visuomenei? Apie tai kalbame su studijos autoriumi prof. Giedriumi Subačiumi. Laidos vedėja Inga Berulienė.
Laidos „Gyvoji istorija“ įrašas
Informacijos šaltinis: https://www.lrt.lt/mediateka/irasas/1013708592/gyvoji-istorija-2018-12-16-14-05?fbclid=IwAR3VDw65nz5jwjhXYYX56xMRLXFFjr-nmejm9Bkhx7pjQnS8fqr74T6EH-Y#
Šis rašinys skiriamas ne Simono Daukanto biografijai, o išskirtiniams jos momentams, kuriuos galima suvokti tik per epochos prizmę. Epocha pavergtoje šalyje visada buvo įvairialypė: vienais atvejais ji skatino priešintis, kitais – prisitaikyti. Tad kuriantis žmogus turėjo gyventi dvilypį gyvenimą: vienoks buvo vidinis, kitoks – išorinis gyvenimas.
Daugiau skaitykite: https://www.lzinios.lt/Istorija/simono-daukanto-epocha/277992?fbclid=IwAR3je82vJMePyJmT49mNGxbANcdUaer7kURtol2WHDFzmbrJkNoNt6sQ9tg
„Aš gimiau 1947 metais, beje, sausio tryliktą. Mano tėvai buvo mokytojai, baigę Klaipėdos Pedagoginį institutą prieš pat karą. Tėvas dėstė logiką, psichologija, matematika, vėliau vokiečių kalbą. Mama geografiją. Tėvai susituokė 1945 metais Kaune. Mano kambary ant sienos tebekabo kunigo jiems dovanotas bareljefas su Kristaus galva. Nepasakysi, kad meno vertybė, bet ir ne kičas. Ilgus metus jis dulkėjo to paties ąžuolinio rašomojo stalčiaus, už kuri štai rašau, stalčiuje. Buvau krikštytas net trimis vardais – Jurgis Feliksas Vilnius. Mat Vilniuje tėvai praleido keletą karo metų. Deja, likau „tik Jurgis“. Du vardus man išbraukė, kai darė pirmąjį sovietinį pasą. „Kam tau, vaikeli, tiek vardų?“, sakė kažkokia pasų stalo tetulė, „Sumokėk keturias kapeikas ir du išbrauksime!“ – taip yra rašęs vienas žymiausių Nepriklausomybės laikotarpio rašytojų Jurgis Kunčinas miręs 2002 metų gruodžio 13 d. Vilniuje.
Daugiau skaitykite: http://8diena.lt/2018/12/13/jurgis-kuncinas-autentiskas-savojo-laiko-liudytojas/?fbclid=IwAR1s6DRKqi6GG9L-SEU6LG6lO9-oxAwTaaLyEXT2bYPnwdQzmtAn8NWmEgQ
LMA Vrublevskių bibliotekoje parengta virtuali paroda „Reformacijai – 500“. Joje pristatomi LMA Vrublevskių bibliotekos fonduose saugomi dokumentai, atskleidžiantys Reformacijos priešistorę, pasakojantys apie Martiną Liuterį ir jo amžininkus, Mikalojų Radvilą Juodąjį ir Brastos (Radvilų) Bibliją, apimantys liuteronybės plėtrą Mažojoje Lietuvoje bei Reformaciją Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Plačiau…
Nuotraukos autorius Kęstutis Vanagas/BFL
© Baltijos fotografijos linija
„Jokia mūsų dienų Europos tauta neturi tokio epo kaip „Ponas Tadas“. Čia Don Kichotas susilieja su Iliada. Poetas stovėjo tarp nueinančios kartos ir mūsų. Prieš jiems mirštant, jis juos matė, tačiau jų šiandien nebėra. Būtent tai yra epinis požiūrio taškas. Mickevičius savo užduotį atliko meistriškai: jau mirusiųjų kartą jis pavertė nemirtinga ir ji daugiau niekada nepasitrauks… „Ponas Tadas“ yra tikras epas. Nieko daugiau nebepridursi, o ir nereikia“, – taip rašė vienas žymiausių literatūrinių Adomo Mickevičiaus pasekėjų Zygmuntas Krasinskis. Neseniai Valdovų rūmuose duris atvėrusi paroda „Lietuva, Tėvyne mano… Adomas Mickevičius ir jo poema „Ponas Tadas“ yra paskata dar kartą pažvelgti į poeto asmenybę ir jos pėdsakus sostinėje Vilniuje.
Daugiau skaitykite: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2018-12-10-lietuva-tevyne-mano-adomo-mickeviciaus-pedsakais/173263
LKI Raštijos paveldo tyrimų centre kuriama interneto svetainė „Senieji raštai“ 2018 m. praturtėjo naujais šaltiniais. Didžiausias šiųmetis turtas – lietuviški XVI–XIX a. Biblijos tekstai. Internetinius Biblijos leidinius sudaro perrašas ir dvi žodžių formų konkordancijos, leidžiančios greitai surasti reikiamus žodžius. Internetiniai leidiniai parengti pagal projektą Lietuviškos XVI–XIX a. Biblijos istorija (vadovas dr. Mindaugas Šinkūnas), remtą Lietuvos mokslo tarybos.
Svarbiausia ir labiausiai geista – Jono Bretkūno Biblija. Tai pirmoji į lietuvių kalbą išversta Biblija – pradėta Labguvoje (1579) ir baigta Karaliaučiuje (1590). Jos aštuonių tomų rankraštis dabar saugomas Berlyne, Prūsijos kultūros paveldo Slaptajame valstybiniame archyve. Į svetainę šiuo metu įkelta 11 Senojo Testamento knygų: Izaijo, Jeremijo, Ezechielio, Danieliaus, Raudų, 1 ir 2 Metraščių, Jobo, Patarlių, Mokytojo ir Giesmių giesmė. Taigi Bretkūno Biblijos kelias į interneto erdves jau prasidėjo.
Jono Bretkūno Biblija: Senasis Testamentas. Nuotrauka Onos Aleknavičienės.
Pirmoji spausdinta visa lietuviška Biblija taip pat jau mūsų svetainėje. Ji buvo išleista 1735 m. Karaliaučiuje ir tradiciškai vadinama Kvanto Biblija. Jonas Jokūbas Kvantas (Johann Jakob Quandt) – ne tik šios Biblijos, bet ir Naujojo Testamento (1727) bei Psalmyno (1728) leidimo organizatorius. Šių lituanistikos šaltinių tekstai šiemet irgi paskelbti. Prie jų šliejasi ir 1816 m. Vilniuje išėjęs katalikų Naujasis Įstatymas, vadinamas Giedraičio Naujuoju Testamentu. Kiek anksčiau į svetainę įkeltas 1701 m. Naujasis Testamentas, vadinamas Bitnerio Naujuoju Testamentu, bei Jono Rėzos Psalteras Dovydo(1625).
KAS rašyta Biblijoje apie Dievą, žmogų ir Visatą lietuviškai nuo XVI iki XIX a., jau galima skaityti internete www.lki.lt/seniejirastai/. KAIP rašyta, galima tirti pasitelkiant programinę analizę ir tai daryti neskubant bet kuriame pasaulio taške.
Dr. Ona Aleknavičienė
Informaciojos šaltinis: http://lki.lt/ltinterneto-svetaine-senieji-rastai-papildyta-lietuviskais-xvixix-a.-biblijos-tekstais/
Šį rudenį kartu su Vilniaus universiteto literatūros ir medijų studentais nutarėme savo seminare panagrinėti Justino Marcinkevičiaus kūrybos vertinimus, jau daugiau nei ketvirtį amžiaus nerimstančią polemiką dėl jo kūrybos prasmių, vaidmens sovietmečiu ir Sąjūdžio laikais.
Dabartiniai studentai net norėdami neatsimintų tų debatų pradžios – ginčai dėl Marcinkevičiaus prasidėjo 1991-aisiais, dar prieš jiems gimstant. Daug ką miglotai pamenu ir aš pats – tiktai bendrą anuometinės televizijos laidos „Krantas“ sukeltą skandalą, spaudoje kilusią vėtrą dėl kaltinimo, esą Marcinkevičius, rašydamas savo apysaką „Pušis, kuri juokėsi“, bendradarbiavęs su KGB, pasinaudojęs saugumo surinkta medžiaga apie antisovietiškai nusiteikusį jaunimą, kurio rate buvo Tomas Venclova, Aleksandras Štromas, Juozas Tumelis. Lyg tą sprogstamąją laidą mačiau, lyg nemačiau. Lyg ir tvyro atmintyje jos įspūdis, bet gal jis susidarytas vėliau, iš daugybės skaitytų poleminių tekstų? Norėdamas šiandienos jaunimui paaiškinti, kas tuomet įvyko, kodėl toji byla vis atsinaujina it neturėtų senaties termino, privalau rasti pirminį šaltinį – aną „Kranto“ laidą, jos įrašą. Lengva ranka pažadu studentams, kad jį gausiu, seminare kartu peržiūrėsime ir aptarsime – juk ši istorinė laida, dėl kurios buvo tiek diskutuota, kuri net buvo pavadinta lietuviškuoju „Niurnbergo procesu“, tikrai turi būti saugoma valstybės archyvuose.
Daugiau skaitykite: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2018-11-26-kasete-atminciai-atgauti/173038
| Rašytojas turi surasti savo žodį, tai yra, paimti paprastą, visų vartojamą kasdienišką žodį ir padaryti jį savo žodžiu.
Vincas Krėvė |
