Šiandien didelė retenybė yra du dalykai: iškelta galva pasakyti: „Aš – iš kaimo“ ir bandyti kažką keisti darbais, o ne žodžiais. Todėl Ramūną Karbauskį galima įrašyti į Raudonąją knygą – jis ne tik drąsiai vadina save kaimiečiu, bet ir skirdamas daugybę savo laiko bei lėšų bando keisti Lietuvą. Ir jam, atrodo, tai puikiai pavyksta. Pokalbis apie mecenato veiklą, Naisius, kultūrą, vaikus ir Lietuvą.
Plačiau…

Truputį nejauku bandyti prisiminti tokį žmogų kaip Juozas Girnius. Pirmiausia todėl, kad reikėtų ne stengtis jį priminti, bet tiesiog reikia žinoti. Bent jau paprasčiausią enciklopedinę informaciją, kuri leistų suvokti, kas tai buvo per asmenybė.
Plačiau…

Rėjų Bredberį (visas vardas Raymond Douglas (Ray) Bradbury), ko gero, žino kiekvienas, kuris nors kiek domisi fantastika. Visa vyresnė Lietuvos fantastikos mėgėjų karta užaugo su šio rašytojo knygomis. Kartu su šiuo rašytoju galėjome susipažinti su Marso kronikomis, paskanauti Pienių vyno, sužinoti, kas yra 451 laipsnis pagal Farenheitą ar pamatyti Pradžios pabaigą. Rėjus Bredberis tapęs viena didžiausių praėjusio šimtmečio mokslinės fantastikos žvaigždžių, ne kartą dalinosi savo patarimais, ką reikia daryti, norint tapti rašytoju. Tad štai kelios Bredberio mintys, kurios galbūt padės tiems, kurie bando rašyti, bet niekaip netampa tikrais rašytojais.
Plačiau…

Kilus Rusijos ir Turkijos karui, tarp emigrantų vėl atgijo Lenkijos ir Lietuvos valstybės atkūrimo viltys. Lenkams Turkijoje, be abejo, vėrėsi naujos veiklos galimybės, jų galvose ir širdyse kirbėjo akivaizdūs norai bandyti pakovoti už sutryptus nacionalinius interesus ir siekius. Karas su Rusija jiems turėjo būti kovos už Lenkijos laisvę pradžia. Poetas Adomas Mickevičius manė, kad prancūzų laivynas ir kariuomenė Rusiją galėtų užpulti šiaurėje – iš Rygos pusės, sėkmės atveju sukelti grėsmę Pskovui ir paralyžiuoti rusų karo veiksmus pietuose, kur tarp kitų kariuomenės dalinių „lenkų legionas įžengtų į Ukrainą ir sukurstytų lenkų sukilimą prieš susilpnėjusią Maskvą“. Skaičiuodamas sukilėlių pajėgas, jis taip pat manė, kad per prasidėjusias kovas masiškai dezertyruos Rusijos kariuomenėje tarnaujantys lenkai.

Plačiau…

„Kultūrinė žiniasklaida yra priklausoma nuo kultūros, ji negali duoti kultūrai to, ko pati neturi. Kraujo duoti negali, bet jo apytaką paspartinti ir gali, ir turi. Neleisti kraujui užsistovėti…“ – teigia literatūrologė, prof. Viktorija Daujotytė nusakydama kultūrinės spaudos būtinybę šiuolaikinėje visuomenėje.
Su kokiais iššūkiais šiandien susiduria Lietuvos kultūrinė žiniasklaida, kokių džiaugsmų ir rūpesčių kelia jos tiražai, kokybė, finansavimas, galų gale, kokios perspektyvos veriasi – apie tai profesorę V. Daujotytę kalbina Gediminas Kajėnas.
Plačiau…

Kultūrinės spaudos atstovų sniego kasimas prie Vyriausybės visuomenėje išprovokavo diskusijų. Be abejo, norėtųsi, kad jų būtų daugiau ir gyvesnių. Kai kurios nuomonės, esą sniegą kasti yra lengviau, negu užsiimti profesionalia žurnalistika, net nesulaukė adekvačios reakcijos viešoje erdvėje.
Su doc. dr. Dariumi Kuoliu Vaiva Lanskoronskytė kalbasi apie tai, kad mūsų kultūriniam gyvenimui ypač trūksta viešų diskusijų, įsitraukimo į jas, bendros krypties, kuria galėtume judėti nusistatymo. Kultūrinė spauda dėl lėšų trūkumo yra priversta dirbti sienlaikraščio principu, nes nėra galimybių kelti savus poreikius, nusistatyti kryptį. Taip pat trūksta sklaidos, rūpinimosi, kad kultūrinė spauda pasiektų mokyklas, kur ir turėtų būti auginami kultūros žmonės. O labiausiai, anot mąstytojo, mūsų kultūriniam gyvenimui trūksta aistros, kuri įgalintų žmogų ginti savo nuomonę, poziciją, intelektualinės gyvybės, kuri suteiktų kryptį bei didesnių ambicijų.
Plačiau…

Rekomenduojame paskaityti informacinio leidinio „Švietimo naujienos“ vyriausiosios redaktorės Zinos Rimgailienės parengtą interviu su projekto „Lyderių laikas 2“ Formaliųjų švietimo lyderystės studijų ISM Vadybos ir ekonomikos universitete magistre, Švietimo ir mokslo ministerijos Bendrojo ugdymo departamento direktore Žydrone Žukauskaite.
Plačiau…

Pastaruoju metu žiniasklaidoje imta metodiškai menkinti lietuvių inteligentiją ir iš jos juoktis. Savų ir svetimų ji puolama visus dvidešimt penkerius metus nuo pat valstybės atgimimo. Nuosekliai menkinami šviesuoliai ir autoritetai, puoselėję lietuvybę sunkmečiais ir okupacijų laikotarpiu. Jie kaltinami arba tuo, kad yra pasenusių pažiūrų ir neprisitaiko prie naujų pasaulio iššūkių, arba tuo, kad jų padedama suklestėjo naujoji tautai svetima nomenklatūra.
Plačiau…