Mokymas

R. Gečienė Mirčių, išsiskyrimo ir skurdo paženklintas rašytojas ir režisierius Antanas Škėma: „Tesu antraeilis herojus“

Rašytojo, aktoriaus ir režisieriaus Antano Škėmos (1910–1961 m.) gyvenimo trajektorija vedė iš Lietuvos per Vokietijoje įkurtas vadinamąsias išvietintųjų stovyklas iki lietuvių išeivių sostine laikomos Čikagos ir Niujorko. Kokią išgyvenimo strategiją griūvančiame pasaulyje rinkosi lietuvių literatūros avangardistas A. Škėma? Turbūt geriausiai ją nusakytų šie vokiečių filosofo Friedricho Nietzsche‘s žodžiai: „Menas, vien tik menas mums duotas, kad nemirtume nuo tiesos.“

Daugiau skaitykite: https://www.moteris.lt/lt/veidai/g-52922-mirciu-issiskyrimo-ir-skurdo-pazenklintas-rasytojas-ir-rezisierius-antanas-skema-tesu-antraeilis-herojus

M. Darškus Kaip vyskupas Motiejus Valančius kalba apie darbštumą nūdienos lietuviui

Motiejus Valančius. Šaltinis: epaveldas.lt

Vyskupo Motiejaus Valančiaus asmuo tūlam tautiečiui asocijuojasi su daugeliu įvairiausių Lietuvai svarbių reiškinių. Tai – ir įtraukios pasakėčios, vaikystę praturtinusios smagiais Palangos Juzės ir Mikės Melagėlio personažais, ir pasididžiavimą keliantys istoriniai faktai apie blaivybės judėjimo sėkmę ir mastą, ir lituanistikos mokslininkų pabrėžiama leidybinės vyskupo veiklos svarba lietuvių kalbos puoselėjimui. Dėl šios asmenybės vykdytos veiklos Lietuvai sunkiu carinės Rusijos valdymo laikotarpiu, Žemaitijos vyskupijoje dirbę kunigai galėjo iš esmės pasiūlyti atsvarą Lietuvos rusinimo politikai. Vyskupas Motiejus Valančius tinkamai atpažino savo laikams keliamus iššūkius ir kryptingai panaudojo savo energiją ir talentus juos atremdamas.

Daugiau skaitykite: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2019-01-02-kaip-vyskupas-motiejus-valancius-kalba-apie-darbstuma-nudienos-lietuviui/173648

S. Eitminavičius Kad mokiniai įsimintų

Mes dažnai diskutuojame, kokios turėtų būti literatūros pamokos, kalbame apie tikslus ir uždavinius, apie negalėjimą objektyviau suvokti, kokią įtaką daro meninis žodis.

Bet pamėginkime pamąstyti tokiu aspektu: kokios turėtų būti pamokos, kad mokiniai jas įsimintų? Iš pradžių toks pasiūlymas ne vienam gali pasirodyti juokingas, naivus: jauni asmenys labai nevienodi, jie labai skirtingai reaguoja į kai kurias pamokos kompozicijos dalis ar detales; kita vertus, stengimasis tik dėl to, kad įsimintų, gali būti interpretuojamas ir kaip tuštybės ženklas.

Visaip gali būti, bet susitarkime štai dėl ko: tokia galvojimo linija padės mums apskritai padiskutuoti apie literatūros pamokų galią ir pralaimėjimus.

Atvirai pasakius, kai kurie mano teiginiai gali būti jau girdėti ar kolegų ne kartą kasdienybėje patikrinti – taip ir turėtų būti, nes sukamės toje pačioje karuselėje jausdami ir potvynius, ir atoslūgius.

Man svarbu teigti kai kuriuos principus ar metodus, kuriais tikrai tikiu. Kita kalba, ar paprasta jais naudotis, ar jaučiame ugdytinių augimą.

Gali būti, kad kai kuriems kolegoms mano žodžiai bus neįdomūs, neįtaigūs, bet ir tai (neigimas, galvojimas apie savo darbo specifiką) yra labai naudingas veiksmas, kadangi mes medituojame, mes reflektuojame svarbius grožinio žodžio perteikimo būdus.

Ne vien tai. Mes įsivaizduojame savo mokinius suaugusius, turinčius vaikų, – ką  prisimins, ką  kitiems sakys.

Kad mokiniai įsimintų: vadinasi, kad pagalvotų ne tik dabar, bet ir ateityje, kad atsirastų svaresnė motyvacija skaityti ir prasmingiau gyventi.

Pastaba tokia: būtina, kad mokiniai netriukšmautų, nepramogautų, jeigu užduotys kiek kitokios. Lyg ir ne pažymiui. Plačiau…

Lietuvių kalbai mokyti tautinių mažumų mokyklose bus skiriama daugiau valandų

Tautinių mažumų mokyklose, vykdančiose ikimokyklinio ugdymo programą, nuo 2019 m. rugsėjo 1 d. planuojama skirti ne mažiau kaip 5 valandas per savaitę ugdymui lietuvių kalba. Priešmokykliniame ugdyme, kuriame iki šiol buvo 4 val. per savaitę ugdymui lietuvių kalbai, nuo 2019 m. rugsėjo 1 d. papildomai pridedama 1 valanda. Tokiam Švietimo įstatymo ir kitų teisės dokumentų pakeitimui šiandien pritarė Vyriausybė. Įstatymo projektas dar bus teikiamas Seimui.   Plačiau…

B. Laurinavičienė Pamąstymai Kalėdų rytą: tarp mito ir tikrovės

Sakoma, jog gražiausios žiemos šventės – Kūčios ir Kalėdos – geras laikas pamąstyti apie esminius būties dalykus. Arba apie ką nors romantiško. Tarkime, apie legendinę lietuvių kilmę, t. y. kiekvienam iš mokyklos laikų žinomą kunigaikščio Palemono mitą, tiksliau, naują jo interpretaciją.

Daugiau skaitykite: https://www.vz.lt/po-darbu/2018/12/25/pamastymai-kaledu-ryta-tarp-mito-ir-tikroves#ixzz5asPjz7YD

V. Girinkinkienė Adomas Mickevičius – tarp Europos ir Azijos

Adomas Mickevičius. Iš 1898 m. Varšuvoje išleisto jubiliejinio leidinio „Adam Mickiewicz. Upominek jubileuszowy“. LMAVB.

Kviečiame skaityti: http://literaturairmenas.lt/langas/vida-girininkiene-adomas-mickevicius-tarp-europos-ir-azijos?fbclid=IwAR1UcAPeeCAkrhOqUWxSgqGWXOKzZ9BT94n2uyXhrb9QxcOCn7NbCxON724

D. Puslys Cz. Miloszo namų patriotizmas

Poetas Czeslawas Miloszas.

„Niekad tavęs, mieste, negalėjau palikti, / Ilgos buvo mylios, tačiau stūmė mane atgal it šachmatų figūrą“, – 1963 metais Berklyje (JAV) užrašytame eilėraštyje apie Vilniaus miestą liudijo Czeslawas Miloszas. „Ne, niekuomet neseksiu tais, kurie užtrina pėdsakus, išsižada savo praeities ir yra mirę, nors pasitelkę proto ekvilibristiką, vaidina esą gyvi. Mano šaknys yra ten, Rytuose, ir tai yra aksioma“, – pridūrė poetas savo „Gimtojoje Europoje“. Cz. Miloszo kūryba liudija tai, kokią svarbą greitai ir kartais nenuspėjamai žiauriai kintančiame pasaulyje turi šaknys, namai, tėvynė.

Daugiau skaitykite: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2018-12-22-cz-miloszo-namu-patriotizmas/173491?fbclid=IwAR2Ca1MUyGeivpbPFB08xLE4lF6rfqZPJCc5duoQiLxE_7MeSvtn-tnKSnA 

LRT laida „Gyvoji istorija“ apie Simoną Daukantą

Gyvoji istorija – ar S. Daukantas šių dienų herojus? Savo istorinėje savimonėje turime nemažai iškilių asmenybių, kurios tartum paminklai įsitvirtina mūsų atmintyje, bet kiek jie skatina tautos gyvybingumą? Minint apvalias jų sukaktis, dažnai kyla klausimas, o kiek artimai mes juos pažįstame, žinome jų veiklos apimtis ir gylį? Turbūt apie tai pirmiausia ir norisi pakalbėti atvertus naujausią studiją „Simono Daukanto Rygos ortografija 1827-1834“. Šioje knygoje Simonas Daukantas atskleidžiamas ne tik kaip istorikas, kalbininkas ar rašytojas, bet ir politikas. Rašybos analizė leidžia plačiau kalbėti apie Daukanto lietuvių kalbos politiką- Daukantui labiau rūpėjo lietuvių kalbos būklė, statusas. Lietuvių kalba jam rodė tautos galybę, kalba buvo konkreti tautos politikos priemonė. Tačiau ar aktualus Simonas Daukantas mūsų visuomenei? Apie tai kalbame su studijos autoriumi prof. Giedriumi Subačiumi. Laidos vedėja Inga Berulienė.

Laidos „Gyvoji istorija“ įrašas

Informacijos šaltinis: https://www.lrt.lt/mediateka/irasas/1013708592/gyvoji-istorija-2018-12-16-14-05?fbclid=IwAR3VDw65nz5jwjhXYYX56xMRLXFFjr-nmejm9Bkhx7pjQnS8fqr74T6EH-Y#

V. Girininkienė Simono Daukanto epocha

Šis rašinys skiriamas ne Simono Daukanto biografijai, o išskirtiniams jos momentams, kuriuos galima suvokti tik per epochos prizmę. Epocha pavergtoje šalyje visada buvo įvairialypė: vienais atvejais ji skatino priešintis, kitais – prisitaikyti. Tad kuriantis žmogus turėjo gyventi dvilypį gyvenimą: vienoks buvo vidinis, kitoks – išorinis gyvenimas.

Daugiau skaitykite: https://www.lzinios.lt/Istorija/simono-daukanto-epocha/277992?fbclid=IwAR3je82vJMePyJmT49mNGxbANcdUaer7kURtol2WHDFzmbrJkNoNt6sQ9tg

Jurgis Kunčinas – autentiškas savojo laiko liudytojas

„Aš gimiau 1947 metais, beje, sausio tryliktą. Mano tėvai buvo mokytojai, baigę Klaipėdos Pedagoginį institutą prieš pat karą. Tėvas dėstė logiką, psichologija, matematika, vėliau vokiečių kalbą. Mama geografiją. Tėvai susituokė 1945 metais Kaune. Mano kambary ant sienos tebekabo kunigo jiems dovanotas bareljefas su Kristaus galva. Nepasakysi, kad meno vertybė, bet ir ne kičas. Ilgus metus jis dulkėjo to paties ąžuolinio rašomojo stalčiaus, už kuri štai rašau, stalčiuje. Buvau krikštytas net trimis vardais – Jurgis Feliksas Vilnius. Mat Vilniuje tėvai praleido keletą karo metų. Deja, likau „tik Jurgis“. Du vardus man išbraukė, kai darė pirmąjį sovietinį pasą. „Kam tau, vaikeli, tiek vardų?“, sakė kažkokia pasų stalo tetulė, „Sumokėk keturias kapeikas ir du išbrauksime!“ – taip yra rašęs vienas žymiausių Nepriklausomybės laikotarpio rašytojų Jurgis Kunčinas miręs 2002 metų gruodžio 13 d. Vilniuje.

Daugiau skaitykite: http://8diena.lt/2018/12/13/jurgis-kuncinas-autentiskas-savojo-laiko-liudytojas/?fbclid=IwAR1s6DRKqi6GG9L-SEU6LG6lO9-oxAwTaaLyEXT2bYPnwdQzmtAn8NWmEgQ