2019 m. birželio 4 d. Lietuvos nacionalinio komiteto Pasaulio atmintis posėdyje nacionalinės reikšmės dokumentų kolekcija buvo pripažinta Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto bibliotekos Rankraštyne saugoma Simono Daukanto originalioji kūryba ir vertimų autografai.

Kasdien vis labiau skubančiame pasaulyje neretai ieškoma aiškios, trumpos ir kokybiškos informacijos. Reaguodamas į tai Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Vaikų ir jaunimo literatūros departamentas kartu su Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) Lietuvos skyriumi sumanė pasiūlyti 15–20 minučių edukacinius vaizdo įrašus tėvams, mokytojams, bibliotekininkams ir kitiems besidomintiems skaitymo skatinimu bei vaikų literatūra. Šie vaizdo įrašai yra projekto „Pokalbiai apie vaikų literatūrą“ dalis. Plačiau…

1944 m. prasidėjus antrajai sovietinei okupacijai, kilo dešimtmetį trukęs partizaninis karas, kuriuo siekta atkurti Lietuvos Nepriklausomybę. Pirmosios sovietinės okupacijos patirtis, represijos ir teroras, prievartinė mobilizacija į Raudonąją armiją, patriotizmas ir meilė Tėvynei, tikėjimas Vakarų pagalba lėmė, kad ginkluoto pasipriešinimo sovietinei okupacijai dalyviais tapo tūkstančiai žmonių. Dauguma partizanų buvo vyrai, tačiau prie Laisvės kovų prisidėjo ir moterys – jos priklausė ginkluoto pasipriešinimo struktūroms, davė priesaiką, turėjo ginklus, gyveno nelegaliai. Daug merginų ir moterų partizanams talkino kaip ryšininkės ir rėmėjos. Moterims partizanėms taip pat nepavyko išvengti visų partizaninio karo sunkumų ir žiaurumų: areštų, kankinimų, kalinimų lageriuose, tremties ir mirties. Laisvės kovų istorijoje jos paliko įspūdingų drąsos, ištvermės ir pasiaukojimo pavyzdžių. 1990 m. atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę, daug didvyriškumu ir žygdarbiais ginant Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę pasižymėjusių moterų partizanių, įvertinant jų nuopelnus, buvo apdovanotos Lietuvos valstybės apdovanojimais – Vyčio Kryžiaus ordinais, Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medaliais ir kt.

Lietuvos ypatingojo archyvo parengtoje parodoje eksponuojamos moterų dalyvavimą 1944–1953 m. partizaniniame kare liudijančios nuotraukos ir rašytiniai dokumentai, saugomi Lietuvos partizanų dokumentų kolekcijose ir Lietuvos SSR valstybės saugumo komiteto (KGB) fondų laisvės kovotojų ir jų talkininkų baudžiamosiose ar agentūrinės-operatyvinės veiklos bylose. Plačiau…

Europos mitinių būtybių žemėlapis

Europos mitinių būtybių žemėlapis (angl. The Map of Mythical Creatures in Europe) – vienintelis toks žemėlapis pasaulyje, o jame pavaizduota net 213 mitinių būtybių. Mitinė būtybė – tai konkrečios teritorijos tautosakoje minimas padaras, žmonių matytas kaip materialus žmogų, gyvūną ar įvairius gyvūnus primenantis pavidalas. Šiais laikais mitinės būtybės baigia išnykti, todėl žemėlapis gali būti vienintelė vieta, kur jas dar pamatysite. Be to, jis atskleidžia įvairius dėsningumus – būtybių įvairovę Britų salose, išskirtinį jų kraugeriškumą Balkanuose, skirtumus tarp velnių ir drakonų Vakarų ir Rytų Europoje. Čia aptiksite neblogai žinomus trolius, kentaurus, gnomus, lietuvišką aitvarą… Tačiau sraigė žudikė, laižūnas ar šešiakojė ežerų pabaisa bukavacas tikrai nustebins. Vaikų nuo šio žemėlapio neįmanoma atitraukti, bet ir suaugusiesiems jis tikrai įdomus.

Žemėlapį sukūrė Vilniaus universiteto kartografijos magistrantūros studijų programos studentai, remdamiesi įvairiais autoritetingais šaltiniais. Projektui vadovavo Vilniaus universiteto Kartografijos ir geoinformatikos katedros profesorė dr. Giedrė Beconytė. Sukaupti duomenys apima būtybių paplitimo geografiją, gyvenamąją aplinką, būdo bruožus. Originalūs rankomis piešti paveikslėliai atspindi mitinių būtybių grupėms būdingą išvaizdą. Žemėlapis sudarytas panaudojant šiuolaikines geografinės informacijos technologijas, tačiau jo stilius primena senovinius žemėlapius. Pateikiami ir trumpi būtybių aprašai. Žemėlapio 2013 m. versiją tarptautinio mokslo žurnalo „Journal of Maps“ ekspertai išrinko geriausiu metų žemėlapiu.

Žemėlapio dydis: 62,5 cm x 83 cm. Naujasis žemėlapis išleistas anglų kalba, tačiau galima įsigyti ir lietuviškąją jo versiją.

Europos mitinių būtybių žemėlapį galite įsigyti knygynuose „Akademinė knyga“, „Versmė“, „Mint Vinetu“, „Vaga“, el. knygynuose patogupirkti.lt, knygos.lt, humanitas.lt, amazon.co.uk.

Informacijos šaltinis: http://naujienos.vu.lt/vilniaus-universiteto-leidyklos-naujiena-europos-mitiniu-butybiu-zemelapis/

Šaltinis: http://www.vlkk.lt/naujienos/kitos-naujienos/sveikiname-spaudos-atgavimo-kalbos-ir-knygos-dienos-proga-5

Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje vyko Pasaulio lietuvių universiteto (Vytauto Didžiojo universitetas) diskusija, skirta aptarti, koks naratyvas kuriamas lietuvių migrantų šeimose. Atsakymų į įvairiapusį klausimą ieškojo ir jį lydinčias problemas, patirtis analizavo diskusijos dalyvės dr. Eglė Kačkutė, dr. Violeta Davoliūtė, dr. Dalia Cidzikaitė ir prof. Algirdas Avižienis. Diskusiją moderavo dokt. Domas Boguševičius.

Nūdienos visuomenė dažnai priešinama, skaldoma, žmones skirstant į emigrantus ir likusius gyventi gimtojoje šalyje. Skirtingos asmenų grupės, jų pasirinkimai neretai lydimi stereotipinių, kritiškų vertinimų. Vakaro prelegentė dr. E. Kačkutė dalijosi mintimis, kad toks žmonių skaidymas į grupes –perteklinis ir nevisiškai atitinkantis tikrovę: „Skirtis tarp migranto ir nemigranto nėra tokia didelė. Mes visi keliaujame mokytis, dirbti, mylėti, tuoktis, patirti pasaulį, tad skirstyti lietuvius ir apskritai žmones į migrantus ir nemigruojančius man būtų keista.“ Jai antrino dr. V. Davoliūtė: „Migracija tam tikra prasme natūrali asmens būsena todėl, kad žmonės pereina iš vienos gyvenimo stadijos į kitą, iš vienos vietovės į kitą.“ Prof. A. Avižienis atviravo, kad užsienyje gyvenančių lietuvių emigrantais nevadina: „Yra Lietuvos lietuviai bei užsienio lietuviai ir tarp šių dviejų grupių galima labai lengvai judėti.“

Diskusijoje didelis dėmesys sutelktas į migrantų šeimose kuriamų naratyvų bruožus, kartotes. Anot E. Kačkutės, emigrantų šeimose ilgą laiką matytas skilimas. „Vieni tėvai labai norėjo, kad vaikai kalbėtų lietuviškai, žinotų Lietuvos istoriją, kiti sistemingai nenorėjo, kad vaikai save sietų su Lietuva. Vieni labai aršiai įsikibę į lietuvių kalbos, kultūros, tapatybės perdavimą, regimas noras išlaikyti savastį bet kokia kaina“, – patirtimis dalijosi E. Kačkutė.

Diskusijos prelegentai atvirai svarstė, kad atėjo laikas peržvelgti įsišaknijusius pasakojimus, juos paversti lankstesniais, ieškoti dėmenų, kurie pasaulio lietuvius telktų, o ne skaldytų. „Informacijos ir jos sklaidos būdų yra daug, bet problema lieka turinys. Yra daug lietuvių, gyvenančių Lietuvoje, gyvenimus kuriančių ne Lietuvoje, žmonių, norinčių būti lietuviais, bet kas galėtų vienyti visus lietuvius? Reikia, kad archetipai būtų nuolat gyvi, atkuriami, kad jie funkcionuotų, turėtų emocinį krūvį įvairių kartų, įvairiose šalyse gyvenantiems lietuviams“, – kalbėjo E. Kačkutė. Jai pritarė dr. V. Davoliūtė: „Didieji istorijos naratyvai naudojami konsoliduoti visuomenę, skatinti patriotizmą, sutelkti, patriotiškai angažuoti, dažnai labiau veikia šalies viduje nei išorėje. Tai nėra orientuota į ateitį. Tai neatliepia jaunų žmonių poreikių. Sunku tokiu būdu su jais rasti emocinį ryšį.“

Dr. Dalia Cidzikaitė įvardijo skirtingų emigracijos bangų atstovų kurtų ir įsisavintų pasakojimų, tapatybių bruožus bei niuansus. Pasak jos, vadinamųjų grynorių, pirmosios emigracinės lietuvių bangos į Ameriką, tautinis naratyvas formavosi jau atvykus į Ameriką, kai jie, vidinių ir išorinių sąlygų verčiami, turėjo arba norėjo apsibrėžti, kas jie yra. „Taip pat svarbus religinis naratyvo aspektas. Grynoriai save labai siejo su katalikybe. Didelė dalis kultūrinės, net ir politinės, visuomeninės veiklos sukosi apie bažnyčias, bendradarbiaujant, inicijuojant politines, visuomenines organizacijas kunigams“, – kalbėjo D. Cidzikaitė. Antrosios emigracijos bangos atstovams, pasak D. Cidzikaitės, buvo svarbu pokario metais susitelkti kaip labai tautiškai nusiteikusiai bendruomenei Vakarų Vokietijoje. Anot mokslininkės, jie į Ameriką atvažiavo kaip tautiškai, visuomeniškai ir kultūriškai susiformavusi bendruomenė. Trečioji migracijos banga – žmonės, atvykę iš sovietinės Lietuvos, kurie neturėjo bendruomeniškumo jausmo. Jie buvo alkani, lengvai prisitaikantys.

Diskusijoje aptartas ir dvigubos pilietybės klausimas. Ne vieną dešimtmetį Amerikoje gyvenęs, aktyviai dirbęs A. Avižienis svarstė, kad kartais dviguba pilietybė yra neišvengiama: „Kartais reikia priimti antrą pilietybę. Kai aš dirbau universitete ir norėjau gauti įdomų darbą, reikėjo būti Amerikos piliečiu, kad ten dirbtum. Jeigu aš būčiau atsisakęs, tai būčiau save baisiai nuskriaudęs. Būna, nepastebima, kad žmogus yra prisirišęs prie Lietuvos, ją myli, bet kartais tiesiog reikia turėti pilietybę tos šalies, kurioje dirbi.“

Informacijos šaltinis: https://www.lnb.lt/naujienos/4158-nacionalineje-bibliotekoje-diskutuota-apie-naratyvo-kurima-lietuviu-migrantu-seimose