Audrius Musteikis. Kalbėkime apie kalbą!

Lietuvių kalbos dienos – pirmiausia šventė. Vis dėlto ne tokia, kuri leistų užmiršti bėdas ir net grėsmes ar pavojus mūsų kalbai. Yra sričių, iš kurių ji jau beveik pasitraukė, yra sričių, į kurias jai vis dar sunku ateiti. Bet niekas dar neprarasta, kad tik sėdėtume ir dejuotume. Nemažai padaryta, kas anksčiau atrodė neįmanoma ar iš viso neverta pradėti. O toliau? Kas dabar priklauso nuo mūsų?

Lie­tu­vių kal­bos die­nos pra­si­dė­jo. Ren­gi­nių vi­so­je Lie­tu­vo­je ir už­sie­nio lie­tu­vių bend­ruo­me­nė­se prog­ra­ma vos tel­pa į 50 pus­la­pių, iš vi­so jų – be­veik 800. Raš­tin­giau­sio bend­ruo­me­nės na­rio rin­ki­mai, dai­ly­raš­čio kon­kur­sas, gar­sių kal­bi­nin­kų su­kak­čių mi­nė­ji­mai, pa­skai­tos, dis­ku­si­jos, ap­do­va­no­ji­mai.

Dar vie­nas įro­dy­mas, kad mums ne vis tiek. Vals­ty­bi­nės lie­tu­vių kal­bos ko­mi­si­ja (VLKK) ne­si­ti­kė­jo, kaip en­tu­zias­tin­gai to­kių ren­gi­nių no­ri bend­ruo­me­nės, sa­vi­val­dy­bės, ins­ti­tu­ci­jos, vi­suo­me­ni­nės or­ga­ni­za­ci­jos. LŽ žurnalistas Audrius Musteikis kal­bė­jo­si su VLKK pir­mi­nin­ke doc. dr. Dai­va Vaišniene.

– Tai ir šven­tė, ir dar­bai, ir ne­ri­mo iš­sa­ky­mo lai­kas?

– Mū­sų pa­si­rink­tas šven­ti­nis lai­kas – nuo Va­sa­rio 16-osios iki Ko­vo 11-osios, nuo vie­nos vals­ty­bin­gu­mo šven­tės iki ki­tos – pa­brė­žia: kal­ba yra vals­ty­bės kū­ri­mo bū­das. Ne de­šimt­me­čius, bet šimt­me­čius. Ji – vie­nas iš ker­ti­nių ak­me­nų, re­mian­čių šiuo­lai­ki­nę Lie­tu­vos vals­ty­bę. Ver­tin­ki­me ją kaip vals­ty­bės ta­pa­tu­mo, tra­di­ci­jos ženk­lą ir kaip bū­ti­ną kul­tū­ros dė­me­nį.

Pa­kvie­tę vi­suo­me­nę teik­ti pa­siū­ly­mus, kaip bū­tų ga­li­ma reng­ti Lie­tu­vių kal­bos die­nas, su­lau­kė­me jų dau­gy­bės. Va­di­na­si, no­ri­me kal­bė­ti apie kal­bą, no­ri­me ją ge­riau pa­žin­ti.

Ži­nu­tės be lie­tu­viš­kų raš­me­nų

– Lie­tu­vių kal­bos die­nos – VLKK su­ma­ny­mas. Tiks­las – di­din­ti lie­tu­vių kal­bos pres­ti­žą, taip pat sklai­dą Lie­tu­vo­je ir už­sie­ny­je.

– La­bai reikš­min­gas tiks­las – skleis­ti ži­nias apie mū­sų kal­bos da­bar­tį ir at­ei­tį, tra­di­ci­jas ir nau­jo­ves, pa­brė­žiant, kad vi­suo­me­nė, ypač ži­niask­lai­dos, po­li­ti­kos, vers­lo ar moks­lo eli­tas yra kal­bos kū­rė­jai. Vie­šo­jo­je erd­vė­je vis pa­si­ro­do tei­gi­nių ar ko­men­ta­rų, ro­dan­čių, kad va­do­vau­da­mie­si ste­reo­ti­pais ar mi­tais, o ne ti­krais kal­bos moks­lo da­ly­kais nu­kryps­ta­me į ra­di­ka­lu­mą. Jų ky­la dėl men­kai iš­ug­dy­to kal­bos jaus­mo. Ma­nau, Lie­tu­vių kal­bos die­nos – pa­ska­ta kal­bė­ti, kas iš tie­sų da­ro tei­gia­mą ar ne­igia­mą įta­ką lie­tu­vių kal­bai. Vyks­ta ki­to­kių da­ly­kų, nei skel­bia­ma skam­bio­se ži­niask­lai­dos an­traš­tė­se: tai – vie­šai ne­ap­ta­ri­nė­ja­mi, su­nkiai su­lai­ko­mi, daž­nai ne­grįž­ta­mi pro­ce­sai. Pir­miau­sia tu­ri­me aiš­kin­tis, ko­kia da­bar yra ir bus ry­toj lie­tu­vių kal­ba: ar dar no­ri­me lie­tu­viš­kai skai­ty­ti moks­lo li­te­ra­tū­rą, pro­duk­to ins­truk­ci­ją? Ma­ty­ti lie­tu­vių kal­bą at­si­vė­rę kom­piu­te­rio lan­gą? La­bai daug pri­klau­so nuo iš­si­moks­li­nu­sių žmo­nių – ar jie no­ri ne vien var­to­ti, bet ir kur­ti kal­bą, tap­da­mi ti­krai iš­si­la­vi­nu­sia vi­suo­me­ne, ne­at­si­sa­kan­čia gim­to­sios kal­bos.

– Žiū­rint for­ma­liai, daug kas yra ge­rai: lie­tu­vių kal­ba tu­ri vals­ty­bi­nės kal­bos sta­tu­są, yra Vals­ty­bi­nės kal­bos įsta­ty­mas ir ki­ti ati­tin­ka­mi do­ku­men­tai. Dar­buo­ja­si jū­sų va­do­vau­ja­ma ko­mi­si­ja, Vals­ty­bi­nė kal­bos ins­pek­ci­ja.

– Taip, tu­ri­me be­veik vi­sus tei­sės ak­tus, ku­rie lei­džia mums rū­pin­tis lie­tu­vių kal­ba ir ją dieg­ti. Bet ir tei­sės ak­tas ga­li lik­ti tik už­ra­šu, jei­gu pa­tys ne­no­rė­si­me, kad jis veik­tų. Vals­ty­bi­nė kal­bos po­li­ti­ka – tai Vals­ty­bi­nės kal­bos įsta­ty­mo nuo­sta­tų de­ri­ni­mas su vi­so­mis vals­ty­bės po­li­ti­kos sri­ti­mis. Tai­gi la­bai svar­bu, kad de­rė­tų kal­bos po­li­ti­ka ir moks­lo po­li­ti­ka, kal­bos po­li­ti­ka ir so­cia­li­nė po­li­ti­ka, kal­bos po­li­ti­ka ir švie­ti­mo po­li­ti­ka. Mū­sų ins­ti­tu­ci­jos už­duo­tis – įžvelg­ti šias są­sa­jas, teik­ti siū­ly­mus bei iš­va­das dėl įvai­rių tei­sės ak­tų. Juk ir Vals­ty­bi­nės kal­bos įsta­ty­mas, pri­im­tas 1995 me­tais, kai ku­rių šian­die­nos sri­čių ne­reg­la­men­tuo­ja – lie­tu­vių kal­ba per dvi­de­šimt­me­tį įsit­vir­ti­no in­for­ma­ci­nė­se tech­no­lo­gi­jo­se, ta­po Eu­ro­pos Są­jun­gos ofi­cia­lią­ja kal­ba.

– Čia pri­min­ki­me, kad Vals­ty­bi­nės kal­bos kons­ti­tu­ci­nio įsta­ty­mo pro­jek­tas įre­gis­truo­tas jau dau­giau nei prieš 10 me­tų ir vis dar svars­to­mas.

– Tai ir yra ta ap­lin­ky­bė „be­veik“, ku­ria api­bū­di­nau tei­si­nę pa­dė­tį. Nau­ja­me įsta­ty­me tu­rė­tų bū­ti tiks­liau ir aiš­kiau reg­la­men­tuo­ja­mos nau­jo­sios erd­vės, ku­rio­se var­to­ja­ma vals­ty­bi­nė kal­ba.

Prieš ko­kius pen­kio­li­ka me­tų be­ne dau­gu­mos kom­piu­te­rių prog­ra­mi­nė įran­ga bu­vo ne lie­tu­vių kal­ba. Mo­bi­liuo­siuo­se te­le­fo­nuo­se iš pra­džių ir­gi do­mi­na­vo ang­lų kal­ba. Ir daug kam at­ro­dė, kad ši­to ne­įma­no­ma su­tvar­ky­ti, su­re­gu­liuo­ti, o gal nė ne­rei­kia, nes pa­sau­lis glo­ba­lė­ja, o čia – tik „ma­ža“ lie­tu­vių kal­ba.

– Kal­ba, ku­rią var­to­ja ke­li mi­li­jo­nai, nė­ra ma­ža. Be to, ji gy­va ir Lie­tu­vo­je, ir bet ku­rio­je pa­sau­lio vie­to­je, kur tik kal­ba­ma, ra­šo­ma, mo­ko­ma­si lie­tu­viš­kai. Tik nuo mū­sų čia, Lie­tu­vo­je, pri­klau­so, ar mes šiuos po­rei­kius ten­kin­si­me ir pa­tys kur­si­me kal­bos pa­klau­są. Jau ne­bė­ra jo­kių ar­gu­men­tų, ko­dėl tu­rė­tu­me įsi­gy­ti iš­ma­nų­jį te­le­fo­ną, ku­ria­me nė­ra lie­tu­viš­kų raš­me­nų ar­ba lie­tu­viš­ko me­niu. Jei to­kie Lie­tu­vo­je pla­ti­na­mi, va­di­na­si, jie ne­pri­tai­ky­ti mū­sų rin­kai. Kaip ne­tu­rė­tų bū­ti pla­ti­na­mos pre­kės be lie­tu­viš­kų eti­ke­čių ir ins­truk­ci­jų, taip ir šiuo at­ve­ju: jei skir­ta šiai rin­kai, tu­rė­tų bū­ti ir vi­si lie­tu­vių kal­bos įran­kiai.

Ne­var­to­ja­me ar­ba ne­rei­ka­lau­ja­me iš ga­min­to­jo ar tie­kė­jo daž­niau­siai to­dėl, kad MES taip ap­sisp­ren­džia­me. Tar­kim, ra­šo­me ži­nu­tes be lie­tu­viš­kų raš­me­nų, nors tai yra mū­sų ne­pa­gar­ba pa­šne­ko­vui ir, ži­no­ma, mū­sų kal­bai. Jo­kia ins­ti­tu­ci­ja ne­iš­sau­gos ir ne­ap­gins kal­bos, jei vi­suo­me­nė ne­no­rės to da­ry­ti. Ak­ty­vus da­ly­va­vi­mas Lie­tu­vių kal­bos die­nų ren­gi­niuo­se liu­di­ja, kad vi­suo­me­nė no­ri ir apie tai kal­bė­ti, ir pri­pa­žin­ti kal­bą kaip pi­lie­ti­nę ver­ty­bę.

CV su kal­bos klaidomis

– Kal­bos po­li­ti­ka – pir­miau­sia kal­bos sta­tu­so, pres­ti­žo da­ly­kai. Kal­bi­nin­kai su­lau­kia prie­kaiš­tų ar pa­šai­pų, kad tai­so smulk­me­nas, ma­žas klai­de­les. Bet ir smulk­me­nos svar­bios.

– Taip prie­kaiš­tau­ja­ma ran­dant „ar­gu­men­tą“: esą, ne­svar­bu, kaip sa­kai, svar­bu, . Iš tie­sų vie­no­dai svar­bu ir , ir kaip kal­ba­me. Ne­ig­da­mi tai, ne­pri­pa­žin­tu­me, kad kal­ba – tai sis­te­ma. Lat­vių kal­bi­nin­kė ir po­li­ti­kė Ina Dru­vie­tė yra pa­sa­kiu­si, kad kal­bos po­li­ti­ko­je nė­ra smulk­me­nų. Vis­kas tu­ri de­rė­ti: ir glo­ba­lio­ji kal­bos po­li­ti­ka, ap­rė­pian­ti vi­sas kal­bos var­to­ji­mo sri­tis, ir tie smul­kūs, daž­niau­siai nor­mi­ni­mo da­ly­kai – koks ne­tai­syk­lin­gas žo­de­lis, kir­čia­vi­mo klai­da, daž­niau­siai kaip tik jie la­biau­siai su­reikš­mi­na­mi.

Tu­rė­tu­me su­vok­ti kal­bos, kaip ko­mu­ni­ka­ci­jos prie­mo­nės, įvai­ru­mą. Vie­šo­jo­je var­to­se­no­je pa­pras­tai lai­ko­ma­si bend­ri­nės kal­bos nor­mų ir dėl to gin­čy­tis ne­bran­du. Ta­čiau esa­ma ir ki­tų kal­bos at­mai­nų: dia­lek­tai, so­cio­lek­tai taip pat tu­ri sa­vo lau­ką, ta­čiau kai vis­kas su­me­ta­ma į krū­vą, ky­la ne­su­sip­ra­ti­mų ir su­si­kal­bė­ti da­ro­si su­nku.

– Fi­lo­lo­gams be­pi­gu lau­kus at­skir­ti. O ki­tiems?

– Tai nė­ra taip jau su­dė­tin­ga: kal­ba, sti­lius ro­do as­mens iš­si­la­vi­ni­mą ir kul­tū­rą. Ir mo­kyk­lo­je mo­ko­ma, kaip kur tin­ka kal­bė­ti. Tai – įvaiz­džio, dar­bo san­ty­kių da­lis, svar­bi vi­siems kal­bos var­to­to­jams. Šie­met pa­tvir­tin­tos nau­jos pra­di­nio ir pa­grin­di­nio ug­dy­mo lie­tu­vių kal­bos ir li­te­ra­tū­ros prog­ra­mos. Grįž­ta­ma prie nuo­sek­laus, tai­syk­lė­mis pa­grįs­to lie­tu­vių kal­bos mo­ky­mo, ki­taip sa­kant, kal­ba pa­tei­kia­ma kaip sis­te­ma, ku­rios vi­sos da­lys su­si­ju­sios, tai ne at­ski­ri frag­men­tai, ku­riuos ga­li dė­lio­ti kaip no­ri. Jau prieš ke­le­tą me­tų pra­dė­jo­me kal­bė­ti apie moks­lei­vių raš­tin­gu­mo spra­gas. Raš­tin­gu­mo įgū­džiai su­si­for­muo­ja maž­daug 8–9 kla­sė­je, po to jie tik įtvir­ti­na­mi ir to­bu­li­na­mi.

– Kaip jie to­bu­li­na­mi aukš­to­jo­je mo­kyk­lo­je?

– Svar­bu, kaip įtrau­kia­ma į pro­fe­si­nės kal­bos kū­ri­mą – čia ir tin­ka kal­bė­ti apie pres­ti­žą, ku­rį mi­nė­jo­te. Įvai­rių sri­čių pro­fe­sio­na­lų ren­gi­mas ap­rė­pia ne tik moks­lo ži­nias, bet ir tos sri­ties ter­mi­ni­ją, są­vo­kas. Jei nau­jau­si moks­lo re­zul­ta­tai pa­tei­kia­mi lie­tu­vių kal­ba – ji stip­rė­ja. Ki­tas uni­ver­si­te­ti­nės mo­kyk­los už­da­vi­nys – ug­dy­ti re­to­ri­kos įgū­džius, mat kal­ba – svar­bi as­mens pri­sis­ta­ty­mo da­lis. Pa­ste­biu, kad net tin­ka­mai par­ašy­ti laiš­ką, pra­šy­mą jau­nam žmo­gui bū­na keb­lu. Ga­na daž­na no­rin­čių­jų įsi­dar­bin­ti ne­sėk­mių prie­žas­tis – gy­ve­ni­mo ap­ra­šy­mas su kal­bos klai­do­mis.

– Ge­rai, kad darb­da­vys su­ge­ba klai­das pa­ma­ty­ti.

– Darb­da­vys tu­ri ge­bė­ti, ki­taip pats tu­rės rū­pes­čių, pa­vyz­džiui, jei bus ne­su­si­kal­bė­ta su klien­tais. Kar­tais pa­si­girs­ta: „Mums lie­tu­vių kal­bos ne­rei­kės!“ To­kią ta­ria­mai at­sai­nią rep­li­ką ga­li­ma su­pras­ti: „Svar­bu dar­bą pa­da­ry­ti, o ne tai­syk­lin­gai par­ašy­ti“. Vis dėl­to kal­ba – įmo­nės įvaiz­džio da­lis ir tik klien­tai ga­li įver­tin­ti, ar to­kia nuo­sta­ta pri­im­ti­na.

Šį tą dar rei­kė­tų nu­veik­ti, kad jau­ni žmo­nės su­pras­tų, jog lie­tu­vių kal­ba yra toks pat pa­to­gus nar­šy­mo, bend­ra­vi­mo so­cia­li­niuo­se tink­luo­se įran­kis, kaip ir ki­tos kal­bos. Lie­tu­vių kal­bos die­nos tel­kia taip mąs­tan­čius.

Ge­rų pa­vyz­džių sklaida

– Ver­da ba­ta­li­jos dėl sve­ti­mų kal­bų as­men­var­džių ra­šy­mo ir dėl rai­džių x, w, q. Ir­gi ak­tua­lu, vi­suo­me­nei rū­pi. Ar apie tai bus dis­ku­tuo­ja­ma ren­gi­niuo­se?

– Tai siau­ra, ta­čiau la­bai su­reikš­min­ta te­ma pa­ly­gin­ti su rea­lio­mis kal­bos prob­le­mo­mis. Ne­no­rė­čiau, kad šven­tė virs­tų po­li­ti­zuo­tų konf­lik­tų aiš­ki­ni­mu­si. Taip, po­li­ti­nė­mis prie­mo­nė­mis ga­li­ma nu­sta­ty­ti, kaip ra­šy­ti sve­ti­mų kal­bų as­men­var­džius, bet čia no­rė­čiau pa­klaus­ti: jei­gu lie­tu­vių kal­ba bus taip at­sai­niai ver­ti­na­ma, ar ne­nu­tiks, kad ki­tų kal­bų as­men­var­džius su­lie­tu­vin­si­me, o ša­lia jų ma­ty­si­me to­kią kal­bą, ku­ri jau ne­la­bai pri­mins lie­tu­viš­ką? Gin­čams sky­rus daug lai­ko es­mi­nės lie­tu­vių kal­bos bė­dos lik­tų par­aš­tė­se, nes daug triukš­mo ke­lia­ma dėl da­ly­kų, ku­rie yra įpras­ti jud­ria­me pa­sau­ly­je. Yra žy­miai svar­bes­nių klau­si­mų, ku­rie, de­ja, nė­ra pa­kan­ka­mai nag­ri­nė­ja­mi, kaip rei­kė­tų. Ir sri­čių, kur lie­tu­vių kal­bos kū­ri­mo be­veik at­si­sa­ko­ma, pa­vyz­džiui, gam­tos ir tiks­lių­jų moks­lų ša­ko­se.

– Tai – lie­tu­vių kal­bos ny­ki­mo sri­tys?

– Kaip iš­lai­ky­ti lie­tu­viš­ką moks­lo kal­bą? Tai ne vien Lie­tu­vos, bet dau­gu­mos Eu­ro­pos vals­ty­bių, ypač ma­žiau var­to­to­jų tu­rin­čių kal­bų pa­ma­ti­nis klau­si­mas. Glo­ba­li moks­lo kal­ba – ang­lų, tai pri­pa­žin­ta ir ki­taip ne­bus. Bet vals­ty­bi­nės kal­bos po­li­ti­ka tu­ri bū­ti nu­kreip­ta for­muo­ti na­cio­na­li­nės kal­bos var­to­ji­mo lau­kus. Vie­na iš prie­mo­nių – su­kur­ti įran­kius, ku­rie leis­tų na­cio­na­li­nę kal­bą var­to­ti kaip moks­lo po­pu­lia­ri­ni­mo kal­bą, rem­ti moks­lo po­pu­lia­ri­ni­mo lei­di­nius, pub­li­ka­ci­jas. Šie­met įstei­gė­me pri­zą moks­lo po­pu­lia­ri­ni­mo kon­kur­so „Moks­lo sriu­ba“ da­ly­viams. Sie­kiu, kad jau­ni žmo­nės ver­tin­tų sa­vo kal­bą, lai­ky­da­mie­si pri­nci­po pir­miau­sia ge­rai mo­kė­ti gim­tą­ją kal­bą ir mo­ky­tis kuo dau­giau ki­tų kal­bų. Dar vie­na Kal­bos die­nų ini­cia­ty­va – stu­den­tų ir jau­nų­jų moks­li­nin­kų dar­bų kon­kur­sas, ku­rį or­ga­ni­zuo­ja Lie­tu­vos moks­lų aka­de­mi­ja, o mes da­ly­vau­ja­me kaip par­tne­riai. Pa­si­žiū­rė­sim, ko­kia kal­ba ra­šo mū­sų jau­nie­ji ty­rė­jai. Ir­gi ap­do­va­no­sim už tai­syk­lin­giau­sią, gra­žiau­sią kal­bą. Ge­rų pa­vyz­džių sklai­da – vie­nas iš Lie­tu­vių kal­bos die­nų už­da­vi­nių.

Šie­met įsteig­tas ap­do­va­no­ji­mas už lie­tu­vių kal­bos puo­se­lė­ji­mą, ap­rėp­tos trys sri­tys. Pir­miau­sia, moks­lo ter­mi­ni­ja. La­bai ver­ti­na­me pro­fe­sio­na­lus, ku­rie daug lai­ko ir jė­gų ski­ria ter­mi­nų žo­dy­nams. De­ja, šios pa­stan­gos tin­ka­mai ne­įver­ti­na­mos: ter­mi­nų žo­dy­nai ne­lai­ko­mi moks­lo pro­duk­ci­ja. Pa­tei­kė­me pa­siū­ly­mus Švie­ti­mo ir moks­lo mi­nis­te­ri­jai ir Lie­tu­vos moks­lo ta­ry­bai, kad aiš­ki­na­mų­jų ter­mi­nų žo­dy­nų ren­gi­mas bū­tų ver­ti­na­mas kaip tai­ko­mo­ji moks­lo pro­duk­ci­ja. Jau­ni moks­li­nin­kai, ypač nau­jų­jų moks­lo sri­čių at­sto­vai ne­la­bai no­ri pri­si­dė­ti: dar­bas su­nkus, kruopš­tus, re­zul­ta­tas – ne toks grei­tas.

– Ne vi­si pa­siū­ly­ti ter­mi­nai ir pri­gy­ja.

– No­rint su­kur­ti ter­mi­ną, ku­ris de­rė­tų su vi­sa ter­mi­nų sis­te­ma, rei­kia pui­kiai iš­ma­ny­ti da­ly­ką, ge­bė­ti per­teik­ti es­mę. Ti­krai tai moks­li­nės ana­li­zės dar­bas. Moks­lo kal­ba ne­įma­no­ma be ter­mi­ni­jos ir ją ku­ria ne kal­bi­nin­kai, bet spe­cia­lis­tai.

Klau­si­mai dėl ra­šy­bos ir sky­ry­bos

– Ko­mi­si­jos at­ra­ma – kal­bi­nin­kai. Bet da­lies vy­res­nio­sios kar­tos ir jau­nes­nių ling­vis­tų nuo­mo­nės dėl įvai­rių da­ly­kų iš­sis­ki­ria. Kaip la­vi­ruo­ja VLKK?

– Mū­sų ko­mi­si­ją su­da­ro 17 na­rių iš įvai­rių lie­tu­vių kal­bą ti­rian­čių ins­ti­tu­ci­jų: ins­ti­tu­tų, uni­ver­si­te­tų. Yra įvai­rių am­žiaus gru­pių at­sto­vų – moks­lo dak­ta­rų. Kai ku­rios nuo­sta­tos ga­li skir­tis kaip ir bet ku­rio­je pro­fe­si­nė­je sri­ty­je, ta­čiau pa­grin­di­nė – kad mums rū­pi lie­tu­vių kal­bos sis­te­ma ir jos at­ei­tis – vi­sų vie­no­da. Su­pran­tu, ko­mi­si­ja ne­ga­li įtik­ti kiek­vie­nam, bet emo­ci­jų ir po­li­ti­zuo­tų da­ly­kų jos dar­be nė­ra. Da­ly­vau­da­mi po­le­mi­ko­je dėl pri­nci­pi­nių da­ly­kų žiū­ri­me, kas sis­te­mą iš­ple­čia, bet ne­griau­na. Ko­mi­si­ja for­muo­ja kal­bos po­li­ti­ką, to­dėl jos spren­di­mai nė­ra šiaip nuo­mo­nė, tai yra ko­le­gia­lūs spren­di­mai, pri­va­lo­mi vi­siems. Na, o pa­sta­bos apie tai, kad ne­va „ki­tur“ to­kių ko­mi­si­jų nė­ra – pub­li­cis­ti­nė de­ma­go­gi­ja; Eu­ro­po­je yra skir­tin­gų pa­va­di­ni­mų ir įvai­riais lai­kais su­kur­tų, skir­tin­gą ga­lią tu­rin­čių ins­ti­tu­ci­jų. Vie­na se­niau­sių to­kių įstai­gų – Ita­li­jo­je, ku­ri ir pa­dė­jo „au­gin­ti“ kla­si­ki­nę ita­lų kal­bą.

– Jums ga­li pa­skam­bin­ti vi­si. Tur­būt ten­ka at­lai­ky­ti ir emo­ci­jų aud­rų?

– Bū­na la­bai įdo­mių pa­siū­ly­mų, ypač dėl nau­jų ter­mi­nų. Mums svar­bi vi­suo­me­nės nuo­mo­nė ir apie mū­sų dar­bą, ir apie tas prob­le­mas, ku­rias ga­lė­tu­me pa­dė­ti iš­spręs­ti. O emo­ci­jos daž­niau­sia reiš­kia­mos ne tik iš ne­ži­no­ji­mo, bet ir iš no­ro pa­si­pui­kuo­ti: tar­ki­me, žiū­rė­ki­te – ko­mi­si­ja ne­va drau­džia Vil­niu­je teik­ti in­for­ma­ci­ją mies­to sve­čiams ir esą ši­taip yra ne­drau­giš­ka. O iš ti­krų­jų to­kia ga­li­my­bė se­niai nu­ma­ty­ta, ta­čiau vie­to­var­džius vers­ti nė­ra jo­kio rei­ka­lo. Ais­tros at­slū­go pa­si­kal­bė­jus ir kiek at­sik­vo­šė­jus. Pri­min­siu – kal­ba yra ir kraš­to­vaiz­džio da­lis, tai­gi tu­rė­tų bū­ti kaip tik la­bai svar­bi tu­ris­ti­nės trau­kos ob­jek­tams.

– Ko­kių klau­si­mų daž­niau­siai iš­girs­ta VLKK kon­sul­tan­tės?

– Pa­čių įvai­riau­sių, bet daž­niau­siai dėl ra­šy­bos, taip pat sky­ry­bos. Ne į vi­sus at­sa­ky­ti pa­pras­ta, ypač apie tai, kas dar ne­su­nor­min­ta. Ta­da mums per po­sė­džius rei­kia svars­ty­ti, kaip kon­sul­tuo­ti.

– Kad dau­giau­sia klau­si­mų apie ra­šy­bą, keis­ta. Gal dėl to, kad žmo­nes vi­sai su­pai­nio­jo lais­vė­ju­sios, lais­vė­ju­sios ir vi­sai iš­kli­bu­sios nor­mos?

– Ra­šy­bos nor­mos ne­si­kei­tė. Kal­ti su­men­kę raš­tin­gu­mo įgū­džiai. Pa­ste­bi­me la­bai su­silp­nė­ju­sias ži­nias apie sky­ry­bą – sin­tak­sės da­ly­kus iš­ma­no­me pra­stai. Kur ne­rei­kia, kab­le­liai ly­ja kaip lie­tus, kur bū­ti­na – jų nė­ra. Tai le­mia bend­ra­sis iš­si­la­vi­ni­mas – mat sky­ry­ba yra ir sti­liaus raiš­kos da­ly­kas. Ma­žai skai­to­me. O su­pras­ti sa­ki­nį, jo struk­tū­rą ir mo­de­lius, taip pat tai, kaip sa­ki­nius jung­ti į riš­lų, lo­giš­ką teks­tą ga­li­ma iš­mok­ti skai­tant ge­rą, ge­ra kal­ba par­ašy­tą ar­ba pui­kiai iš­vers­tą li­te­ra­tū­rą. Be­je, su tuo su­si­jęs ir teks­to kū­ri­mo ge­bė­ji­mų men­kė­ji­mas. Pa­ste­bi­me, kad jau­nos kar­tos žmo­gui vis su­nkiau su­kur­ti ge­rą, tai­syk­lin­gą sa­vo teks­tą. Kad ti­krai taip yra, įsi­ti­ki­no­me tir­da­mi įvai­rių sri­čių ma­gis­tro dar­bus: teks­tai ne­aiš­kūs, ne­sklan­dūs. Kaip ne­sko­nin­gas ga­li bū­ti dra­bu­žis, taip ir teks­tas ga­li at­ro­dy­ti ne­gra­biai par­eng­tas.

Kar­tais ban­do­ma įteig­ti, kad štai ki­tos kal­bos ne­tu­ri nei „to­kių“ nor­mų, nei tai­syk­lių. At­seit, ga­li­ma kal­bė­ti, kaip no­ri, o lie­tu­vių kal­bos tvar­ky­to­jai tik pei­kia, drau­džia ir bau­džia. Tai dar vie­nas iš­si­gal­vo­ji­mas – net ne mi­tas. Tar­kim, teig­ti, kad ang­lų kal­ba ne­tu­ri nei gra­ma­ti­kos, nei tai­syk­lių yra ne­pro­tin­ga.

– Tarp ren­gi­nių – vi­sos Lie­tu­vos mo­kyk­lo­se vyks­tan­čio moks­lei­vių kon­kur­so „Šva­ri kal­ba – šva­ri gal­va“ pir­ma­sis eta­pas. Per­nai ja­me da­ly­va­vo 12 tūks­tan­čių moks­lei­vių Lie­tu­vo­je ir už­sie­ny­je. Itin pa­ki­li kal­bos šven­tė vi­sa­da bū­na Na­cio­na­li­nis dik­tan­tas, vyks pir­ma­sis jo tu­ras.

– Džiau­gia­mės da­ly­vių gau­sa. Ti­kiuo­si, kad Lie­tu­vių kal­bos die­nos su­kels dau­giau min­čių apie tai, ko­kia yra lie­tu­vių kal­bos ver­tė – ne tik su­si­kal­bė­ji­mo prie­mo­nė, bet mus tel­kian­tis reiš­ki­nys.

– Tel­kian­ti mus į tau­tą.

– Su­vok­da­ma ją kaip mū­sų pi­lie­tiš­ku­mo ir vals­ty­bin­gu­mo da­lį siū­lau perp­ras­ti jos prob­le­mas ir ra­cio­na­liai, pa­gal kom­pe­ten­ci­jas spręs­ti tai, kas le­mia kal­bos at­ei­tį. Lie­tu­vių kal­bai bū­ti­na nuo­sek­li sklai­da ir kū­ry­ba – ta­da ji yra tel­kian­ti. O da­bar – švęs­ki­me, švęs­ki­me kar­tu ir kur­ki­me kal­bė­da­mie­si.

. . .

Ap­do­va­no­ji­mai už lie­tu­vių kal­bos puo­se­lė­ji­mą

Šie­met jie pa­skir­ti už reikš­min­gus dar­bus lie­tu­viš­kos ter­mi­ni­jos kū­ri­mo, moks­lo kal­bos puo­se­lė­ji­mo ir vi­suo­me­nės kal­bi­nio švie­ti­mo sri­ty­se.

Skulp­tū­rė­lė „Srai­gė“ (au­to­rius Ro­kas Do­vy­dė­nas) ir dip­lo­mai bus įteik­ti:

prof. ha­bil. dr. Vi­liui Pa­lens­kiui, doc. dr. Vy­tau­tui Va­liu­kė­nui, dr. Va­le­ri­jo­nui Žal­kaus­kui ir prof. ha­bil. dr. Pra­nui Juo­zui Ži­lins­kui – už lie­tu­viš­kos tiks­lių­jų moks­lų ter­mi­ni­jos kū­ri­mą, ter­mi­nų žo­dy­nų ren­gi­mą;

Ri­tai Tra­ky­mie­nei – už žo­dy­no „Pa­sau­lio vie­to­var­džiai“ (Vil­nius, Moks­lo ir en­cik­lo­pe­di­jų lei­dy­bos cen­tras, 1–5 t., 2006–2014 m.) kon­cep­ci­jos ir me­to­di­kos su­kū­ri­mą ir vi­sų to­mų re­da­ga­vi­mą;

Au­ge­ni­jai Ju­lei Kas­pa­re­vi­čie­nei – už lie­tu­vių kal­bos puo­se­lė­ja­mą­ją veik­lą Ša­kių ra­jo­no sa­vi­val­dy­bė­je.

Lau­rea­tai bus pa­gerb­ti va­sa­rio 19 d. 15 val. Moks­lų aka­de­mi­jos sa­lė­je Kal­bos ko­mi­si­jos kar­tu su Lie­tu­vos moks­lų aka­de­mi­ja ir Lie­tu­vos aka­de­mi­nių lei­dyk­lų aso­cia­ci­ja or­ga­ni­zuo­ja­ma­me ren­gi­ny­je.

Vil­niaus uni­ver­si­te­to Fi­zi­kos fa­kul­te­to moks­li­nin­kai prof. ha­bil. dr. Vi­lius Pa­lens­kis, doc. dr. Vy­tau­tas Va­liu­kė­nas, dr. Va­le­ri­jo­nas Žal­kaus­kas ir prof. ha­bil. dr. Pra­nas Juo­zas Ži­lins­kas yra par­en­gę ter­mi­nų žo­dy­nų, pub­li­ka­ci­jų ter­mi­ni­jos klau­si­mais, su­kū­rę ir į var­to­se­ną įdie­gę ne­ma­žai lie­tu­viš­kų moks­lo ter­mi­nų.

Ri­ta Tra­ky­mie­nė dau­ge­lį me­tų Moks­lo ir en­cik­lo­pe­di­jų lei­dy­bos cen­tre (anks­čiau – Moks­lo ir en­cik­lo­pe­di­jų lei­dy­bos ins­ti­tu­tas, Moks­lo ir en­cik­lo­pe­di­jų lei­dyk­la), bu­vo at­sa­kin­ga už ne­lie­tu­viš­kų ti­kri­nių var­dų per­tei­ki­mą lie­tu­viš­ko­se en­cik­lo­pe­di­jo­se, tarp jų „Vi­suo­ti­nė­je lie­tu­vių en­cik­lo­pe­di­jo­je“. Kar­tu su ko­le­go­mis yra par­en­gu­si lei­di­nį „Ne­lie­tu­viš­kų ti­kri­nių var­dų ra­šy­mas „Lie­tu­viš­ko­jo­je ta­ry­bi­nė­je en­cik­lo­pe­di­jo­je“. R. Tra­ky­mie­nė par­en­gė pen­kia­to­mio žo­dy­no „Pa­sau­lio vie­to­var­džiai“ („Eu­ro­pa“, 2006; „A­me­ri­ka“, 2008; „Af­ri­ka, An­tark­ti­da. Aus­tra­li­ja. Okea­ni­ja“, 2010; „A­zi­ja“, I d., 2012, „A­zi­ja“, II d. 2014) kon­cep­ci­ją ir me­to­di­ką, bu­vo jo at­sa­ko­mo­ji re­dak­to­rė. Ji yra Kal­bos ko­mi­si­jos eks­per­tė, sve­tim­var­džių ra­šy­bos klau­si­mais kon­sul­tuo­ja Eu­ro­pos Są­jun­gos ir Lie­tu­vos ins­ti­tu­ci­jas.

Au­ge­ni­ja Ju­lė Kas­pa­re­vi­čie­nė, il­ga­me­tė Ša­kių ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės Kul­tū­ros ir tu­riz­mo sky­riaus ve­dė­ja, daug pa­stan­gų ski­ria lie­tu­vių kal­bos, taip pat ir za­na­vy­kų šnek­tos puo­se­lė­ji­mui. Ji yra pa­grin­di­nė ra­jo­ne kas­met jau ke­tu­ris de­šimt­me­čius ren­gia­mų Kal­bos die­nų ir ki­tų pa­na­šių šven­čių or­ga­ni­za­to­rė, vie­na iš tri­to­mio „Za­na­vy­kų šnek­tos žo­dy­no“ idė­jos ir par­en­gi­mo ini­cia­to­rių. 2013 m. iš­lei­do sa­vo ma­mos Ku­ni­gun­dos Gu­diš­ky­tės-Vai­de­lie­nės vaiz­din­gų po­sa­kių rin­ki­nu­ką „Mo­čiu­tės Ku­ni­gun­dos žo­dy­nė­lis“, par­ašė vie­ną iš 2015 m. iš­leis­tos kny­gos „E­sam za­na­vy­kai“ sky­rių.

Šaltinis čia

Daugiau informacijos apie Lietuvių kalbos dienas čia

Lietuvių kalbos dienų renginių paieška (2016) čia