Pasak Ramučio Karmalavičiaus, veikiama antipozityvistinio „Młoda Polska“ sąjūdžio bei fin de siècle kultūrinio kriticizmo, meninę kūrybą kreipė „slaptingos žmogaus didybės“, intuicijos ir simbolistinės vaizduotės gilinimo linkme. Savo „liuosas mintis“, plėtodama tautosakinio simbolizmo stilistiką, bandė įkūnyti pjesėje „Dvylika brolių juodvarniais laksčiusių“ (1932). Parašė ir kitų pjesių, kuriose istorijos, kultūros ir dvasinės šviesos troškimą bei ydas atvėrė per materializmo ir idealizmo konfrontaciją („Pinigėliai“, 1918, „Vilos puošmena“, 1932). Satyros ir socialinio grotesko priemones, kurias vartojo dramaturginiams tipažams nusakyti, transformavo į liaudinio raganiškumo realistinę plotmę apysakoje „Šventmergė“(1937). Parašė folklorines mitines poemas „Mūsų jauja“ (1910-54), „Giria žalioji“ (1915–1945). Yra išvertusi Molière‘o pjesių.
Apie Sofiją Kymantaitę-Čiurlionienę ir jos tekstus
Eglė Kačkutė. Sofija Čiurlionienė-Kymantaitė Ženevoje (2009)
Goda Volbikaitė. Sofiją Kymantaitę-Čiurlionienę prisimenant (2006)
Janina Žėkaitė. Pirmasai baras (2002)
Ramutis Karmalavičius. Sofijos Čiurlionienės-Kymantaitės kūrybos ir idealų takais (1986)
Mykolas Vaitkus. Europietė žemaitė. Mirus Sofijai Čiurlionienei (1959) (1)
Mykolas Vaitkus. Europietė žemaitė. Mirus Sofijai Čiurlionienei (1959) (2)
Mykolas Vaitkus. Europietė žemaitė. Mirus Sofijai Čiurlionienei (1959) (3)
Sofija Čiurlionienė-Kymantaitė: „Kas gali pavergti tautą, kuri remiasi tikru žmogumi?“