Paskutinę 2016-ųjų dieną Anapilin iškeliavo poetas Vytautas Petras Bložė. Apie žinomo kūrėjo ir vertėjo mirtį pranešė jo bičiulis Antanas Jonynas.
V. P. Bložė mokėsi Kėdainių, Šeduvos gimnazijose. Dėl tėvų tremties į Sibirą mokslus nutraukė. Vėliau dirbo montuotoju, buhalteriu. Vilniaus pedagoginiame universitete studijavo rusų filologiją.
1991 metais V. P. Bložė apdovanotas Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija, 2000-aisiais jam įteiktas Gedimino 4-tojo laipsnio ordinas, o 2004-aisiais – literatūrinė „Varpų premija“. V.P.Bložė yra išvertęs Viljamo Šekspyro, Frydricho Šilerio, Michailo Lermontovo, Nikolajaus Nekrasovo ir kitų garsių autorių kūrinių. Literatūrologų teigimu, V. P. Bložės kūryba ilgą laiką buvo dvilypė: vieša, galinti išlikti reglamentuotoje tikrovėje, ir slapta, saugoma. Pirmoji poezijos knyga „Septyni šienpjoviai“ išleista 1961 metais, iš visų vėliau išleistų rinkinių poetas labiausiai vertino knygą „Žemės gėlės“ (1971). Ankstyvuosiuose kūriniuose pro tradicines folkloro parafrazes nesunkiai atsekamos J. Aisčio, B. Brazdžionio poezijos intonacijos.
Literatūros kritikai tarp V. Bložės kūrybos bruožų mini etinį patosą, istorinę savimonę, epinio ir lyrinio prado dermę, dėmesį žodžio faktūrai. Anot jų, vėlesniojoje autoriaus poezijoje stiprėja epinis pradas – eilėraščio centras dažnai yra tam tikras pasakojimų branduolys, sprogstantis į buitinių, mitinių, istorinių, fantastinių minipasakojimų skeveldras.