Vinco Kudirkos vardą prisimename kasdien, tiksliau, jį kasdien primena skambanti „Tautiška giesmė“.  Per Lietuvos 100-ąjį gimtadienį Vinco Kudirkos vardas ir jo veikla vienaip ar kitaip bus dažniau aktualinami, nes jis stovėjo prie Lietuvos laisvės ištakų. Anksčiau minint Vinco Kudirkos ar jo leisto „Varpo“ sukaktis skaityti pranešimų buvo kviečiama profesorė Aldona Vaitiekūnienė, nes ji tyrinėjo šio rašytojo kūrybą, yra parengusi ir jo „Raštus“. 1989–1990-aisiais metais išleistomis „Raštų“ knygomis profesorė kiek nusivylė, kaip pati sakė, visi Kudirkos tekstai sugrūsti į du tomus, knygos išėjo storos kaip kaladės, popierius prastas, net įrišta netvirtai, nes leidykla neturėjo lėšų. Anot profesorės, toks neestetiškas „Raštų“ leidimas rodo ir požiūrį į Vincą Kudirką – nupigino. Žinoma, džiugino pats faktas, kad pagaliau sovietmetį drausti ir slepiami Vinco Kudirkos tekstai bus prieinami – „Raštai“ išleisti 100 000 egzempliorių tiražu.

Prieš metus profesorę Aldoną Vaitiekūnienę palydėjome į Amžinybę. Jos archyve liko rankraštiniai pranešimų tekstai, vieną jų siūlome perskaityti ir prisiminti profesorę. Kada ir kur skaitytas šis pranešimas, nėra nurodyta, bet tai nelabai ir svarbu. Profesorė nesulaukė Lietuvos jubiliejaus, tad tegu jos žodžiai iš praeities įprasmina mūsų visų šventės akimirkas. Lietuvos laisvę profesorė Aldona Vaitiekūnienė labai brangino.

Marius Mikalajūnas

Vinco Kudirkos pasirinkimas

Vienas pirmųjų ir ryškiausių intelektualų mūsų kultūroje – Vincas Kudirka. Nepaklusęs jokiai doktrinai, pasikliovė savomis nuostatomis, sąžine. Ir tapo tautos sąžinės simboliu. Simbolizavo modernėjančią lietuvių kultūrą ir tautą, kai ieškota sąlyčio tarp asmens ir tautos, tautos ir europinio konteksto.

Tautinio sąjūdžio metais suvokta, kad tauta ir asmuo turi teisę rinktis. Vincas Kudirka rinkosi. Žinoma Marijampolės kryžkelė. Tai kryžkelė tarp savosios ir lenkiškosios kultūros. Gabiam, imliam jaunuoliui imponavo lenkų kultūra. Ji irgi buvo varžoma kaip ir lietuviškoji. Bet jau turėjo Adomą Mickevičių, Julijų Slovackį. Kaimo vaikas, vos spėjęs apsivilkti „mėlyną mandieraitę su baltais sagučiais“[1] pajuto, kad jo dvasioje kažin kas dedasi, kad gėda atsiminti, kuo buvęs, gėda, kad kalba lietuviškai.

Seinuose atsidūrė ne savo valia. Tai ne pasirinkimas. Nusilenkė tėvo valiai. Bet būdamas Seinuose vėl galėjo rinktis. Rinkosi literatūrą. Peno dvasiai ieškojo per lenkų kalbą. Kai šalino iš seminarijos („dėl pašaukimo stokos“), nesipriešino, nors žinojo, kad laukia tėvo rūstybė, skurdas (globėjas Zapyškio klebonas Kolyta vis primindavo: „Jei neturi pinigų – negimk, nemirk, nesirk ir nesiženyk“).

Didysis Vinco Kudirkos pasirinkimas – Varšuvoje. Apsispręsti pastūmėjo „Aušra“ (buvo ir daugiau priežasčių). Kai perskaitė Jono Basanavičiaus „Priekalbą“, jau lietuviškai pagalvojo: „Pranašas“[2] . Autentiškas Vinco Kudirkos liudijimas: „Ėmiau skubiai vartyti „A u š r ą“ ir… neprimenu jau visko, kas su manim paskui darėsi… Tiek pamenu, kad atsistojau, nuleidau galvą, nedrįsdamas pakelti akių ant sienų mano kambarėlio… rodos, girdėjau Lietuvos balsą, sykiu apkaltinantį, sykiu ir atleidžiantį: „O tu, paklydėli, kur ikšiol buvai?“ Paskui pasidarė man taip graudu, kad, apsikniaubęs ant stalo, apsiverkiau. Gaila man buvo tų valandų, kurios nesugrąžintinai išbrauktos tapo iš mano gyvenimo, kaipo lietuvio, ir gėda, kad taip ilgai buvau apgailėtinu pagedėliu… Pajutau save didžiu, galingu: pasijutau lietuviu esąs…“[3]

Tai emocinė reakcija. Pozityvistinės orientacijos, loginio mąstymo Vincas Kudirka – ir jausmo žmogus. Jausmo stichija atpažįstama muzikinėse kompozicijose. Ji, matyt, atsivertų albuminėje poezijoje, jeigu ją surastume (daug kas matė, skaitė, buvo parengtas rinkinėlis).

Po didžiojo pasirinkimo, kai Lietuva tapo Vinco Kudirkos „sužadėtinė“ (rašytojo žodis), reikėjo rinktis tik veiklos barus.

Kalbos mokytis nereikėjo. Ji išbuvo Vinco Kudirkos prigimties slėpinyje. Tai graži kapsų su zanavykiškais atspalviais kalba, kuria kalbėjo vaikystėje. Išbuvo kaip motinos žodis. Tą kalbą Jonas Jablonskis pavadino kudirkine kalba.

Ir ne tik kalba, bet ir meninė prigimtis skleidėsi iš motinos: „Jeigu aš šiandien muzikantas, pataikau šį ar tą nupiešti ir, atsiprašant, eiliadirbis , tai motinos kaltė.“[4]

Iš emocinių paskatų susiklostė „Laisvos valandos“. Akivaizdi ir kudirkiška nuostata: eilių negalima bet kada ir bet kur rašyti, žodžio menas ne iš molio, iš sugniaužytų žodžių ir eilės išeina molinės. Dažnai skeptiškai Vincas Kudirka vertino lietuviškus „pegasus“ („vienas spangas, kitas šlubas, trečias be klubų, ketvirto tik skūra ir kaulai .“[5])

Eilėraščiui reikia didelės idėjos ir tikslaus žodžio. Tik tada ji atkreips akis nuo „bjaurybių“. Rašantiems eiles „vyručiams“ reikia susipažinti ir su gramatika. Ypač tiems, kurie rašo „ant dailos dėl dailos“. Pikta Vinco Kudirkos pašaipa pasigirsdavo, kai susidurdavo su poezijos profanacija, „kontrabandnešių“ poezija.

Rūpindamasis lietuvių poezijos ūgiu, norėdamas, kad lietuviškasis „pegasas“ netaptų „kuinu, tinkančiu tik žydams vandenį vežioti“, parašė teorinę studiją „Tiesos eilėms rašyti“.

Vincas Kudirka liudijo, kad lietuviai išgali ne tik verkšlenti. Moka ir juoktis. Pasijuokti iš kitų ir iš savęs (iš Žagaro „blekių“, Kruglodurovų, Nikčemnickių, Merzavcevų, Kopeikoliubovų). Satyrų veikėjai ir įvykiai yra laikmečio ženklai. Kudirkiškas žodis apnuogino socialines žaizdas ir žmogiškąsias ydas, provokavo, kreipėsi į atskiro žmogaus ir visuomenės sąžinę.

Siekdamas, kad lietuvių poezija neužsidarytų savame „lakštingalyne“, o lietuvių kultūra savame „garde“, Vincas Kudirka ėmėsi vertimų. Ir rinkosi ką versti. Tai tautos atminčiai ir rašytojo interesams artima lenkų literatūra (žinoma, Adomas Mickevičius), ir ironiškomis intonacijomis persmelktos Ivano Krylovo pasakėčios. Michailo Saltykovo-Ščedrino nedrįso versti. Jis – didžiausias pasaulio „rašėjas“. Iš Europos kultūros lobyno rinkosi Fridrichą Šilerį, Džordžą Gordoną Baironą. Imponavo stiprios, maištingos asmenybės. Mylimiausiu kūriniu vadino Džordžo Bairono „Kainą“.

Ar Vinco Kudirkos Lietuvoje buvo kas skaitytų rašytojo verčiamus kūrinius? Negausus inteligentų būrelis skaitė originalų kalbomis. Kaimo žmonės vargu ar skaitė, gal vienas kitas šviesuolis. Tų vertimų reikėjo tautos garbei. Išsiversdami, ką sukūrė žmonija, į savąją kalbą, pareiškiame pasauliui: yra lietuvių tauta, mes[6] esame. Tai kudirkiška nuostata.

Vincas Kudirka gyveno įvairiatautėje aplinkoje. Ir Marijampolėje, ir Varšuvoje, ir vėl sugrįžęs į Lietuvą (Šakiuose, Naumiestyje). Įvairiatautė Lietuva regima ir rašytojo kūryboje. Sovietiniais laikais būdavo keblu kalbėti apie rusų administratorius. Dėl šių personažų autorius vadintas nacionalistu (o tai buvo keiksmažodis). Nacionalistu Vincą Kudirką galėtume vadinti kitu atžvilgiu – jis sudegino save ant tautos aukuro. Pasirinko patrioto, piliečio dalią. Fridricho Šilerio nuostata – „Niekinga yra tauta, kuri už savo garbę, neaukotų visko“ – tapo kudirkišku imperatyvu.

Dar ir šiandien iškyla aštrūs kudirkiški „kampai“. Jie itin akivaizdūs „Tėvynės varpuose“, kuriuose atsišvietė vaizduojamoji „gadynė“, įvairiatautė Lietuva. Vincas Kudirka diferencijavo tautas (jos ne bespalvės tautinės mažumos). Tai lenkai (mylima moteris buvo Valerija Kraševska) ir „paiklenkai“, „lenkpalaikiai; rusai ir maskoliai (pastarajam terminui suteikė itin neigiamą prasmę, anksčiau tokią prasmę turėjo „gudas“). Dar šiandien sunku tiesiai ir atvirai kalbėti apie Vinco Kudirkos požiūrį į žydus. Vytautui Kavoliui atrodė, kad jaučiamas Vinco Kudirkos moralinis provincializmas. Matyt, būta ne vienos priežasties, gal ir asmeninės nuoskaudos (situacija, atvažiavus dirbti į Šakius). Daug kas atsiliepė rašytojo satyrų ir publicistikos retorikai.

Žvelgdamas į Lietuvą, Vincas Kudirka kritiškiausias vis dėlto saviesiems, ypač inteligentams. Rūpinosi, kad „neišsivažinėtų“ Lietuva („Liaukime bėgę į Ameriką“). Ir skaudus paradoksas – jo šeimos dalis atsidūrė būtent Amerikoje ir net šiandien tebėra. Vinco Kudirkos „Tėvynės varpams“ nebuvo draudžiamų zonų. Aštriai ir atvirai kalbėjo apie pavydą, „parsidavimą už činovninko žvaigždutę prie kepurės“, žmogaus orumo praradimą (juokiasi rusai, lenkai ir žydai iš mūsų „veršiško“ būdo).

Įvairi sklaida kudirkiškosios alegorijos apie savosios „trobos“ statybą. „Tėvynės varpuose“ rašė, kad itin kenkia asmeninės ambicijos: „Tegul tik katro pagalėlis bus atmestu, ar tai, kad per trumpas, ar kad per kreivas, tuoj susiraukia , tai nei man, nei jums.“[7] Kvietė įveikti „asabiškus nesutarimus“, „nevarinėti kerštų“.

Pasisakydamas už vieningą tautą, Vincas Kudirka pasisakė prieš politines partijas. Jos tik labiau sukiršins tuos, kurių „kelnės skersai dryžos“, o kurių „išilgai dryžos“. Kol Vincas Kudirka laikė Lietuvą savo rankose, partijų nebuvo (kunigija ir civiliai, socialdemokratų partija susikūrė lenkų kultūros terpėje, o amerikietiškieji socialistai – irgi ne Lietuvos augalas).

„Varpo“ leidėjams Vincas Kudirka „prisakė“, kad laikraštis būtų „užimtas tautiškais reikalais“, ne specifiškai socialistiškais[8] , kad netaptų „raudonu skambalu“.

Moderni tauta, tuo labiau valstybė, negali išsiversti be partijų. Jų reikia pilietinei minčiai kristalizuotis. Jau po Vinco Kudirkos Povilas Višinskis kūrė demokratų, Jonas Bučys, Jonas Mačiulis, Juozas Tumas – krikščionių demokratų partijas. Partijų Lietuvoje vis daugėjo.

Paskutinis epizodas. Ką dar galima rinktis ar pasirinkti? Vincas Kudirka visus kvietė į darbą, statyti savąją tautos „trobą“. Tos „trobos“ sinonimu buvo ir „Varpas“. Tad kvietė paremti laikraštį medžiaga. Ypač norėjo paminėti „Varpo“ dešimtmetį. Žinoma, niekas nieko neatsiuntė laikraščiui. Tik Juozas Tumas pasveikino „Tėvynės sargo“ vardu.

Kviečiau į darbą, ne „ant ragaišiaus“, – su skausmu sakė Vincas Kudirka. Pats ir užpildė jubiliejinį numerį. Paskelbė „Tautišką giesmę“. Ir kalbėjo mes vardu. Mes esame ir būsime. Giesmėje jaučiamas begalinis tikėjimas Lietuvos buvimu ir graudulys. Ir šiandien jį jaučiame. Gal tai ir yra giesmės gyvybė ir sugestija? Tas ilgesys Lietuvos buvimo ir vienybės.

Paskutiniam Vinco Kudirkos epizodui priklauso vertimas iš Adomo Mickevičiaus „Konrado Valenrodo“. Tai „Vaidilos giesmė“. Prierašas: „Lovoje. 5.VI.99.“ Kitas prierašas rankraštyje: „Karščio 40° C. Dr. V. Kudirka.“ Akivaizdoje su nebūtimi išryškėjo Vinco Kudirkos asmenybės galios. Kiekvieną dieną išgyveno taip tarsi rytojaus nebūtų.

O gyveno, kaip rašė laiške 1899 m. Petrui Mikolainiui, „vienai vienas, neturiu nė šešėlio lietuvių aplink save ir esmi visai atskirtas nuo svieto .“[9]

Į Meištų kalnelį 1899 m. lapkričio 16 d. Vincą Kudirką palydėjo būrelis žmonių (seserys ir giminės, gydytojai Kazys Grinius ir Jonas Staugaitis, Valerija Kraševska ir jos tėvų, notaro S. Olechovskio, šeima, Naumiesčio policijos viršininkas Gorelovas). Vienas iš tų, kuris palydėjo (Gorelovas) įsakė sunaikinti Vinco Kudirkos paminklo įrašą:

Tegul saulė Lietuvoj tamsumas prašalina

Ir šviesa, ir tiesa mus žingsnius telydi.

Tegul meilė Lietuvos dega mūsų širdyse,

Vardan tos Lietuvos vienybė težydi.

***

Vinco Kudirkos gyvenimas ir darbai pagrįsti skaidriais moraliniais imperatyvais:

– dirbk! Labora!

– nedrebėk (nebūk „kinkadrebis“, „zuikdūšis“);

– švieskis ir šviesk (išeik iš „gardo“, gyvenk, kad nebūtum „atlapaustis“);

– ir kelkite, kelkite, kelkite (turi keltis kiekvienas ir keltis tauta).

Imperatyvai (kaip Dešimt Dievo įsakymų) paprasti. Bet gyventi pagal juos sunku. Sunku ir Vincą Kudirką prisijaukinti, apipinti grakščiausiomis metaforomis ar intelektualinais verbalizmais. Jis tebėra „ašaka mūsų akyje“. Mylėjo Lietuvą ne todėl, kad graži ir gera, mylėjo ne dalimis, o todėl, kad tai tėvynė. Ir nesigėdijo būti patriotu.

Parengė Marius Mikalajūnas