Dainora Pociūtė-Abukevičienė. Petras Skarga Vilniuje: pirmojo akademijos rektoriaus vizijos

Petro Skargos (1536–1612) veikla Vilniuje ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sociopolitinėje arenoje yra išskirtinė dėl jos organizuoto įvairiapusiškumo bei ypatingos politinės, religinės ir kultūrinės veiklos dermės.
Krokuvos universitete (1552–1555) ir Romoje iš jėzuitų (1569–1571) įgijęs teologinį išsilavinimą, Petras Skarga 1573 m. atvyko į Vilnių kaip vienas pirmųjų vietinių regiono jėzuitų, pasirengusių aktyviai ir planingai kontrreformacinei veiklai. Vilniuje jis praleido devynerius metus (1573–1584), ir tai buvo vaisingiausias jo intelektinio gyvenimo laikotarpis.

Jėzuitų ordinas, XVI a. įsikūręs kaip kovos su reformacija ir katalikybės atnaujinimo vienuolija, tapo viena iš pagrindinių XVI a. Europos kultūrinių jėgų. Pagrindinės ordino kovos priemonės buvo intelektinė veikla ir kuriamas kolegijų bei universitetų tinklas, galintis atremti idėjinius reformacijos iššūkius.

Dar 1555 m. pabaigoje į Lietuvą ir Lenkiją buvo pasiųstas pirmasis popiežiaus nuncijus Luigi Lippomanas, kurio pagrindinė misija turėjo būti sugrąžinti Lietuvos reformacijos lyderį, kunigaikštį Mikalojų Radvilą Juodąjį į Romos bažnyčią ir užkirsti kelią galimai valstybės vadovo Žygimanto Augusto konversijai. Misijoje dalyvavo ir pirmasis Vilniuje apsilankęs jėzuitas ispanas Alfonso Salmeronas, kuris jėzuitų ordino įkūrėjui ir generolui Ignacui Lojolai savo laiškuose įvertino jėzuitų įsikūrimo Lietuvoje galimybes kaip neįmanomas. Tačiau Lietuvos reformacijos lyderio Radvilos Juodojo mirtis 1565 m. gegužį palengvino jėzuitų įsikūrimą ir veiklos pradžią LDK bei Lenkijoje, ir nuo 1565 m. jėzuitai pradėjo nuoseklų savo plėtros procesą.

1565 m. įkūrus pirmąją Lenkijos, LDK ir Prūsijos regione jėzuitų kolegiją Braunsberge, jėzuitų plėtra, nors dėl pajėgų trūkumo iš pradžių ir sunkiai, ėmė judėti pirmyn. Aukštosios mokyklos Vilniuje įkūrimo darbų, siekdamas jėzuitų pagalbos, ėmėsi Vilniaus vyskupas Valerijonas Protasevičius: 1568 m. jis iš karaliaus sekretoriaus Mikalojaus Jasinskio nupirko erdvų pastatą ir kelissyk kreipėsi laiškais į Jėzaus Draugijos vyresnybę, prašydamas paremti kolegijos įkūrimą.

Antraštinis lapas iš P. Skarga , Kazania o siedami sakramentach…, Krakow, 1600

1570 m. liepos 4 d. į Vilnių atvyko keturiolikos jėzuitų būrys, vadovaujamas Austrijos provincijolo Lorenzo Maggio. Jie buvo surinkti iš Romos, Vienos, Prahos, Olomouco ir kai kurių kitų kolegijų ir liepos 17-ąją, šv. Alekso šventės dieną, oficialiai atidarė kolegiją Vilniuje. Pirmuoju jos rektoriumi tapo su provincijolu atkeliavęs tėvas Stanislovas Warszewickis. Vilniaus vyskupo Valerijono Protasevičiaus prašymu 1578 m. liepos 7 d. Steponas Batoras Lvove pakėlė kolegiją į akademijos rangą. Tačiau aktą valdovas pasirašė tik 1579 m. balandžio 1 d., kai pirmą kartą lankėsi Vilniuje per žygį, skirtą Polockui atsiimti. Galiausiai popiežius Grigalius XIII šį aktą 1579 m. spalio 30 d. patvirtino savo bule.

Petras Skarga akademijos veiklai vadovavo pirmuosius jos metus ir nemažai prisidėjo prie akademijos lyderystės įtvirtinimo. Skarga buvo griežtas ir reiklus vadovas, kūręs Tėvynės ir Bažnyčios kario įvaizdį pagal jėzuitinį militis Christi (Kristaus kario) idealą.

Kultūrinis ir politinis Skargos veiklos kontekstas

Nors jėzuitų veiklos Lietuvoje ištakos pradėjo formuotis dar paskutinio Jogailaičio – Žygimanto Augusto, mirusio 1574-aisiais, valdymo metais, intensyviausią pradinės plėtros ir politinės veiklos strategijos formavimo laikotarpį ordinas išgyveno Abiejų Tautų Respubliką valdant vengrui, Transilvanijos didikui Steponui Batorui (1576–1586). Sunkiai ir beveik per stebuklą tapęs Lietuvos ir Lenkijos valdovu Batoras jau savo gyvenimo metu susilaukė antrojo Lietuvos Vytauto, apgynusio senąją LDK teritoriją, šlovės. Jo ryžtinga ir staigi karinė veikla nulėmė netikėtą ir sėkmingą Livonijos karo (1558–1583) baigtį.

Su Batoru artimiau buvo susiję du italų jėzuitai: pasiuntinys Antonio Possevinas (1533/1534–1611) ir Lenkijos jėzuitų provinciolas Giovanni Paolo Campana (1540–1592). Skarga buvo vienas iš artimiausių vietinių Batoro bendradarbių. Vizijinė šios jėzuitų ir valdovo sąjungos programa buvo paremta dviem idėjomis – rusėnų katalikizacija ir atgautos protestantiškos Livonijos teritorijos rekatalikizacija. Strategines edukacinės veiklos kryptis atspindėjo ir čia išleistos pirmosios jėzuitų knygos tautinėmis kalbomis, tiksliau – Petro Kanizijaus katekizmo vertimai. 1585 m. Vilniaus akademijos spaustuvėje išėjo Kanizijaus mažojo katekizmo vertimai į latvių ir rusėnų kalbas. Beveik nėra abejonių, kad apie 1585 m. buvo išleistas ir nebeišlikęs lietuviškasis Kanizijaus katekizmo variantas.

Vienos Bažnyčios idėja. Skarga – krikščioniškosios unijos šalininkas

LDK, kurios teritorijoje kirtosi Vakarų ir Rytų krikščionybės tradicijos, buvo svarbi platforma Apaštališkajam sostui siekiant įgyvendinti seną, nuo Florencijos susirinkimo (1430) puoselėtą Vakarų ir Rytų bažnyčios unijos idėją. Skarga entuziastingai įsitraukė į šios politinės ir kultūrinės vizijos kūrimą ir jos įgyvendinimą. Diplomatinę misiją siekiant Maskvos carą Ivaną Rūstųjį įtikinti priimti katalikybę ir taip sujungti suskilusią Vakarų ir Rytų krikščionybę į vieną kultūrinę ir politinę imperiją vykdė italų jėzuitas Antonio Possevinas, jam talkino Skarga ir vietinės jėzuitų pajėgos. Nors šiandien atrodanti utopinė idėja Maskvos imperiją įtikinti priimti popiežiaus valdžią ir nebuvo įgyvendinta, vis dėlto kai kurie šios vieningos krikščionybės vizijos aspektai davė istorinius vaisius ir ilgam nulėmė LDK sociokultūrinį peizažą XVI a. pabaigoje patvirtinus Brastos uniją, kuri suformavo unitų (vakarietiškai orientuotų rusėnų) kultūrą ir popiežiui pavaldžią Rytų krikščionybės konfesiją. Šios Bažnyčios sukūrimas nulėmė daugelį vėlesnių LDK rusėnų, būsimų ukrainiečių ir baltarusių, identiteto ir istorinės raidos aspektų.

Vienos Bažnyčios ir vieningos krikščionybės idėjas Skarga apibendrino savo veikale „O jedności Kościoła Bożego“ (Apie Dievo Bažnyčios vienybę). Autoriaus gyvenimo metais ši knyga pasirodė net tris kartus (1577, 1590 ir 1610). Tiesa, unijai besipriešinantys stačiatikiai knygą net degino: kai 1589 m., lydėdamas karalių Žygimantą Vazą į Taliną, Skarga pakeliui buvo trumpam apsistojęs Vilniuje, čia begalėjo rasti tik vieną defektuotą savo knygos pirmojo leidimo egzempliorių, mat kitus buvo „supirkę ir sudeginę turtingieji rusėnai“.

Jėzuitų kolegijų plėtra LDK ir Livonijoje

Įsitvirtinus ir veiklą pradėjus Vilniaus akademijai, Skarga aktyviai įsitraukė į jėzuitinių kolegijų tinklo plėtimo veiklą. 1580 m. jis lankėsi Polocke, kur ėmėsi kolegijos įkūrimo darbų, o nuo 1581 m. rūpinosi kolegijos įkūrimu Rygoje. Po taikos pasirašymo 1582 m. kovo 12 d. jis kelionėje į Rygą, kur praleido du mėnesius, lydėjo valdovą. Įžvalgiai Skargos perspėtas, Batoras atsisakė ketinimo daryti spaudimą dėl katedros sugrąžinimo katalikams.

Livonijos susigrąžinimas paskatino Skargos entuziazmą dėl Livonijos rekatalikizacijos, jis rūpinosi jėzuitų įsikūrimu Dorpate bei Narvoje. 1582 m. rėmė ambicingą Mikalojaus Kristupo Radvilos Našlaitėlio planą įkurdinti jėzuitus Nesvyžiuje (jėzuitų vadovybė priešinosi tokiems planams). Su Skarga susijęs ir popiežiškosios seminarijos Vilniuje atidarymas 1583 m. Ši seminarija buvo savotiškas akademijos padalinys, vykdantis rusėnų ir protestantų katalikizaciją.

Stačiatikių ir protestantų konversijų iniciatorius

Jau nuo XVII a. pradžios Skarga istoriografijoje buvo išskirtas kaip katalikybės restauratorius Lietuvoje. 1628 m. Florencijoje išleistame veikale „Apie garsius Sarmatijos oratorius“ Starovolskis rašė:

…daugelį livoniečių, lietuvių ir rusėnų, lyg iš nelaisvės, iš schizmos ir erezijos sugrąžino į Romos Bažnyčią. Rūpinosi, kad pamaldusis karalius ir karalystės valdantieji įsteigtų daugelį jo draugijos kolegijų; daugelį iš didikų bei kilmingųjų, persiėmusių Makiavelio suktybėmis, savo iškalbiaisiais pamokslais sugrąžino prie teisingų papročių, tiesios ir krikščioniškos politikos.

Su Skarga iš tiesų susijęs Lietuvoje XVI a. aštuntame dešimtmetyje suintensyvėjęs atsivertimo į katalikybę procesas. Asmeniškai pats Skarga suteikdavo Švenčiausiąjį Sakramentą atsivertėliams tiek iš stačiatikių, tiek iš protestantų. Jis vedė tokių atsivertėlių apskaitą ir paliudijo, kad, pavyzdžiui, 1579 m. į katalikybę perėjo 40 stačiatikių ir 82 protestantai, 1580 m. – 28 „schizmatikai“ bei 40 „eretikų“, 1581 m. – 79 stačiatikiai ir 55 protestantai.

Antraštinis lapas iš Skarga wzbudzony, wzywający do pokuty…, Krakow, 1620

Vos tik atvykęs į Vilnių Skarga ėmėsi priemonių suartėti su galingiausia LDK gimine Radvilomis, tiksliau – su jau mirusio reformacijos lyderio Juodojo sūnumis, visų pirma Mikalojumi Kristupu Radvila Našlaitėliu, po tėvo mirties grįžusiu į katalikybę. Skargos tikslas buvo išaukštinti šios giminės grįžimą į Katalikų Bažnyčios glėbį. Viename iš savo veikalų jis net paskelbė jėzuitų istoriografijoje ilgam įsitvirtinusią išgalvotą žinią apie tai, kad mirdamas Juodasis parašė laišką sūnui (studijuojančiam Vokietijoje), kuriame liudijo nusivylęs reformacija ir vidiniu protestantų susiskaldymu, ir pats paskatinęs sūnų grįžti į katalikybę. Vėliau tokią žinią pagrįstai neigė didysis Skargos oponentas Vilniuje kalvinistas Andrius Volanas. 1575 m. Skarga viešai suteikė Eucharistijos sakramentą jauniausiems Radviloms broliams Stanislovui ir Albrechtui, taip galutinai įtvirtindamas Nesvyžiaus Radvilų šakos sugrįžimą į Katalikų bažnyčią. Vyriausias jų brolis Našlaitėlis atidavė iš tėvo paveldėtą Brastos spaustuvę kolegijai ir taip joje prasidėjo literatūrinė kontrreformacinė veikla, kurios pagrindinis autorius kelerius metus buvo pats Skarga.

Skargos religinė polemika su evangelikais reformatais

Vos tik atvykęs į Vilnių 1573 m. Skarga savo žymiajame posakyje palygino Vilnių su Indija, turėdamas galvoje, kad jėzuitams nebūtina vykti su misijomis į Indiją: tikroji christianizacijos (tiksliau, katalikizacijos) veikla laukia čia. Pagrindiniai religinę polemiką Vilniuje pradėjusio Skargos oponentai buvo evangelikai reformatai: visų pirma Andrius Volanas, taip pat Stanislovas Sudrovijus bei Andrius Chšonstovskis.

Skarga buvo pirmasis į nuoseklią polemiką su protestantais leidęsis Katalikų bažnyčios atstovas Lietuvoje, ir tai rodė jau pasikeitusią Bažnyčios poziciją, kuri ankstyviausiu protestantų veiklos metu reformacijos iššūkius bandė ignoruoti bei užgniaužti, bet ne polemizuoti su priešininkais kaip su lygiais.

Svarbiausiais Skargos religinės polemikos veikalais laikytinos trys Vilniuje išsspausdintos knygos: „Pro Sacratissima Eucharistia contra haeresim Zvinglianam“ (Už švenčiausiąją Eucharistiją prieš Cvinglio ereziją, [atkirtis] Andriejui Volanui, 1576); „Artes dvodecim Sacramentariorvm sev Zvingliocalvinistarvm“ (Dvylika sakramentininkų, arba cvingliokalvinistų, gudrybių, 1582) ir „Siedm Filarow ná ktorych stoi Kátolicka náuká o przenaświętszym Sakramenćie Ołtarza“ (Septyni stulpai, kuriais paremtas katalikų mokymas apie švenčiausiąjį Altoriaus sakramentą, 1582).

Šiuose veikaluose Skarga išryškino ir skirtingai nuo protestantų apibrėžė Bažnyčios sampratą. Jis akcentavo Bažnyčios kaip institucionalizuotos išganymo tarpininkės vaidmenį ir sykiu detalizavo bei aiškino katalikiškuosius pagrindinio jos sakramento Eucharistijos aspektus.

Skarga ir šventųjų garbinimo tradicijos įtvirtinimas

Skarga vykdė ir uoliai įgyvendino Tridento numatytas Romos bažnyčios reformas ir diegė naujas visuomenės pamaldumo formas. Tridento Bažnyčios susirinkimas 1563 m. priėmė dekretą „De invocatione, veneratione et reliquiis sanctorum, et de sacris imaginibus“ ir įpareigojo visus vyskupus bei atsakingus už sielovadą asmenis atidžiai mokyti tikinčiuosius apie šventųjų užtarimą, šventųjų šaukimąsi, pagarbą jų relikvijoms ir apie teisėtą jų atvaizdų naudojimą. Ši ideologija buvo tiesiogiai priešinga protestantiškajam šventųjų kulto neigimui. 1579 m. Vilniuje išleisti Skargos „Šventųjų gyvenimai“ buvo pirmas didelis hagiografinis veikalas, pasirodęs Lietuvoje ir Lenkijoje po Tridento susirinkimo ir įgyvendinęs šventųjų kulto atnaujinimo tradiciją. Veikalas buvo dedikuotas paskutinei Jogailaičių dinastijos atstovei, Stepono Batoro žmonai karalienei Onai Jogailaitei.

Iš viso Skargai gyvam esant pasirodė septyni, o po mirties – net kelios dešimtys „Šventųjų gyvenimų“ leidimų. Jo hagiografinis pasakojimas dominavo LDK ir Lenkijoje iki pat XIX a., o vėliau padarė įtaką lietuviškiems šventųjų gyvenimų pasakojimams, tarp kurių autorių, žinoma, visų pirma minime vyskupą Motiejų Valančių ir jo „Žyvatus šventųjų“.

Prof. Dainora POCIŪTĖ-ABUKEVIČIENĖ,
VU Filologijos fakulteto Lietuvių literatūros katedra

Vilniaus universiteto žurnalas „Spectrum“

Bernardinai.lt

Atsakyti