Dalia Satkauskytė. Kazys Bradūnas tarp žemininkų ir nežemininkų

Kazio Bradūno vieta lietuvių literatūros istorijoje iš pirmo žvilgsnio visiškai aiški: tai vienas iš vadinamosios žemininkų-lankininkų kartos centrų, bene pagrindinis organizacinis šios kartos telkėjas, o vėliau kaip Aidų, Draugo kultūrinio priedo, Lietuvių egzodo literatūros 1945–1990 redaktorius – viena svarbiausių literatūrinio, kultūrinio gyvenimo išeivijoje figūrų. Kažkada Rimvydas Šilbajoris, paklaustas, kaip vadinamieji žemininkai, labai skirtingos poetikos ir pasaulėjautos poetai, yra susiję su antologijos pavadinime įrašyta žemės idėja, atsakė, kad vienintelis tikras žemininkas, labiausiai programinis poetas ir yra Kazys Bradūnas. Programinis pagal sąsają su antologijos pavadinimu, valstietiškai pirmapradžio santykio su žeme dominavimą (žemė, darbas, gimtieji namai, istorija, laiko tėkmę reguliuojantys valstietiško gyvenimo ritualai – visuotinai pripažintos Bradūno poetinio pasaulio koordinatės).

Tačiau šiandien atrodo, kad kitais atvejais jo programiškumą tenka iš naujo pagrįsti, ypač jei žemininkus laikome lietuvių modernios poezijos šuoliu ar trečiąja lietuvių poezijos karta, kurią, anot Juozo Girniaus, persmelkė „prasmės rūpestis“ ir, parafrazuojant Osipą Mandelštamą, pasaulinės kultūros ilgesys. Bradūno poezijos subjektas prasmės ne kankinamai ieško, bet ją paveldi iš protėvių, pasaulinė kultūra poeziją paveikusi tiek, kiek krikščionybė įsismelkusi į valstietiško gyvenimo cikliškumą, o antikiniai įvaizdžiai leidžia kalbėti apie namų pasaulį ar lietuvišką kultūrą. Pasaulinė kultūra, kaip ir gražiausias svetimos žemės peizažas, dažniausiai pralaimi prieš namų pasaulio harmoniją. Simptomiškas šiuo aspektu eilėraštis „Panas“ iš rinkinio Apeigos (1948). Eilėraštis pradedamas idilišku, kone belaikį Henriko Radausko peizažą primenančiu vaizdu, tačiau jame Pano švilpynė beveik nepastebimai transformuojasi į skudučio aidą rugių laukuose, o neapibrėžtas peizažas – į embleminį Lietuvos gamtovaizdžio štrichą:

Į vešlią žolę krinta obuoliai.

Ūksmingame sode giliai

Švilpynę pučia Panas.

Tu praskleidei tyliai šakas…

Kažkas pasprunka pro rankas,

Padvelkęs vėsuma į veidą.

Ir nieko jau neberandi,

Tiktai rugių laukuos girdi

Nutolstantį skudučio aidą.

Alfonsas Nyka-Niliūnas, recenzuodamas rinkinį Svetimoji duona (1945), Bradūną pavadina „tam tikra prasme“ regioniniu, Suvalkijos poetu, kuris nėra paveiktas užsienio poezijos įtakų ir „rodo ramų, labai realų, tradicinį, į kraują įaugusį suvalkiečio ryšį su aplinka ir žeme“. Iš tikro, poeto eilėraščių topografija geografiškai tiksli ir biografiškai motyvuota. Tačiau Viktorija Skrupskelytė Lietuvių egzodo literatūroje 1945–1990, apžvelgdama jau Bradūno kūrybos visumą, Niliūnui paprieštarauja, atkreipdama dėmesį į simbolinį poetinio vaizdo pobūdį, suteikiantį geografinei ir etnografinei konkretybei universalesnį matmenį. Tiesa, ji priduria, kad simboliniu vaizdu kuriamas nenutrūkstamas gyvybės bangavimas ir tą gyvybę puoselėjančio žmogaus misterija, kuri yra vis dėl to „idėjinė ir lietuviška, bet ne vakarietiška“.


Kazys Bradūnas su žmona Kazimiera, dukra Elena ir vaikaite Vaiva prie šv. Kazimiero bažnyčios Vilniuje. Sauliaus Sasnausko nuotrauka

Regis, Bradūno poetinis pasaulis paprastas, archajiškas ir netgi šiek tiek anachronistiškas, jei bandysime jį vertinti modernios lietuvių poezijos matu. Tačiau atidžiau įsižiūrėjus matyti, kad tas paprastumas – archeologinis, talpinantis savyje kelis lietuvių poezijos raidos sluoksnius. Arba, pasitelkus kitą metaforą, Bradūno poeziją galima laikyti tarpininke, tiltu tarp modernios lietuvių poezijos ištakų, kurių pradžioje stovi Maironis, ir estetinei bei egzistencinei modernizacijai angažuotų žemininkų ir net dar radikalesnių, pokario egzilio tragizmui išsakyti naujos kalbos ieškojusių bežemių. Šioje tarpininko pozicijoje esama nemenkų paradoksų. Poetas, nors ir tęsia maironiško įsipareigojimo tėvynei temą, nors ir esama panašumo poetinio vaizdo struktūroje (svetimo krašto ir gimtojo peizažo lyginimas), kai kuriais aspektais yra net archajiškesnis už Maironį. Bradūno poezijos subjektas neišgyvena to dramatiško individualumo gimimo, būdingo Maironio lyrikai, vertybių sistema poezijoje yra aiški ir skaidri (kaip jau minėta, paveldėta), jo poezijos dažniausiai yra ne lyrinis subjektas, o simbolinis bendruomenės balsas. Skiriasi Bradūnas ir nuo tarpukario neoromantikų, angažuotų, anot Girniaus, ne prasmės, o asmeninės laimės paieškoms (Salomėja Nėris), sukūrusių naują gamtovaizdžio, išaugančio iš konkrečios vietos, bet kartu modernistiškai „sukurtinio“, tipą, modernizavusių lietuvių poeziją ir reflektavusių „rašalo“, poetinio žodžio, ir „kraujo“, trokštamos išsakyti emocijos, įtampą (tai ryškiausia Jono Aisčio lyrikoje).

Tokios įtampos Bradūno poezijoje neaptiksime – poetas visiškai pasitiki tradicinėmis poetinės kalbos, besimaitinančios folkloro ir krikščioniškos simbolikos parafrazėmis, galimybėmis ir tiki, kad „gali skudučiais išgroti visą žmogaus siaubą ir neviltį, ir tremties klystkelių sielvartą“ (Šilbajoris). Tačiau simbolinis tėvynės vaizdas šio poeto kūryboje yra ir asmeniškas, išauga iš namų, sodybos konkretybės, o gamtovaizdyje aptiksime neoromantikams būdingo intymumo, kone fenomenologinio jutimiškumo, transformuoto į vizualiai dinamišką metaforą. Štai eilėraščio „Ryto malda“ pradžia:

Puola šerkšnas nuo plonų šakelių

Į šviesos atplaukiančias bangas.

Šiame žiemos peizažo fragmente šmėkšteli ir Radausko „vykstančio“ peizažo šešėlis. Tiesa, netrukus jis transformuojasi į tipiškai bradūnišką simbolinį gestą, prigesinantį vizualiai dinamiško vaizdo įtaigą:

Aš laikysiu tavo ištiestas rankas,

Kaip du balandžiu virš aukuro,

Viršum aukuro žėruojančios aušros…

Taip viename eilėraštyje pasirodo archajiškos ir modernios poetikos sluoksniai. Ambivalentiška ir tai, kad Bradūno poezijoje gamta beveik nesupsichologinama, t. y. joje nėra visą mūsų literatūrą persmelkiančio peizažo ir žmogaus būsenos paralelizmo, kurį dekonstravo Radauskas ir kurį ironizavo Antanas Škėma („Tuose kūriniuose peizažas nuolankiai linguoja galva ir eina liokajaus pareigas. Jei herojui liūdna – lyja, jei linksma – graži diena“). Tai, su kuo susiduriame Bradūno poezijoje, yra kažkas iki romantizmo ir drauge jau
po jo…

Bradūno poezija tarpininkauja ir tarp žemininkų, ieškančių egzistencinio Eldorado, ir bežemių, ieškojusių adekvačios („neornamentuotos“, anot Algimanto Mackaus) kalbos egzilio patirčiai išreikšti. Skrupskelytė ribiniu laiko Bradūno rinkinį Sidabrinės kamanos (1964), kuris pasislenkąs nuo žemės problematikos link egzistencinio egzilės būsenos svarstymo – ir poetinės minties, ir vaizdo požiūriu ne tokio tolimo bežemiams. Eilėraštį „Įkapės“ ji aptaria Mackaus poezijos kontekste: „„Įkapės“ kamanas ne tik atkelia į dangaus erdvę, bet dar keičia jų atributiką iš pasidabruotų į sidabrines ir taip kamanas susieja su svajone, kuri savo intensyvumą kildina iš nuotolio nuo žemės – to pat, kurį atpažįstame Mackaus poezijoje“. Aš šį poslinkį nukelčiau kiek arčiau – jau rinkinio Devynios baladės (1955) pabaigoje ir rinkinio Morenų ugnys (1958) pradžioje aptinkame intonacijas, ritmą, vaizdiniją, nevilties ir vilties susidūrimą, būdingą Mackaus ir Liūnės Sutemos kūrybai. Štai ciklo „Vitražas“ paskutinio eilėraščio pradžia:

Tebūnie mano siela stiklas

Viduržemio spalvos prieš balzganą mėnulį.

Tebūnie mano sąnariai

Žvarbiam atodrėky.

Man regis, be šio eilėraščio nebūtų ir radikaliai neviltingo Mackaus pareiškimo „Hermetiškoje dainoje“:

Maitinuosi savimi:

sąnariams – kondoras,

sąnariams esu hiena.

Bradūno poezijoje esama intonacijų, kurių atošvaitų rasime Liūnės Sutemos poezijoje, tik joje visa apimanti ištikimybė savajai genčiai transformuojama į pareiškimą „Nebėra nieko svetimo“. Mackaus poezijoje apskritai daug ką galima laikyti ir Bradūno tąsa, ir jo poetikos bei pasaulėžiūros antifraze. Bradūno poezija liudija, kad nauja poetika ar net radikali poetinė revoliucija visada neišvengiamai išauga iš tradicijos. Kaip Bradūno poezijoje įkūnyta tradicija nusėdo sovietmečiu Lietuvoje rašytoje poezijoje – atskira ir plati tema.


Bradūnų šeima su vaikais parke Baltimorėje/ Elenos Bradūnaitės archyvo nuotrauka

Tarpininkas, kontakto užtikrintojas, priešybių vienytojas – toks Bradūnas buvo ir žemininkų-lankininkų veikloje, ir apskritai išeivijos kultūriniame gyvenime. Tai patvirtina amžininkų liudijimai, archyviniai dokumentai. Panašiai apie Bradūną Dienoraščio fragmentuose rašo ir Niliūnas, vienas artimiausių jo bendražygių ir tuo pat metu beveik poetinis antipodas. Gali būti, kad kaip tik dėl to Niliūnas mažai kalba apie Bradūno poeziją – ją apibūdinantys dienoraščio įrašai atsiranda gana vėlai, kai kurie jų nepilni, paties autoriaus kupiūruoti, atsargūs, o kategoriškiems Niliūno vertinimams šiaip jau toks atsargumas nėra būdingas. Vienas iš ne tokių atsargių – 2001 m. spalio 17 d. įrašas, papildantis ankstesnį, spalio 9 d. įrašą, kuriame užsimenama apie Sutelktinės „gąsdinančią savo tūriu eilėraščių masę“ (bet tuoj pat priduriama: „ne aš čia plaku, nuovargis plaka“):

Bradūno poezijai trūksta tylos. Ją žudo nuolatinis kalbėjimas, žodžiai. Joje per daug laimėjimo, ir ji nežino, kad pralaimėjimas yra daugiau negu laimėjimas. Didelė poezija atsiveria į tylą ir baigiasi pralaimėjimu.

Paveldėtos prasmės ritualinis išdainavimas Niliūnui, prasmę suvokiančiam kitaip – kaip sunkią kelionę su bendrininku, pasauline kultūra, – kėlė tam tikrą tramdomą pasipriešinimą. Tačiau vis tiek Bradūnas Niliūnui yra pats artimiausias. Atrodo, kad be Bradūno gebėjimo burti, suderinti priešingas nuomones, eiti į kompromisus Žemės ir Literatūros lankų galėjo ir nebūti. 1949 m. pabaigos įrašas (be datos):

Kazys yra, galima sakyti, idealus redaktorius, cenobitiškai atsidavęs darbui, negailįs laiko nei jėgų. Mūsų nuomonės esminiais klausimais gana dažnai nesutinka. Mano skoniui jis gal kiek per daug dėmesio kreipia į viešąją opiniją, vengia ją įžeisti net kur būtinai reikėtų ir siekia vad. consensus populi. Bet jis ne tik nebijo klaustis patarimų, – jis juos mielai priima, jeigu jie jam atrodo geri.

1955 m. birželio 5 d. įrašas:

Vakare – ilgas pasitarimas Literatūros lankų redagavimo ir tolimesnės krypties bei „politikos“ reikalais. Pirmieji „trinties“ simptomai redakcijos narių tarpe. Henrikas [Nagys] visą laiką šiaušiasi, bet aiškiai nepasako ko. Kėkštas – šaunus, draugiškas ir su polėkiu žmogus, bet jis (subtiliai, o kartais ir ne taip jau subtiliai) norėtų sukti į kairę (pagal Juozą, girios paukštis girion ir žiūrįs). Tik mudu su Kaziu dar vis surandame abiems priimtiną modus vivendi.

Šito mudu arba su Kaziu (arba pas Bradūnus) – vaikštinėjant, kalbant telefonu Niliūno dienoraščiuose labai daug. Bradūnas yra komunikacijos tarp atsiskyrėlio Niliūno ir išeivijos kultūrinio gyvenimo užtikrintojas, o Bradūnams grįžus į Lietuvą – tarpininkas tarp Niliūno, tikinčio, kad vaikystės Eldoradą įmanoma išsaugoti tik sąmonėje ar poezijoje, ir Lietuvos. Neretai Bradūnas veikia kaip manipuliacijos adresatas, priverčiantis daug ką, taip pat ir Niliūną, vykdyti vis atidedamus įsipareigojimus – kartais primygtiniu raginimu (1946 m. vasario 19 d.: „Kazio iš Miuncheno spaudžiamas, pagaliau prisiverčiu parašyti Aidams straipsnelį apie Gabrielą Mistral“), kartais tiesiog asmenine šiluma (1975 m. gegužės 25 d.: „Kazio balsas nė kiek nepasikeitęs, toks pat nuginkluojančiai šiltas, atviras, kaip visada, ir man labai sunku atsispirti jo kalbinimui atvažiuoti į Čikagą atsiimti literatūros premijos, dalyvauti literatūros vakare ir pan.“).

Dienoraščiuose Bradūnas, kaip ir daugelis kitų žinomų asmenų, pasirodo ir beveik kaip personažas ar poe­tinė figūra:

Kazys savo tamsiai rausvu paltu su plačia siūle per nugarą ir šviesiai rudais batais keistai panašus į žvilgantį kietasparnį vabalą, pasistojusį ant užpakalinių kojyčių (1950 m. kovo 19 d.); Kazys šįkart atrodė keistai panašus į Edwardo Muncho graviūros Przybi­szewskį (2000 m. sausio 5 d.).

Tačiau, kitaip negu daugelis Niliūno aprašomų asmenų-personažų, Bradūnas beveik nėra ironizuojamas. Jis bene vienintelis apibūdinamas kaip tas, kurio atrodymas ir buvimas kone visiškai sutampa. Kas yra kažkiek girdėjęs apie Algirdo Juliaus Greimo, kurio gimimo šimt­metį šiemet taip pat švenčiame, semiotinę teoriją ir tiesosakos kategoriją, nesunkiai atpažins, kad Bradūnas atitinka tikrumo poziciją.

Naujasis židinys

Skelbta iš

Bernardinai.lt