Prieš 90 metų Vytauto Didžiojo universitete dėsčiusiam Baliui Sruogai žaidžiant šachmatais su Humanitarinių mokslų fakulteto dekanu Vincu Krėve-Mickevičiumi išsirutuliojo idėja kurti Kaune teatro muziejų.
Kokiomis konkrečiomis aplinkybėmis radosi ši mintis, šiandien nepasakytų net jubiliejų švenčiančio Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus direktorė Regina Lopienė, bet ji patvirtins, jog šiedu kultūrai nusipelnę asmenys iš tikrųjų bičiuliavosi, mėgo žaisti šachmatais ir abudu pelnytai laikomi muziejaus krikštatėviais.
B.Sruoga rašė ne vieną raštą V.Krėvei ir prašė fakulteto pritarimo steigti teatro meno istorijos muziejų, kol galiausiai 1926 metais kovo 19 dieną toks sprendimas buvo priimtas ir atkaklusis B.Sruoga paskirtas to muziejaus vedėju. Muziejui keliami tikslai neilgai trukus paskelbti spaudoje: jame koncentruojama visa medžiaga iš mūsų teatro istorijos; teatro muziejus turi tikslą ne tik surinkti viską, ką dar galima surinkti, bet ir surinktą medžiagą moksliškai organizuoti („netenka jau kartoti, kad daugelis mūsų kultūros turtų, daugybė mūsų praeities kultūros liudininkų negrąžinamai žūva dėl to, kad niekas nepasirūpina juos surinkti, sutvarkyti“). Šia medžiaga galės naudotis studentai, „teatro literatūros kūrėjai ir asmenys, kuriuo nors būdu prisidėję prie muziejaus organizavimo“. Pasirodė ir kreipimasis į visuomenę rašyti atsiminimus apie lietuviškus vakarus, dovanoti užsilikusias afišas, programas ir t.t.
Iš pradžių muziejus tebuvo spinta, čia pirmuosius eksponatus padėjo aktorius, mėgėjų klojimo teatro organizatorius Antanas Jasūdis, aktorė Unė Babickaitė… Analogišką teatro istorijos medžiagą rinko ir Valstybės teatras, todėl teatro vadovų L.Giros ir A.Olekos-Žilinsko įsakymu paskirtas vedėju Stasys Pilka. 1936 m. šie archyvai buvo sujungti ir pradėti eksponuoti (pirmosios parodos, skirtos Kipro Petrausko kūrybai, A.Puškino veikalų pastatymams Lietuvoje).
R.Lopienė pasakoja, jog pagal 1940 metų spaudą Valstybės teatro muziejuje būta 40 tūkst. eksponatų. Antrojo pasaulinio karo metais jis sustojo augęs. S.Pilka pasitraukė į Vakarus, muziejumi rūpinosi aktorius Aleksandras Kupstas. Maža to, užėjo potvynis ir dalis sukaupto turto nukentėjo, nors liko aktorių prisiminimų, kur užsimenama, kad Kupstas pokariu, neišlaikęs tokio skurdaus gyvenimo, kai ką ir pardavinėjo. Šiaip ar taip 1947 metais muziejus, perkeltas į Vilnių, vėl kartojo savo kelią nuo mažo kambarėlio Aktorių namuose. Nuo 1964 iki 1992 metų muziejus veikė kaip Dailės muziejaus padalinys Trakų gatvėje, Umiastovskių rūmuose.
„Matyt, po nepalankia muziejui žvaigžde jis buvo įkurtas, nes visą laiką jam teko vargti, – sako direktorė. – Jo kelionė tiek eksponatus kaupiant, tiek juos saugant ir demonstruojant buvo sunki. 1991 metais atsiskyrėm nuo Dailės muziejaus ir 1992 metais tapom Lietuvos teatro muzikos ir kino muziejumi (na, pavadinimas gal kiek gremėzdiškas, tačiau unikalus; Europoje meno šakų muziejinis paveldas kaupiamas atskirai), tačiau vėl buvome sukelti ant kojų, vėl priversti kraustytis. 2007 metais tuomečio Vilniaus mero valia iš Umiastovskio rūmų mus išstūmė Vilniaus klubas ir mes įsikėlėme į Mažuosius Radvilų rūmus, dar neturėdami saugyklų. Jų statyba prasidėjo 2007 metais, iš žadėtų milijonų gavus vos vieną milijoną, už kuriuos sumūrijom pirmuosius namukus; į juos ir pergabenom dalį eksponatų.“
Paskui darbai strigo ir įstrigo. Direktorė skaičiuoja jau ketvirtus metus, kai saugyklų ir restauracinių dirbtuvių statybai valstybė neskiria nė cento. Jeigu padėtis nesikeis, dar metai kiti, ir pirmuosius pastatėlius, anot R.Lopienės, teks perstatyti iš naujo, nes dėl netinkamos stogo konstrukcijos per lietų sunkiasi vanduo, įsimetė pelėsis, o liūdniausia, kad nuo to nukenčia ten stovintys senieji fortepijonai… Tebus pasakyta ir tai, kad iš penkių prašytų paremti projektų šiemet Kultūros taryba teskyrė lėšų tik interneto svetainei tobulinti.
Šiandien Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus fonduose sukaupta arti pusės milijono eksponatų (440 tūkst.). Tarp jų – režisierių Konstantino Glinskio, Juozo Vaičkaus, Boriso Dauguviečio, aktorių Teofilijos Vaičiūnienės, Onos Rymaitės, Laimono Noreikos ir kt. rinkiniai. Didžiąją dalį sudaro nuotraukos, afišos, plakatai, dokumentai, daug memorialinių daiktų… Vienas seniausių eksponatų – 1687 metų Vilniaus mokyklinio teatro panegirika „Algirdas Didysis Lietuvos kunigaikštis“, XVII a. amžiaus portatyviniai vargonėliai, gausi XIX a. Vilniaus miesto teatro afišų kolekcija. Ypač vertingi memorialiniai muzikos instrumentai, kuriais grojo žymūs menininkai (M.K.Čiurlionis, Adomas Mickevičius, Juozas Naujalis).
Muziejaus vadovė dalijasi gera žinia apie numatytas derybas su išeivijos lietuviu dėl dovanojamos kino kamerų kolekcijos. Šiais, jubiliejiniais, metais muziejus, jau atnaujinęs kai kurias nuolatines ekspozicijas, ketina pradžiuginti ir įdomiais renginiais (pvz., Šekspyro ir Servanteso susitikimu Muziejų naktį). Jau veikia žinomo scenografo Henriko Cipario paroda, planuojama ekspozicija „Kelias į pasaką“, sujungsianti animaciją, vaikiškus spektaklius, operas, baletus į vaizdo ir garso šventę tiek mažam, tiek dideliam žiūrovui. Tariamasi dėl italų rašytojo Tonino Gueros, pagal kurio scenarijus statė filmus ir kino magas Federikas Felinis, parodos; režisieriaus filmų retrospektyva numatyta taip pat. Turino dailės akademijos galerijoje planuojama parodyti dailininko Mstislavo Dobužinskio darbų kolekciją. Bus išleistas ir jubiliejui skirtas leidinys, kuris supažindins su 40 įdomiausių muziejaus eksponatų.
„Kai pagalvoji, augom augom ir niekur neišaugom, – sako R.Lopienė. – Kai kūrėsi mūsų muziejus, tarpukario Lietuvoje būta du su puse milijono gyventojų, beveik tiek pat, kiek mūsų dienomis. Sovietmečiu Lietuvoje veikė daugiau kaip tūkstantis įvairių chorų, šiandien – apie šimtą. Mums neišvengiamai vėl reikia burtis į bendruomenes ir per švietimą kelti Tautos kultūrą. Muziejai – nepamainomas šios sklaidos šaltinis.“
