Ignas Šeinius: tarp kūrybos ir diplomatijos

I. Šei­nius šian­dien daž­niau­siai pri­si­me­na­mas kaip ra­šy­to­jas, pir­ma­sis ti­kras lie­tu­vių im­pre­sio­nis­tas, ku­rio ro­ma­nas „Kup­re­lis“ pa­li­ko ne­iš­dil­do­mą pėd­sa­ką lie­tu­vių li­te­ra­tū­ro­je. Šis ro­ma­nas, kaip ir ki­ti ži­no­mi jo kū­ri­niai – „Nak­ties ži­bu­riai“, „Ban­gos siau­čia“, „Va­sa­ros vai­šės“, bu­vo par­ašy­tas prieš Pir­mą­jį pa­sau­li­nį ka­rą ar jo pra­džio­je, kai ne­prik­lau­so­mos Lie­tu­vos vals­ty­bės at­kū­ri­mas dau­gu­mai at­ro­dė tik kaip gra­ži sva­jo­nė.

Ta­čiau ar daug kas pri­si­me­na, kad po šio pir­mo­jo li­te­ra­tū­ri­nio pro­ver­žio ra­šy­to­jas nu­ti­lo il­giems 16 me­tų? Nu­ti­lo ne to­dėl, jog iš­se­ko jo kū­ry­bos vers­mė, o dėl to, kad kū­ry­bai ne­be­li­ko lai­ko – I. Šei­nius nu­ta­rė ją pa­au­ko­ti dėl tar­ny­bos lais­vės sie­kian­čiai ir ją iš­ko­vo­ju­siai Lie­tu­vai. Jau 1916 me­tais ta­pęs ne­ofi­cia­liu Lie­tu­vių ko­mi­te­to nu­ken­tė­ju­siems nuo ka­ro šelp­ti at­sto­vu Stok­hol­me, po tre­jų me­tų jis pra­dė­jo ofi­cia­lią dip­lo­ma­to tar­ny­bą Da­ni­jo­je, vė­liau Suo­mi­jo­je, o 1923-iai­siais bu­vo pa­skir­tas Lai­ki­nuo­ju rei­ka­lų pa­ti­kė­ti­niu Skan­di­na­vi­jos kraš­tams.

Ofi­cia­li I. Šei­niaus dip­lo­ma­ti­nė kar­je­ra tru­ko ne­il­gai – vos 8 me­tus. 1927-ai­siais jam te­ko pa­lik­ti tar­ny­bą dėl tuo­me­ti­nio prem­je­ro ir už­sie­nio rei­ka­lų mi­nis­tro Au­gus­ti­no Vol­de­ma­ro am­bi­ci­jų. Vis dėl­to, kaip bu­vo kons­ta­tuo­ta prieš 15 me­tų vy­ku­sio­je moks­li­nė­je kon­fe­ren­ci­jo­je, I. Šei­nius per tą lai­ką Skan­di­na­vi­jo­je pa­dė­jo pa­grin­dus Lie­tu­vos po­li­ti­kai, ku­rios bu­vo lai­ko­ma­si iki pat 1940-ųjų. Ma­ža to, Lie­tu­vos pa­siun­ti­nys at­kak­liai siū­lė Lie­tu­vai sa­vą­ją lie­tu­viš­kos geo­po­li­ti­kos kon­cep­ci­ją, grįs­tą ne įpras­ta Mask­vos-Ber­ly­no, o va­di­na­mą­ja Šiau­rės-Pie­tų aši­mi, ku­ri dėl Lie­tu­vos konf­lik­to su Len­ki­ja, de­ja, ne­bu­vo rea­li­zuo­ta.

Pa­li­kęs dip­lo­ma­ti­nę tar­ny­bą I. Šei­nius vėl grį­žo prie li­te­ra­tū­ros nė ne­nu­jaus­da­mas, kad gy­ve­ni­mo sau­lė­ly­dy­je jam vėl teks at­sto­vau­ti sa­vo kraš­tui – da­bar jau pa­verg­tai Lie­tu­vai. Tai įvyks 1955-ai­siais, pra­ėjus pen­kio­li­kai me­tų nuo tų die­nų, ku­rias jis ap­ra­šė me­mua­ri­nė­je apy­sa­ko­je „Rau­do­na­sis tva­nas“. Be­je, tuo­met, ma­ty­da­mas kaip bar­ba­riš­kai so­vie­ti­niai at­ėjū­nai nai­ki­na mū­sų vals­ty­bę, I. Šei­nius il­gai ne­si­ry­žo jos pa­lik­ti. Pa­si­trau­kė tik su­pra­tęs, kad ki­tos iš­ei­ties nė­ra. Pa­si­trau­kė pa­sku­ti­nę aki­mir­ką, kai va­ka­ri­nė Lie­tu­vos sie­na jau bu­vo su­verž­ta spyg­liuo­to­mis vie­lo­mis, aps­ta­ty­ta gink­luo­tais NKVD ka­rei­viais ir kai vie­nin­te­lis klai­din­gas žings­nis reiš­kė la­ge­rius ar mir­tį. Bet apie vi­sa tai – kiek vė­liau. O da­bar pa­si­žiū­rė­ki­me, kas at­ve­dė daug ža­dan­tį li­te­ra­tą į dip­lo­ma­ti­nę tar­ny­bą.

Ke­lias svetur

I. Šei­nius gi­mė 1889 me­tų ba­lan­džio 3 die­ną Šir­vin­tų vals­čiaus Šei­niū­nų kai­me. Bū­tent šio kai­mo pa­va­di­ni­mas ir da­vė bū­si­mam ra­šy­to­jui li­te­ra­tū­ri­nį pseu­do­ni­mą, mat ti­kro­ji jo pa­var­dė bu­vo Jur­kū­nas. Re­gis, pir­mą­syk Šei­niaus pa­var­de Ig­nas pa­si­ra­šė 1910 me­tais, moks­lei­vių žur­na­lui „Auš­ri­nė“ iš­spaus­di­nus jo ei­lė­raš­tį „Žie­ma“. Sla­py­var­dis jam taip pri­gi­jo, kad il­gai­niui ta­po an­trą­ja pa­var­de.

Be­je, Ig­nas dėl silp­nos svei­ka­tos mo­ky­tis pra­dė­jo vė­lai – Gel­vo­nų liau­dies mo­kyk­lą pra­dė­jo lan­ky­ti 1902-ai­siais, bū­da­mas jau try­li­kos, o nuo­la­ti­nės li­gos vis vers­da­vo da­ry­ti il­go­kas per­trau­kas. Vis dėl­to per pir­mų­jų moks­lo me­tų ke­tu­ris ar pen­kis mė­ne­sius vai­ki­nas su­ge­bė­jo baig­ti net du mo­kyk­los sky­rius, o vi­są jos kur­są iš­ėjo 1904 me­tais.

Tuo Ig­no moks­lai bū­tų ir pa­si­bai­gę, nes už to­les­nį sū­naus la­vi­ni­mą tė­vai ne­tu­rė­jo iš ko mo­kė­ti. Iš­gel­bė­jo vie­tos ku­ni­gas, ku­ris iš pra­džių įtai­sė vai­ki­ną mo­ky­tis į Ba­gas­la­viš­kį, o vė­liau Ig­nas bu­vo nu­vež­tas į Vil­nių pas len­ką mo­ky­to­ją. 1907-ai­siais Kau­ne jis įsto­jo į „Sau­lės“ mo­ky­to­jų kur­sus, o dar po me­tų Pe­ter­bur­ge eks­ter­nu iš­lai­kė eg­za­mi­nus ir įgi­jo tei­sę dirb­ti mo­ky­to­ju liau­dies mo­kyk­lo­se.

Dar­bo pa­ieš­kos tru­ko ge­rus me­tus. Gal ir ge­rai, kad taip: tuo lai­ku Ig­nas ga­lė­jo su­si­tel­kęs ra­šy­ti, tai da­vė pa­grin­dą jo vė­les­nei kū­ry­bai. 1908-ųjų ru­de­nį pa­ga­liau ga­vęs vie­tą Vil­niu­je ir po­rą me­tų mo­ky­to­ja­vęs Ig­nas su­pra­to, kad kur­suo­se gau­to iš­si­la­vi­ni­mo jam to­li gra­žu ne­pa­kan­ka. Ta­čiau kur ga­li stu­di­juo­ti net gim­na­zi­jos ne­bai­gęs liau­dies mo­kyk­los mo­ky­to­jas? Vie­nin­te­lis pa­si­rin­ki­mas – Mask­vos A. Ša­niavs­kio liau­dies uni­ver­si­te­tas, į jį I. Šei­nius ir įsto­jo 1912-ai­siais.

Ig­nas mo­kė­si su di­džiau­siu en­tu­ziaz­mu. „Na, aš mo­ki­nuo­si, dir­bu iš­si­juo­sęs. Mū­sų uni­ver­si­te­tas šie­met vi­sai ku­pi­nas. Dau­giau nė ne­bep­rii­ma. Dau­giau nei trys tūks­tan­čiai įsto­jo“, – 1913 me­tų ba­lan­džio 11-ąją „Lie­tu­vos ži­nio­se“ pa­skelb­to­je ko­res­pon­den­ci­jo­je ra­šė I. Šei­nius. 1914-ųjų va­sa­rą jis kim­ba į kur­si­nį dar­bą, nė ne­nu­jaus­da­mas, kad gy­ve­ni­mas ne­tru­kus pa­teiks ne­ma­žai staig­me­nų.

1915-ųjų va­sa­rą Lie­tu­vą oku­pa­vus vo­kie­čiams, Ru­si­ją užp­lūs­ta tūks­tan­čiai nuo ka­ro bė­gan­čių lie­tu­vių, tie­sio­gi­nis ry­šys su tė­vy­ne nu­trūks­ta, o su­si­ži­no­ti su li­ku­siais jo­je ga­li­ma ne­bent per ne­utra­lias ša­lis, pir­miau­sia – per Skan­di­na­vi­jos kraš­tus. Tuo rū­pi­na­si Lie­tu­vių drau­gi­jos nu­ken­tė­ju­siems nuo ka­ro šelp­ti pir­mi­nin­kas Mar­ty­nas Yčas ir se­kre­to­rius Sta­sys Ši­lin­gas, spa­lį Stok­hol­me įstei­gę šve­dų-lie­tu­vių ko­mi­te­tą. Ma­tyt, se­no pa­žįs­ta­mo S. Ši­lin­go pa­kvies­tas, prieš pat Ka­lė­das į Šve­di­jos sos­ti­nę iš­vyks­ta ir I. Šei­nius. Jam, kaip raš­to žmo­gui, vi­sų pir­ma pa­ti­ki­mas in­for­ma­ci­nis dar­bas.

Ir I. Šei­nius dar­buo­ja­si iš pe­ties: Pe­tra­pi­ly­je lei­džia­ma­me lai­kraš­ty­je „Lie­tu­vių bal­sas“ skel­bia straips­nius, de­mas­kuo­jan­čius ko­lo­ni­ji­nę Vo­kie­ti­jos po­li­ti­ką Lie­tu­vo­je, o aiš­kė­jant ka­ro baig­čiai, ta­me pa­čia­me lei­di­ny­je svars­to po­ka­ri­nės Lie­tu­vos at­ei­tį, ne­abe­jo­da­mas, kad jos klau­si­mas bus iš­kel­tas Tai­kos kong­re­se. Įdo­mu tai, kad ra­šy­to­jo I. Šei­niaus pa­var­dės po šiais straips­niais ne­bė­ra – vėl pa­si­ra­šo Ig­nas Jur­kū­nas.

Ki­ta ver­tus, I. Šei­nius da­ro vis­ką, kad su­pa­žin­din­tų šve­dus ir ki­tus skan­di­na­vus su jiems vi­sai ne­ži­no­ma Lie­tu­va. Per me­tus iš­mo­kęs kal­bą, jis šve­diš­kai par­ašo ir 1917-ai­siais iš­lei­džia kny­gą „Li­tauisk kul­tur“ („Lie­tu­vos kul­tū­ra“). Ir nors kai ku­rie I. Šei­niaus kū­ry­bos ty­ri­nė­to­jai ma­no, kad ra­šy­da­mas šią kny­gą au­to­rius sam­dė­si ver­tė­ją, ga­li­me spė­ti, jog grei­tai iš­mok­ti šve­dų kal­bą jam pa­dė­jo pa­žin­tis, o vė­liau ir ve­dy­bos su ru­sų kil­mės šve­de Ger­tru­da Sy­doff.

In­for­ma­ci­ja – taip pat ginklas

Ak­ty­vus Lie­tu­vos ir lie­tu­vių in­te­re­sų gy­ni­mas Stok­hol­me ne­li­ko ne­pas­te­bė­tas. Lie­tu­vai pa­skel­bus ne­prik­lau­so­my­bę, I. Šei­niui bu­vo su­teik­tas ofi­cia­lus dip­lo­ma­to sta­tu­sas. 1919-ai­siais jis ski­ria­mas Lie­tu­vos pa­siun­ti­niu Da­ni­jo­je, po me­tų per­ke­lia­mas į Suo­mi­ją, o 1923-iai­siais vėl grįž­ta į Stok­hol­mą – da­bar jau kaip Lie­tu­vos at­sto­vas vi­siems Skan­di­na­vi­jos kraš­tams. „Ne­ži­nia, su kuo, kaip ir ka­da ta­rė­si Kau­ne, bet re­zul­ta­tai pra­no­ko lū­kes­čius: ga­vo ne tik Šve­di­ją, bet ir Da­ni­ją su Nor­ve­gi­ja, iš pir­mo­sios iš­stum­da­mas ten jau nuo 1916 me­tų įsit­vir­ti­nu­sį Jur­gį Sa­vic­kį“, – ra­šo I. Šei­niaus kū­ry­bą ty­ri­nė­ju­si Ja­ni­na Žė­kai­tė. Ki­ta ver­tus, var­gu ar ga­li­ma sa­ky­ti, kad I. Šei­nius iš­stū­mė sa­vo ko­le­gą – tau­pant lė­šas 1923-ių­jų ru­de­nį at­sto­vy­bė Da­ni­jo­je tie­siog bu­vo už­da­ry­ta, o J. Sa­vic­kis pa­skir­tas lai­ki­nuo­ju rei­ka­lų pa­ti­kė­ti­niu Suo­mi­jo­je.

Be­je, I. Šei­nius Skan­di­na­vi­jo­je taip pat tu­rė­jo tik to­kį ne itin aukš­tą ran­gą, o tai ge­ro­kai ap­sun­ki­no ir dar­bą, ir kas­die­nį gy­ve­ni­mą. „Man se­kė­si dar kiek – ne­žiū­rint ma­no men­ko ti­tu­lo, nes ti­tu­las Skan­di­na­vi­jo­je daug sve­ria, ir ma­no vi­sai ne­įma­no­mos čio­nykš­tei bran­ge­ny­bei al­gos – vien to­dėl, kad iš se­no tu­riu čia ge­rų ry­šių ir ne­blo­gai pa­žįs­tu vie­ti­nes są­ly­gas“, – vie­na­me laiš­ke vy­res­ny­bei ra­šė dip­lo­ma­tas. Tie­sa, va­do­vy­bė Kau­ne lyg ir ža­dė­jo jį pa­kel­ti, tai liu­di­ja kad ir Už­sie­nio rei­ka­lų mi­nis­te­ri­jos Po­li­ti­kos de­par­ta­men­to di­rek­to­riaus Ka­zio Ba­lu­čio pa­si­ra­šy­ta to­kio tu­ri­nio te­leg­ra­ma: „Uo­lus Jū­sų pa­si­dar­ba­vi­mas ir nuo­dug­nus pra­ne­ši­mas klau­si­mais, pa­lies­tais ins­truk­ci­jo­se, pa­da­rė ge­riau­sio įspū­džio ir da­vė pro­gos at­nau­jin­ti klau­si­mą Jū­sų pa­kė­li­mo į Mi­nis­te­rius – šį kar­tą lai­min­giau ne­gu pra­ei­ty­je. Man ma­lo­nu pra­neš­ti Jums, kol kas pri­va­čiai, kad nu­tar­ta ga­lu­ti­nai šį pa­kė­li­mą fik­suo­ti ir šio­mis die­no­mis p. Pir­mi­nin­kas kal­bė­sis šiuo rei­ka­lu su p. Pre­zi­den­tu, iš ku­rio pu­sės jo­kių kliū­čių ne­nu­ma­to­ma.“ Į ką ne­tru­kus iš­virs šis „paaukš­ti­ni­mas“, pa­ma­ty­si­me kiek vė­liau, o da­bar pa­žvel­ki­me į te­leg­ra­mo­je mi­ni­mo „uo­laus pa­si­dar­ba­vi­mo“ re­zul­ta­tus.

Vie­nas įdo­miau­sių I. Šei­niaus Stok­hol­me nu­veik­tų dar­bų, ku­rie tu­rė­jo il­ga­lai­kių pa­sek­mių, bu­vo jo su­for­muo­ta Lie­tu­vos skan­di­na­viš­ko­sios po­li­ti­kos kon­cep­ci­ja. Jos pa­grin­di­nės te­zės iš­li­ko ak­tua­lios iki pat Lie­tu­vos oku­pa­ci­jos, o kai ku­rie pri­nci­pai vi­sai tik­tų ir šiems lai­kams.

Vi­sų pir­ma I. Šei­nius pa­žy­mi svar­biau­sią da­ly­ką – skan­di­na­vai tu­ri ge­riau pa­žin­ti Lie­tu­vą ir su­si­da­ry­ti apie ją ge­rą įspū­dį. „Ge­riau pa­žins, ge­riau at­jaus – ims apie Lie­tu­vą ge­riau gal­vo­ti. Mums rei­kia (…), kad lie­tu­vio var­das tap­tų pa­gar­bos ver­tas ne tik Skan­di­na­vi­jo­je“, – 1920-ai­siais, dar re­zi­duo­da­mas Ko­pen­ha­go­je, dien­raš­ty­je „Lie­tu­va“ ra­šė dip­lo­ma­tas. Vė­les­niuo­se ra­ši­niuo­se jis ra­gi­no lie­tu­vių žur­na­lis­tus ir me­ni­nin­kus lan­ky­tis Skan­di­na­vi­jos ša­ly­se, o ga­min­to­jus – eks­po­nuo­ti lie­tu­viš­kas pre­kes skan­di­na­vų ūkio par­odo­se. Re­gis, jau I. Šei­nius bu­vo vie­nas pir­mų­jų Lie­tu­vos dip­lo­ma­tų, ku­rie už­si­mi­nė apie tai, ką šian­dien va­di­na­me in­for­ma­ci­niu ka­ru. „Dar kar­tą už­sie­nio in­for­ma­vi­mas“ – taip pa­va­din­ta­me straips­ny­je jau mi­nė­ta­me dien­raš­ty­je I. Šei­nius ra­šė: „Dip­lo­ma­tas pa­de­da ka­riui gin­tis sie­nas, jei ne ma­te­ria­liai, tai nors mo­ra­liai par­emt. Rei­kia ne­už­mirš­ti, kad Lie­tu­vos ka­ro fron­tas tę­sia­si ne tik nuo Ilukš­tos iki vo­kie­čių sie­nos, jis tę­sia­si to­liau ir ei­na per Pra­hą, Že­ne­vą, Par­yžių, Lon­do­ną, Ha­gą, Os­lą, Ko­pen­ha­gą, Stok­hol­mą Hel­sin­kį.“ I. Šei­nius ge­riau nei ku­ris ki­tas to me­to lie­tu­vių dip­lo­ma­tas su­pra­to, kiek svar­būs ry­šiai su vie­tos ži­niask­lai­da, ir ma­nė, kad 1919-ųjų pa­bai­go­je pa­nai­ki­nu­si spau­dos biu­rus Stok­hol­me, Ber­ne, Par­yžiu­je ir Ko­pen­ha­go­je Lie­tu­vos Vy­riau­sy­bė pa­da­rė di­džiu­lę klai­dą. Kaip bu­vo pa­žy­mė­ta jau mi­nė­to­je moks­li­nė­je kon­fe­ren­ci­jo­je, mū­sų at­sto­vas su­vo­kė, kad lie­tu­vių ty­lė­ji­mas Skan­di­na­vi­jo­je tiek len­kų, tiek vo­kie­čių bus pa­nau­do­tas prieš juos pa­čius, to­dėl in­for­ma­vi­mą pri­ly­gi­no vals­ty­bės ap­sau­gai.

Blo­gos ži­nios blo­gu metu

Ki­tos I. Šei­niaus įžval­gos su­si­ju­sios su pa­čios Skan­di­na­vi­jos vals­ty­bių tra­di­ci­jo­mis, nuo­sta­to­mis bei ver­ty­bė­mis, iš jų vie­na svar­biau­sių bu­vo jų ne­utra­lu­mas. To­dėl Lie­tu­vos dip­lo­ma­tas įsak­miai re­ko­men­da­vo ne­lįs­ti skan­di­na­vams į akis su pa­siū­ly­mais kur­ti ko­kią nors Bal­ti­jos ir Skan­di­na­vi­jos ša­lių są­jun­gą, kaip 1919-ųjų pra­džio­je mė­gi­no da­ry­ti An­ta­nas Sme­to­na ir M. Yčas. Be to, pa­sak I. Šei­niaus, ne ma­žes­nė Lie­tu­vos dip­lo­ma­tų klai­da bū­tų skirs­ty­ti skan­di­na­vų vi­suo­me­nę į sluoks­nius ir par­ti­jas, užuot žiū­rė­jus į ją kaip į vien­ti­są su­bjek­tą. „Jei jau koks lie­tu­vis at­sto­vau­ja tau­tai Šve­di­jo­je ar Da­ni­jo­je, tai jam vi­si vi­suo­me­nės sluoks­niai yra ly­gūs. Jam rū­pi ge­ri san­ty­kiai su tom tau­tom, kad ir ko­kios par­ti­jos ten vieš­pa­tau­tų. Mes pa­tys tu­rim nu­sto­ti už­sie­ny­je bū­ti par­ti­niais žmo­nė­mis, o pir­miau­sia rū­pin­tis vi­sa tau­ta, kaip vie­ne­tu, taip mes tu­rim žiū­rė­ti į ki­tas tau­tas“, – dien­raš­ty­je „Lie­tu­va“ ra­šė dip­lo­ma­tas.

De­ja, ra­gi­nęs dip­lo­ma­tus nu­sto­ti bū­ti par­ti­niais ir pats toks ne­bu­vęs I. Šei­nius grei­tai sa­vo kai­liu pa­ju­to, kad Lie­tu­vo­je iki to­kio už­sie­nio po­li­ti­kos su­vo­ki­mo ir iki to­kios po­li­ti­nės kul­tū­ros dar la­bai to­li. Po 1926-ųjų per­vers­mo ra­di­ka­liai pa­si­kei­tus Lie­tu­vos po­li­ti­nei kon­junk­tū­rai, jo kar­je­ros sau­lė­ly­dis ta­po tik ne­il­go lai­ko klau­si­mu.

Tie­są sa­kant, ir se­no­ji kai­rių­jų val­džia I. Šei­niaus ne­le­pi­no. Vie­toj ža­dė­to pa­aukš­ti­ni­mo Stok­hol­me 1926-ųjų ru­de­nį jis su­lau­kė Sei­mo at­sto­vo, vals­tie­čių liau­di­nin­kų vei­kė­jo Pra­no Dai­li­dės laiš­ko, ku­ria­me už­si­me­na­ma, kad nuo Nau­jų­jų me­tų su mi­nis­tro ti­tu­lu bū­siąs iš­kel­tas „kur ki­tur, kiek ar­čiau Kau­no“. Kur? – svars­tė I. Šei­nius. Prieš Ber­ly­ną ar Pra­hą jis gal bū­tų ir nie­ko prieš, o jei skir­tų į Ry­gą ar Ta­li­ną – at­sis­ta­ty­din­tų. „Ry­goj ge­riau­siai tik­tų žmo­gus ge­le­ži­nės svei­ka­tos ir dar stip­res­nių ne­rvų. (…) Ten vie­ta svar­bes­nė neg Lon­do­ne ar Par­yžiu­je“, – tų pa­čių me­tų lap­kri­čio 7 die­ną pri­va­čia­me laiš­ke mi­nis­trui pir­mi­nin­kui My­ko­lui Šle­že­vi­čiui ra­šė dip­lo­ma­tas.

Ta­čiau kiek dau­giau nei po mė­ne­sio vi­si šie svars­ty­mai ta­po ne­ak­tua­lūs. Po gruo­džio 17-osios per­vers­mo į val­džią at­ėjus tau­ti­nin­kams, jų pa­skir­tas prem­je­ras, o drau­ge ir už­sie­nio rei­ka­lų mi­nis­tras A. Vol­de­ma­ras ėmė ra­di­ka­liai keis­ti Lie­tu­vos už­sie­nio po­li­ti­ką. I. Šei­niaus pro­pa­guo­ta Šiau­rės-Pie­tų ašis A. Vol­de­ma­ro ne­do­mi­no: jis mie­liau rin­ko­si žai­di­mą su Ber­ly­nu ir Mask­va.

„Blo­gos ži­nios pa­si­ren­ka blo­gą lai­ką. Štai dar be­ser­gant ma­ne ap­lan­ko nau­jie­na: Stok­hol­mo at­sto­vy­bė už­da­ro­ma, Skan­di­na­vi­jai ir Pa­bal­ti­jui ski­ria­mas at­sto­vas Ry­go­je. Esą per bran­gu. Bet ka­žin ar tų at­sto­vy­bių pa­nai­ki­ni­mas ne­bus bran­ges­nis“, – 1927-ųjų va­sa­rio 1 die­nos pri­va­čia­me laiš­ke Ka­ziui Ba­lu­čiui ra­šė I. Šei­nius.

Tris mė­ne­sius I. Šei­nius ra­šo raš­tus, mė­gin­da­mas įti­kin­ti mi­nis­te­ri­jos va­do­vy­bę, kad „iš­ny­kus iš čia Lie­tu­vos at­sto­vy­bei ir ge­riau­si Lie­tu­vos drau­gai, ne­tu­rė­da­mi kon­tak­to su Lie­tu­vos at­sto­vu, ne­tu­rė­da­mi jo­kių ži­nių, tu­rės nu­til­ti“. Ta­čiau A. Vol­de­ma­ras ne­pa­len­kia­mas. „Jū­sų vi­si pra­ne­ši­mai re­fe­ruo­ti pir­mi­nin­kui, bet se­nas nu­sis­ta­ty­mas lik­vi­duo­ti at­sto­vy­bę, kaip bu­vo par­ėdy­ta, pa­si­lie­ka“, – ge­gu­žės 27-ąją te­leg­ra­fa­vo K. Ba­lu­tis.

Apie jo as­me­ni­nį li­ki­mą I. Šei­niui ne­pra­ne­ša­ma, tik in­for­muo­ja­ma: „Tams­ta skai­tai­si pri­skir­tas prie mi­nis­te­ri­jos ir esi pra­šo­mas, už­bai­gus lik­vi­da­vi­mą, at­vyk­ti Kau­nan.“ Ta­čiau į Kau­ną dip­lo­ma­tas ne­sku­ba. Bir­že­lio 16-ąja da­tuo­ta­me pri­va­čia­me laiš­ke K. Ba­lu­čiui jis ne­sle­pia ap­mau­do: „Po at­šau­ki­mo pa­siū­ly­mas man ko­kios vie­tos, ku­ri reikš­tų deg­ra­da­vi­mą, reikš­tų ma­no at­sis­ta­ty­di­ni­mą, nors man iš ba­do tek­tų mir­ti (…). Bus man pa­siū­ly­mas ne­priim­ti­nas, gar­bin­gai iš­sis­kir­sim, ir man, esant Lie­tu­vo­je di­de­lei ne­dar­bei, teks dar­bo ieš­ko­tis už­sie­ny­je. (…) Jo­kio ama­to ar pro­fe­si­jos, be da­bar tu­ri­mos, ne­pa­žįs­tu. Vie­nok tu­riu vil­ties gau­ti dar­bo kur Skan­di­na­vi­jo­je.“

Dip­lo­ma­tas dar pra­šo tri­jų mė­ne­sių mo­ka­mų at­os­to­gų, kad ga­lė­tų pa­si­gy­dy­ti. Jo svei­ka­ta ti­krai pra­sta: „Prie vi­du­rių li­gos pri­si­dė­jo ne­ural­gi­ja, jau an­tra sa­vai­tė kan­ki­na ne­mi­gis, ku­ris iš­sė­mė daug pa­jė­gų ir ku­riam ne­gelbs­ti jo­kie vais­tai“, – ra­šė jis K. Ba­lu­čiui. Ta­čiau A. Vol­de­ma­ras at­os­to­gų ne­duo­da. I. Šei­niui ne­be­lie­ka nie­ko ki­ta, kaip pa­teik­ti at­sis­ta­ty­di­ni­mo pra­šy­mą.

At­gal į kūrybą

Taip bai­gė­si I. Šei­niaus dip­lo­ma­to kar­je­ra ir pra­si­dė­jo ke­lias at­gal į kū­ry­bą. Šio ke­lio pra­džia ne­bu­vo leng­va, nes pir­miau­sia rei­kė­jo pa­si­rū­pin­ti kas­die­nės duo­nos kąs­niu. Lai­mei, se­ni ry­šiai pa­dė­jo bu­vu­siam Lie­tu­vos at­sto­vui ras­ti dar­bą pri­va­čio­se Šve­di­jos bend­ro­vė­se. Štai kaip tas die­nas pri­si­me­na I. Šei­niaus sū­nus Ir­vis: „Aš pri­si­me­nu su­nkve­ži­mius, pil­nus bal­dų, pa­su­ku­sius nau­ju ad­re­su. Man pen­ke­ri me­tai ir esu links­mas, žva­lus. Ma­no tė­vas – vis dar toks pat ener­gin­gas ir gy­vy­bin­gas. Dir­ba Lie­tu­vai. Ra­šo apie Lie­tu­vą ir Lie­tu­vai. At­sto­vau­ja di­de­lėms šve­dų įmo­nėms Lie­tu­vo­je. Deg­tu­kai ug­niai, as­fal­tas ke­liams. Lai­vai tarp uos­tų. Vi­są lai­ką jis iš­lie­ka pa­siun­ti­niu – dip­lo­ma­tu.“

Į Lie­tu­vą I. Šei­nius su­grįž­ta 1932 me­tais, da­bar jau vėl – kaip plunks­nos žmo­gus. Tais pa­čiais me­tais jis iš­lei­džia at­nau­jin­tą „Kup­re­lį“, 1937-ai­siais – no­ve­lių rin­ki­nį „Aš dar kar­tą grįž­tu“, 1938-ai­siais – vai­kys­tės at­si­mi­ni­mus „Tė­viš­kės pa­dan­gė­je“. Ne­pa­mirš­ta ir žur­na­lis­ti­kos – 1933–1934 me­tais va­do­vau­ja dien­raš­čiui „Lie­tu­vos ai­das“, o 1935–1939 me­tais, ei­da­mas Klai­pė­dos gu­ber­na­tū­ros spau­dos pa­da­rė­jo par­ei­gas, įstei­gia ir re­da­guo­ja dien­raš­tį „Va­ka­rai“.

Grį­žęs į Tė­vy­nę, I. Šei­nius tu­rė­jo ga­li­my­bę iš ar­ti pa­ma­ty­ti dvie­jų tuo­me­ti­nės Eu­ro­pos to­ta­li­ta­ri­nių re­ži­mų vei­dus. 1934-ųjų pa­va­sa­rį jis su gru­pe ra­šy­to­jų ir žur­na­lis­tų bu­vo pa­kvies­tas į mė­ne­sio truk­mės ke­lio­nę po So­vie­tų Są­jun­gą. Rei­kia pa­žy­mė­ti, kad skan­di­na­viš­ką pa­tir­tį tu­rin­čio I. Šei­niaus, skir­tin­gai nei kai ku­riuos kai­ruo­liš­kus Lie­tu­vo­je gy­ve­nu­sius ko­le­gas, ne­su­ža­vė­jo nei par­odo­mo­ji bol­še­vi­kų pom­pas­ti­ka, nei gi­gan­tiš­ki už­mo­jai. Grį­žęs iš ke­lio­nės, jis iš­gul­dė po­pie­riu­je sa­vo įspū­džius, ir, pa­sak sū­naus Ir­vio, „atsk­lei­dė vi­są so­vie­ti­nės sis­te­mos pa­nie­ką at­ski­ro žmo­gaus kas­die­niams po­rei­kiams – jo po­rei­kio tu­rė­ti ma­žu­mė­lę lai­mės, sau­gu­mo bei as­me­ni­nės lais­vės“. Ta­čiau die­nos švie­sos šie įspū­džiai taip ir ne­iš­vy­do – Lie­tu­vos val­džia, kaip įpras­ta, da­rė vis­ką, kad tik ne­suer­zin­tų „drau­gin­go­jo“ kai­my­no. Įspū­džiai pa­va­di­ni­mu „Rau­do­no­ji ke­lio­nė“ bu­vo iš­leis­ti tik 1943-iai­siais – ir tai tik Šve­di­jo­je, ir tik šve­dų kal­ba.

O štai su ru­duo­ju ma­ru I. Šei­nius tie­sio­giai su­si­dū­rė 1939 me­tų ko­vą, hit­le­ri­nin­kams užg­ro­bus Klai­pė­dą, ku­rio­je jis tuo me­tu gy­ve­no. „Ma­no tė­vas sku­biai su­si­rin­ko daik­tus ir iš­va­žia­vo į dar ne­užim­tą Lie­tu­vos da­lį. Mu­du su mo­ti­na Stok­hol­me ga­vo­me ra­mi­nan­čią te­leg­ra­mą. Ir dau­giau lie­tu­vių pa­trau­kė tuo pa­čiu ke­liu su sa­vo pri­si­mi­ni­mais ir ne­ri­mu“, – pri­si­me­na sū­nus Ir­vis. Ta­čiau blo­giau­sia dar lau­kė at­ei­ty­je.

Rau­do­no­jo tva­no akivaizdoje

So­vie­ti­nė oku­pa­ci­ja užk­lu­po I. Šei­nių Vil­niu­je. Apie ka­tas­tro­fą jis su­ži­no­jo iš pa­ke­liui į na­mus su­tik­to len­ko in­ži­nie­riaus. „Jis ei­na tie­siai į ma­ne, lyg jam bū­tų kas ne­ge­rai at­si­ti­kę, ir be­veik knium­ba ma­no ran­ko­se: „Ne­bėr Lie­tu­vos… Bol­še­vi­kai at­griū­va“.(…) Stai­ga jau­čiu, kad nu­sto­jau ga­li­my­bės ra­min­ti ir guo­sti ki­tus žmo­nes. Man da­ros tam­su, juo­da aky­se“, – taip sa­vo pir­mą reak­ci­ją į bai­sią ži­nią kny­go­je „Rau­do­na­sis tva­nas“ pri­si­me­na I. Šei­nius.

Grį­žęs į na­mus, I. Šei­nius karšt­li­giš­kai svars­to, ką da­ry­ti. Dirb­da­mas Rau­do­no­jo Kry­žiaus drau­gi­jos įga­lio­ti­niu Vil­niaus kraš­te, jis su­pran­ta, kad yra at­sa­kin­gas už tūks­tan­čius pa­bė­gė­lių. Ne­jau da­bar pa­čiam teks tap­ti to­kiam? „Ar ga­li­ma to­kiu me­tu kaip da­bar pa­lik­ti sa­vo kraš­tą? Nu­spren­džiau pa­si­lik­ti Lie­tu­voj“, – pri­si­me­na bu­vęs dip­lo­ma­tas.

Ta­čiau to­kį spren­di­mą ne­tru­kus teks pa­keis­ti. Po po­ros die­nų su­for­muo­ja­ma nau­jo­ji „liau­dies vy­riau­sy­bė“, pra­de­da­ma reng­tis „rin­ki­mams“ o pa­grin­di­nis pa­si­ren­gi­mo leit­mo­ty­vas – tūks­tan­ti­niuo­se „dar­bo žmo­nių“ mi­tin­guo­se skam­ban­tys rei­ka­la­vi­mai pri­jung­ti Lie­tu­vą prie So­vie­tų Są­jun­gos. Su­pran­ta­ma, kad tam pri­ta­ria ir oku­pan­tų pa­skir­tas Sei­mas. I. Šei­nius no­rė­tų iš­vyk­ti at­os­to­gų į Šve­di­ją, ku­rio­je gy­ve­na jo šei­ma, bet tai ne­beį­ma­no­ma – iš jo ati­mtas pa­sas.

Bet tai dar ne vis­kas. Lie­pos 17-ąją iš bu­to šei­mi­nin­ko, ma­te­ma­ti­kos pro­fe­so­riaus, I. Šei­nius su­ži­no, kad jo ieš­ko­ję en­ka­vė­dis­tai ir kad nak­tį jį grei­čiau­siai su­ims. Ne­ti­kė­ti to­kiu įspė­ji­mu ne­bu­vo pa­grin­do: tuo me­tu ne vie­nas „ne­pa­ti­ki­mas ele­men­tas“ jau sė­dė­jo ka­lė­ji­me. Dėl vi­sa ko bu­vęs dip­lo­ma­tas nu­ta­ria na­mie ne­be­nak­vo­ti. O ki­tą die­ną pa­kal­bė­jęs te­le­fo­nu su Ba­liu Sruo­ga iš šio iš­girs­ta: „Dink tuo­jau pat, ne­lauk nė aki­mirks­nio!“

Ta­čiau I. Šei­nius šiuo pa­ta­ri­mu ne­pa­si­nau­do­ja. Blaš­ko­si tarp Vil­niaus ir Kau­no. Ne­rvai įtemp­ti kaip sty­gos. Ga­lų ga­le ima svars­ty­ti pa­bė­gi­mo pla­ną, ta­čiau tai pa­da­ry­ti kas­dien vis su­nkiau ir su­nkiau: va­ka­ri­nę Lie­tu­vos sie­ną jau sau­go ne mū­sų par­ei­gū­nai, o spyg­liuo­tos užt­va­ros ir iki dan­tų gink­luo­ti NKVD pa­sie­nie­čiai. Ga­liau­siai ap­sisp­ren­džia: su­si­ras ved­lį ir spruks per va­di­na­mą­ją ža­lią­ją sie­ną į vo­kie­čių oku­puo­tos Len­ki­jos Su­val­kų tri­kam­pį.

Lem­tin­ga die­na iš­auš­ta rugp­jū­čio 10-ąją. Lai­min­gai iš­ven­gęs An­ta­no Snieč­kaus sau­gu­mo sek­lių, I. Šei­nius au­to­bu­su va­žiuo­ja pa­sie­nio link. Ki­tą die­ną vie­tos ūki­nin­kas pa­ve­ža jį link upe­lio, ski­rian­čio Lie­tu­vą nuo vo­kie­čių oku­puo­tos Len­ki­jos. O tuo­met vis­kas vyks­ta ste­buk­lin­gai sklan­džiai. Lyg an­ge­lo sar­go ve­da­mas per­žen­gia upe­lį. Ir tik ki­tą die­ną, sė­dė­da­mas tro­bo­je pas ana­pus gy­ve­nan­tį ūki­nin­ką, iš­girs­ta Lie­tu­vos pu­sė­je pok­šin­čius rau­do­nų­jų šū­vius. Kaž­kam vėl ne­pa­si­se­kė iš­trūk­ti iš rau­do­no­jo pra­ga­ro…

Rugp­jū­čio 23-ią­ją I. Šei­nius iš Vo­kie­ti­jos Zas­ni­co uos­to iš­plau­kia į Šve­di­ją, li­ku­sius 19 gy­ve­ni­mo me­tų tap­sian­čią an­trą­ja jo tė­vy­ne. Bet ši Lie­tu­vos ra­šy­to­jo ir dip­lo­ma­to is­to­ri­jos da­lis pra­šo­si at­ski­ro pa­sa­ko­ji­mo.

Aras Lukšas
Lietuvosžinios

Atsakyti