Prof. Irena Veisaitė: „Gyvenimas turėtų būti skaidrus“

Skaitytojams siūlome ištrauką iš ką tik pasirodžiusios istoriko Aurimo Švedo pokalbių knygos „Irena Veisaitė. Gyvenimas turėtų būti skaidrus“ (leidykla „Aukso žuvys“), kurioje pateikiami pokalbiai su germaniste, teatrologe, ilgamete „Atviros Lietuvos fondo“ pirmininke Irena Veisaite, jos gyvenimo istorija bei laiko apmąstymai.

Irenos Veisaitės asmeninė istorija suteikia galimybę pažvelgti į keturias XX amžiaus epochas: tarpukarį, pirmosios sovietinės ir nacių okupacijų laiką, sovietmetį ir Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo bei įtvirtinimo metus. Šios knygos herojės gyvenimo pasakojimas padeda interpretuoti minėtas epochas ir tiesti tiltus per jas skiriančias nesusikalbėjimo ir nesupratimo prarajas. Tad mums kalbantis aš ne tik užduodavau klausimą, kaip buvo iš tikrųjų, bet ir nuolat ieškojau galimybių svarstyti, ką, kaip ir kodėl mes atsimename“, – knygos įžangoje rašo A. Švedas.

Gruodžio 15 d. 18 val. Vilniaus paveikslų galerijoje vyks šios knygos sutiktuvės. Susitikime dalyvaus knygos autorius A. Švedas, pati I. Veisaitė, taip pat – gerai šią asmenybę pažįstantys ir apie jos gyvenimo nuopelnus bei įtaką Lietuvos kultūrai pasisakysiantys teatro prodiuserė Audra Žukaitytė, teatro režisierius Gintaras Varnas bei literatūrologas Kęstutis Nastopka. Diskusiją ves vertėja Vytenė Muschick.


Jūsų gyvenimas tiesiog prisodrintas įvairiausių įvykių ir ribinių patirčių. Ar niekada nekilo mintis sėsti prie stalo ir kai ką užfiksuoti popieriuje?

Aišku, kad kilo. Be to, kitų buvau raginama tai daryti, tačiau tiesiog negalėjau ir nenorėjau leistis į atsiminimus dėl labai įvairių priežasčių. Grįždamas į praeitį turi į ją įsijausti, o tai yra nepakeliama. Gyvenu su šarvais. Kad suprastumėte, ką reiškia ši metafora, papasakosiu vieną atsitikimą. Kai su dviem savo buvusiom studentėm, dabar jau labai artimomis draugėmis Audra Žukaityte ir Reda Pabarčiene nuėjome žiūrėti Andrzejaus Wajdos filmo „Didžioji savaitė“ [1995], jos iš kino salės išėjo ašarodamos, o aš ekrane pasakojamą sukrečiančią istoriją apie žydės likimą Antrojo pasaulinio karo metais Varšuvoje priėmiau visai ramiai. Žinoma, man pačiai kilo klausimas dėl savo reakcijos: „Kas čia darosi?“ Tada ir supratau labai aiškiai – gyvenu su šarvais.

Kita priežastis, dėl ko niekada nerašiau atsiminimų ir niekuomet nenorėjau to daryti, susijusi su mano gyvenimo būdu, o gal ir charakteriu.Visuomet gyvenau dvasiškai aktyviai dabartyje ir dėl šios priežasties tiesiog nebeturėdavau laiko praeičiai. Visą laiką reikėjo apie kažką galvoti, rašyti, dirbti, dalyvauti. Labai daug širdies ir laiko pareikalavo dėstymas, kurį suvokiau kaip savotišką misiją.

Yra ir dar viena priežastis, kodėl niekada nerašiau apie savo patirtis… Man atrodo, kad rašydamas žmogus turi pilnai atsiverti. Jeigu toks atsivėrimas neįvyksta – rezultatas neįdomus. Sovietmečiu tai apskritai buvo neįmanoma! Kalbu ir apie giliai asmeniškus atsivėrimus. Nemoku ir negaliu kalbėti apie kai kuriuos labai privačius, asmeninius išgyvenimus. Suvokdama tai, esu pati savęs paklaususi: „Jeigu negaliu rašyti visiškai atvirai – kam iš viso rašyti?“ Kita vertus, savo požiūrį į daugelį dalykų, kurie man svarbūs, jau esu išsakiusi straipsniuose bei pranešimuose, kuriuos skaičiau įvairiose konferencijoseįvairioms auditorijoms Lietuvoje ir svetur.

Reikėtų pasakyti ir dar vieną dalyką… Po karo, kai per stebuklą likau gyva, vienas iš didžiausių stimulų eiti pirmyn man buvo noras papasakoti pasauliui, kas iš tiesų įvyko. Tačiau niekas apie mano ir kitų žmonių siaubingas patirtis nenorėjo klausytis. Todėl kalbėti apie jas buvo visiškai beprasmiška… (1) O be to, reikėjo kabintis į gyvenimą, ir man gana greit tapo aišku, kad skaudžios atminties gaivinimas sekina. Po karo iš mano tėvų kartos gyva liko vienintelė mano teta, mamos pusseserė Ona Štromaitė (2). Ji išgyveno Kauno gete, o vėliau – išliko ir Štuthofe. Tetai Anuškai, kaip ją visi vadino, gyvenimas po karo virto amžinu gedulu. Pasitraukusi iš viešojo gyvenimo (po karo nė karto nenuėjo nei į kiną, nei į teatrą), ji gedėjo to, kas buvo sunaikinta ir prarasta. Galbūt dėl to mano teta labai anksti mirė. O aš norėjau gyventi! Gyvenimas mane traukė. Tačiau privalėjau kažkaip surasti jame savo vietą ir įsitvirtinti, susikurti gyvenimo tikslą ir prasmę.

Galvodamas apie tai, kaip reikėtų apibūdinti Jūsų gyvenimą, staiga prisiminiau per pirmą mūsų susitikimą nuskambėjusią mintį, jog tiek Jums, tiek ir man artimas požiūris į gyvenimą kaip į meno formą. Gal galėtumėte kiek plačiau pakomentuoti, kaip toks požiūris susiklostė?

Kiekvienas meno kūrinys turi turėti tam tikrą struktūrą ir pasakojimo ritmą. Tik tokiu atveju menas gali būti paveikus. Aš jaučiu, kad savo gyvenimams galėtume pritaikyti analogiją su meno kūriniais, kuriems privalu turėti struktūrą, ritmą, jau nekalbant apie aiškias idėjines ir vertybines gaires. Ypač tai pajutau, kai ištekėjau antrą kartą už labai mylimo savo vyro Grigorijaus (3). Buvimas kartu man atnešė suvokimą, kad kiekviena diena yra ypatinga, nes teikia kažką nauja, atveria galimybes kurti savo gyvenimą. Labai svarbu pajusti laiko ritmą ir neužtęsti įvykių ar procesų (kas labai dažnai nutinka filmuose ir spektakliuose). Kitaip sakant, gyventi kūrybingai.

Galiu duoti tokį pavyzdį… Mes nebuvom turtingi, tačiau norėjome vienas kitam padovanoti nors ir visą pasaulį. Pamatę naują pastatą, įdomų paveikslą, kraštovaizdį, gėlę ar perskaitę prasmingą knygą, vienas kitam sakydavome: „Aš Tau dovanoju šį dalyką!“ Akivaizdu, kad tokios dovanos neturėjo jokios materialios išraiškos, tačiau jos leido mums prisiliesti prie grožio, pripildyti buvimą prasmės.

Tai gali nuskambėti kiek didaktiškai, tačiau gyvenimas turėtų būti skaidrus.Jo nereikia užteršti nei alkoholiu, nei kompromisais. O tai pasakius, galima eiti kiek toliau, nei leidžia mūsų aptarta analogija. Patirtys, apie kurias aš Jums ką tik papasakojau, leido man suvokti, kad gyventi irgi yra menas, kad gyvenimui irgi reikalinga prasmė, tema ir ritmas.

Galiu nekukliai pasigirti dedikacija, kurią man užrašė žymus sociologijos profesorius Zygmuntas Baumanas, dovanodamas savo knygą The Art of Life – „Mes – gyvenimo menininkai“ [2008]:„Irenai, didžiam gyvenimo meistrui.“ Man ta dedikacija itin brangi.

Esate teatrologė, todėl mūsų pokalbiuose neišvengiamai vis nuklysime į teatro sferą, tačiau teatras čia, tikriausiai, bus svarbus ir kaip metafora. Drįsčiau teigti, jog Jūsų gyvenimas XX amžiuje skleidėsi žiaurumo, absurdo, metaforų teatre.

Pastaroji metafora gal kiek pritempta, nors, kaip parašė Shakespeareʼas „Makbete“:

Gyvenimas, tai bėgantis šešėlis,
Tai komediantas, kuris jam skirtą laiką
papostringauja scenoj, pasimaivo,
Nueina ir nutyla amžinai.

Kita vertus, teatras mano gyvenime reiškėsi labai įvairiomis formomis. Nuo pat mažumės labai norėjau tapti dainininke. Mūsų namuose buvo daug plokštelių, tarp kurių ir Fiodoro Šaliapino ir Amelitos Galli-Curci, Enrico Caruso ir Josepho Schmidto, Kipro Petrausko ir kitų garsių dainininkų įrašų. Kai Kaune koncertuodavo žymūs muzikantai, pavyzdžiui, Davidas Oistrachas arba Emilis Gilelsas, tėvai mane vesdavosi į jų koncertus. Buvau ir Šaliapino koncerte, kuris Kaune įvyko atrodo 1934-aisiais (4).

Taigi, meno pasaulis man nebuvo svetimas, ir aš, kaip jau minėjau, svajojau tapti dainininke. Deja, Dievas man nedavė geros klausos. Ačiū mano tėvams – jie pasamdė mokytoją ir jos dėka mano klausa ištobulėjo, tačiau man, gal dešimtmetei, visgi teko priimti „sunkų“ sprendimą: „Gerai, nebūsiu dainininke, tačiau tikrai tapsiu aktore!“ Turiu prisipažinti, kad tuo metu buvau labai ambicinga. Mūsų mokykloje kiekvienais metais būdavo statomas spektaklis, o aš visuomet siekiau gauti jame pagrindinį vaidmenį! O jeigu pagrindinis vaidmuo man nebūdavo skiriamas, labai išgyvendavau… Mano užsispyrimą ir jaunatvišką maksimalizmą gali pailiustruoti dar vienas pavyzdys: kartą savo tėvams aš išrėžiau: „Jeigu aš netapsiu nei dainininke, nei aktore – nusižudysiu!“

Žinoma, man labai patiko eiti į teatrą ir į kiną. Pirmas mano matytas spektaklis buvo Kazio Binkio „Atžalynas“ (5). Pamenu, kad jis mane sužavėjo. Tiesa, ilgainiui spektaklio siužetas išbluko iš atminties, liko tik bendros nuotaikos pojūtis ir atrodo aktorės Vandos Lietuvaitytės, atliekančios mokinės vaidmenį, įvaizdis. Kai visai nesenai vėl išvydau „Atžalyną“, pastatytą Jono Vaitkaus, buvo labai smagu pajusti, kaip manyje atgyja atsiminimai (6).

Su tėvais lankydavausi ir operose. Žavėjausi Kipru Petrausku. Pamenu, kaip į Kauną su gastrolėmis buvo atvykusios Valerija Barsova ir Marija Maksakova. Tarybų Rusija (7) į užsienio šalis siųsdavo jos kultūrą galėjusius reprezentuoti ir tokiu būdu pačią valstybę reklamuoti menininkus. Tokie susitikimai su didžiojo meno atstovais mane, nepaisant jauno amžiaus, nuoširdžiai jaudino.

Po karo, kuomet studijavau Maskvoje, taip pat intensyviai domėjausi tuo, kas vyksta šio miesto teatrų scenose, intensyviai lankiau klasikinės muzikos koncertus. Stengiausi nepraleisti nei vieno Oistracho, Gilelso, Safronickio, Heinricho Neuhauso, o ypač Sviatoslavo Richterio koncertų. Jie man davė nepaprastai daug. Beje, ten išmokau praeiti į brangius koncertus be bilietų ir net pravesti draugų. Pavyzdžiui, keturiese nusipirkdavome vieną bilietą, aš jį rodydavau kontrolieriui, kažko jo užklausdavau, o mano draugai tuo metu prasmukdavo į salę. Dėl šitos apgavystės niekad nesigraužiau, atvirkščiai – didžiavausi ja. Mes gi nieko nenuskriausdavome, niekad neužimdavome net laisvų kėdžių – užgesus šviesoms sėsdavome ant laiptelių.

Dažnai bandydavau tą pačią metodiką panaudoti ir teatruose. Ne visada pavykdavo, tekdavo pirkti pigiausius bilietus. Sėdėdama MCHAT’o (8) spektakliuose niekada negalėjau pagalvoti, kad mano gyvenimas bus taip glaudžiai susijęs su teatru. Juk studijavau germanistiką…

Kai grįžau į Lietuvą ir ėmiau dirbti Pedagoginiam institute, mano kelias į teatro pasaulį prasidėjo nuo darbo su knyga, pristatančia Bertoldo Brechto kūrybą, – „Motušė Kuraž“ (9). Mane sudomino jo itin skirtingas nuo Konstantino Stanislavskio požiūris į teatro ir vaidybos specifiką (10). Brechtui rūpėjo ne atspindėti tikrovę, o ją pakeisti. Jis kūrė vadinamą „epinį teatrą“, kuris žiūrovui turėjo tapti „gyvenimo mokykla“, priversti jį ne išgyventi, o galvoti. Man visa tai buvo nauja ir mane užintrigavo.

Pedagoginiame institute teko dirbti vienoje katedroje su teatrologu ir puikiu šekspyrologu Dovydu Judelevičiumi. Buvome artimi draugai. Jis mano susidomėjimą teatru visokeriopai skatino ir padėjo susiorientuoti teatro pasaulyje. Už tai esu jam amžinai dėkinga.

Kalbėdama apie savo santykį su teatru nenoriu leistis į intelektualius išvedžiojimus. Tik noriu pasakyti, kad dar ir šiandien atėjusi į teatrą išgyvenu tą patį jausmą kaip vaikystėje, kuomet sėdėdama salėje laukdavau, kaip pakils uždanga ir scenoje nutiks stebuklas. Nors uždanga jau seniai teatre nebenaudojama, arba labai retai…

Žinoma, ne visada to stebuklo sulaukiama…

Teatras yra ta vieta, kur galiu mąstyti apie gyvenimą, žmogų, kūrybą.

Kokia atmosfera tvyrojo Jūsų namuose?

Mes nebuvom tipiška žydų šeima, nesilaikėm tradicijų, buvom atviri pasauliui. Abu tėvai labai manimi rūpinosi, skyrė man daug dėmesio, tačiau mūsų šeimoje atmosfera niekada nebuvo labai gera. Ir aš tą aiškiai jutau. Emocinę šilumą man duodavo seneliai ir teta Anuška, kuri gyveno Kaune, Donelaičio gatvėje esančiame, rodos, 16 numeriu pažymėtame name, ji tenai turėjo ir mažą maisto krautuvėlę, į kurią aš labai mėgau ateiti. Teta Anuška labai mane mylėjo ir visaip lepino. Ji buvo labai protingas ir šiltas žmogus.

Tuo tarpu mūsų namuose man buvo akivaizdus tėvų nesutarimas. Vienas šilčiausių mano vaikystės prisiminimų, – tada man buvo penkeri ar šešeri, – pasivaikščiojimas Laisvės alėjoje. Aš buvau tokia laiminga, kad su manimi eina abu tėvai!.. Akivaizdu, kad tos emocijos leidžia suprasti vieną dalyką – tai mūsų šeimoje buvo neįprastas įvykis. Be to, mano tėvai labai daug laiko praleisdavo užsienyje, o aš tuo metu būdavau su guvernantėmis.

Pamenu, kaip būdama dar visai mažytė, gal kokių 5 metų, aš atėjau į savo tėvų miegamąjį, atsisėdau per vidurį dvigulės lovos ir pasakiau: „Nenoriu, kad pyktumėtės ir išsiskirtumėt. Aš labai to bijau.“ Matyt, turėjau nuojautą, kad tai gali atsitikti.

Mano auklėjime didžiulį vaidmenį suvaidino tėvas. Duosiu Jums keletą pavyzdžių, nors suprantu, kad šiandien jie gali nuskambėti aštrokai ir gal net kai ką šokiruoti… Štai, einame mes su tėčiu pasivaikščioti ir jis man sako: „Irute, negalima visą laiką eiti žvalgantis į dangų, tu į ką nors atsitrenksi!“ Aš buvau ganėtinai užsispyręs vaikas ir ne visuomet atsižvelgdavau į tėvų pastabas bei prašymus. Dėl šios priežasties nesureagavau ir į šį tėčio paraginimą, o jis manęs ir neįspėjo, kad tuoj pat atsitrenksiu į stulpą. Taip ir nutiko. Užsižiūrėjusi į debesis aš skaudžiai užsigavau. Tėtis manęs nebarė, tik nuvedė į Bielskio vaistinę šalia Operos ir baleto teatro (11). Ten man patepė vaistais susimuštą kaktą ir ant žaizdos užklijavo pleistrą. Taip aš gavau skaudžią pamoką. Kitas pavyzdys. Buvau labai godi šokoladui. Žinoma, tėvai stengėsi apriboti mano apetitą, tačiau aš nuolat mėgindavau jų draudimus apeiti. Vieną dieną tėtis, mano mamos siaubui, atnešė kilogramą šokolado ir pasakė: „Valgyk kiek tik nori!“ Suvalgiau viską ir susirgau. Kai man palengvėjo, pasikalbėjau su tėčiu.

Kita situacija. Labai nemėgau aguročių sriubos ir jos visaip vengiau. Vieną kartą tėtis per pietus pasakė: „Tu tikriausiai nealkana, jeigu nevalgai sriubos. Tad gali eiti į savo kambarį.“ Taip mano pietūs baigėsi net neprasidėję. O vakare manęs laukė ta pati sriuba. Ją man patiekė ir ryte, kol pagaliau, gerokai išalkusi, ją suvalgiau.

Manęs niekada nebardavo ir niekada nemušdavo. Gimtadienio proga gavau dovanų lėlę, kuri mokėjo atmerkti akis. Kažkuri iš mano draugių norėjo pažaisti su ta lėle, tačiau aš jos nedaviau. Tėvas man pasakė: „Juk ši mergaitė yra tavo viešnia, tu turi jai duoti savo lėlę, o po to jau galėsi žaisti pati.“ Aš nesureagavau. Tada tėtis pats paėmė lėlę ir padavė ją tai mergaitei. Aš pradėjau šaukti, verkti, tad buvau nuvesta į kitą kambarį. Kai nurimau, tėtis atėjo ir vėl paaiškino: „Turi pagerbti savo viešnią, todėl aš ir prašiau duoti mergaitei savo lėlę.“ Kai mane užvaldžiusios emocijos visiškai atslūgo, man buvo leista vėl sugrįžti pas svečius.

Taigi, man buvo ramiai aiškinama, kodėl turiu elgtis vienaip ar kitaip. Ir, kaip jau minėjau, niekada nešaukiama.

Tėtis, auklėdamas mane, stengėsi, kad nepiktnaudžiaučiau tuo, jog esu kilusi iš pasiturinčios šeimos, kad neišsiskirčiau iš kitų vaikų. Todėl manęs nevežiojo į pamokas mašina, taip pat eidama į kiną turėjau pirkti ne pačius brangiausius bilietus. Ta pati taisyklė galiojo ir einant į teatrą. Lankydamasi ten be tėvų visados sėdėjau „galiorkoje“. Dabar esu dėkinga tėvui už šias pamokas.

Buvo ir kitokių epizodų. Kai atostogavome prie jūros, tėtis mane užsikėlė ant pečių ir nuplukdė toli toli. Tėtis buvo labai geras plaukikas. Jūs galite įsivaizduoti, kokia laiminga aš tuomet jaučiausi! Taigi, nors tėtis man nuolat duodavo skaudžių pamokų, aš jį mylėjau ir netgi dievinau!

Deja, mano tėvai išsiskyrė. Tai įvyko 1938-aisiais. Man tai buvo didžiausia vaikystės tragedija. Aš juk girdėjau visus jų naktinius pokalbius: prieš išsiskiriant tėtis buvo persikraustęs nakvoti į savo kabinetą, o jo kabinetas buvo šalia mano kambario… Tie naktiniai pokalbiai mane begaliniai skaudino. Prisimenu akimirkų, kai buvau netgi pasiruošusi jį užmušti! Tuo metu man atrodė, kad tėtis skriaudžia mamą.

Po skyrybų tėtis išvyko iš Lietuvos. Tiesa, vieną kartą jis dar buvo sugrįžęs 1939-aisiais, labai trumpam. Tuo metu aš sirgau skarlatina. Pamenu, kaip jis priėjo prie mano lovos… Nuo tada aš jo nemačiau trisdešimt metų.

Išvykęs iš Lietuvos tėtis vedė vokietę, vardu Meri. Besiskirdami mano tėvai nutarė, kad vasaras aš leisiu su tėčiu, o visą kitą laiką – su mama Lietuvoje. 1938-ųjų vasarą tėtis išsivežė mane į Vakarų Europą. Daug keliavome. Mano pasakojimas apie tai, kaip sėdėjom ant geltono suolo – iš šios vasaros įspūdžių. Per tą kelionę pabuvojome Vokietijoje, Šveicarijoje, Belgijoje ir Prancūzijoje.

Mums atvykus į Šveicariją, buvau įkurdinta pensionate kurortiniame miestelyje Aroza. Tuo tarpu tėtis su savo būsima žmona apsigyveno Engadine esančiame viešbutyje. Tačiau aš nenorėjau gyventi pensionate, man rūpėjo būti su savo tėčiu. Todėl į skarelę susirišau daiktus, nuėjau į traukinių stotį ir, nuvažiavusi į Engadiną, pareiškiau: „Aš Arozoje nebūsiu!“

Tėtis šį kartą nusileido – nusamdė man kambarį tame pačiame viešbutyje, kur buvo apsistojęs ir jis pats; taip pat surado man auklę Engadine ir aš pagaliau susipažinau su būsima jo žmona. Tiesa, apie tėtės planus sukurti kitą šeimą jau žinojau. Jis man apie tai buvo papasakojęs kiek anksčiau. Tada jo paklausiau, ar jis ruošiasi turėti vaikų. Jis atsakė, kad ne, ir aš nurimau. Tiesa, ne visiškai. Tuo metu man buvo dešimt metų ir aš, žiūrėdama į Meri, turėjau kai kurių abejonių. Tėvo išrinktoji buvo labai rafinuota, itin daug dėmesio savo priežiūrai skirianti ponia.

Norėdama išsklaidyti savo nerimą ir abejones, vieną rytą nuėjau į Meri kambarį ir pasakiau: „Turiu jums keletą klausimų. Ar jūs mylite mano tėvą?“ Ji atsakė: „Taip.“ Tada aš uždaviau antrą klausimą: „Ar jūs mylėsite mano tėvą, jeigu jis taps neturtingas?“ Ji ir vėl atsakė: „Taip.“ Išgirdusi tai aš pasakiau: „Tada viskas tvarkoje. Aš rami.“ Ir grįžau į savo kambarį.

Pamenu, kaip atostogų Šveicarijoje metu tėtė man nupirko labai gražią suknelę, ir aš pirmą kartą gyvenime, vieno pobūvio metu, buvau pakviesta šokti. Kodėl tai man įstrigo į atminty? Tėvas laikėsi nuostatos, kad aš negaliu išsiskirti iš kitų bendraamžių, todėl man nebuvo perkami kokie nors išskirtiniai drabužiai. Dėl šios priežasties tėčio dovaną – baltą, nepakartojamo grožio suknelę su žydru šilkiniu pamušalu – pamenu iki šiol. Ypač mane sujaudino tai, kad vienas ponas, pakvietęs mane, dešimtmetę, šokti, pabučiavo man ranką. Tada galvojau, kad dėl mano gražios suknelės…

Prasidėjus karui tėtis su savo antrąja žmona gyveno Belgijoje, Briuselyje. Jis turėjo Lietuvos valstybės piliečio užsienio pasą kuriame nebuvo nurodyta tautybė ir religija (12). Niekas jo neišdavė, jam pačiam taip pat pavyko neatkreipti į save dėmesio,ir per vokiečių okupaciją jis liko gyvas.

1951-aisiais tėtis apsisprendė išvykti į JAV. Nežinau, kokia buvo jo finansinė situacija po karo, juk jis buvo praradęs didžiąją savo turto, likusio Lietuvoje, dalį. Pasiekęs JAV, tėtis su žmona Meri nuvyko į Kaliforniją ir apsistojo Los Andžele. Ten, San Fernando slėnyje, jis įkūrė vištų fermą ir porą metų vietiniame universitete (13) dėmesingai studijavo pastarojo verslo ypatumus. Jo fermoje išaugintos vištos dėjo aukščiausios kokybės kiaušinius San Fernando slėnyje.

Tėvo žmona nenorėjo fermerės gyvenimo, todėl jį paliko. Po skyrybų jis turėjo Meri išmokėti didžiulę kompensaciją.

Vėliau jis man pasakojo, kad darbas fermoje buvo pats laimingiausias jo gyvenimo laikotarpis, nes savo biznieriškos veiklos niekad nemėgo.

Tuo metu, kai aš apsilankiau pas tėtį, jis jau buvo po sunkaus infarkto, pardavęs savo fermą. Todėl jam teko nuvesti mane pas savo pažįstamą fermerį, kad galėčiau susidaryti įspūdį, kaip jis vertėsi. Tėtis man pasakė, kad iš vištų elgesio daugiau suprato apie žmones, negu galima buvo tikėtis. Ypač man įstrigo jo pasakojimas, kad jeigu vištą įkelsi į svetimą narvą, ją užkapos…

Tėtis mirė 1973-aisiais JAV.

Sovietmečiu užsienyje gyvenantis artimas giminaitis buvo potencialus problemų šaltinis. Kaip Jūs išsisukote nuo galimų nemalonumų?

Neišsisukau. Be kitų „nuodėmių“, man ir dėl šios priežasties 1948 metais ketino mesti iš Vilniaus universiteto. Apie tai mane įspėjo draugai. Tada ir išvažiavau į Maskvą. Tiesa, bėgau ir nuo sovietinio saugumo persekiojimų.

Buvau gera studentė. Maskvos universiteto paskutiniame kurse man ruošėsi duoti Stalino stipendiją. Tam, kad galėčiau ją gauti, turėjau užpildyti įvairių biografinių duomenų reikalaujančią anketą. Ją užpildžius Stalino stipendijos klausimas savaime atkrito. Be to, buvo atimta ir mano Lermontovo vardo stipendija, kurią gaudavau, jeigu teisingai prisimenu, nuo trečio kurso.

Tėvas rašyti man nustojo 1949 metais. Mūsų ryšys nutrūko, ir aš nieko apie jį nežinojau. Jis taip nusprendė, nes galvojo, kad susirašinėjimas su juo kels man grėsmę.

Kaip tuomet Jums pavyko išvykti į JAV aplankyti savo tėvo?

Mano tėvas buvo „salioninis komunistas“. Bent taip jį vadindavo. Jis gyveno, pasinaudojant tarybine terminologija, kaip buržujus, bet simpatizavo komunistinėms idėjoms apie visuomenės lygybę, mat turėjo įgimtą teisingumo jausmą ir norėjo padėti tiems, kurie Smetonos Lietuvoje buvo skriaudžiami, persekiojami, kalinami. Žinau, kad tėvas reguliariai rėmė MOPRʼą (14). Vienu metu mūsų namuose atsidūrė ir kurį laiką gyveno Antanas Sniečkus (15). Man jis tada buvo pristatytas kaip Petro Cvirkos pusbrolis.

Po karo susipažinau su Sniečkum pati. Mat jis, karui pasibaigus, savo šeimoje priglaudė mano pusbrolį Aleksandrą Štromą, kurį išgelbėjo Vilijampolėje gyvenusi Macenavičių šeima (16). Kaune pasirodžius Tarybinei armijai, Aleksandras nubėgo pažiūrėti į getą, gal ten dar liko kas gyvas? Žinoma, prieš jo akis atsivėrė kraupus vaizdas: degantys namai, griuvėsiai, besimėtantys lavonai ir nė gyvos dvasios… Ten Aliukas ir susidūrė su Sniečkumi, kuris taip pat buvo atėjęs apžiūrėti geto teritorijos. Sniečkus jį užkalbino, o paaiškėjus, kad Aleksandras yra Jurgio Štromo, kuris irgi palaikė ryšius su kairiaisiais ir mokėjo įnašus MOPR’ui, sūnus, Antanas jam pasakė: „Einam, gyvensi pas mane.“ Taip Aliukas atsidūrė Sniečkų namuose.

Aliuko dėka aš susipažinau su Sniečkumi ir jo šeima iš arčiau.

Neužmiršo Sniečkus ir mano tėvo. Kai tėčio sveikata susilpnėjo, jis man padėjo aplankyti tėvą JAV 1968 ir 1971 metais. Jis už mane laidavo, kad nepabėgsiu, ir KGB prie manęs nekibo: man išvažiuojant nebuvo jokių prašymų bendradarbiauti, kažką stebėti, o sugrįžus iš Amerikos niekas nevertė rašyti ataskaitų.


1 Pokario tylą skatino oficiali sovietų vykdyta politika formuojant Antrojo pasaulinio karo atminimą, kurios leitmotyvas – „kova prieš fašizmą“, o atskirų tautų karo patirtys ir netektys buvo paslėptos po „taikių tarybinių piliečių“ aukų sąvoka. Šią politiką puikiai reziumuoja istoriko Alfonso Eidinto komentaras: „Sovietai vadovavosi savo gerai žinoma pozicija – yra žydai, bet nėra žydų klausimo. Holokausto atžvilgiu tai supaprastina reikalą: daug žydų buvo fašistų nužudyta, tačiau nebuvo jokio išskirtinio holokausto, karo eigoje vyko tarybinių piliečių masinis naikinimas, tad visų tautybių asmenys pateko į bendrą nužudytųjų grupę.“ Žr.: A. Eidintas, Žydai, lietuviai ir holokaustas, Vilnius: Vaga, 2002, p. 326.

2 Ona (Anuška) Štromaitė (1901–1967) – maisto krautuvėlės Kaune savininkė, Irenos Veisaitės teta.

3 Grigorijus Kromanovas (1926–1984) – Estijos teatro ir kino režisierius, antrasis I. Veisaitės vyras.

Plačiau apie G. Kromanovo asmeninę ir kūrybinę biografiją žr.: Lavastaja Grigori Kromanov: mälestused, artiklid, kirjad, päevikud [Režisierius Grigorijus Kromanovas: atsiminimai, straipsniai, laiškai, dienoraščiai], Tallinn: Eesti Raamat, 1995 (sud. Irena Veisaitė).

4 F. Šaliapinas bičiuliavosi su K. Petrausku. Dėl šios bičiulystės 1934 m. įvyko F. Šaliapino gastrolės Kaune, per kurias garsusis operos dainininkas atliko Mefistofelio partiją Charlesʼio Gounod operoje „Faustas“.

5 „Atžalynas“ – rež. B. Dauguvietis, Kauno valstybės teatras, premjera – 1938. Ši pjesė XX a. 5-ajame deš. buvo ypač populiari, statyta Panevėžio, Kauno, Šiaulių teatruose.

6 „Atžalynas“ – rež. J. Vaitkus, Lietuvos nacionaliniame dramos teatre (toliau – LNDT), premjera – k 2013.

7 I. Veisaitė pramaišiui vartoja dvi sąvokas: pašnekovei įprastesnę, gyvenimo primestą „tarybų“ ir Nepriklausomybės metais visuotinai priimtą „sovietų“, tad tekste palikti abu variantai.

8 MCHAT – Maskvos akademinis dailės teatras, įkurtas Konstantino Stanislavskio ir Vladimiro Nemirovičiaus-Dančenkos, 1898.

9 I. Veisaitė, „Bertoldas Brechtas – minties teatro kūrėjas“, Motušė Kuraž: pjesės / B. Brechtas, Vilnius: Vaga, 1964, p. 5–16.

10 K. Stanislavskio sistema sudaryta iš dviejų dalių: „Aktoriaus darbas su savimi“ ir „Aktoriaus darbas su vaidmeniu“. Įvaldęs abi sistemos dalis aktorius turi susilieti su vaidmeniu.

11 Dabar – Kauno valstybinis muzikinis teatras.

12 Lietuvos valstybės užsienio pasas būdavo išduodamas Piliečių apsaugos departamento kiekvienam Lietuvos Respublikos piliečiui, vykstančiam į užsienį. Iš tiesų šiame pase nebuvo žymų „tautybė“ ir „religija“.

13 Turimas omenyje Los Andželo Kalifornijos universitetas.

14 MOPR (rus. МОПР) – tarptautinė revoliucijos kovotojų rėmimo organizacija, įkurta 1922 m. Kominterno ketvirtojo kongreso sprendimu.

15 Plačiau apie A. Sniečkų žr.: Vytautas Tintinis, Sniečkus. 33 metai valdžioje [Antano Sniečkaus biografinė apybraiža],Vilnius: Lietuvos karo akademija, 1995; antroji laida – 2000.

Vakarų istoriografijoje iki šiol konceptualiausią A. Sniečkaus „faktoriaus“ sovietų Lietuvoje vertinimą yra pateikęs Walteris A. Kempas, Nationalism and Communism in Eastern Europe and Soviet Union. A Basic Contradiction?, London: MacMillan Press, 1999.

A. Sniečkaus personalijai daug dėmesio savo disertacijoje „Sovietų Lietuvos partinis elitas 1944–1974 metais“ skiria Marius Ėmužis.

16 Marijos ir Antano Macenavičių šeima A. Štromą slėpė 1943–1944 m.
Bernardinai.lt