Ramutė Skučaitė: „Atsipeikėjus gali būti vėlu“

„Saugu ir beveik neskausminga – kaip smauglio pilve“, – paprašyta apibūdinti Lietuvos kultūrinę ir politinę būklę, Rimvydui Stankevičiui atsakė Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos, taip pat šių metų „Poezijos pavasario“ laureatė, visuotinai vaikų ir suaugusiųjų pamėgta poetė Ramutė Skučaitė, prisipažinusi, kad būtent dėl to net ir premijos, ąžuolo lapų vainiko, aplodismentų, komplimentų bei spaudos dėmesio iškilmingame šurmulyje labiau jautėsi pralaimėtoja negu išrinktąja.

- Tokių iškilmingų jūsų gyvenimo įvykių kaip „Poezijos pavasario“ laurai fone pokalbį neišvengiamai dera pradėti tuo banaliu, tradiciniu „kaip jaučiatės“?

- Premijos, pripažinimas, ženklai (jei tik jie nuoširdūs), bylojantys, kad kultūra, poezija užima pagarbią vietą Lietuvos žmonių sąmonėse, visada yra malonūs. Iš pažiūros kultūros padėtis mūsų valstybėje atrodytų tokia, kad geriau ir neišsvajosi: menininkai apdovanojami, įsteigta jiems gausybė premijų, vyksta festivaliai, išleidžiama sunkiai aprėpiama gausybė knygų…

Tačiau man ir maniesiems eilėraščiams juk ne premijos rūpi ir ne kaži koks oficialus, deklaratyvus pripažinimas – rūpi žmonių sielos, jų ugdyba, rūpi visavertis, kuo įmanoma turtingesnis ateinančių kartų dvasinis gyvenimas, kuo didesnės galimybės atsiskleisti jų talentams, pašaukimui, galimybės jaustis laimingiems…

Todėl net ir šio, reikėtų sakyti, triumfo akivaizdoje jaučiuosi visiškai pralaimėjusi. Pirmiausia todėl, kad aktyviai kuriamas pasaulis, aktyviai kuriamas žmogus, kuriam nei poezijos, nei jokios dvasinės kultūros apskritai nereikėtų.

Žvilgtelėkite kad ir į nūdienos mokymo metodiką Lietuvos mokyklose – programa persijojama visoms tautoms, visiems mentalitetams ir pasaulėjautoms bendru „europiniu sietu“, žinios tikrinamos testais, mokiniams teikiama tik informacija, tačiau gelminis lygmuo, kuriame jungtųsi pamatiniai moralinio, dvasinio, nacionalinio pasaulio matymo aspektai, kuriame žinios virstų dvasinio ir išminties kelio gairėmis, sąmoningai ir nusikalstamai blokuojamas.

Įsivaizduojate, jau šiandien yra svarstoma, ar matematikos abitūros egzaminas šalies mokyklose turėtų būti privalomas. Esą tegul tą egzaminą moksleiviai laisvai renkasi pagal tai, ar profesijai, kurią ketina rinktis, matematikos žinios tikslingos, ar ne. Toks požiūris sako, kad apie gamtą ką nors žinoti tereikia tiems, kurie bus gamtininkais, apie nacionalinę literatūros klasiką – tik tiems, kurie ketina studijuoti literatūrą, apie religiją – tik tiems, kurie ruošiasi būti kunigais…

Kaip visa tai mums, lietuviams, jau matyta, patirta, ar ne? Žmogus ir vėl iš unikalaus, nepakartojamo Dievo kūrinio statuso siaurinamas iki funkcijos, niveliuojama asmenybės sąvoka, nacionaliniai, filosofiniai, moraliniai, net lytiniai žmonių skiriamieji bruožai… Sakykite, kuo tai skiriasi nuo sovietinių laikų masinės „visuomenės sraigtelių“ gamybos metodikos?..

Jeigu valstybė nesuvoks, kad išsilavinimas yra reikalingas žmogui – jo galimybei gyventi visavertį gyvenimą, o ne tik jo profesiniams įgūdžiams, nebus žmogus toje valstybėje laimingas. Jei žmogui bus nugenimos visos jo domesių šakos ir jis bus varomas per gyvenimą privalomąja tiesiąja linija, jis tikrai arba sužvėrės, arba nusižudys, arba išsikraustys iš proto.

- O didžiausi visų šitų naujųjų, neva „europietiškųjų“ madų įkaitai kaip tik ir bus augančioji karta – vaikai, auginami mokslinių eksperimentų triušiais ir pelytėmis?

- Taip, tik ne įkaitai, o aukos. Jie juk ir taps tų „pažangiausių Europos protų“ kūriniais – individais, supaprastintais iki funkcijos ir fiziologinių poreikių tenkinimo. Juk šitos vienadienės „naujosios“ politinės doktrinos mums, suaugusiems ir daugiau mažiau subrendusiems žmonėms, – tik dar viena pasaulio kvailybės grimasa, o jiems tai vienintelis patirtas auklėjimas, vienintelis įmanomas pamatas, ant kurio turės kurti savuosius gyvenimus.

Beje, jei pasidairytumėte, kitos ES šalys taip beatodairiškai neskuba nei globalizuotis, nei diegti „naujoviškų“ doktrinų. Tik mes vieni nusprendėme būti klusnumo pavyzdžiais, pionieriais, Europos „pirmūnais“…

Be to, tikrai nėra ES tokios valstybės, kurioje sistema dirbtų ne žmogui, o paties aparato patogumui, tikrai nėra valstybės, kurioje gyvenimas būtų taip šablonizuotas iki visiško absurdo.

Nenoriu skųstis, bet ar galite įsivaizduoti, kad esu priversta rinktis tarp savęs tremtinės ir savęs – Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatės, nes ir tuo, ir tuo būti, pasirodo, neturiu teisės, mat valstybinė pensija pagal mūsų valstybės įstatymus tremtinio pensiją panaikina.

Teisininkai man sakė, kad padavusi į teismą valstybę šią bylą, be abejonės, laimėčiau ir pensija man tikrai būtų sugrąžinta. Tačiau kuo man reikėtų laikyti save, šitaip pasielgusią, – sakykite, kaip galėčiau Lietuvą, savo Tėvynę paduoti į teismą?

- Labai nešiuolaikiškai mąstote – Tėvyne šiais laikais politkorektiška yra vadinti ES, o ne Lietuvą…

- Taip, tikrai nešiuolaikiškai… Tačiau tikiu, kad ES viršūnėlėse ir vėl bus sugrįžta prie tos ES krypties, dėl kurios pradžioje ši sąjunga ir buvo kuriama, – supras, kad tautų naikinimas negali nuvesti niekur kitur, tik link pačios Europos žlugimo. Juk jeigu išugdysime visuomenę, neturinčią Tėvynės, Dievo, tvirtos šeimos institucijos, moralės kodekso – neturinčią nieko šventa, nieko, už ką sutiktų paaukoti gyvybę, tai argi ji matys reikalą ginti Europą karo atveju, atiduoti savo jėgas ir talentus dėl jos gerovės ir ateities taikos metu?.. Europa jiems tebus jokiais gilesniais saitais su jais nesusaistyta vieta, lygiai taip „niekieno“ ir „nieko nereiškianti“ žemė, kaip ir bet kuris kitas pasaulio lopinėlis. Kokia tad prasmė juo rūpintis?

Taigi, esu įsitikinusi, kad, aptikę šį pavojų savosios Europos projekte, ES vadovai grįš būtent prie tautų Europos sąvokos, prie gyvybingiausios bet kurios valstybės ląstelės – šeimos institucijos stiprinimo, prie ontologinių, moralinių, pamatinių dalykų, įgalių Europos visuomenėms teikti dvasinį turinį, – nes netruks suprasti, kad būtent šis turinys yra bet kokios valstybės, imperijos ar supervalstybės rišamoji medžiaga. Tačiau bijau, kad Europai atsipeikėjus mums atsipeikėti jau bus pernelyg vėlu. Manau, nė kiek ne prasčiau už mane šį pavojų mato ir Lietuvos vadovai, tačiau atrodo, kad jiems patinka toks iš pažiūros visiškai nuo mūsų valios nepriklausantis, todėl ir jokių atsakomybių tarsi neužkraunantis būvis, – saugu ir beveik neskausminga – kaip smauglio pilve… Ak, ta svaiginanti, masinanti pagunda nebūti…

- Kaip manote, kokia būtų teisinga poetų ir visų kultūros žmonių pozicija šiame valstybinių sienų, moralinių, filosofinių atramų ir žodžių prasmių netenkančiame pasaulyje?

- Sakyčiau, pati teisingiausia, ir ne tik poetų bei kultūros žmonių, bet visų dar sąžinės ir tauriųjų žmogiškųjų siekių nepraradusių žmonių, pozicija būtų bičiuliškai susiimti už rankų. Kaip Baltijos kelyje… Ir drauge saugoti kalbą, tikėjimą Dievu, žmogumi, pasauliu… Po kruopelytę, po tiek, kiek kas pajėgia, kiek telpa jo rieškučiose…

Manau, čia reikėtų kalbėti ne išimtinai apie kultūros sritį, bet apie visą mūsų gyvenimo kasdienybę. Taigi, svarbiausia šiandien nustoti gyventi kiekvienam tik už save ir visa tai, ką gyvenime darome, daryti stengiantis ne dėl savęs, o nuoširdžiai – dėl kitų. Tik taip įmanoma vėl suartėti, vėl atpažinti vieniems kituose žmones, brolius, savus. Tik taip – iš paskirų individų – vėl susijungti į valstybės ateitį kuriančią visuomenę. Trumpai tariant, visa esmė telpa į Dešimtį Dievo įsakymų, kurių, beje, laikosi ne tik krikščionys, bet apskritai viso pasaulio tikintieji ir atsakingai mėginantys gyventi žmonės.

Beje, labiausiai Lietuvai ir visam nūdienos pasauliui šiandien linkiu būtent visų pasaulio tikinčiųjų, nepaisant skirtingų jų konfesijų, susivienijimo. To šiuo laiku labai labai reikia, nes Armagedonas dabar kaip tik jau įgauna konkrečius kontūrus.

O dėl mūsų – lietuvių, pradėti reikėtų nuo atsakymų sau patiems į, atrodytų, paprastus klausimus. Ar mes dar esame, ar norime būti žmonės? Jeigu norime, tai žinokime, kad kalba yra žmogaus skiriamasis bruožas. Taip pat žinokime, kad kalba prigimtinė, ji nesirenkama, dėl jos nesitariama nei valstybiniu, nei tarptautiniu politiniu lygmeniu. Niekas neturi teisės vietoj gimtosios žmogui primesti kitą kalbą, jo gimtąją paversdamas tik „virtuvine“ kalba. Būkime atviri sau – kiekgi ilgai gyvuoja „virtuvinės“ kalbos? Ilgiausiai – trejus metus.

Taip pat žinokime, kad žmogiška skirtybė yra mylėti savo vaikus – trokšti jiems gero. Žmogus savuosius vaikus myli visuomet su niekuo dėl to nesiderėdamas, o ne tik tada ir tik taip, kaip valdžia pasakys.

Jeigu nuoširdžiai atsakysime į šiuos klausimus teigiamai, daugiau kaip ir nieko daryti nereikės – tik gyventi savuosius gyvenimus saugant ir puoselėjant savąsias žmogiškąsias, be abejo, ir nacionalines, vertybes.

Jeigu tik ją tausosime ir branginsime, daugelį darbų už mus padarys pati mūsų lietuvių kalba. Tikiu, kad ji stipresnė už nūdienos lietuvį, tad ja, manau, verta pasikliauti – ji išves. Tik pirmiausia turime suvokti ir įtikėti: lietuvių kalba yra ne tik mūsų didžiausias turimas turtas, bet taip pat ir mūsų galia.

O mes, poetai, tiesiog kalbėkime. Kalbėkime žmonėms apie tuos turtus, kurių pirštu paliesti negalima. Ir kalbėkime taip, kad dėl to neliktų abejonių.

Su poete Ramute Skučaite kalbėjosi Rimvydas Stankevičius.

Respublika-125X125

Atsakyti