Valentinas Sventickas. Ką gali pasakyti rankraščiai?

Menininkai suteikia mums pramogą – malonumą paskaityti, pažiūrėti, paklausyti. Tokia yra būdingiausia, vyraujanti vartotojų visuomenės nuostata (nesvarbu, ar ji linkusi, ar nelinkusi tą pripažinti), kurios ignoruoti nėra galimybės. Menininkas yra mediumas – jis/ji turi gebėjimą bei pašaukimą iš kažin kokių aukštybių sklindančius žodžius/vaizdus/garsus paversti kūriniu, kuris mus nustebina ir sudomina. Menininkas, gal turėjęs įgimtų gabumų, o gal tiktai išmokęs savo amato, vienaip ar kitaip reflektuoja svarbiuosius savo laiko (mus irgi jaudinančius) klausimus, taigi veikia gyvenimo aktualijų lauke, žadina mintis bei išgyvenimus. Menininkas gali transliuoti žinias apie pasaulius, kurių daugelis vartotojų nepažįsta, ir tatai masina. Ir pagaliau – poetas čiulba taip, kaip čiulba paukštis. Paukščių kas klausosi, kas nesiklauso, žmonių visokių yra.

Šie ir kiti požiūriai, išskyrus pastarąjį, visgi neatsako į klausimą, o kaipgi menininkas tai daro. Ir ar tatai, t. y. žinios apie kūrybos procesą, jeigu jos pasiekia vartotoją arba jis/ji pats/pati apie tai susimąsto, ar jos kaip nors veikia meno suvokimą? Ir kūrybos bei jos vartojimo prasmę.

Trijų rašinių ciklu kaip tik ir ketinu pateikti žinių apie kūrybos proceso konkretybes ir įtraukti skaitytojus į minėtų apmąstymų lauką. Nuolatiniai tikrosios literatūros skaitytojai tame lauke tikriausiai jau seniai yra, taigi jų mintis arba nujautimus tepapildysiu savo paliudijimais. Šiuokart jie – iš unikalios galimybės susipažinti su dviejų žymių poetų rankraštiniu palikimu ir iš knygų leidėjo darbo praktikos.

Visa publikacija čia.
Antras straipsnis - Ką sako Marcelijaus Martinaičio rankraščiaičia.
Trečias straipsnis - Skaitote klasiką? Knygą reikia rinktisčia.

Atsakyti