„Esu Lietuvos žydas, gimiau Lietuvos laikinojoje sostinėje Kaune (1929 m. birželio 18 d. – G. J. past.). Vilnius tada buvo, kaip mus mokė mokykloje, užgrobtas lenkų. Gimiau Žydų ligoninėje (tuo metu daug buvo žydiškų dalykų – nuo visame pasaulyje žinomų ješivų iki labdaros valgyklų, nuo Žydų banko iki Žydų ligonių kasos). Laimė, buvo ir meistriškų žydų gydytojų (dauguma jų po dvylikos metų suvaryti į getą ir sunaikinti). Jų padedamas, tegu ne visai įprastu būdu – atlikus Cezario pjūvį, aš ir atsiradau pasaulyje. Mano drąsiai ir pasiaukojančiai mamai, tebūnie jai dangaus karalystė, po pirmojo tokio gimdymo, tapusio lemtingu mano vyresniajam broliui, buvo griežčiausiai uždrausta gimdyti. Bet meilė savo vyrui – pradedančiam miestelio siuvėjui – nugalėjo gydytojų draudimus. Ne veltui mano senelė Rocha ilgai ilgai, švelniai ir su nepikta pašaipėle vadino mane, savo pirmąjį vaikaitį, uždraustu vaisiumi. Kadangi gimdyvę ir naujagimį išlaikė ligoninėje devynias dienas, aš turiu retą, beveik kaip Gogolio aprašytą galimybę švęsti gimtadienį du kartus per metus ir du kartus ta proga gauti sveikinimus nuo artimųjų ir draugų – tą dieną, kai iš tiesų gimiau, ir tą, kai mane parvežė į gimtuosius namus – į Jonavos miestelį, kur patyręs mojelis man atliko žinomą gerą darbą, o rabinas pagaliau įrašė į visų pasaulyje gyvenančių padarų knygą, davęs man ilgam gyvenimui du vardus – Giršas Janklas (sovietinė versija – Grigorijus Jakovas).“
Vertindami kalbos ir visuomenės santykius, kalbininkai žiūri trimis kryptimis: į istoriją, dabartį ir ateitį. Kai į dabarties duris ima belstis naujovė, jie turi žiūrėti, kokį poveikį tai turės kalbai ir jos vartotojams. Šiuokart prie durų stovi įstatymas dėl asmenvardžių – vardų ir pavardžių – rašymo Lietuvos piliečių asmens dokumentuose: pasuose ir asmens tapatybės kortelėse. Kad būtų galima apsispręsti, vertėtų modeliuoti galimus ateities variantus ir svarstyti, kas būtų, jeigu būtų…
Kalbų evoliucija yra panaši į biologinę evoliuciją. Ji vyksta lėtai, iš kartos į kartą, tad nėra tikslaus laiko, kada iš vienos kalbos išsivysto kita kalba. Dėl šios priežasties taip pat sunku pasakyti, kad viena kalba yra neabejotinai senesnė už visas kitas. Visos jos tokios pat senos kaip pati žmonija. Vis dėlto visos kalbos, kurios čia bus išvardintos, turi kažką ypatingo ir senovinio, ir tai jas daro išskirtines, rašo „The Culture Trip“.
Plačiau…
Švietimo ir mokslo ministrė Audronė Pitrėnienė šių mokslo metų šūkiu paskelbė – „nė vienos praleistos pamokos“. Pirmam mokslo metų mėnesiui įsibėgėjus, su ministre kalbamės apie pamokų svarbą, jų nelankymo priežastis ir galimybes išspręsti šią problemą.
Rugsėjo 26 d., 11.00 val., Vilniaus universiteto Filologijos fakultete, K.Donelaičio auditorijoje, rengiamas LKD suvažiavimas.
Plačiau…
Tie, kurie lankė sovietinę mokyklą, tikriausiai mena sunkiau besimokančius bendraklasius, kuriems mokytojai nešykštėdavo „negabaus“, „tinginio“ ar dar riebesnės etiketės. Dalis tokių vaikų iškeliaudavo netgi į specialiąsias mokyklas, o apie tai, kad sunkiai skaitantis ar rašantis mokinys gali būti visiškai normalaus ar netgi aukštesnio intelekto, žinojo tik nedaugelis tėvų ir netgi pedagogų. Šis sutrikimas, vadinamas disleksija, tapo ne vieno vaiko nuvertinimo, neretai nulėmusio ir tolesnį jo gyvenimą, priežastimi. O kaip yra šiandien? Kaip Lietuvos švietimo sistemoje pasikeitė požiūris į disleksiją turinčius vaikus? Ar jie gauna veiksmingą pagalbą? Apie tai – pokalbyje su Vilniaus universiteto Klinikinės ir organizacinės psichologijos katedros docente, daug metų dirbusia pedagoginėje-psichologinėje tarnyboje, dr. Rasa Barkauskiene.
Plačiau…
Nėra jokios sensacijos, kai mes kalbame apie tai, kad švietimas yra viena didžiųjų XXI a. problemų, kaip ir skurdas, migracija, sienų apsauga, solidarumas, bendradarbiavimas. Švietimas yra be galo svarbus, nes pasaulyje labai aiškiai suprasta, kad išsilavinę žmonės yra ne šiaip sau ekonominė arba gamybinė jėga – jie, visų pirma, yra solidarūs žmonės, platesnio akiračio, platesnio horizonto, kurie gali suvokti gana sudėtingas mūsų pasaulio realijas.
Plačiau…
Iš pažiūros atrodo, kad seniausiai iš likusių gyvų indoeuropiečių kalbų – lietuvių kalbai – iškilo mirtinas pavojus. Vilniuje ir Kaune ant pastatų mirga vien angliški užrašai. Vietos lenkai reikalauja pavardžių pasuose lenkišku raidynu.
Ar lietuvybė išliks tyra ir gryna, ar Lietuvos miestuose skambės maišytas slengas kaip kokiame Singapūre? Apie tai portalas lrytas.lt kalbėjosi su Lietuvių kalbos komisijos pirmininke Daiva Vaišniene.
Plačiau…
Švietimo ir mokslo ministerija informuoja, kad iki rugsėjo 21 d pratęsiamas terminas teikti kandidatūras Meilės Lukšienės premijai gauti. Premija siekiama įprasminti švietimo reformos pradininkės habilituotos daktarės Meilės Lukšienės atminimą ir skatinti jaunus pedagogus aktyviai įsitraukti į švietimo plėtotės darbus.
Plačiau…
| Kalbėdamas kiekvienas žmogus padaro ryškią savo asmenybę ir todėl jis yra nors mažas menininkas.
Vydūnas |
