Lietuvių kalbos skyrybos taisykles, patvirtintas Valstybinės lietuvių kalbos komisijos 2019 m. lapkričio 7 d. nutarimu Nr. N-8 (178), komentuoja Rašybos, skyrybos ir gramatikos pakomisės narys, Klaipėdos universiteto profesorius dr. Albinas Drukteinis.
Nuo 2006 metų skyrybos taisyklės veikė pagal du VLKK nutarimus (Privalomosios ir Pasirenkamosios skyrybos taisyklių) ir buvo suskirstytos atsižvelgiant į skyrimo būtinumą. Tai šiek tiek nenatūraliai skaidė skirtingus kokio nors vieno sintaksinio reiškinio skyrimo atvejus ir visumos vienoje vietoje nebuvo galima matyti. Bet kartu skirtingas skyrimo tipas padėjo vertintojams atriboti aiškias raštingumo klaidas nuo klaidomis nelaikomų, kad ir ne visada sėkmingų teksto raiškos atžvilgiu skyrimo atvejų.
Naujame nutarime taisyklės vėl suvienytos sintaksinių reiškinių ar ryšių pagrindu, bet privalomojo ir pasirenkamojo skyrimo punktai yra atskiri, manant, kad vertintojai jau priprato prie taisyklių skirtybių, o teksto autoriams pasirinkti skyrybą bus lengviau matant vienoje vietoje visus tam tikro sintaksinio vieneto skyrimo atvejus.
Taisyklės, kaip ir anksčiau, formuluojamos glaustai, vengiant sintaksinių ryšių reikšmės, neretai galimõs suprasti subjektyviai, apibūdinimo. Tačiau kartu su nutarimais buvo rengiamas skyrybai skirtas leidinys su gausiais taisyklių komentarais, kai kuriais retesniais skyrimo variantais, taip pat su teoriniais tam tikros taisyklių grupės įvadiniais paaiškinimais. Nutarimas ir leidinys turėtų papildyti vienas kitą, padėti lengviau suprasti glaustokas taisyklių formuluotes.
Esmingesnių skyrybos pasikeitimų nėra daug, daugiausia taisyklės tikslinamos ir papildomos.
Ryškesnių pasikeitimų yra aiškinamųjų sakinio dalių punktuose. Vienas iš punktų (4.3) suformuotas iš anksčiau įterpiniais laikytų žodžių grupių. Sintaksininkų nuomonės, kuo jas laikyti, nesutampa. Čia jos priskirtos prie aiškinamųjų sakinio dalių, kaip labiau susijusios su sakinyje sakomais dalykais nei su teksto autoriaus nuostata sakomų dalykų atžvilgiu, būdinga įterpiniams.
Problemiškesnis yra aiškinamųjų ir vienarūšių sakinio dalių santykis – 4.4 punkte formuluojamas dvejopas skyrimas. Aiškiausios vienarūšės sakinio dalys nurodo skirtingus vardijamuosius dalykus, nesunkiai atpažįstamus kaip skirtingas realijas, vietą, laiką, kiek sunkiau – kaip būdus, kiekius, priežastis, sąlygas, požymius ar panašiai (plg. 3.1, 3.4, 3.5 punktų pavyzdžius). Jos yra atskiriamos. Akivaizdžios aiškinamosios sakinio dalys yra išskiriamos, tačiau patys reiškiniai yra iš dalies susipynę. Vienarūšiškumas priklauso ne tik nuo vardijamųjų dalykų savarankiškumo, bet ir nuo teksto autoriaus noro sakomus dalykus interpretuoti kaip lygiaverčius, vienodai svarbius platesniame kontekste. Todėl jau leidinyje „Lietuvių kalbos rašyba ir skyryba“ (1989, 1992) buvo kalbama apie ne vieno pagrindo derinamųjų pažyminių, apie aiškinamųjų pažyminių ir tarinių su jungiamaisiais žodžiais galimą skyrimą kaip vienarūšių. 2006 m. Pasirenkamosios skyrybos taisyklėse tai buvo suformuluota, kad ir ne visai tiksliai iliustruojant, 3.2 punktu. Taigi iš dalies sutampantis turinys nepanaikina kalbėtojo galimybės sakomus dalykus vardyti, suprasti kaip daugmaž vienodai reikšmingus ir atskirti kaip vienarūšes sakinio dalis. Šiame nutarime tokie atvejai yra susisteminti, jungiamųjų žodžių vardijimu nustatytos apytikrės ribos (leidinyje dar apibūdinami aiškinimo reikšminiai variantai). Tokios sakinio dalys išlieka taisyklėse aiškinamųjų sakinio dalių punktuose dėl didesnio ar mažesnio turinio pakartojimo. Kadangi jungiamojo žodžio suteikiama papildoma aiškinimo reikšmė yra labai įvairi, skaidymas į skirtingas – privalomojo ir pasirenkamojo – skyrimo taisykles yra šiek tiek sąlygiškas.
3.6 punkte atkreiptas dėmesys į tai, kad įvairūs modaliniai žodžiai (dalelytės, prieveiksmiai, jungtukų ir kitų žodžių samplaikos), būdingi aiškinamosioms sakinio dalims, gali būti pavartoti ir su aiškiomis vienarūšėmis sakinio dalimis. Jie pabrėžia ar kitaip sustiprina vienos iš savarankiškus dalykus nurodančių vienarūšių sakinio dalių reikšmę, todėl tokia sakinio dalis įgyja priduriamosios intonacijos ir gali būti išskiriama, bet aiškinamąja sakinio dalimi ji negali būti laikoma dėl reikšmių santykio.
Po 4.2 punkto esanti pastaba skatina suprasti, kad tas pats žodis sakiniuose gali turėti skirtingas funkcijas, priklausančias nuo to, kokioje aplinkoje jis pavartotas. Kai žodis pavyzdžiui įsiterpia į sakinio dalių santykius, pertraukdamas sintaksinius ryšius, yra įterpinys, o kai eina iliustracinio santykio aiškinamosios sakinio dalies jungiamuoju žodžiu, teturi tokią – jungiamąją – paskirtį. Kitų jungiamųjų žodžių (tai yra, būtent ir pan.) kableliu neatskiriame nuo aiškinamosios sakinio dalies, nereikėtų atskirti ir žodžio pavyzdžiui, tačiau dėl to, kad įterpiamoji intonacija nėra pamatuojama, o ir dėl tradicijos paliekama galimybė rašyti ir antrąjį kablelį.
Iš aiškinamųjų sakinio dalių skyrelio atkreiptinas dėmesys į tapatumo brūkšniu atskiriamas sakinio dalis. Apskritai tapatumo parodymo poreikis tekstuose yra gana pastebimas, net ir bandant pritaikyti vienarūšiškumo taisyklę. Tačiau dėl gana keblaus apibūdinimo ir skyrybos savitumo parodymo sunkumų stilistiškai neutralaus tapatumo skyrimo kableliais taisyklė neformuluojama, bet 4.5 punkte – ekspresyvesnio skyrimo brūkšniu atvejai išplėsti ir kitoms aiškinamosioms sakinio dalims (anksčiau taip buvo skiriamas tik aiškinamasis priedėlis).
Kitas esmingesnis skyrybos pakeitimas – dėl pažyminių, pažyminčių įvardį, skyrimo. Ir įvardį, ir daiktavardį apibūdinantys pažyminiai gali turėti papildomą aplinkybės reikšmę. Pavartoti su įvardžiu buvo išskiriami privalomai, nes yra formalus požymis – įvardis. Tokią pat reikšmę turintys su daiktavardžiu einantys pažyminiai privalomai nebuvo skiriami dėl raiškos sutapimo su įprastais, tik ypatybę nurodančiais pažyminiais. Tarp tokių taisyklių buvo tik formalus skirtumas, iš esmės jos nesiskyrė, todėl neatrodė nuoseklu. Į tokias žodžių grupes galima žiūrėti ir kaip į aplinkybes, turinčias papildomą požymio nurodymo paskirtį. Kai jos reiškiamos dalyvinėmis ar pusdalyvinėmis žodžių grupėmis, galima taikyti tokių aplinkybių pasirenkamojo skyrimo taisyklę (žr. 5.1 p.) be papildomų formuluočių, bet nesant dalyvių ar pusdalyvių interpretuoti kaip aplinkybes sudėtingiau. Apskritai sakiniuose gali būti išleidžiami pagrindiniai grupės žodžiai, tada likusieji atlieka tą pačią sintaksinę funkciją, plg.: Bokštas, esantis pamiškėje, patraukė visų dėmesį ir Bokštas pamiškėje patraukė visų dėmesį. Antrame sakinyje likęs derinamojo pažyminio žodis turi taip pat pažyminio paskirtį, nors nesutrauktame pažyminyje buvo aplinkybinis pažyminio dėmuo. Į tokias aplinkybių reikšmės su požymio nurodymo paskirtimi žodžių grupes paprastai galima įdėti būdamas toks, plg.: Raudonomis nuo nemigos akimis(,) inspekcijos viršininkas neatrodė nusiteikęs šiandien spręsti bent kiek rimtesnius klausimus ir Būdamas raudonomis nuo nemigos akimis… Dėl pažyminiui būdingos raiškos tokios žodžių grupės paliekamos pažyminių punktuose, bet taikoma aplinkybių skyrimo tvarka – pasirenkamoji skyryba visais atvejais.
Lyginamųjų žodžių grupių skyrelyje suformuluota nauja taisyklė apie tokias grupes, einančias su aukštesniojo laipsnio būdvardžiais, dalyviais, prieveiksmiais. Jei aukštesniojo laipsnio žodis su lyginamąja grupe nurodo kiekį, lyginamoji žodžių grupė nėra skiriama, bet kiekio nenurodančios lyginamõsios grupės struktūra yra artima savarankiškam dėmeniui – ten dažnai būna potencialus veiksnio vardininkas, plg.: Tokie butai yra brangesni(,) negu senos statybos būstas(,) ir perkami labiau pasiturinčių žmonių. Tad galima pasirinkti – išskirti arba ne.
Reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad pasirenkamoji modalinių žodžių taisyklė yra papildyta modaliniais žodžiais štai, vis dėlto, nėra baigtinio vardijimo, ir tai reiškia, jog gali būti taip išskiriami ir kiti panašūs žodžiai, tarkim, artimas sąraše esančiam pagaliau modalinis žodis galiausiai. Iš modalinių žodžių sąrašo išbraukti aukštesniojo laipsnio prieveiksmiai konkrečiau, paprasčiau, tikriau, tiksliau. Jie, kaip sutrauktų įterpinių konkrečiau (paprasčiau, tikriau, tiksliau) sakant (tariant) variantai perkelti į įterpinių skyrelį ir išskiriami privalomai.
Sudėtinio prijungiamojo sakinio skyrybos taisyklėse greta vargu ar, kažin ar, kažin kada, kažin kur dvejopos sintaksinės interpretacijos ir dvejopo skyrimo taisyklės suformuluota panaši taisyklė su nėra kas, yra kas, turi kur (kada), neturi kur (kada) ir pan., plg.: Visada yra(,) kas paaiškina, pamoko, tik nereikia to vengti; Dabar turi(,) kur pasėdėti, paplepėti, kavos išgerti.
Kita nauja pasirenkamojo skyrimo taisyklė (11.6 p.) nusako, kaip galima skirti dalelytes, einančias sudėtinio prijungiamojo sakinio pradžioje prieš šalutinį dėmenį. Pasirinkimas skirti kartu su šalutiniu ar rašant kablelį po modalinio žodžio (paprastai dalelytės) priklauso nuo to, su kurio dėmens tariniu tą žodį teksto autorius nori susieti. Pvz.: Juk(,) kai nusiperki naują automobilį, nesinori juo važinėti išmaltais miško keliukais.
Suformuluota taisyklė apie šalutinio dėmens, prasidedančio dalelyte ar, ir toliau šalutiniame einančio skiriamojo jungtuko ar santykį ir skyrybą (pvz.: Negalėjo apsispręsti, ar jam plaukti pirmyn(,) ar atgal). Galima rinktis, laikyti ar nelaikyti pasikartojančiu jungtuku ir atitinkamai skirti ar neskirti pagal vienarūšių sakinio dalių skyrimo taisyklę, kol nėra akivaizdaus jungimo lygių skirtumo, tai yra kablelio prieš antrąjį jungtuką ar negali būti, jeigu jis akivaizdžiai jungia vienarūšes sakinio dalis šalutinio dėmens viduje ir nėra skiriamojo santykio gretinant su pirmuoju jungtuku, plg.: Pažvelgusi pro langą, svarstė, ar reikėtų apsirišti kaklą šaliku ar kokia skepetaite.
Iš teksto skyrybos taisyklių paminėtina galimybė po tiesioginės kalbos prieš autoriaus žodžius rašyti tašką ir, suprantama, didžiąja raide pradėti autoriaus žodžius. Bet tai siejama su ne taip dažnai pasitaikančiais atvejais, kai autoriaus žodžiai yra nutolę nuo tiesioginės kalbos, tarsi apie kitką. Daugiau retesnių ar tik tam tikriems tekstams būdingų skyrimo atvejų bus galima rasti leidinyje.
VLKK nutarimas su patikslintomis bei papildytomis taisyklėmis, po jo pasirodysiantis leidinys turėtų skyrybą padaryti funkcionalesnę, labiau tinkančią teksto kūrėjui, siekiančiam ja parodyti įvairių prasminių niuansų, kartu ir redaktoriui, turinčiam apsispręsti, redaguoti ar neredaguoti teksto skyrybos.
Prof. dr. Albinas Drukteinis
Informacijos šaltinis: http://www.vlkk.lt/naujienos/pakomisiu-naujienos/lietuviu-kalbos-skyrybos-taisykliu-komentaras
