Pagrindinis ugdymas – Page 2

V. Girininkienė Simono Daukanto epocha

Šis rašinys skiriamas ne Simono Daukanto biografijai, o išskirtiniams jos momentams, kuriuos galima suvokti tik per epochos prizmę. Epocha pavergtoje šalyje visada buvo įvairialypė: vienais atvejais ji skatino priešintis, kitais – prisitaikyti. Tad kuriantis žmogus turėjo gyventi dvilypį gyvenimą: vienoks buvo vidinis, kitoks – išorinis gyvenimas.

Daugiau skaitykite: https://www.lzinios.lt/Istorija/simono-daukanto-epocha/277992?fbclid=IwAR3je82vJMePyJmT49mNGxbANcdUaer7kURtol2WHDFzmbrJkNoNt6sQ9tg

Virtuali paroda „Reformacijai – 500“

LMA Vrublevskių bibliotekoje parengta virtuali paroda „Reformacijai – 500“.  Joje pristatomi LMA Vrublevskių bibliotekos fonduose saugomi dokumentai, atskleidžiantys Reformacijos priešistorę, pasakojantys apie Martiną Liuterį ir jo amžininkus, Mikalojų Radvilą Juodąjį ir Brastos (Radvilų) Bibliją, apimantys liuteronybės plėtrą Mažojoje Lietuvoje bei Reformaciją Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Plačiau…

D. Puslys „Lietuva, Tėvyne mano“. Adomo Mickevičiaus pėdsakais

Nuotraukos autorius Kęstutis Vanagas/BFL
© Baltijos fotografijos linija

„Jokia mūsų dienų Europos tauta neturi tokio epo kaip „Ponas Tadas“. Čia Don Kichotas susilieja su Iliada. Poetas stovėjo tarp nueinančios kartos ir mūsų. Prieš jiems mirštant, jis juos matė, tačiau jų šiandien nebėra. Būtent tai yra epinis požiūrio taškas. Mickevičius savo užduotį atliko meistriškai: jau mirusiųjų kartą jis pavertė nemirtinga ir ji daugiau niekada nepasitrauks… „Ponas Tadas“ yra tikras epas. Nieko daugiau nebepridursi, o ir nereikia“, – taip rašė vienas žymiausių literatūrinių Adomo Mickevičiaus pasekėjų Zygmuntas Krasinskis. Neseniai Valdovų rūmuose duris atvėrusi paroda „Lietuva, Tėvyne mano… Adomas Mickevičius ir jo poema „Ponas Tadas“ yra paskata dar kartą pažvelgti į poeto asmenybę ir jos pėdsakus sostinėje Vilniuje.

Daugiau skaitykite: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2018-12-10-lietuva-tevyne-mano-adomo-mickeviciaus-pedsakais/173263

Interneto svetainė „Senieji raštai“ papildyta lietuviškais XVI–XIX a. Biblijos tekstais

LKI Raštijos paveldo tyrimų centre kuriama interneto svetainė „Senieji raštai“ 2018 m. praturtėjo naujais šaltiniais. Didžiausias šiųmetis turtas – lietuviški XVI–XIX a. Biblijos tekstai. Internetinius Biblijos leidinius sudaro perrašas ir dvi žodžių formų konkordancijos, leidžiančios greitai surasti reikiamus žodžius. Internetiniai leidiniai parengti pagal projektą Lietuviškos XVI–XIX a. Biblijos istorija (vadovas dr. Mindaugas Šinkūnas), remtą Lietuvos mokslo tarybos.

Svarbiausia ir labiausiai geista – Jono Bretkūno Biblija. Tai pirmoji į lietuvių kalbą išversta Biblija – pradėta Labguvoje (1579) ir baigta Karaliaučiuje (1590). Jos aštuonių tomų rankraštis dabar saugomas Berlyne, Prūsijos kultūros paveldo Slaptajame valstybiniame archyve. Į svetainę šiuo metu įkelta 11 Senojo Testamento knygų: Izaijo, Jeremijo, Ezechielio, Danieliaus, Raudų, 1 ir 2 Metraščių, Jobo, Patarlių, Mokytojo ir Giesmių giesmė. Taigi Bretkūno Biblijos kelias į interneto erdves jau prasidėjo.

Jono Bretkūno Biblija: Senasis Testamentas. Nuotrauka Onos Aleknavičienės.

Pirmoji spausdinta visa lietuviška Biblija taip pat jau mūsų svetainėje. Ji buvo išleista 1735 m. Karaliaučiuje ir tradiciškai vadinama Kvanto Biblija. Jonas Jokūbas Kvantas (Johann Jakob Quandt) – ne tik šios Biblijos, bet ir Naujojo Testamento (1727) bei Psalmyno (1728) leidimo organizatorius. Šių lituanistikos šaltinių tekstai šiemet irgi paskelbti. Prie jų šliejasi ir 1816 m. Vilniuje išėjęs katalikų Naujasis Įstatymas, vadinamas Giedraičio Naujuoju Testamentu. Kiek anksčiau į svetainę įkeltas 1701 m. Naujasis Testamentas, vadinamas Bitnerio Naujuoju Testamentu, bei Jono Rėzos Psalteras Dovydo(1625).

KAS rašyta Biblijoje apie Dievą, žmogų ir Visatą lietuviškai nuo XVI iki XIX a., jau galima skaityti internete www.lki.lt/seniejirastai/. KAIP rašyta, galima tirti pasitelkiant programinę analizę ir tai daryti neskubant bet kuriame pasaulio taške.

Dr. Ona Aleknavičienė

Informaciojos šaltinis: http://lki.lt/ltinterneto-svetaine-senieji-rastai-papildyta-lietuviskais-xvixix-a.-biblijos-tekstais/

M. Kvietkauskas Kasetė atminčiai atgauti

Šį rudenį kartu su Vilniaus universiteto literatūros ir medijų studentais nutarėme savo seminare panagrinėti Justino Marcinkevičiaus kūrybos vertinimus, jau daugiau nei ketvirtį amžiaus nerimstančią polemiką dėl jo kūrybos prasmių, vaidmens sovietmečiu ir Sąjūdžio laikais.

Dabartiniai studentai net norėdami neatsimintų tų debatų pradžios – ginčai dėl Marcinkevičiaus prasidėjo 1991-aisiais, dar prieš jiems gimstant. Daug ką miglotai pamenu ir aš pats – tiktai bendrą anuometinės televizijos laidos „Krantas“ sukeltą skandalą, spaudoje kilusią vėtrą dėl kaltinimo, esą Marcinkevičius, rašydamas savo apysaką „Pušis, kuri juokėsi“, bendradarbiavęs su KGB, pasinaudojęs saugumo surinkta medžiaga apie antisovietiškai nusiteikusį jaunimą, kurio rate buvo Tomas Venclova, Aleksandras Štromas, Juozas Tumelis. Lyg tą sprogstamąją laidą mačiau, lyg nemačiau. Lyg ir tvyro atmintyje jos įspūdis, bet gal jis susidarytas vėliau, iš daugybės skaitytų poleminių tekstų? Norėdamas šiandienos jaunimui paaiškinti, kas tuomet įvyko, kodėl toji byla vis atsinaujina it neturėtų senaties termino, privalau rasti pirminį šaltinį – aną „Kranto“ laidą, jos įrašą. Lengva ranka pažadu studentams, kad jį gausiu, seminare kartu peržiūrėsime ir aptarsime – juk ši istorinė laida, dėl kurios buvo tiek diskutuota, kuri net buvo pavadinta lietuviškuoju „Niurnbergo procesu“, tikrai turi būti saugoma valstybės archyvuose.

Daugiau skaitykite: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2018-11-26-kasete-atminciai-atgauti/173038

Vytautas V. Landsbergis: „Žodis šiandien stoja į kovą su vaizdu“

Asmeninio archyvo nuotr. / Vytautas V.Landsbergis

Režisierius, rašytojas, leidyklos įkūrėjas Vytautas V.Landsbergis sako pasakų rašyti niekuomet neplanavęs. Tačiau, kaip dažnai nutinka, gyvenimas padiktuoja savas taisykles, šiandien be rašymo Vytautas save sunkiai įsivaizduoja.

Apie patirtis, apie tai, kaip žinojimas keičia nežinojimą ir atvirkščiai, apie kūrybiškumo reikšmę vaikystėje ir paauglystėje Vytautas pasakos gruodžio pradžioje jaunimo literatūros festivalyje „Vaikų Kalėdų sala“, o žiniasklaidai išplatintame interviu dalijasi mintimis, kodėl jam būtų sunku gyventi be pasakų. Plačiau…

R. Buinickienė Selmos Lagerlöf širdies ir fantazijos lobiai

Rašytoja Selma Lagerlöf (1858–1940 m.).

Švedų rašytojos Selmos Lagerlöf vardas puikiai žinomas pasauliui. Laimingoji – taip ją vadino ne vienas biografas. Veikiausiai tokia ir buvo. Knygų apsupty dienas leidusi nuo mažens, rašytoja ne kartą yra atviravusi, kad pati skaityti labiausiai mėgsta lapkritį – tą mėnesį, kai gimė. Taigi šių metų lapkričio 20-ąją prisiminkime, kad Selma Lagerlöf gimė prieš 160 metų.

Daugiau skaitykite: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2018-11-20-selmos-lagerlof-sirdies-ir-fantazijos-lobiai/172925

 

 

 

E. Gerdvilienė Vytautė Žilinskaitė: kuriu protu ir širdimi

Asmeninio archyvo nuotrauka

Jos kūryboje dera lengvos humoreskos ir gilūs, daugiasluoksniai kūriniai vaikams, išspaudžiantys ašarą ne vienam suaugusiąjam. Rašytojos, prozininkės, humoristės Vytautės Žilinskaitės pristatinėti nereikia. O ir nedrąsu – kad apibūdinant neprasprūstų kuris nors tokios turtingos ir daugiabriaunės kūrybos aspektas. Autorei šiemet sukaks 88-eri. Jos kūrybą skaito jau kelintos kartos skaitytojai. Parašyta begalė kūrinių, išgyventa visokiausių patirčių.
„Mažiesiems rašyti įdomiau ir prasmingiau, iš jų gali laukti stebuklų, gali tikėti, kad iš mažo grūdelio vėliau sulapos didelis gėrio medis“ – yra sakiusi rašytoja. Ir mūsų pokalbio rėmai išsiplečia iki viso pasaulio…

Astridos Lindgren kelias iki pasaulinio garso rašytojos šlovės

Kadras iš rež. Pernille Fischer Christensen filmo „Astridos Lindgren jaunystė“ („Unga Astrid“, Švedija, Danija, 2018 m.).

„Ak, kaip aš pavargau nuo tos Astridos Lindgren!“ – šiuos žodžius ištarė ne kas kitas, o ta pati pasaulinio garso rašytoja Astrida Lindgren. Būtent jos vardą kartu su garsiojo režisieriaus Ingmaro Bergmano dažniausiai pamini švedai, kai jų užklausia apie žymiausius šalies žmones. Tačiau buvo laikas, kai jos vardas nebuvo žinomas taip plačiai, ir pati rašytoja nenumanė, kad kada ištars tokius žodžius. Astridos laukė ilgas kelias iki populiariausios visų laikų Švedijos moters titulo. Lapkričio 14 d. švedų rašytojai turėjo sueiti 111 metų, tad ta proga prisiminkime, kokia buvo jos kelionė.

Daugiau skaitykite: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2018-11-12-astridos-lindgren-kelias-iki-pasaulinio-garso-rasytojos-sloves/172798

R. Baškienė Atradusi laiko ženklus. Marija Gimbutienė

Marija Alseikaitė Gimbutienė. Nežinomas fotografas. Maironio lietuvių literatūros muziejaus nuotrauka.www.limis.lt, inv.nr.MLLM F1 16267

Lapkričio 3 d. Vilniuje, ant Vilniaus g. 28-ojo namo, buvo atidengta atminimo lenta. Šiame name prieš 100 metų gydytojas Danielius Alseika atidarė pirmąją lietuvišką polikliniką ir ligoninę, kurioje dirbo ir jo žmona, akių gydytoja Veronika Janulaitytė-Alseikienė. Aktyvūs lietuvybės puoselėtojai Danielius ir Veronika Alseikos buvo garsios mokslininkės Marijos Birutės Alseikaitės-Gimbutienės, padėjusios pagrindus naujajai Senosios Europos istorijos koncepcijai, tėvai.

Daugiau skaitykite: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2018-11-08-atradusi-laiko-zenklus-marija-gimbutiene/172735